2017-10-04 Nr. AB-17996-3-62-3-00234-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1513-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00234-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: panaikinti 2016 m. sausio 27 d. Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Kauno AVPK) Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriaus specialisto R. Ž. sprendimą Nr. 16- IL-20-00237-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“; įpareigoti Kauno AVPK išduoti pareiškėjui R. M. leidimą laikyti (nešiotis) B ir C kategorijos ginklus.

2. Nurodė, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas detaliai neištyrus visų aplinkybių, nemotyvuotas, pažeidžiantis pareiškėjo teisę medžioti, neatitinkantis proporcingumo principo turinio, prieštaraujantis Konstitucijai, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymui bei kitiems teisės aktams. Konstitucinis Teismas ne kartą akcentavo, kad nustatant atsakomybę už pažeidimus turi būti vadovaujamasi proporcingumo principu.

3. Paaiškino, kad nuo 2007 metų jis turi medžiotojo bilietą, teisė medžioti niekada nebuvo panaikinta. 2009 metais jam jau buvo išduotas leidimas laikyti, nešioti ginklus. 2012 metų antroje pusėje pareiškėjas savo noru atsisakė leidimo laikyti, nešioti ginklus ir grąžino leidimą atsakovui. Atsakovas neturi jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas neturi nepriekaištingos reputacijos.

4. Administraciniai teisės pažeidimai buvo padaryti prieš 7–9 metus. Dalis ikiteisminių tyrimų buvo nutraukta reabilituojančiais pagrindais (nesant nusikaltimo sudėties ir neįrodžius dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme), o dėl eismo įvykio – susitaikius su nukentėjusiuoju.

5. Atsakovas Kauno AVPK prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Nurodė, kad sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatomis. Atlikus patikrinimą, buvo nustatyta, kad 2009 m. spalio 18 d. pareiškėjui buvo pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 286 straipsnyje, 290 straipsnyje, padarymo. 2012 m. gruodžio 12 d. pareiškėjo atžvilgiu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 281 straipsnio 6 dalyje, padarymo, susitaikius su nukentėjusiuoju, taip pat trims metams uždrausta vairuoti transporto priemones. 2015 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjo atžvilgiu nutrauktas dar vienas ikiteisminis tyrimas, neįrodžius jo kaltės. Nuo 2007 iki 2016 metų pareiškėjas 30 kartų baustas administracine tvarka ir 2 kartus pažeidimai buvo padaryti apsvaigus nuo alkoholio.

7. Pabrėžė, kad nors ikiteisminiai tyrimai ir buvo nutraukti, tačiau buvo užfiksuoti pareiškėjo veiksmai, jog jis trukdė policijos pareigūnams vykdyti savo pareigas, buvo neblaivus, vartojo necenzūrinius žodžius. Pareiškėjo atžvilgiu taip pat buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl to, kad eismo įvykio metu žuvo žmogus, o pareiškėjas buvo neblaivus. Be to, pareiškėjas nesumokėjo visų paskirtų baudų, o pažeidimus darė nuolat. Paminėti pareiškėjo veiksmai leido daryti išvadą, kad jis nelinkęs laikytis teisės aktų reikalavimų, linkęs daryti pažeidimus, neigiamai nusistatęs prieš visuomenėje egzistuojančią tvarka, negerbia įstatymų.

II. 8. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad atsakovas sprendimą grindė tuo, jog 2007 m. spalio 31 d. pareiškėjas nubaustas už transporto priemonės vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, 2009 m. spalio 19 d. nubaustas už girto pasirodymą viešoje vietoje, 2009 m. spalio 18 d. pareiškėjo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 286 straipsnį, 290 straipsnį, 2012 m. liepos 19 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 281 straipsnio 6 dalį, kuris vėliau nutrauktas, susitaikius su nukentėjusiuoju, ir buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė. 2015 m. birželio 1 d. pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis pagal BK 243 straipsnį, tačiau jis buvo nutrauktas.

10. Byloje akcentuota, jog Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas imperatyviai nustato, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policija nurodė atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus.

11. Teismas, atsižvelgęs į byloje pateiktų duomenų visumą, sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės neabejotinai charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį (galintį) kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl atsakovas turėjo pakankamą faktinį pagrindą priimti ginčijamą sprendimą – t. y. vykdydamas jam pavestas funkcijas, ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo reikalavimus. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ginčijamas atsakovo sprendimas nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, o pareiškėjo argumentai, kad atsakovas netinkamai aiškino bei taikė teisės normas, nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino byloje surinktus duomenis, nemotyvavo ginčijamo sprendimo, yra nepagrįsti.

12. Teismas pabrėžė, kad 2007 metais pareiškėjas buvo nubaustas dėl to, jog, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje vairavo padidinto pavojaus šaltinį – automobilį, o 2009 viešoje vietoje, rodydamas aiškų visuomenės negerbimą, pasirodė neblaivus. 2010 m. kovo 15 d. teismo baudžiamajame įsakyme užfiksuoti pareiškėjo veiksmai, kurie, teismo vertinimu, akivaizdžiai rodo visuomenės, policijos pareigūnų negerbimą ir iš dalies keliantys pavojų aplinkiniams. Tai, kad pareiškėjas nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, jo veiksmų vertinimui Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto kontekste neužkertamas kelias. 2012 metais pareiškėjas, būdamas neblaivus, padarė neatsargų nusikaltimą, kurio pasėkoje žuvo žmogus, jam taip pat buvo pritaikyta baudžiamojo poveikio priemonė. Taigi, teismas sprendė, kad administracinėje byloje esantys pareiškėjo asmenybę charakterizuojantys duomenys neabejotinai rodo, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ir (ar) savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ir (ar) visuomenės saugumui, o tai nesuderinama su Įstatymo tikslais ir jame įtvirtintais rūpestingumo bei atidumo reikalavimais, keliamais specialiosios teisės subjektui – ginklo turėtojui. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą.

13. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

III. 14. Pareiškėjas R. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

15. Nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi:

15.1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas tinkamai motyvavo savo sprendimą, teismas tai atliko už atsakovą.

15.2. Atsakovas nenurodė, kokią konkrečią grėsmę kelia pareiškėjas.

15.3. Įvertinus atsakovo ir teismo sprendimus, pareiškėjo teisė laikyti šaunamuosius ginklus gali būti ribojama iki gyvos galvos.

16. Atsakovas Kauno AVPK pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

17. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tokiomis pat teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, kaip ir atsiliepimą į pareiškėjo skundą. Sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamos bylos dalykas – pareiškėjo R. M. teisė laikyti (nešiotis) ginklus.

19. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. spalio 4 d. iki 2016 m. rugsėjo 1 d.) 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte reglamentuojama, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus).

20. Pabrėžtina, jog šių įstatymo nuostatų taikymas neatsiejamas nuo nurodyto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyto jo tikslo – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą tokiu būdu, jog būtų užtikrintas žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumas.

21. Įstatymo 17 straipsnio1 dalies 11 punkte nurodytos aplinkybės nustatytinos vertinant įrodymus pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

22. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

23. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

25. Iš byloje esančių duomenų apie pareiškėją matyti, kad 2007 m. spalio 31 d. pareiškėjas nubaustas už transporto priemonės vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, 2009 m. spalio 19 d. nubaustas už girto pasirodymą viešoje vietoje, 2009 m. spalio 18 d. pareiškėjo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 286 straipsnį, 290 straipsnį, 2012 m. liepos 19 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 281 straipsnio 6 dalį (būdamas neblaivus, padarė neatsargų nusikaltimą, sukėlusį kito asmens mirtį), kuris vėliau nutrauktas susitaikius su nukentėjusiuoju, ir buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta 3 metus vairuoti kelių transporto priemones, pareiškėjas 2013 m. sausio 7 d. įtrauktas į probuojamų asmenų duomenų registrą. 2015 m. birželio 1 d. pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis pagal BK 243 straipsnį, tačiau jis buvo nutrauktas (b. l. 11; 22–23). Be to, iš bylos duomenų taip pat matyti, kad pareiškėjas linkęs nevykdyti privalomų valstybės pareigūnų nurodymų, kviečiamas neatvykdavo pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, administracine tvarka nuo 2007 iki 2016 metų baustas apie 30 kartų, ne visas paskirtas baudas yra sumokėjęs (b. l. 24–40; 43).

26. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog byloje esantys pareiškėjo asmenybę charakterizuojantys duomenys neabejotinai rodo, kad pareiškėjas kelia grėsmę (gali kelti) kitų asmenų ir (ar) savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ir (ar) visuomenės saugumui, o tai nesuderinama su Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo tikslais ir jame įtvirtintais rūpestingumo bei atidumo reikalavimais, keliamais specialiosios teisės subjektui – ginklo turėtojui. Todėl atsakovas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, turėjo pakankamą faktinį pagrindą priimti ginčijamą sprendimą, t. y. vykdydamas jam pavestas funkcijas, ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo reikalavimus.

27. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad atsakovo sprendimas dėl pareiškėjo teisės laikyti (nešiotis) ginklą yra nepagrįstas. Ginčijamame sprendime išdėstomos aplinkybės, kurių pagrindu atsakovas priėmė neigiamą sprendimą pareiškėjo atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismo bei apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės, nustatytos ikiteisminių tyrimų metu (atsakovo sprendime nepasisakoma dėl administracinių teisės pažeidimų), yra visiškai pakankamos pareiškėją charakterizuoti kaip galintį kelti grėsmę visuomenės saugumui, t. y. nustatyta pagrįstų įtarimų, jog neprognozuojamas ir viešosios teisės aktus pažeidžiantis pareiškėjo elgesys gali kartotis.

27. Šiuo aspektu kartu akcentuotina, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialios teisės turėjimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2833/2012). Tačiau pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės šiuo konkrečiu atveju ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų nepaneigia bei nesudaro pagrindo naikinti atsakovo sprendimo dėl atsisakymo išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

28. Atkreiptinas pareiškėjo dėmesys, kad atsisakymas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, priešingai nei tvirtina pareiškėjas, nėra galiojantis iki gyvos galvos. Pareiškėjas savo elgesiu turi įrodyti, kad grėsmės visuomenei dėl jo elgesio nebėra, o tai, be abejo, liudytų tam tikras laikotarpis, per kurį pareiškėjas nenusižengtų teisės aktų reikalavimams, vykdytų valstybės pareigūnų nurodymus, sumokėtų paskirtas baudas, atliktų visuomenei naudingą veiklą ir pan.

26. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą o pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius