2022-09-21 Nr. AB-23012-3-61-3-01329-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-665-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01329-2021-3

Procesinio sprendimo kategorija 12.19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugsėjo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Ernesto Spruogio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas A. K. (A. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno VMI) 2020 m. liepos 27 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (7.45) FR0682-337; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 68-96; 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2021 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. S-28; 4) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2020 m. liepos 27 d. Kauno VMI po pakartotinio patikrinimo sprendimu Nr. (7.45)FR0682-337 patvirtino patikrinimo aktą. Patikrinimo akte nurodyta, kad mokėtojas įstatymų nustatyta tvarka ir terminais nepateikė formos PRC907 bei PRC911 pranešimų apie sudarytus sandorius grynaisiais pinigais. Taip pat po pakartotinio mokestinio patikrinimo papildomai apskaičiuota 5 938,71 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM), nustačius, kad mokėtojas 2012–2016 m. gavo pajamų natūra, tačiau jų nedeklaravo, GPM neapskaičiavo ir nesumokėjo. Nesutikdamas su Kauno VMI sprendimu, pateikė skundą Komisijai, kuri 2021 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. S-28 skundą atmetė.

3. Pareiškėjas dėl PRC907 ir PRC911 deklaracijų nepateikimo nurodė, kad patikrinimo akte buvo pažymėta, jog „Pareiškėjas kaip ir jo sutuoktinė O. K., nei gavęs aukščiau minėtas paskolas iš B. V. R. (60 000 Eur), L. S. R. (5 000 000 RUB, t. y. 127 719, 19 Eur) bei iš J. M. S. (4 200 000 RUB, t. y. 88 118,74 Eur), nei grynaisiais pinigais įvežęs į Lietuvą 35 2921,22 Eur sumą, nustatyta tvarka nepateikė PRC907 ir PRC911 formos pranešimų ir atliktų paskolinių sandorių nedeklaravo.“ Pareiškėjas nurodė, kad pagal 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1889/2005„Dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės“ (toliau – ir Reglamentas) 3 straipsnio 1 dalies bei pagal Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2011 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 1B-372 patvirtintų Iš Europos Sąjungos valstybių narių į Lietuvos Respubliką, iš Lietuvos Respublikos ir per ją į kitas Europos Sąjungos valstybės nares gabenamų grynųjų pinigų deklaravimo ir kilmės kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) reikalavimus tiek jis, tiek jo sutuoktinė įvežamas pinigines sumas tinkamai deklaravo.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad pats mokesčių administratorius pripažino, jog pareiškėjo pajamos viršijo jo patirtas išlaidas ir jo atžvilgiu Taisyklėse numatytas išlaidų metodas nebuvo taikomas. Todėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 421 straipsnio 3 dalyje nustatyta norma nėra reikšminga. Pareiškėjas tinkamai deklaravo įvežtus iš Rusijos grynuosius pinigus Lietuvos muitinėje ir galėjo pagrįstai manyti, jog antrą kartą deklaruoti jų įvežimo / paskolos gavimo mokesčių administratoriui nereikia, t. y. jis galėjo sąžiningai suklysti. Negalėjo turėti tikslo nedeklaruoti ir slėpti jau kartą oficialiai viešoje įstaigoje (muitinėje) deklaruotų pinigų. Sužinojęs apie klaidą, deklaracijų pateikti negalėjo, nes vyko mokestiniai patikrinimai, mokestiniai ginčai. Nors Komisijos sprendime akcentuota, kad minėtas pažeidimas neturi įtakos jo mokestinių prievolių dydžiui, jam už tai bauda nėra paskaičiuota, pažeidimas iš viso neturėjo būti nurodytas patikrinimo akte. Be to, tai patvirtina jo teiginius dėl šališko mokesčių administratoriaus požiūrio į jį bei kitus patikrinimo akto netikslumus.

5. Pareiškėjas dėl pajamų natūra, GPM apskaičiavimo ir nesumokėjimo nurodė, kad nei VMI, nei Komisija, priimdamos ginčijamus sprendimus nenustatė antrosios būtinosios pripažinimo natūra sąlygos, t. y. kad turtas jam būtų perduotas dėl kokių nors interesų ar sandorių įtakos, todėl vien dėl to šie sprendimai naikintini. Nei mokestinio patikrinimo metu, nei tvirtinant patikrinimo aktą neatkreiptas dėmesys į tai, dėl kokios priežasties buvo imtos paskolos. Pareiškėjas visuomet nuosekliai tvirtino, kad tai turėjo būti investicijos į verslą. Tai turėjo būti net ne jo asmeniškai, bet jo giminaičių investicijos. Patikrinimo akte pabrėžta, kad tai vertintina kritiškai, nors išvados yra gan prieštaringos – nurodyta, kad tai ne investicijos, o paskolos, tačiau jau kitoje vietoje nurodyta, jog „mokėtojas gavęs beprocentines paskolas, nepanaudojo jų pagal paskirtį investicijoms“. Tokiu būdu yra sutinkama su jo argumentais. Pabrėžė, kad apie tai nenurodė duodamas paaiškinimus ankstesnio patikrinimo metu. Tačiau tuo metu jis buvo kaltinamas sudaręs tik fiktyvius sandorius, niekas nekreipė dėmesio, koks yra paslaugų ėmimo tikslas. Apie tai jis paaiškino nuo pat pradžių. Tai patvirtino ir jo artimieji. Suplanuoti verslo planai nebuvo įgyvendinti iš esmės dėl to, kad mokesčių administratorius pradėjo nepagrįstus patikrinimus ir inkriminavo mokestinius pažeidimus. O tai reiškia, kad jis ne tik negavo pajamų natūra, bet ir patyrė didelius nuostolius dėl mokesčių administratoriaus veiksmų. Mokesčių administratorius ankstesniame patikrinimo akte tvirtino, kad „pagal planuotą paskirtį pinigai iki patikrinimo nebuvo panaudoti“, nes „nebuvo vykdomos jokios investicijos ir su jomis susiję sandoriai“. Tokie mokesčių administratoriaus teiginiai prieštarauja išvadai, kad jis galėjo gauti pajamų natūra.

6. Pareiškėjas teigė, kad skundžiamuose sprendimuose ne sykį pabrėžta, kad jis nesiėmė veiksmų dėl to, kad realizuotų projektą dėl logistinio centro statybos. VMI nuomone, buvo sudaryta tik sutartis su (duomenys neskelbtini) dėl projektavimo darbų. Šie teiginiai neatitinka tikrovės, nes buvo sudaryta sutarčių ir su kitomis įmonėmis, pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini). Visus šiuos duomenis jis yra pateikęs VMI. Toks tendencingas ir klaidinantis duomenų pateikimas ir interpretavimas dar sykį patvirtina šališką mokesčių administratoriaus požiūrį. Skundžiamame sprendime pabrėžta, kad pirminio patikrinimo metu buvo pateiktas Rusijos banko (duomenys neskelbtini) sąskaitos išrašas, kuris patvirtina, kad 2014 m. gegužės 16 d. į sąskaitą jis pervedė 4 200 000 rublių. Net jei vertinti, kad tai buvo pareiškėjo gautos paskolos pinigai, iš tos pačios sąskaitos matyti, kad buvo priskaičiuota 4,60 rublio palūkanų, bet sąskaitos uždarymas kainavo 42 000 rublių komisinių. Akivaizdu, jog pajamų šiuo atveju negauta.

7. Pareiškėjas akcentavo, kad skundžiamame sprendime pabrėžta, jog jis pateikė sutuoktinės ir vaikų vardu atidarytas terminuotų indėlių sąskaitas Rusijos banke (duomenys neskelbtini). Lėšos nėra pasiskolintos iš J. S. S.. Tai yra niekuo nepagrįstos Kauno VMI prielaidos. Mokesčių administratorius nepagrįstai daugelį pareiškėjo pateiktų aplinkybių vertina kritiškai, kaip gynybinę versiją.

8. Pareiškėjas nurodė, kad atliekant patikrinimą nėra surinkta duomenų, jog pasiskolintas lėšas jis galėjo panaudoti namų ūkio išlaidoms padengti, 2007 metais gautos būsto paskolos palūkanoms, įmokoms, (duomenys neskelbtini) lizingo įmokoms mokėti, kelionių į Rusiją išlaidoms padengti, įsigyti automobilius. Pareiškėjas paaiškino, kad visos šios išlaidos buvo dengiamos iš asmeninių uždirbtų lėšų. Nurodė, kad VMI sprendime melagingai be pagrįstų įrodymų teigiama, kad šiuos pinigus jis naudojo suteikdamas paskolą kitam asmeniui, kitoms savo išlaidoms dengti.

9. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2019 m. vasario 14 d. Kauno apylinkės teismo įsakymu iš jo B. V. R. naudai išieškota 60 000 Eur skolos, 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo. Taigi paskolos negalima vertinti kaip visiškai beprocentinės.

10. Pareiškėjas nurodė, kad nei viename iš skundžiamų sprendimų nėra tinkamai įvertintos teisės aktų nuostatos: pajamų natūra nuostatos netaikomos, kai gyventojas turtą ar paslaugas gauna bendražmoniško bendravimo atvejais, kai tai pagrįsta asmeniniais santykiais ir tai nėra atlygis už darbą ar suteiktas paslaugas (Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 9 str., Finansų ministro 2009 m. gegužės 19 d. įsakymas Nr. 1K-162 „Dėl pajamų, gautų natūra, įvertinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ II d. 7 p.)). Pareiškėjo vertinimu, priešingai nei nurodyta sprendimuose, šiuo atveju yra visos sąlygos taikyti šią nuostatą: buvo planuojama ne su svetimais žmonėmis, o su pusbroliais investuoti į Lietuvos ekonomiką. Kad bendravimas buvo artimas, patvirtinta jo kelionių į Rusiją skaičius, skolinamų sumų dydis, užsitęsę, bet civilizuoti paskolos teisiniai santykiai.

11. Pareiškėjas teigė, kad iš esmės sprendimai buvo grindžiami tuo, kad jo šeima neturėjo pakankamai pajamų savo išlaidoms pagrįsti. Tikrinamuoju laikotarpiu jo ir sutuoktinės pajamos per metus sudarė nuo 1 800 Eur iki 10 000 Eur, o išlaidos – nuo 14 900 Eur iki 52 900 Eur. Dėl to buvo konstatuota, kad galimai buvo naudojamos paskolų lėšos. Kauno VMI jis atskirai pateikė pastabas dėl nesutikimo su jo šeimos 2004–2011 m. pajamų ir išlaidų suvestine. Jis pateikė labai konkrečius paskaičiavimus, kad tikrinamojo laikotarpio pradžioje jo šeima turėjo apie 300 000 Eur likutį, kad buvo nevertintos pajamos už nekilnojamo turto perdavimą ir iš (duomenys neskelbtini) grąžintos paskolos gautos 450 000 Lt pajamos. Todėl mokesčių administratoriaus išvada, kad jis su šeima neturėjo pakankamai pajamų ir turėjo išlaidoms naudoti paskolų lėšas, yra nepagrįsta.

12. Pareiškėjas dėl mokėtojo pajamų ir išlaidų suvestinės 2004–2011 m. laikotarpiu pažymėjo, kad 2004 m. duomenimis konstatuota, kad iš viso tais metais jis turėjo tik 87 388,24 Lt. 2003 m. gruodžio mėnesį vien jo sąskaitoje, esančioje (duomenys neskelbtini) banke, buvo apie 170 000 Lt. Prieš tai jis yra gavęs pajamų iš mirusio tėvo paveldėto namo ir už sklypo pardavimą. 2008 m. už nekilnojamojo turto pardavimą gauta 84 000 Eur, 2009 m. už nekilnojamo turto pardavimą gauta 82 000 Eur, 2011 m. už automobilio pardavimą gauta 6 700 Eur, 2004–2011 m. kaip darbo užmokestis, išmokos iš Sodros, pajamų už nuomą 71 900 Eur. Nuo 2005 m. birželio 17 d. iki 2005 m. rugpjūčio 16 d. jo žmona bankiniais pavedimais gavo pajamų iš mamos 37 040 Eur. Iš viso minėtu laikotarpiu turėta ir gauta 485 900 Eur. Pareiškėjas sutinka su pagal VMI suvestinę patirtomis 216 391 Eur išlaidomis. Todėl VMI išvada, kad laikotarpio pabaigoje pareiškėjas galėjo turėti tik 61 000 Eur nuosavų lėšų, neatitinka tikrovės.

13. Pareiškėjas neneigė, jog išlaidų namo statyboms buvo, bet tai, pasak jį, turėtų būti suskaičiuota iš naujo, nes vien tik pavedimai namo statybos dalyviams, kurie yra pervesti iš jo ir žmonos sąskaitų, kai kur ir net pagal paskirtį pabrėžta (betonas, laiptai ir t. t.), iš viso apie 150 000 Lt (43 000 Eur), nėra įtraukti į 183 861,6 X 4 išlaidas namo statybai, t. y. sumos akivaizdžiai sudubliuotos tam, kad padidinti jo išlaidas. 2007 m. (duomenys neskelbtini) suteikta 450 000 Lt (130 300 Eur) paskola, kuri grąžinta 2009 m., yra būtent gautos iš (duomenys neskelbtini) paskolos dalis, kuri nebuvo panaudota namo statybai. Namo statybai buvo panaudota 82 700 Eur, įskaitant ir pavedimus kitiems fiziniams asmenims.

14. Pareiškėjas nurodė, kad sprendimuose labai daug netikslumų, pavyzdžiui, ties 2012 m. gruodžio 31 d. užfiksuota 5 000 000 RUB, o skliausteliuose 440 975 Lt. Jis nekeitė rublių į litus, todėl tiek už 2012 metus, tiek už 2013, 2014 metus, paskaičiavus jas pagal nurodytas palūkanas ir konvertavus į eurus kursą tų metų gale gaunasi ne tokios sumos, t. y. padarytos grubios aritmetinės klaidos. Net 2020 m. gruodžio 14 d. sprendime sutinkama, kad neaišku, nuo kurios valiutos sumos paskaičiuotos menamos palūkanos. Jeigu nėra nustatyta duomenų apie paskolos, paimtos rubliais, keitimą į kitas valiutas, skaičiavimuose nurodomas jos konvertavimas iš pradžių į litus, o po to į eurus yra visiškai nepagrįstas. 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimo teiginys, kad nors nėra aišku, nuo kurios valiutos apskaičiuota menama palūkanų suma, pateikė papildomus perskaičiavimus, kurie iš esmės yra visiškai analogiški ankstesniems, neatitinka logikos, protingumo, sąžiningumo kriterijų. Pareiškėjas teigė, kad taip ir neatsakyta į klausimą, kodėl, jei nėra duomenų apie gautų pinigų keitimą į kitas valiutas, apskaičiuojant tariamas palūkanas, sumas reikia konvertuoti į kitas valiutas ir net kelis kartus.

15. Pareiškėjas skunde kvestionavo kaip 2013 m. gruodžio 31 d. vėl buvo nurodyta ta pati suma 5 000 000 RUB (440 975 Lt). Nurodė, jog yra nesunku patikrinti, kad rublio kursas euro atžvilgiu šių metų gale krito ir tikras valiutų kursas 2013 m. 12 mėn. buvo 1 Eur = 45,3688 RUB. Pervedus visą sumą į eurus, o po to į litus, bus ne 440 975 Lt, bet 110 208 Eur = 380 525 Lt. Iškyla klausimas, nuo kurios sumos skaičiuojami procentai. Jeigu skaičiuojami nuo eurų, kodėl skyrėsi procentai nuo 60 000 Eur paskolos. Jeigu skaičiuojami nuo litų, tai kur dokumentai, ar kiti duomenys, kad tuo metu pinigai buvo laikomi litais. Jeigu skaičiuojami nuo rublių, tai lito atžvilgiu jie nuvertėjo 60 500 Lt suma.

16. Pareiškėjas nurodė, kad nei VMI, nei Komisija tinkamai neįvertino aplinkybės, kad jį galėjo suklaidinti VMI atstovai. Paaiškino, kad prieš sudarydamas paskolos sandorius jis paskambino į Lietuvos ir Rusijos mokesčių inspekcijas, kad išsiaiškintų, ar jam gali tekti tokia pareiga sumokėti mokesčius, jeigu jis iš savo artimųjų pasiskolins dideles pinigų sumas be procentų. VMI konsultantės į paklausimus vienareikšmiškai atsakė, kad mokesčių fiziniams asmenims, jeigu skolini lėšas, tuo labiau iš giminių, nėra ir tokios paskolos neapmokestinamos. Apie pajamas natūra gaunant lengvatinę paskolą jam nebuvo net užsiminta. Pareiškėjas teigia, kad pasitikėjo šia informacija. Taip pat jis ir žmona yra skambinę į VMI ir jiems buvo patvirtinta, jog mokėti mokesčių nereikia. Šios aplinkybės yra svarbios, nes vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punktu, būtų pagrindas spręsti atleidimo nuo mokestinių sankcijų klausimą.

17. Apibendrindamas, pareiškėjas teigė, kad kadangi apskųstame sprendime vietos mokesčių administratorius neteisingai taikė teisės aktų nuostatas, nepateikė pagrįstų argumentų, neginčijamų ar bent pakankamų įrodymų, kurių pagrindu galėjo konstatuoti mokesčių įstatymų pažeidimus, nenustatė aplinkybių, sąlygojančių mokesčių mokėtojo mokesčių bazės neteisingumą, neįrodė ir nepagrindė mokesčių mokėtojo piktnaudžiavimo ar mokesčių vengimo atvejų, suteikiančių teisę mokesčius apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (MAĮ 70 str.) ar taikyti turinio viršenybės prieš formą principą (MAĮ 69 str.) ir pan., atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, GPMĮ ir MAĮ nuostatas, tinkamai įvertinus visas aplinkybes bei remiantis MAĮ 8 straipsnyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo kriterijais, vadovaujantis MAĮ 152 straipsnio 2 dalies nuostatomis, ginčijami sprendimai naikintini kaip neteisėti ir nepagrįsti.

18. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

19. Atsakovas nurodė, kad įvertinus tai, jog pareiškėjo gautos paskolos yra lengvatinės (visos iš Rusijos piliečių gautos paskolos beprocentinės), todėl patikrinimo metu šios paskolos pagrįstai vertintos kaip ekonominė nauda, o tokiu atveju gyventojo gauta nauda yra palūkanų suma, kuri būtų mokama už tokį kreditą ar paskolą mokant tuo laikotarpiu teikiamų paskolų rinkos kainą pagal rinkos palūkanų normą. Atsakovas konstatavo, kad nauda atsiranda beprocentinės paskolos suteikimo momentu bei sutarties galiojimo laikotarpiu rinkoje mokamos palūkanų normos gali svyruoti, natūra gauta nauda turėtų būti laikomas skirtumas tarp paskolos suteikimo momentu buvusių rinkos palūkanų ir nesumokamų palūkanų, o jei rinkoje palūkanų normos mažėjo – skirtumas tarp pajamų pripažinimo momentu esančių palūkanų ir nesumokamų palūkanų.

20. Atsakovas pažymėjo, kad siekiant apskaičiuoti pareiškėjo pajamas natūra (menamas palūkanas už gautas paskolas) dvi gautos paskolos Rusijos rubliais pagal Lietuvos banko skelbiamus oficialius valiutų keitimo kursus perskaičiuotos į litus ir menamos palūkanos už šias paskolas už 2012–2014 m. apskaičiuotos pagal paskolų sumas, perskaičiuotas į litus ir taikant vidutines litais teikiamų paskolų namų ūkiams kitiems tikslams palūkanų normas: 2012 m. rugpjūčio mėn. – 6,18 proc., 2012 m. gruodžio mėn. – 6,88 proc., 2013 m. gruodžio 12 d. – 5,89 proc., 2014 m. gegužės 5 d. – 4,96 proc., 2014 m. gruodžio mėn. – 5,94 proc. Nuo 2015 m. sausio 1 d. pagal oficialų valiutos keitimo kursą (1 Eur = 3,4528 Lt) minėtų paskolų sumos litais perskaičiuotos į eurus ir už 2015–2016 m. laikotarpį atitinkamai taikytos vidutinės eurais teikiamų paskolų gyventojams kitiems tikslams palūkanų normos: 2015 m. gruodžio mėn. – 3,59 proc., 2016 m. gruodžio mėn. – 3,28 proc. Už 2012–2014 m. laikotarpį taip pat taikytos vidutinės eurais teikiamų paskolų gyventojams kitiems tikslams palūkanų normos (2012 m. rugpjūčio mėn. – 3,91 proc., 2012 m. gruodžio mėn. – 4,26 proc., 2013 m. gruodžio mėn. – 4,50 proc., 2014 m. gruodžio mėn. – 3,38 proc.), tačiau tik dėl 2012 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėjo gautos paskolos eurais (paskolos suma 60 000 Eur). Atsižvelgiant į tai, patikrinimo metu pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas 2012–2016 m. gavo 44 978,57 Eur (už 2012 m. – 3851,83 Eur, už 2013 m. – 9 868,42 Eur, už 2014 m. – 12 308,54 Eur, už 2015 m. – 9 902,43 Eur, už 2016 m. – 9 047,35 Eur) menamų palūkanų (pajamų natūra), kurios laikytinos pareiškėjo apmokestinamosiomis B klasės pajamomis, nuo kurių pareiškėjui pagrįstai apskaičiuotas 5 938,71 Eur GPM.

21. Atsakovas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, jog VMI neatsižvelgė į tai, jog paskolos buvo paimtos išskirtinai investicijoms į verslą, t. y. su tikslu jas panaudoti investicijoms į nekilnojamąjį turtą logistikos centre jo turimame žemės sklype. Bylos medžiagoje nustatyti prieštaringi pareiškėjo teiginiams duomenys: 1) pats pareiškėjas pirminio patikrinimo metu neneigė gavęs paskolų ir VMI pateiktuose paaiškinimuose teigė, kad pinigus skolinosi investicijoms; 2) skolintojai taip pat teigė skolinę pareiškėjui pinigus, tik nurodė skirtingą nei pareiškėjas paskolos paskirtį. Pareiškėjas taip pat skunde nurodė, kad paskolos buvo įformintos tam, kad jis be kliūčių, esant reikalui, galėtų deklaruoti iš Rusijos išvežamus didelius kiekius lėšų. Tačiau minėti teiginiai laikytini pareiškėjo gynybine pozicija. Iš patikrinimo akte pateiktos informacijos matyti, kad pareiškėjo gautos beprocentinės paskolos iš nurodytų Rusijos piliečių buvo pripažintos realiai gautomis, tai patvirtino ir pats pareiškėjas, savo pastabose VMI nurodydamas, kad domėjosi VMI ar jo paskolos, gautos grynaisiais pinigais, galėtų būti apmokestintos. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad sudarydamas paskolų sandorius su giminaičiais jie skolinamus pinigus rubliais pririšo prie tvirtesnės valiutos, t. y. USD (L. S. R. 5 000 000 RUB) ir Eur (J. M. S. 4200 000 RUB), tam, kad jei skolinta valiuta (RUB) nuvertėtų, būtų grąžinama kitos valiutos ekvivalentu. Taigi pareiškėjo teiginiai, jog iš giminaičių gautos pinigų sumos nėra jam suteiktos paskolos, o tik investicijos į verslą, yra nepagrįsti, o pareiškėjo pateikti B. V. R. raštiški patvirtinimai apie jo mamos ketinimą investuoti Lietuvoje vertinami kritiškai, kaip neatitinkantys tikrovės.

22. Atsakovas pažymėjo, kad ankstesniuose paaiškinimuose pareiškėjas yra nurodęs, jog nors paskolos nebuvo panaudotos pagal paskirtį, tačiau dalį lėšų jis panaudojo pragyvenimui bei smulkioms išlaidoms. Taip pat iš patikrinimo metu surinktos informacijos matyti, kad pareiškėjas Rusijos bankuose buvo atidaręs atsiskaitomąsias sąskaitas, į kurias įnešęs grynuosius pinigus, gavo indėlių palūkanų, t. y. būtent gavo ekonominę naudą. Pareiškėjas pirminio patikrinimo metu VMI taip pat buvo pateikęs Rusijos banko (duomenys neskelbtini) atsiskaitomosios sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, kad į jo vardu atidarytą sąskaitą 2014 m. gegužės 16 d. buvo pervesta 4 200 000 RUB, už kuriuos 2014 m. birželio 20 d. apskaičiuota 4,60 RUB palūkanų bei uždarant sąskaitą nurašyta 42 000 RUB banko komisinių išlaidų. Pareiškėjas pateikė sutartis, pagal kurias Rusijos banke (duomenys neskelbtini) buvo atidarytos terminuoto indėlio sąskaitos jo sutuoktinės O. K. ir jo vaikų – D., A. ir A. K. vardu, į kurias įnešti po 700 000 RUB terminuoti indėliai laikotarpiui nuo 2014 m. birželio 18 d. (19 d.) iki 2016 m. birželio 19 d. O. K. VMI pateiktame paaiškinime nurodė, jog turėjo atsiskaitomąją sąskaitą Rusijoje, bet bankas bankrutavo ir jokios operacijos sąskaitoje nevyko, tačiau tai patvirtinančių dokumentų nepateikė. Pareiškėjas taip pat pateikė du Rusijos banko (duomenys neskelbtini) pinigų išdavimo orderius: 2014 m. birželio 18 d., pagal kurį A. K. išsiėmė 700 000 RUB ir 2014 m. spalio 2 d., pagal kurį išgrynino 41 8296,23 RUB sumą. Nors pareiškėjas nesutinka, jog turėti indėliai buvo būtent iš J. S. S. skolintų lėšų, teigdamas, kad skyrėsi paskolos ir padėtų indėlių sumos, laikas ir teigia, jog tai galėjo būti jo ir sutuoktinės asmeniniai pinigai, tačiau pagrindžiančių įrodymų, kad minėti pinigai buvo asmeniškai pareiškėjo, nepateikė. Pareiškėjas 2012 m. gautų 5 000 000 RUB, 60 000 Eur bei 2014 m. gautų 4 200 000 RUB paskolų nėra grąžinęs skolintojams, todėl įvertinus patikrinimo metu surinktus duomenis ir aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjas tokiu būdu galėjo laisvai disponuoti turimomis lėšomis, ir nemokėdamas palūkanų skolintojams, gavo pajamų natūra.

23. Atsakovas pažymėjo, kad nėra ginčo dėl to, kad L. S. R., B. V. R. ir J. M. S. yra pareiškėjo giminaičiai. Tačiau tai, kad paskolos davėjai yra pareiškėjo giminaičiai dar nepatvirtina, kad suteiktos paskolos buvo būtent iš bendražmogiškosios paskatos suteikta neatlygintina pagalba, kuri buvo reikalinga jo ar šeimos narių ligos ar kitos nelaimės atveju ir, kad tai nėra susiję su naudos siekimu. Atsakovas atkreipė dėmesį į VMI parengtą rašytinę konsultaciją dėl bendražmogiškų santykių bendravimo (2013 m. vasario 14 d. raštas Nr. (32.42-31-1) RM-1095), kurioje teigiama, kad tuo atveju, kai naudos atsiradimas sąlygotas turto natūra davėjo ir natūra gavėjo tam tikrais ekonominiais interesais, santykiais, susijusiais su darbine ar panašia veikla, tai pats turto suteikimas naudotis asmeniniais tikslais jau yra vertinamas kaip gauta nauda (pajamos), todėl tokiu atveju bendražmogiškas bendravimas GPMĮ taikymo požiūriu negali būti konstatuojamas.

24. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas paskolomis galėjo laisvai disponuoti, tiek juos įnešant į banko sąskaitą ir už tai gaunant palūkanas, tiek parvežus skolintas lėšas į Lietuvą grynaisiais pinigais, naudoti jas savo šeimos reikmėms, t. y. mokėjo namo paskolos įmokas bei palūkanas, vyko į keliones Rusijoje, suteikė paskolas kitiems asmenims. Pareiškėjas ankstesnio patikrinimo metu pateiktame paaiškinime taip pat yra nurodęs, jog dalį paskolų panaudojo pragyvenimui bei smulkioms išlaidoms, todėl VMI padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas, gavęs beprocentines paskolas, nepanaudojo jų pagal paskirtį investicijoms, t. y. logistikos verslo statybai, tačiau naudojo jas savo reikmėms nemokėdamas už jas palūkanų. Pareiškėjo nurodyti paskoliniai sandoriai negali būti vertinami kaip bendražmogiškas bendravimas, kaip tik, šis santykis parodo, kad paskolos davėjai savo veiksmais – neatlygintine paslauga paskolos gavėjui – suteikė ekonominę naudą, kurios pastarasis negalėtų gauti rinkos dėsniais paremtomis sąlygomis ir nėra jokių objektyvių aplinkybių, leidžiančių manyti kitaip, jog pinigai buvo reikalingi ligos ar nelaimės atveju. Todėl vadovaujantis GPMĮ 9 straipsnio nuostatomis ir išdėstytomis aplinkybėmis, pareiškėjo gauta nauda (palūkanų rinkos kaina) pagrįstai pripažinta pajamomis, gautomis natūra.

25. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog nėra aišku, nuo kurios valiutos sumos buvo paskaičiuotos menamos palūkanos. Pažymėjo, kad iš patikrinimo akto 4 lentelės matyti, kad sumos buvo apskaičiuotos teisingai, nors lentelėje turėjo būti nurodyta apskaičiuota menamų palūkanų suma litais ir tik vėliau jos konvertuotos į eurus ir nurodytos atskirame stulpelyje. Šiuo atveju pajamos natūra buvo skaičiuojamos nuo konvertuotos sumos litais: 440 975 Lt (5 000 000 RUB x0,088195 Lt) padauginus juos iš taikomos mažesnės vidutinės palūkanų normos proc. (5 stulpelis) 6,18/100 (arba 6,18 proc.) bei padauginus iš 138 dienų už kurias skaičiuojamos palūkanos, skaičiaus ir padalijus iš 365, t. y. pilno metų dienų skaičiaus, (6 stulpelis).

26. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas yra pateikęs muitinės grynųjų pinigų deklaracijas, kuriose deklaravo, kad išvykdamas iš Lietuvos yra išvežęs 50 000 Eur sumą. Patikrinimo akto 2 lentelėje pateikti duomenys yra informacinio pobūdžio ir apmokestinamosios bazės dydžio nustatymui įtakos neturi, todėl pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu nevertinami.

27. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad VMI konsultantai galėjo jį suklaidinti dėl gautos paskolos neapmokestinimo. Mokesčių administratorius nustatė, kad minėtu laikotarpiu (2020 m. balandžio 17 d. – 2020 m. balandžio 19 d.), kuomet pareiškėjas nurodo kreipęsis į VMI telefoninės konsultacijos, telefoniniai įrašai nebuvo atlikti. Dėl klaidingos informacijos mokesčių mokėtojas negali būti atleistas nuo pareigos sumokėti mokesčius, tačiau atsižvelgdamas į šią situaciją, mokesčių administratorius gali spręsti dėl atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių ar jų dalies mokėjimo. Pirminio patikrinimo metu pareiškėjas nėra pateikęs informacijos ar kitų pagrindžiančių įrodymų, kad jis prieš sudarydamas paskolinius sandorius dėl jų apmokestinimo domėjosi ir skambino Lietuvos bei Rusijos mokesčių administratoriui, o pareiškėjo po mokestinio patikrinimo gautos konsultacijos negalėjo turėti įtakos dėl pajamų natūra nuo 2012–2014 m. gautų paskolų apmokestinimo, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai, jog mokesčių administratorius galėjo jį suklaidinti, laikytini jo gynybine pozicija.

28. Atsakovas nurodė, kad mokestinio ginčo metu Komisija 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendime dėl pareiškėjo PRC907 bei PRC911 deklaracijų nepateikimo konstatavo, jog pareiškėjas tinkamai deklaravo įvežtus iš Rusijos grynuosius pinigus Lietuvos muitinėje ir dėl to galėjo pagrįstai manyti, jog antrą kartą deklaruoti jų įvežimo / paskolos gavimo mokesčių administratoriui nereikia, t. y. pareiškėjas galėjo sąžiningai suklysti, tačiau nepaneigė MAĮ nustatytos prievolės deklaruoti skolintas lėšas. Analogiškos pozicijos Komisija laikosi ir ginčijamame 2021 m. vasario 19 d. sprendime.

29. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas mokestinio ginčo metu (2019 m. balandžio 30 d. ir 2019 m. spalio 2 d.) pateikė PRC907 formos pranešimus, kuriuose deklaravo 2014 m. iš J. M. S. gautą 304 192 Lt paskolą ir 2012 m. 438 506 Lt iš L. S. R. ir 207 168 Lt iš B. V. R. gautas paskolas. Tačiau pareiškėjas informuotas, jog vadovaujantis MAĮ 421 straipsnio nuostatomis, vykstant kontrolės veiksmams minėti pranešimai forma PRC907 yra nevertinami. Nustatytas pažeidimas neturi įtakos pareiškėjo apskaičiuotų mokestinių prievolių dydžiui. VMI vertinimu, pareiškėjas įrodymų, pagrindžiančių jo skundo teiginius ir paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas apmokestinimui reikšmingas aplinkybes, nepateikė.

II. 30. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

31. Teismas iš patikrinimo akto ir ginčijamų sprendimų turinio nustatė, kad Kauno VMI atliko pareiškėjo 2012–2016 m. laikotarpio GPM apskaičiavimo ir sumokėjimo pakartotinį patikrinimą ir surašė 2020 m. balandžio 22 d. patikrinimo aktą Nr. (7.45) FR0680-209, kuriuo nustatė, kad pareiškėjas 2012 ir 2014 m. iš 3 fizinių asmenų gavo 275 834 Eur paskolų be palūkanų: iš L. S. R. pagal 2012 m. rugpjūčio 15 d. paskolos raštelį pareiškėjas pasiskolino 5 000 000 RUB (127 715 Eur) grynaisiais pinigais be grąžinimo termino, paskola negrąžinta; iš V.

B. R. pagal 2012 m. rugpjūčio 18 d. paskolos raštelį pareiškėjas pasiskolino 60 000 Eur grynaisiais pinigais be grąžinimo termino, paskola negrąžinta; iš J. M. S. 2014 m. gegužės 16 d. pareiškėjas pasiskolino 4200 000 RUB (88 119 Eur) grynaisiais pinigais be grąžinimo termino, paskola negrąžinta. Kauno VMI, atsižvelgusi į tai, kad paskolų rašteliuose palūkanos nenumatytos, paskolos negrąžintos, taip pat įvertinusi gautų paskolų panaudojimą, vadovaudamasi GPMĮ 2 straipsnio 15 dalies, 9 straipsnio 4 dalies, 27 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. gegužės 19 d.

įsakymu Nr. 1K-162 patvirtinto Pajamų, gautų natūra, įvertinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 7 punkto nuostatomis, padarė išvadą, kad pareiškėjas, nemokėdamas palūkanų už gautas paskolas, gavo naudą, t. y. pajamas natūra. Kauno VMI, pritaikiusi Lietuvos banko skelbiamas paskolų gavimo bei pajamų pripažinimo laikotarpiu buvusias rinkos palūkanų normas gyventojams (ar namų ūkiams), pareiškėjui už 2012–2016 m. laikotarpį apskaičiavo 44 978,57 Eur nemokėtų palūkanų sumą, kurią priskyrė pareiškėjo pajamoms natūra, apmokestinamoms pagal GPMĮ 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, taikant 15 proc.

GPM tarifą, ir apskaičiavo mokėtiną į biudžetą 5 938,71 Eur GPM. Kauno VMI 2020 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. (7.45) FR0682-337 patvirtino patikrinimo aktą, t. y. patvirtino apskaičiuotą 5 938,71 Eur GPM ir, vadovaudamasi GPMĮ 36 straipsnio ir MAĮ 96 straipsnio 1 dalies nuostatomis, už nesavalaikį GPM įmokų mokėjimą pareiškėjui apskaičiavo 2 907,02 Eur GPM delspinigius. Vadovaudamasi MAĮ 139 straipsnio nuostatomis ir nustačiusi atsakomybę lengvinančias aplinkybes, Kauno VMI pareiškėjui skyrė 10 proc. dydžio 594 Eur GPM baudą.

Kauno VMI, atsižvelgusi į tai, kad mokestinis patikrinimas tęsėsi ilgai ir pritaikiusi MAĮ 8 straipsnio 3 dalies nuostatas, atleido pareiškėją nuo 50 proc. apskaičiuotų delspinigių, t. y. nuo 1 453,51 Eur GPM delspinigių.

32. Teismas, apžvelgęs GPMĮ 2 straipsnio 14 dalyje, 3 straipsnyje, 5 straipsnio 1 dalyje, 6 straipsnio 1 dalyje, 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 22 straipsnio 3 dalyje, Aprašo 7 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, akcentavo, kad prievolė mokėti GPM kyla nuolatiniam Lietuvos gyventojui, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų ir kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje. GPM objektas yra gyventojo pajamos, gautos pinigais ir (ar) natūra bei nuo 2010 m. mokestinio laikotarpio gyventojo pajamomis, gautomis natūra, yra pripažįstamos neatlygintinai, mainais arba lengvatine kaina gautas nuosavybėn arba naudoti turtas arba gautos paskolos, taip pat kita gauta nauda, kai gauto turto, paslaugų ar kitos naudos ekvivalentas pinigine išraiška pagal GPMĮ nuostatas būtų priskiriamas pajamoms, išskyrus GPMĮ 9 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytus atvejus, todėl nuo 2010 m. sausio 1 d. pajamomis natūra pripažįstama gyventojo nauda, gauta natūra, kai gyventojas už kreditus (arba) paskolą moka lengvatines palūkanas, neatitinkančias rinkos kainos, arba jų nemoka. Pagal suteiktas beprocentes paskolas gyventojo gauta nauda (pajamos natūra) įvertinama nemokamas palūkanas lyginant su palūkanomis, kurios atitinka tikrąją rinkos kainą paskolos ar jos dalies grąžinimo momentu, arba paskutinę mokestinio laikotarpio dieną, kai paskola ar jos dalis mokestiniu laikotarpiu negrąžinama. Apskaičiuojant ir deklaruojant 2010 metų ir vėlesnių laikotarpių pajamas gyventojui gavus beprocentinę paskolą iš kito gyventojo, laikoma, kad gyventojas gavo kitų B klasės pajamų, ir iki kitų metų gegužės mėn. 1 dienos jis turi pateikti metinę pajamų deklaraciją bei nuo menamų palūkanų sumokėti 15 proc. dydžio GPM.

