A-822-2812-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr. A822-2812/2012

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00069-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2; 24; 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjui V. S.,

vertėjai Jurgai Marcinkevičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovėms Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. S. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Panevėžio tarnyba) 2012 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-0721, kuriuo jam atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą; 2) įpareigoti Panevėžio tarnybą suteikti jam antrinę teisinę pagalbą, atstovaujant jam Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1030-131/2007; 2) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio tarnybos, 1000 Lt turtinės žalos ir 5000 Lt neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų Panevėžio tarnybos veiksmų, atlyginimą.

Pagrįsdamas savo skundo reikalavimus, pareiškėjas nurodė, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-46-279-2012 įpareigojo Panevėžio tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2008 m. balandžio 22 d. prašymą bei priimti naują sprendimą. Panevėžio tarnyba, vykdydama tokį teismo sprendimą, 2012 m. kovo 12 d. priėmė naują sprendimą Nr. (1.2)-SP1-0721, kuriuo atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje apskundžiant Kauno tarnybos priimtą 2008 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr.TP_2-(2.2)-08-N-708-723 pagal 2008 m. balandžio 22 d. prašymą, motyvuojant tuo, kad V. S. reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje būtų neperspektyvus. Pareiškėjas mano, kad toks Panevėžio tarnybos sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes minėta tarnyba sprendime neatsižvelgė į Panevėžio apygardos administracinio teismo nurodytus motyvus, tik iš naujo pakartojo savo pačios ankstesniame sprendime išdėstytus teiginius dėl atstovavimo jam Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1030-131/2007 neperspektyvumo. Pareiškėjo manymu, Panevėžio tarnyba neturi teisės spręsti dėl atstovavimo byloje perspektyvumo, nes tai yra teismo prerogatyva, todėl Panevėžio tarnybos sprendimas negali būti laikomas teisėtu. Dėl šių neteisėtų Panevėžio tarnybos veiksmų jis patyrė 1000 Lt turtinės ir 5000 Lt neturtinės žalos, kurios atlyginimą ir prašo priteisti (b. l. 2-10).

Atsakovė Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime (b. l. 25) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad skundžiamas Panevėžio tarnybos sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės normomis, jame aiškiai nurodytos aplinkybės ir motyvai, dėl ko atsisakoma pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą, todėl pareiškėjo skundo tenkinti nėra pagrindo. Panevėžio tarnyba taip pat pabrėžė, kad atmestinas pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nes pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė tokios žalos atsiradimo.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme (toliau – Įstatymas) nustatytu teisiniu reglamentavimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pažymėjo, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Todėl net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus, nes, priešingu atveju, neribojant kreipimųsi skaičiaus, iškiltų reali grėsmė nepatenkinti kitų besikreipiančiųjų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos asmenų poreikių. Tokiais ribojimais laikytini ir Įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą, sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, atsisakymo teikti, nutraukimo, turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą (Įstatymo 9 straipsnis, 18 straipsnio 7 dalis). Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus. Pareiškėjo reikalavimų pagrįstumas ir atstovavimo byloje perspektyvumas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą atitinkama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti atsižvelgdama į tam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas šis vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs.

Teismas vertino, kad Panevėžio tarnyba, nagrinėdama V. S. 2008 m. balandžio 22 d. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo administracinėje byloje apskundžiant Kauno tarnybos priimtą 2008 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr.TP_2-( 2.2 )-08-N-708-723, turėjo teisę ir pareigą atlikti pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą bei spręsti dėl atstovavimo perspektyvumo tokioje byloje.