33. Teismas, vadovaudamasis GPMĮ 2 straipsnio 14 dalies ir 9 straipsnio nuostatomis, nurodė, kad nuo 2010 m. mokestinio laikotarpio gyventojo pajamomis, gautomis natūra, yra pripažįstamos neatlygintinai, mainais ar lengvatine kaina gautas nuosavybėn ar naudoti turtas arba gautos paskolos, taip pat kita gauta nauda, kai gauto turto, paslaugų ar kitos naudos ekvivalentas pinigine išraiška pagal GPMĮ nuostatas būtų priskiriamas pajamoms. Pajamų natūra nuostatos netaikomos, kai gyventojas turtą ar paslaugas gauna bendražmogiško bendravimo atvejais, kai tai pagrįsta asmeniniais santykiais ir tai nėra atlygis už darbą ar suteiktas paslaugas, pvz., tėvai paskolina pinigus vaikams, paskolos sandoriu gautos lėšos panaudojamos ligos ar nelaimės atveju. Nustačius, kad asmenys gauna naudą iš kitų fizinių asmenų – giminaičių, draugų, pažįstamų, pajamų natūra nuostatos netaikomos tik tais atvejais, kai nustatoma, kad nebuvo siekio duoti / gauti naudą ir asmuo nėra grandis mokesčių vengimo modelyje.

34. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pirminio patikrinimo metu Kauno VMI pateikė 2017 m. liepos 19 d. paaiškinimą, kuriame nurodė, kad jis gavo paskolas iš užsienio fizinių asmenų būsimoms investicijoms Lietuvoje: 2012 m. gavo 60 000 Eur paskolą iš B. V. R.. Pareiškėjas pateikė 2012 m. rugpjūčio 18 d. skolos raštelio kopiją, kurioje nurodyta, kad V. B. R. 2012 m. rugpjūčio 18 d. suteikė pareiškėjui 60 000 Eur paskolą. Pareiškėjas taip pat pateikė 2012 m. rugpjūčio 15 d. skolos raštelio kopiją, kurioje nurodyta, kad L. S. R. (B. V. R. motina) 2012 m. rugpjūčio 15 d. suteikė pareiškėjui 5 000 000 RUB paskolą. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad 2014 m. gegužės 16 d. jis gavo 4 200 000 RUB paskolą iš savo pusbrolio J. M. S.. Pareiškėjas 2018 m. vasario 22 d. paaiškinime Kauno VMI nurodė, kad B. V. R. yra mokėtojo pusbrolis, o L. S. R. – mokėtojo teta, todėl iš jų gautos paskolos beprocentės. Paaiškino, kad minėtų paskolų jis dar negrąžino ir pagal planuotą paskirtį nepanaudojo. Nurodė, kad minėtas pinigų sumas pasiskolino tam, kad galėtų investuoti į logistikos centro statybą jam priklausančiame žemės sklype. Pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 19 d. paaiškinime Kauno VMI nurodė, kad yra sudaryta sutartis su (duomenys neskelbtini), nes ši bendrovė keitė jam priklausančio žemės sklypo paskirtį iš žemės ūkio paskirties į komercinę. Patikrinimo metu Kauno VMI pagal pareiškėjo banko sąskaitų išrašus nustatė, kad pareiškėjas piniginių lėšų B. V. R. ar L. S. R. bankiniais pavedimais nepervedė ir pats iš jų piniginių lėšų tokiu būdu negavo. Kauno VMI tris minėtas pareiškėjo gautas paskolas iš Rusijos piliečių vertino kaip realias.

35. Teismas iš pareiškėjo Kauno VMI pateiktų paaiškinimų turinio sprendė, kad pareiškėjas grynaisiais pinigais gautas paskolas planuoja skirti investicijoms – vystyti logistikos centro statybas, t. y. pareiškėjas turėjo aiškių ir konkrečių ekonominių interesų. Paskolų būdu gautos lėšos nebuvo skirtos panaudoti ligos ar nelaimės atvejui.

36. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas patikrinimo metu teiktame rašytiniame paaiškinime nurodė, kad 2008–2012 m. laikotarpiu jis pats dažnai vykdavo į Rusijos teritoriją, o per 2012–2016 m. laikotarpį aplankė Rusiją 55 kartus. Pakartotinio mokestinio patikrinimo metu Kauno VMI taip pat nustatė, kad mokėtojas dalį savo turėtų piniginių lėšų turėjo terminuotųjų indėlių sąskaitose Rusijoje veikiančiuose bankuose ir gavo palūkanų už turėtus indėlius; tikrinamu laikotarpiu pareiškėjas ir jo sutuoktinė patyrė faktinių išlaidų automobilių (iš viso 11 vnt.) įsigijimui, (duomenys neskelbtini) lizingo įmokoms, taip pat suteikta paskola D. L.. Kauno VMI apskaičiavo, kad tikrinamu laikotarpiu pareiškėjo ir jo sutuoktinės gautos pajamos, neįskaitant gautų beprocentinių paskolų iš Rusijos piliečių, sudarė nuo 1 800 Eur iki 10 000 Eur per metus, o apskaičiuotos jų patirtos vartojimo ir kitos nustatytos išlaidos sudarė nuo 14 900 Eur iki 52 900 Eur per metus.

37. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir patikrinimo metu surinktą medžiagą, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas paskolas iš Rusijos piliečių gavo grynaisiais pinigais, sprendė, kad pareiškėjas galėjo šiomis lėšomis laisvai disponuoti, t. y. naudoti lėšas savo reikmėms – namų ūkio vartojimo išlaidoms padengti (iš viso namų ūkyje 5 asmenys), 2007 m. gautos būsto paskolos palūkanoms bei įmokoms mokėti, kelionių išlaidoms padengti.

38. Teismas sutiko su mokesčių administratorių išvada, kad patikrinimo metu nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad pareiškėjas tikrinamu laikotarpiu dėl gautų beprocentinių paskolų gavo ekonominės naudos – gavo palūkanų už terminuotus indėlius banko sąskaitose, suteikė piniginę paskolą kitam asmeniui, disponavo didelėmis grynųjų pinigų sumomis ir turėjo galimybes skolintas lėšas panaudoti ne tik investicijoms, bet ir įvairioms savo išlaidoms padengti.

39. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjo iš Rusijos piliečių gautos paskolos beprocentinės, ką nurodė ir pats pareiškėjas, konstatavo, kad jos neabejotinai yra lengvatinės, todėl patikrinimo akte šios paskolos pagrįstai vertintos kaip ekonominė nauda.

40. Teismas, vadovaudamasis Aprašo 7 punktu, pažymėjo, kad patikrinimo akte, atsižvelgiant į tai, kad nauda atsiranda beprocentinės paskolos suteikimo momentu bei į tai, kad sutarties galiojimo laikotarpiu rinkoje mokamos palūkanos gali svyruoti, natūra gauta nauda laikytas skirtumas tarp paskolos suteikimo momentu buvusių rinkos palūkanų ir nemokamų palūkanų, o jei rinkoje palūkanos krito – skirtumas tarp pajamų pripažinimo momentu esančių palūkanų ir nemokamų palūkanų (GPMĮ 9 straipsnio komentaras), taikant mokėtojui palankiausią pajamų natūra įvertinimo procentą ir vertinant gautą naudą (pajamas natūra), atsižvelgiant ne tik į analogiškos paskolos palūkanų normas, buvusias gautos naudos (pajamų natūra) vertinimo metu, net ir į paskolos suteikimo metu buvusią palūkanų normą.

41. Teismas nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas pažeidė GPMĮ 9 straipsnio 4 dalies nuostatas, kurios nustato, kad pajamų natūra vertę apskaičiuoja pajamų natūra davėjas, o tais atvejais, kai pajamų natūra davėjas pagal GPMĮ nėra įpareigotas apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti pajamų mokestį, – pats gyventojas, gavęs pajamų natūra. Mokestinio patikrinimo metu konstatuota, kad mokėtojas tikrinamu laikotarpiu gavo pajamų natūra, bet neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo pajamų mokesčio nuo natūra gautų pajamų.

42. Teismas, įvertino tai, kad mokėtojo gautos paskolos yra lengvatinės (visos iš Rusijos piliečių gautos paskolos beprocentinės), patikrinimo akte paskolos vertintos kaip ekonominė nauda, todėl tokiu atveju gyventojo gauta nauda yra palūkanų suma, kuri būtų mokama už tokį kreditą ar paskolą mokant tuo laikotarpiu teikiamų paskolų rinkos kainą pagal rinkos palūkanų normą. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog nauda atsiranda beprocentinės paskolos suteikimo momentu, bei į tai, kad sutarties galiojimo laikotarpiu rinkoje mokamos palūkanų normos gali svyruoti, natūra gauta nauda turėtų būti laikomas skirtumas tarp paskolos suteikimo momentu buvusių rinkos palūkanų ir nesumokamų palūkanų, o jei rinkoje palūkanų normos mažėjo – skirtumas tarp pajamų pripažinimo momentu esančių palūkanų ir nesumokamų palūkanų. Rinkos paskolų palūkanų normos nustatytos pagal Lietuvos banko teikiamus oficialius duomenis apie vidutines paskolų kitiems tikslams palūkanų normas gyventojams (ar namų ūkiams). Lietuvos banko internetiniame puslapyje (https://www.lb.lt/lt/paskolu-palukanu-normos) pateikti duomenys apie paskolų teikiamų litais (iki 2014 m.) bei eurais vidutines palūkanų normas.

43. Teismas nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu Kauno VMI nustatė, kad pareiškėjas iš Rusijos piliečių tikrinamu laikotarpiu iš viso gavo tris beprocentines paskolas, kurių grąžinimo terminas nenumatytas: 2012 m. rugpjūčio 15 d. gauta 5 000 000 RUB paskola iš L. S. R., 2012 m. rugpjūčio 18 d. gauta 60 000 Eur paskola iš V. B. R., 2014 m. gegužės 16 d. gauta 4 200 000 RUB paskola iš J. M. S..

44. Teismas iš Patikrinimo akto duomenų nustatė, kad Inspekcija, siekdama apskaičiuoti pajamas natūra (šiuo atveju – menamas palūkanas už gautas paskolas), pareiškėjo dvi gautas paskolas Rusijos rubliais (RUB) pagal Lietuvos banko skelbiamus oficialius valiutų keitimo kursus perskaičiavo į litus ir menamas palūkanas už šias paskolas už 2012–2014 m. apskaičiavo pagal paskolų sumas, perskaičiuotas į litus ir taikė vidutines litais teikiamų paskolų namų ūkiams kitiems tikslams palūkanų normas: 2012 m. rugpjūčio mėn. – 6,18 proc., 2012 m. gruodžio mėn. – 6,88 proc., 2013 m. gruodžio mėn. – 5,89 proc., 2014 m. gegužės mėn. – 4,96 proc., 2014 m. gruodžio mėn. – 5,94 proc. Nuo 2015 m. sausio 1 d. pagal oficialų valiutos keitimo kursą (1 Eur = 3,4528 Lt) minėtų paskolų sumos litais perskaičiuotos į eurus ir už 2015–2016 m. laikotarpį atitinkamai taikytos vidutinės eurais teikiamų paskolų gyventojams kitiems tikslams palūkanų normos: 2015 m. gruodžio mėn. – 3,59 proc., 2016 m. gruodžio mėn. – 3,28 proc. Inspekcija už 2012–2014 m. laikotarpį taip pat taikė vidutines eurais teikiamų paskolų gyventojams kitiems tikslams palūkanų normos (2012 m. rugpjūčio mėn. – 3,91 proc., 2012 m. gruodžio mėn. – 4,26 proc., 2013 m. gruodžio mėn. – 4,50 proc., 2014 m. gruodžio mėn. – 3,38 proc.). Kauno VMI detalų menamų palūkanų apskaičiavimą pateikė Patikrinimo akto 4 lentelėje.

45. Teismas vertino, kad Kauno VMI, apskaičiuodama pareiškėjui taikytinas paskolų palūkanų normas, pagrįstai vadovavosi Lietuvos banko teikiamais oficialiais duomenis apie vidutines paskolų kitiems tikslams palūkanų normas gyventojams (ar namų ūkiams), o ne pareiškėjo nurodomais apskaičiavimais, todėl teisingai apskaičiavo, kad pareiškėjas 2012–2016 m. gavo 44 978,57 Eur menamų palūkanų (pajamų natūra), kurios laikytinos apmokestinamosiomis B klasės pajamomis.

46. Teismas sprendė, kad pareiškėjas 2012–2016 m. laikotarpiu dėl gautų lengvatinių paskolų gavo pajamų natūra, kurių nedeklaravo, neapskaičiavo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo GPM įstatymų nustatyta tvarka, taip pažeisdamas GPMĮ 9 straipsnio, 25 straipsnio 1 dalies ir 27 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl mokesčių administratorius, patikrinimo metu nustatęs šias aplinkybes, pagrįstai apskaičiavo papildomas mokestines prievoles.

47. Teismas, atsižvelgdamas į GPMĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatytą 15 procentų pajamų mokesčio tarifą, akcentavo, kad Kauno VMI, apskaičiuodama GPM, atsižvelgė į pareiškėjo gautas su darbo santykiais susijusias pajamas, mokestinio patikrinimo metu nustatytas nedeklaruotas pajamas natūra bei įvertinusi mokėtojui taikytinus NPD ir papildomo NPD dydžius ir kitus mokestinio patikrinimo metu surinktus duomenis, ir iš viso už tikrinamą 2012–2016 m. laikotarpį tinkamai apskaičiavo sumokėti į biudžetą 5 938,71 Eur GPM.

48. Teismas priėjo prie išvados, kad Kauno VMI, VMI ir Komisija visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei įvertino surinktus duomenis, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl, skundžiami teisės aktai yra teisėti ir pagrįsti.

49. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, atmetė pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų jam priteisimo.

III. 50. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundo reikalavimus tenkinti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

51. Pareiškėjas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia analogiškais skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytais argumentais. Laikosi pozicijos, kad skundžiami aktai ir pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini. Atkreipia dėmesį, kad nors, kaip pabrėžta sprendime, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, tačiau šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo skundas nebuvo išnagrinėtas iš esmės. Pirmosios instancijos teismas tik perrašė mokesčių administratoriaus sprendimų argumentus, lakoniškai pridėdamas, kad su jais sutinka. Liko nepasisakyta dėl nagrinėjamam atvejui aktualios praktikos, suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-763-602/2015 ir 2021 m. sausio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-163-968/2021, o būtent, dėl būtinosios sąlygos, kad turtas būtų perduotas dėl kokių nors interesų ar sandorių įtakos. Nenurodyta, dėl ko pareiškėjo pateikti konkretūs ir logiški argumentai dėl padarytų skaičiavimo klaidų yra neteisingi.

52. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą analogiškais atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais.

53. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

54. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas 2012–2016 m. laikotarpiu dėl gautų lengvatinių paskolų gavo pajamų natūra, kurių nedeklaravo, neapskaičiavo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo GPM įstatymų nustatyta tvarka, taip pažeisdamas GPMĮ 9 straipsnio, 25 straipsnio 1 dalies ir 27 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl mokesčių administratorius, patikrinimo metu nustatęs šias aplinkybes, pagrįstai apskaičiavo papildomas mokestines prievoles. Kauno VMI, VMI ir Komisija visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei įvertino surinktus duomenis, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kuriais būtų galima paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 55. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiama, ar Kauno VMI 2020 m. liepos 27 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (7.45) FR0682-337, VMI 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimas Nr. 68-96 ir Komisijos 2021 m. vasario 19 d. sprendimas Nr. S-28 yra teisėti ir pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

56. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo nenagrinėjo iš esmės, tik perrašė mokesčių administratoriaus sprendimų argumentus, lakoniškai pridėdamas, kad su jais sutinka. Liko nepasisakyta dėl nagrinėjamam atvejui aktualios praktikos, suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-763-602/2015 ir 2021 m. sausio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-163-968/2021, o būtent, dėl būtinosios sąlygos, kad turtas būtų perduotas dėl kokių nors interesų ar sandorių įtakos. Nenurodyta, dėl ko pareiškėjo pateikti konkretūs ir logiški argumentai dėl padarytų skaičiavimo klaidų yra neteisingi.

57. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

58. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo nenagrinėjo iš esmės, pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra nurodęs, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas, kad minėtas teismas tik sutiko su mokesčių administratoriaus sprendimų argumentais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad tokie apeliacinio skundo argumentai nėra pagrįsti, jie nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pabrėžtina, kad ginčas buvo nagrinėjamas ikiteismine tvarka Komisijoje (kuri Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimu byloje Nr. C-385/09 pripažinta teismine institucija), kuri pateikė savo detalų ir išsamų ginčo aplinkybių vertinimą, o pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, nagrinėjo ir Komisijos pateiktus ginčo aplinkybių vertinimus. Taigi, apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas tik perrašė mokesčių administratoriaus sprendimų argumentus, neatitinka tikrovės.

59. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo sprendime nepasisakyta dėl nagrinėjamam atvejui aktualios praktikos, suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. sausio 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A602-763/2015 ir 2021 m. sausio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-163-968/2021, o būtent, dėl būtinosios sąlygos, kad turtas būtų perduotas dėl kokių nors interesų ar sandorių įtakos. Šiame kontekste paminėtina, jog LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. sausio 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A602-763/2015, atskleisdama cituotoje įstatymo nuostatoje vartojamos sąvokos „lengvatinė kaina“ turinį, pastebėjo, kad GPM įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje sąvoka „lengvatinė kaina“ papildomai apibrėžiama, kaip „<...> konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesne negu tikroji rinkos kaina <...>“.

Aiškindamas šios (cituotos) nuostatos turinį LVAT jau yra konstatavęs, kad nepakanka vien nustatyti, jog įgyto turto ar (ir) gautų paslaugų kaina yra mažesnė negu reali rinkos vertė. Tam, kad ši kaina būtų pripažinta lengvatine aptariamos nuostatos prasme, papildomai būtina konstatuoti, kad turto ir (ar) paslaugų davėjas konkrečiam gyventojui turtą mažesne negu tikroji rinkos kaina atlygintinai perdavė (pardavė) dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos (žr., pvz., 2014 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-515/2014, 2011 m. kovo 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442 385/2011, 2011 m. balandžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-585/2011) (LVAT 2016 m. sausio 4 d. sprendimo 22 p.).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A602-763/2015 taip pat akcentavo, kad iš GPM įstatymo 2 straipsnio 15 dalies matyti, jog būtent minėti „tam tikri interesai ir sandoriai“ turi nulemti turto ar paslaugų davėjo sprendimą nustatyti mažesnę negu tikroji rinkos kainą. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pastebėjo, kad įstatymų leidėjas nėra pateikęs aptariamų interesų ar sandorių sąrašo, tokio sąrašo pateikimas, dėl galimų interesų ir sandorių įvairovės, be kita ko, nulemtos visuomeninių santykių nuolatinės raidos, akivaizdžiai yra netikslingas.

Todėl, kilus ginčui, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinama, ar egzistavo atitinkami interesai ir sandoriai, dėl kurių buvo nustatyta mažesnė nei tikroji rinkos turto ar paslaugų kaina (turi egzistuoti priežastinis ryšys tarp minėtų interesų ar sandorių ir nustatytos kainos). Be to, tai, kad įstatymų leidėjas akcentuoja aptariamos mažesnės kainos nustatymą „konkrečiam gyventojui“, aiškiai rodo, jog „tam tikri interesai ar sandoriai“ turi būti susiję būtent su šiuo gyventoju, t. y. turto ir (ar) paslaugų gavėju (LVAT 2016 m. sausio 4 d. sprendimo 24 p.).

LVAT 2021 m. sausio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-163-968/2021 konstatavo, jog paskolos suteikimas be palūkanų laikytina gauta paskola lengvatine kaina ir išdėstytos teisės normos pagrindu turėjo būti įvertinama, ar egzistavo atitinkami interesai ir sandoriai, dėl kurių buvo suteikta beprocentinė paskola, o mokesčių administratorius, nustatęs, kad pareiškėjas, nemokėdamas palūkanų už gautas paskolas, gavo naudos, t. y. pajamų natūra, papildomai neįrodinėdamas specialių GPMĮ 2 straipsnio 15 dalyje numatytų sąlygų, t. y. dėl kokių priežasčių (tam tikrų interesų ar sandorių įtakos) paskolų davėjai paskolų gavėjui (pareiškėjui) šiuo konkrečiu atveju suteikė beprocentines paskolas, netinkamai aiškino aptariamą GPMĮ 2 straipsnio 15 dalies nuostatą (Pajamos natūra).

60. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, nurodytus šios nutarties 59 punkte, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje administracinėje byloje, skirtingai negu minėtame apeliaciniame skunde, lengvatine kaina pinigų sumas (paskolas) pareiškėjas gavo juos perdavusių asmenų investiciniams interesams tenkinti (kad tokiam tikslui jas gavo pripažįsta ir pats pareiškėjas). Šiame kontekste GPMĮ 2 straipsnio 15 dalies nuostatos taikymo prasme nėra svarbu, kaip įvardinti gautas pinigų sumas (paskola ar pan.), bet svarbu tai, kad perduotų sumų davėjai turėjo interesą gauti grąžą ir pinigus perdavė pareiškėjui lengvatine kaina. Taip pat GPMĮ 2 straipsnio 15 dalies nuostatos taikymo prasme nėra svarbu, kad pinigų davėjų interesai nebuvo įgyvendinti. Vadinasi, tiek mokesčių administratoriai, tiek Komisija šioje administracinėje byloje tinkamai taikė ir aiškino GPMĮ 2 straipsnio 15 dalies nuostatas nustatytų faktinių aplinkybių, skirtingų negu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A602-763/2015 ir 2021 m. sausio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-163-968/2021, kontekste.

61. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nenurodyta, kodėl pareiškėjo pateikti konkretūs ir logiški argumentai dėl padarytų mokesčių skaičiavimo klaidų yra neteisingi. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokiais argumentais, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas įvertino Komisijos padarytas išvadas dėl mokesčių skaičiavimo, pabrėžė, kad mokesčių administratoriai pareiškėjo dvi gautas paskolas Rusijos rubliais (RUB) pagal Lietuvos banko skelbiamus oficialius valiutų keitimo kursus perskaičiavo į litus ir menamas palūkanas už šias paskolas už 2012–2014 m. apskaičiavo pagal paskolų sumas, perskaičiuotas į litus ir taikė vidutines litais teikiamų paskolų namų ūkiams kitiems tikslams palūkanų normas (paminėtina, kad iki 2015 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikoje buvo naudojama nacionalinė valiuta litas), o nuo 2015m. sausio 1 d. pagal oficialų valiutos keitimo kursą (1 Eur = 3,4528 Lt) minėtų paskolų sumos litais perskaičiuotos į eurus ir už 2015–2016 m. laikotarpį atitinkamai taikytos vidutinės eurais teikiamų paskolų gyventojams kitiems tikslams palūkanų normos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjui taikytinas paskolų palūkanų normas, pagrįstai vadovavosi Lietuvos banko teikiamais oficialiais duomenis apie vidutines paskolų kitiems tikslams palūkanų normas gyventojams (ar namų ūkiams), o ne pareiškėjo nurodomais apskaičiavimais, todėl teisingai apskaičiavo, kad pareiškėjas 2012–2016 m. gavo 44 978,57 Eur menamų palūkanų (pajamų natūra). Pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė pagrįstų duomenų, kuriais remiantis galima būtų teigti, kad mokesčių apskaičiavimas yra neteisingas, o kiti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo išvadoms, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

62. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

63. Pareiškėjas prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi apeliacinis skundas atmestas, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Rytis Krasauskas Veslava Ruskan Ernestas Spruogis