Teismas nustatė, kad Panevėžio tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1, 2 punktais, 18 straipsnio 6 dalimi, skundžiamu sprendimu atsisakė teikti V. S. antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje apskundžiant Kauno tarnybos 2008 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr.TP_2-(2.2)-08-N-708-723 pagal 2008 m. balandžio 22 d. prašymą, nustačiusi, kad pradėtas ginčas pareiškėjui, kuris siekia antrinės teisinės pagalbos, neturės teisinės perspektyvos, nes net ir suteikus pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, o teismui panaikinus minėtą Kauno tarnybos sprendimą, jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukeltų. Pareiškėjo 2008 m. balandžio 22 d. prašymas yra išvestinis iš 2008 m. sausio 3 d. prašymo, pateikto Vilniaus tarnybai. Pareiškėjas šiais prašymais siekė apeliacine tvarka įrodyti Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1030-131/2007 neteisėtumą ir nepagrįstumą. Panevėžio tarnyba konstatavo, kad Kauno tarnybos priimtas 2008 m. balandžio 7 d. sprendimas Nr. TP-2 ( 2.2)-08-N-708-723 yra teisėtas. Taigi, pareiškėjo inicijuojamo teisinio ginčo pobūdis parodo, kad nagrinėjami pareiškėjo prašymai suteikti jam teisinę pagalbą nėra tiesiogiai susiję su jo tikrai ar galimai pažeistų subjektinių teisių gynyba, o yra išvestiniai iš teisės aktais jam suteiktų materialinių ir/ar procesinių teisių normų.

Teismas vertino, kad nagrinėjant pareiškėjo pirminį reikalavimą suteikti jam valstybės garantuojamą teisinę pagalbą apskundžiant Vilniaus 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1030-131/2007 apeliacine tvarka, akivaizdu, kad teisinis ginčas neturės teisinės perspektyvos. Nuosekliai išnagrinėjus ir išanalizavus byloje esančius dokumentus matyti, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai ištyrus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, faktines bylos aplinkybes bei ginčo šalių argumentus, sprendime detaliai pasisakoma dėl pareiškėjo pareikštų reikalavimų byloje ir išsamiai bei aiškiai išdėstomi sprendimo priėmimo motyvai, t. y. teismas, ištyręs byloje esančių įrodymų visumą, nustatė, kad apsaugos bendrovės UAB „Grifs AG“ darbuotojas, vykdydamas darbines pareigas, veikė teisėtai, o žala, kurios V. S. nepagrindė įrodymais, tame tarpe ir neturtinė žala, galėjo atsirasti tik dėl paties V. S. kaltės ir neteisėtų veiksmų. Be to, nagrinėjamu atveju atstovavimo V. S. interesams civilinėje byloje neperspektyvumą įrodo ne tik jo reikalavimų nepagrįstumas, bet ir praleistas terminas apeliaciniam skundui paduoti. CPK 307 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas gali būti paduotas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos, o to paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą negali būti paduotas, jeigu praėjo daugiau kaip trys mėnesiai nuo teismo sprendimo dienos. Šis terminas yra naikinamas, jis jau nebegali būti atnaujintas, o tai reiškia, kad asmuo praranda teisę paduoti apeliacinį skundą praėjus šiam terminui.

Teismas taip pat pažymėjo, kad Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje numatytas vienas iš teisinės pagalbos teikimo principų yra draudimas piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis. Šis principas suteikia teisę atsakovui vertinti Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktuose numatytas aplinkybes, kad būtų išvengta nepagrįstų teisminių ginčų, kurie kelia abejones dėl asmens prašyme nurodyto ginčo atstovavimo būtinumo bei teisių ir interesų pažeidimo realumo, kurių teismo sprendimu ginti nėra perspektyvu, todėl teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo teiginį, kad Panevėžio tarnyba nepagrįstai ir neteisėtai vertino atstovavimo byloje perspektyvumą ir pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą.

Įvertinusi visumą nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių, pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, jog skundžiamas Panevėžio tarnybos sprendimas dėl atstovavimo pareiškėjui byloje neperspektyvumo pagrįstas konkrečiomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl teisėtas ir pagrįstas, atstovavimas pareiškėjui suteikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą neperspektyvus, todėl naikinti sprendimą ir įpareigoti Panevėžio tarnybą suteikti pareiškėjui valstybės garantuojamą teisinę pagalbą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1030-131/2007 nėra pagrindo.

Teismas nenustatė ir pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos. Nenustačius neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Be to, teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl neturtinės žalos atsiradimo neparemtos konkrečiais įrodymais, todėl pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo taip pat atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas V. S. apeliaciniu skundu (b. l. 39-47) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Apeliacinį skundą grindžia tais pačiais, kaip ir skunde nurodyti, motyvais, taip pat nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas neobjektyvus ir formalus, priimtas nesivadovaujant teisingumo ir protingumo principais, tik atkartojant ginčijamus atsakovo argumentus.

Atsakovas Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu (b. l. 55-59) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, Panevėžio tarnyba turėjo teisę vertinti antrinės teisinė pagalbos teikimo pagrįstumą ir perspektyvumą. Teisinėje praktikoje atstovavimo byloje neperspektyvumas dažniausiai yra susijęs su pareiškėjo reikalavimų akivaizdžiu nepagrįstumu. Panevėžio tarnyba nagrinėdama pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl aptariamo Kauno tarnybos sprendimo panaikinimo, skundžiamajame sprendime atliko pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą bei nusprendė dėl atstovavimo byloje neperspektyvumo.

Pažymėjo, kad įstatymo leidėjo tikslas, nustatant pareigą tarnyboms vertinti antrinės teisinės pagalbos teikimą nustačius neperspektyvumą advokatams atstovaujant bylose, yra užtikrinti ribotą valstybės lėšų (asignavimų) skirtų antrinei teisinei pagalbai efektyvų ir ekonomišką panaudojimą. Tai taip pat sąlygoja antrinės teisinės pagalbos suteikimą tiems asmenims, kuriems asmenims ta pagalba iš tiesų gali būti veiksmingai suteikta, išvengiant nepagrįsto teismų, ikiteisminį tyrimą vykdančių įstaigų užimtumo, kas sąlygotų ne tik nepagrįstą ir neracionalų lėšų skirtų antrinei teisinei pagalbai naudojimą, bet ir minėtų įstaigų neracionalų lėšų (asignavimų) naudojimą.

Nurodo, kad Europos Sąjungos valstybės narės įgyvendindamos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio nuostatą, kad asmenys, neturintys pakankamai lėšų, turi gauti nemokamą teisinę pagalbą, jei tai reikalinga užtikrinti teisę į veiksmingą teisingumą, sąvoką „veiksmingą“ savo nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtino kaip būtiną sąlygą teisinei pagalbai gauti. Veiksmingumas yra aiškinamas, kaip efektyvus antrinės teisinės pagalbos suteikimas, todėl nesant galimybės efektyviai realizuoti teisinę pagalbą ji turi būti nutraukiama. Tai ne tik užtikrina racionalų valstybės išlaidų naudojimą, bet ir apsaugo patį pareiškėją nuo galimų papildomų išlaidų, nes vadovaujantis Įstatymo 14 straipsnio 7 dalimi į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas neįeina išlaidų, kurias teismas priteisia iš pralaimėjusios šalies šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, atlyginimas, taip pat skolininko patirtos vykdymo proceso išlaidos. Todėl pareiškėjui pralaimėjus bylą ir teismui priteisus atlyginti bylinėjimosi išlaidas jis turėtų jas dengti iš savo turimo turto ar pajamų. Daugelyje Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingoms institucijoms, turinčioms įgaliojimus spręsti teisinės pagalbos suteikimo ir nutraukimo klausimus (teismams arba valstybės įstaigoms priklausomai nuo nacionalinių ypatumų, kam suteikti įgaliojimai spręsti teisinės pagalbos suteikimo klausimus), yra nustatyta teisė vertinti ir pareiškėjų reikalavimų perspektyvumą ir tai siejama su valstybių turimu ribotų biudžeto išteklių racionaliu panaudojimu.

Akcentuoja, jog klaidinga pareiškėjo išvada, kad Tarnyba vertindama pareiškėjo atstovavimo perspektyvumą viršija savo įgaliojimus ir įsiterpia į teismų kompetenciją. Tarnyba atsisakydama suteikti antrinę teisinę pagalbą neprisiima teismų funkcijų − pripažinti ar buvo pažeistos pareiškėjo teisės bei teisėti interesai, o tik apriboja pareiškėjo teisę naudotis valstybės apmokama teisine pagalba. Ši Tarnybos funkcija susijusi su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 straipsnio 3 punkte įtvirtinto racionalumo principo įgyvendinimu, kurio taikymas teikiant teisinę pagalbą plačiai paplitęs ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse.

Taip pat teigia, kad nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad jis patyrė 1000 Lt turtinę žalą ir 5000 Lt neturtinę žalą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas apsiribojo abstrakčiais teiginiais dėl patirtos turtinės ir neturtinės žalos ir jų dydžio vertinimo, nepateikiant jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai nustatomas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda. Todėl reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas byloje kilo dėl Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. (1.2)-SP1-0721, kuriuo pareiškėjui atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo; įpareigojimo Panevėžio tarnybai suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, atstovaujant jam Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1030-131/2007; taip pat turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – ir VGTPĮ). Šio įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis VGTPĮ 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 p.). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).

Sprendžiant konkretų byloje kilusį ginčą aktualios Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nuostatos, kuriomis grindžiamas Panevėžio tarnybos Sprendimas ir kuriose įtvirtinta, kad antrinė teisinė pagalba inter alia neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti (1 p.), atstovavimas byloje yra neperspektyvus (2 p.).

Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad valstybė turi pareigą užtikrinti visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, todėl jos skiriamų lėšų valstybės garantuojamai teisinei pagalbai teikti panaudojimo efektyvumas negali būti tapatinamas tik išimtinai su pareiškėjų patenkintais reikalavimais teismuose. Atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi.

Taigi, Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo V. S. pagal jo 2008 m. balandžio 22 d. prašymą (Panevėžio tarnyboje gautą 2010 m. gegužės 25 d.), turėjo teisę atlikti pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą bei spręsti dėl atstovavimo perspektyvumo tokioje byloje. Kita vertus, pažymėtina, kad Panevėžio tarnyba, spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, privalėjo laikytis VGTPĮ įtvirtintų nuostatų bei, veikdama kaip viešojo administravimo subjektas, vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz. 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010), nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus.

Pažymėtina, kad atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi.

Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant, ar yra pagrindas atsisakyti suteikti (kaip ir nutraukti) antrinę teisinę pagalba negali būti nagrinėjami tokie klausimai, kuriuos spręsti yra priskirta teismo kompetencijai. Nors VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimui, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmę išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą. Tokia pozicija atitinka formuojamą teismų praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio 2010 m. gruodžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).

Lietuvos vyriausiais administracinis teismas yra pasisakęs, kad neabejotina, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą. Bet įstatymo leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojama teisine pagalba, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. Pastarosios sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, esant skundui, tikrintinas teismo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog Tarnyba, spręsdama dėl teisinės pagalbos pareiškėjams suteikimo ir dėl jos nutraukimo, turi teisę atlikti pirminį pareiškėjų reikalavimų vertinimą. Pareiškėjo, kuris pats inicijuoja ginčą, siekiamas teisinis rezultatas yra jo reikalavimo patenkinimas teisme. Vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu bei susiformavusia teismą praktika, Tarnybos turi teisę ir pareigą atlikti vertinimą ne tik tuo aspektu, ar yra pakankamai prielaidų kreiptis į teismą, bet ir siekiant nustatyti, ar pareiškėjo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, reikalavimas bus patenkintas teisme (bus pasiektas siekiamas rezultatas). Šį vertinimą Tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Todėl darytina išvada, kad Tarnyba vertindama pareiškėjo reikalavimo ginti materialiąją teisę pagrįstumą neperžengia įstatymų jai nustatytų ribų. Įstatymų leidėjas tokią pareigą Tarnyboms nustatė siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, taip pat numatydamas tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti ne visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, o tik tokių, kuriems tokia pagalba būtiniausia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-714/2007, 2011 m. gegužės mėn. 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-684/2011, 2011 m. kovo mėn. 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-2853-11 ir kt.).

Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1030-131/2007 V. S. ieškinį dėl žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas 2008 m. sausio 3 d. Vilniaus tarnybai pateikė prašymą reg. Nr. (1.9.)-ATP-8-08 suteikti antrinę teisinę pagalbą, siekiant apeliacine tvarka apskųsti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1030-131/2007. Vilniaus tarnyba 2008 m. sausio 4 d. sprendimu Nr. (1.9)-S-12-07 paliko pareiškėjo prašymą nenagrinėtą, motyvuodama tuo, kad šis prašymas yra analogiškas pareiškėjo 2006 m. rugsėjo 1 d.

Vilniaus tarnybai pateiktam prašymui, pagal kurį jau yra priimtas Vilniaus tarnybos sprendimas Nr. 1-291/06. V. S. 2008 m. sausio 15 d. apskundė Vilniaus tarnybos 2008 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. (1.9)-S-12-07 Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijai, kuri 2008 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. S-9-(A(G)-10) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. V. S. 2008 m. kovo 28 d. kreipėsi į Vilniaus tarnybą prašymu reg. Nr. (1.9.)-ATP-563-08 suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl minėto komisijos 2008 m. sausio 25 d. sprendimo apskundimo.

Vilniaus tarnyba, siekdama išvengti interesų konflikto ir užtikrinti objektyvaus, nešališko ir pagrįsto sprendimo priėmimą, 2008 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. (1.6.)-T-29-08 pareiškėjo prašymą perdavė nagrinėti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – Kauno tarnyba). Kauno tarnyba 2008 m. balandžio 7 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-08-N-708-723 atsisakė teikti V. S. antrinę teisinė pagalbą pagal jo 2008 m. kovo 28 d. prašymą. Nesutikdamas su tokiu Kauno tarnybos sprendimu, pareiškėjas 2008 m. balandžio 22 d.

Vilniaus tarnybai pateikė prašymą reg. Nr. (1.9.)-ATP-732-08 suteikti antrinę teisinę pagalbą apskundžiant Kauno tarnybos 2008 m. balandžio 7 d. sprendimą. Vilniaus tarnyba 2008 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. (1.9)-S-824-08 atsisakė nagrinėti V. S. 2008 m. balandžio 22 d. prašymą, motyvuodama tuo, kad ji, kaip suinteresuotas subjektas, vadovaudamasi nešališkumo principu neturėjo teisės spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui pagal pirminį prašymą (t. y. 2008 m. kovo 28 d. prašymą Nr. (1.91)-ATP-563-08), todėl taip pat negali priimti sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pagal V.

S. 2008 m. balandžio 22 d. prašymą. Nesutikdamas su tokiu Vilniaus tarnybos sprendimu, pareiškėjas apskundė jį Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2008 m. lapkričio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4079-479/2008 skundą patenkino, panaikindamas Vilniaus tarnybos 2008 m. balandžio 25 d. sprendimą ir įpareigodamas Vilniaus tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2008 m. balandžio 22 d. prašymą bei priimti motyvuotą sprendimą. Vilniaus tarnyba, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. sprendimą, pakartotinai išnagrinėjo V.

S. 2008 m. balandžio 22 d. prašymą reg. Nr. (1.9.)-ATP-732-08 ir 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. (1.9)-S-2430-08 atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą apskundžiant Kauno tarnybos 2008 m. balandžio 7 d. sprendimą. V. S. Vilniaus tarnybos 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. (1.9)-S-2430-08 apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2010 m. balandžio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1415-365/2010 panaikino Vilniaus tarnybos sprendimą bei įpareigojo minėtą tarnybą iš naujo nagrinėti V.

S. 2008 m. balandžio 22 d. prašymą bei priimti naują sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatas (administracinė byla Nr. I-1415-356/10).

Vilniaus tarnyba, siekdama išvengti interesų konflikto priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos V. S. teikimo, persiuntė pareiškėjo 2008 m. balandžio 22 d. prašymą Panevėžio tarnybai, prašydama įstatymų nustatyta tvarka jį išnagrinėti ir priimti atitinkamą sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Panevėžio tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir su juo susijusius dokumentus, 2010 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP1-01043 atsisakė teikti V. S. antrinę teisinę pagalbą kreipiantis į Vilniaus apygardos teismą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 gruodžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1030-131/2007 panaikinimo pagal pareiškėjo 2008 m. balandžio 22 d. pateiktą prašymą reg. Nr. (1.9.)-ATP-732-08, nes pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-46-279-2012 panaikino Panevėžio tarnybos 2010 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-01043 ir įpareigojo Panevėžio tarnybą iš naujo išnagrinėti V. S. 2008 m. balandžio 22 d. prašymą bei priimti naują sprendimą. Panevėžio tarnyba, vykdydama minėtą teismo sprendimą, 2012 m. kovo 12 d. priėmė sprendimą Nr. (1.2)-SP1-0721 (b. l. 16-18), kuriuo atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, motyvuodama tuo, kad jo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje būtų neperspektyvus. Šį sprendimą pareiškėjas ginčija teisme.

Įvertinusi nagrinėjamoje byloje analizuojamą situaciją faktiniu ir teisiniu aspektu, atsižvelgusi į pateiktus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus.

Atsakovas 2012 m. kovo 12 d. sprendime nustatė, kad Kauno tarnyba, nagrinėdama pareiškėjo 2008 m. kovo 28 d. prašymą ir priimdama ginčijamą sprendimą neišanalizavo visų faktinių aplinkybių, tačiau dėl to naikinti sprendimą nėra teisinio pagrindo, nes iš visų reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, kad pradėtas ginčas pareiškėjui, kuris siekia antrinės teisinės pagalbos, neturės teisinės perspektyvos, nes net ir suteikus jam antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl Kauno tarnybos 2008 m. balandžio 7 d. sprendimo panaikinimo, o teismui panaikinus minėtą Kauno tarnybos sprendimą, jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nekiltų. Pareiškėjo 2008 m. balandžio 22 d. prašymas yra išvestinis iš 2008 m. sausio 3 d. prašymo, pateikto Vilniaus tarnybai. Minėtais prašymais jis siekė apeliacine tvarka įrodyti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1030-131/2007 neteisėtumą ir nepagrįstumą. Nagrinėjant pareiškėjo pirminį reikalavimą suteikti jam valstybės garantuojamą teisinę pagalbą apskundžiant Vilniaus 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1030-131/2007 apeliacine tvarka, akivaizdu, kad teisinis ginčas neturės teisinės perspektyvos. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai ištyrus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, faktines bylos aplinkybes bei ginčo šalių argumentus, sprendime detaliai pasisakoma dėl pareiškėjo pareikštų reikalavimų byloje ir išsamiai bei aiškiai išdėstomi sprendimo priėmimo motyvai. Teismas nustatė, kad apsaugos bendrovės UAB „Grifs AG“ darbuotojas, vykdydamas darbines pareigas, veikė teisėtai, o žala, kurios V. S. nepagrindė įrodymais, tame tarpe ir neturtinė žala, galėjo atsirasti tik dėl paties pareiškėjo kaltės ir neteisėtų veiksmų. Atstovavimo V. S. interesams civilinėje byloje neperspektyvumą įrodo ir praleistas terminas apeliaciniam skundui paduoti.

Taigi, pareiškėjo inicijuojamo teisinio ginčo pobūdis parodo, kad nagrinėjami pareiškėjo prašymai suteikti jam teisinę pagalbą nėra tiesiogiai susiję su jo tikrai ar galimai pažeistų subjektinių teisių gynyba, o yra išvestiniai iš teisės aktais jam suteiktų materialinių ir/ar procesinių teisių normų.

Vertindama atsakovo ir pirmosios instancijos teismo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčijamas Panevėžio tarnybos sprendimas dėl pareiškėjo reikalavimų nepagrįstumo ir atstovavimo pareiškėjui byloje neperspektyvumo yra teisėtas ir pagrįstas, atstovavimas pareiškėjui suteikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą neperspektyvus, todėl naikinti sprendimą ir įpareigoti Panevėžio tarnybą suteikti pareiškėjui valstybės garantuojamą teisinę pagalbą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-1030-131/2007 nėra pagrindo.

Taip pat kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl žalos atlyginimo bei pirmosios instancijos teismo motyvais šiuo klausimu, todėl jų nebekartos.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuotas, priimtas įvertinus byloje esančius įrodymus, jį naikinti ar keisti teisėjų kolegija nenustatė pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė