2022-10-05 Nr. AB-24130-3-61-3-00906-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-644-821/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00906-2021-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas T. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos (toliau – ir atsakovo atstovas), priteisti 3 400 Eur pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, atsiradusiai dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginti, ir priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas.

2. Pareiškėjas nurodė tokius skundo argumentus:

2.1. Įstatymų leidėjas (kuriam atstovauja Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija), nustatydamas Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 158 straipsnio 2 dalies normoje teisinį reguliavimą, kuris numato, kad „prašymą dėl proceso atnaujinimo surašo advokatas. Valstybės atstovo, kito juridinio asmens prašymą dėl proceso atnaujinimo taip pat gali surašyti juridinio asmens darbuotojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo paduoda fizinis asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, surašyti šį prašymą turi teisę jis pats. Be to, prašymą dėl proceso atnaujinimo gali surašyti šio įstatymo 47 straipsnio 4 dalies 4 ir 7 punktuose nurodyti asmenys. Prašymą dėl proceso atnaujinimo pasirašo jį paduodantis asmuo ir prašymą surašęs asmuo. Prašymą paduodančio asmens parašas nėra būtinas, jeigu jį pasirašo jo įgaliotas prašymą surašęs asmuo.“ pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs ir Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.

2.2. Atsakovas apribojo ir suvaržė pareiškėjo teisę pasinaudoti teisminio proceso atnaujinimo institutu ir kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I-3626-629/2017, teisminio proceso Nr. 3-61-3-01562-2017-7, dėl Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos sprendimo panaikinimo, tačiau tuo pačiu metu, proceso atnaujinimo institutu suteikė teisę naudotis advokatams, asmenims turintiems aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą ir profesinėms sąjungoms.

2.3. Neproporcingai ilgai neišspręstas ginčas nacionaliniuose teismuose dėl Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos sprendimo sukelia pareiškėjui dvasinių išgyvenimų, suponuoja neigiamą pareiškėjo asmenybės portretą visuomenėje, akademinėje ir menininkų bendruomenėse.

2.4. Pareiškėjas nurodė, kad Seimo įsteigtas universitetas, pažeisdamas akademines procedūras, vienašališkai nutraukė su pareiškėju 2016 m. sudarytą studijų sutartį Nr. 326 ir 2018 m. gegužės 21 d. susitarimą Nr. 0001, tuo nepagrįstai apribodamas ir suvaržydamas pareiškėjo teisę baigti valstybinę studijų programą kodu 612V50005 ir kodu 6121MX005 bei įgauti ugdymo mokslų bakalauro laipsnį, tapti mokytoju, laisvai pasirinkti darbą ir dirbti pagal profesiją. Šalinimo iš aukštosios mokyklos procedūrų metu, prieš priimant nepalankius pareiškėjui sprendimus, buvo pažeista Europos sąjungos pagrindinių teisių Chartijos 14 straipsnio1 dalis, 41 straipsnio 2 dalies a punkto nuostata, Papildomo protokolo 2 straipsnis, bendrasis teisės principas dėl kitos pusės argumentų išklausymo, taip pat Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 62 straipsnis.

2.5. Nepalankūs pareiškėjui akademiniai sprendimai buvo priimti neteisėtai, prieštaraujant universiteto vidinei tvarkai, Mokslo ir studijų įstatymo normoms, jie priimti už pareiškėjo akių, pareiškėjui nesant Lietuvoje, iš anksto pareiškėjui nepranešus nepagrįstai apribojus teisę būti išklausytam.

2.6. Dėl netinkamų atsakovo atstovo veiksmų (neprižiūrint aukštosios mokyklos Konstitucijoje numatyta tvarka), pareiškėjas patyrė jo orumą žeminantį elgesį, pareiškėjas nebuvo reintegruotas.

3. Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos, teismui pateiktame atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, bei pateikė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. Pareiškėjas darė nepagrįstą išvadą, kad, jo nuomone, netinkamą ir jo teises pažeidžiantį įstatymą priėmusiam įstatymų leidėjui – Seimui – atstovauja Seimo kanceliarija. Tokios Seimo kanceliarijos funkcijos Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2008 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. 2434, nenumato. Seimo kanceliarija nėra įgaliota atstovauti valstybei byloje nagrinėjant pareiškėjo keliamus reikalavimus dėl Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos, Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos veiksmų, bylų, kurių šalis yra pareiškėjas, nagrinėjimo terminų ar (duomenys neskelbtini) universiteto veiksmų, todėl negali valstybės vardu pateikti nuomonės dėl daugelio pareiškėjo skundo argumentų.

3.2. Tam, kad galėtų būti patenkinti pareiškėjo skunde keliami reikalavimai, visų pirma turi būti nustatytas Seimo priimto įstatymo neteisėtumas. Administracinio teismo kompetencijai nėra priskirta įstatymų teisėtumo patikra, todėl jis negali spręsti dėl pareiškėjo tariamai patirtos žalos atlyginimo šiuo pagrindu.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 3 d. sprendimu atmetė pareiškėjo T. G. skundą.

5. Teismas byloje išsamiai apžvelgė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, reglamentuojančias žalos atlyginimo klausimus, bei Lietuvos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką bylose dėl žalos atlyginimo, dėl asmens teisės į privatumą ir kt.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš Lietuvos Respublikos Seimo veiksmų, t. y. iš to, kad Seimas, nustatydamas Konstitucijai prieštaraujantį ABTĮ 158 straipsnio 2 dalies normos teisinį reguliavimą, numatantį asmenų ratą, galintį kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo, pareiškėjui suvaržė ir apribojo teisę pasinaudoti teisminio proceso atnaujinimo institutu, kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I-3626-629/2017, teisminio proceso Nr. 3-61-3-01562-2017-7, dėl Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos sprendimo panaikinimo.

7. Teismas nurodė, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams, o klausimus dėl įstatymo ar kito teisės akto atitikimo Konstitucijai sprendžia Konstitucinis Teismas, todėl konstatavo, kad šioje byloje Seimo priimto ABTĮ 158 straipsnio 2 dalies, su kuria pareiškėjas sieja patirtą neturtinę žalą, neteisėtumą gali nustatyti tik Konstitucinis Teismas.

8. Teismas, atsižvelgdamas į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir ABTĮ nuostatas, konstatavo, kad tuo atveju, kai yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, bei pažymėjo, kad nors teismas negali pats pripažinti įstatymo (jo dalies) neteisėtu, t. y. nustatyti, kad buvo padaryti neteisėti veiksmai, jam suteikta kompetencija nuspręsti, kad dėl šio Seimo akto teisėtumo nėra pagrįstų abejonių, t. y. nustatyti, kad neteisėtų veiksmų nebuvo.

9. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes teismui nekilo jokių abejonių dėl šioje administracinėje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų atitikimo Konstitucijai.

10. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikoje galioja konstitucinė įstatymų konstitucingumo prezumpcija, t. y. įstatymas laikomas konstitucingu tol, kol priešingai nėra konstatavusi vienintelė Lietuvos Respublikoje tai galinti padaryti institucija – Konstitucinis Teismas, ir išaiškino pareiškėjui, kad tik Konstituciniam Teismui pripažinus įstatymą, jo dalį ar paskirą nuostatą prieštaraujančia aukščiausiajai teisei – Konstitucijai, įstatymas, jo dalis ar atskira nuostata nebegali būti taikoma tik nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo momento.

11. Teismas nurodė, kad administraciniam teismui neturint kompetencijos vertinti Seimo veiksmų, taip pat neturint pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Seimo, kurį atstovauja Seimo kanceliarija, veiksmų. Nesant neteisėtų atsakovo veiksmų, nėra visų deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, todėl teismas plačiau nepasisakė dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų.

III. 12. Pareiškėjas T. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 3 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja bylos faktines aplinkybes ir pateikia tokius apeliacinio skundo argumentus:

13.1. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas, nes bylos nagrinėjimo metu teismas nebuvo atidus, teismo pareigas atliko nepakankamai pareigingai, netinkamai taikė materialines teisės normas.

13.2. Pareiškėjas nurodo, kad skunde teismui buvo išreiškęs sutikimą dėl mediacijos šioje byloje taikymo, todėl pirmosios instancijos teismas, byloje nesprendęs teisminės mediacijos klausimo, tinkamai neįgyvendino ABTĮ nustatytų taisyklių dėl mediacijos proceso, be to, teismas neatsižvelgė į atsakovo prašymą dėl netinkamos proceso šalies pakeitimo.

13.3. Teismas visapusiškai ir objektyviai neištyrė visų bylos aplinkybių, kadangi visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo išbraukimo iš studentų sąrašų aplinkybių ir teisinių argumentų dėl šio sprendimo neteisėtumo sukeltų neigiamų pasekmių, bei dėl atsakovo veiksmų (neveikimo) tinkamai neprižiūrint aukštosios mokyklos, ir taip pažeidžiant pareiškėjo, kaip studento, teises, bei teises į privataus gyvenimo gerbimą ir mokslą.

13.4. Pirmosios instancijos teismas neištyrė visų byloje esančių pareiškėjo pateiktų įrodymų, nebuvo aktyvus, neišreikalavo iš atsakovo visos medžiagos, kuri paaiškintų ginčytino teisinio reguliavimo parengimo aplinkybes ir kt., todėl nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo skundas laikytinas neįrodytu.

13.5. Pareiškėjas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bylą nagrinėti teisme, neišaiškino pareiškėjui galimybės teikti patikslintą skundą, taip pažeisdamas pareiškėjo teisę per ABTĮ nustatytą terminą tikslinti skundo dalyką.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl neteisėtų atsakovo atstovo (Lietuvos Respublikos Seimo) veiksmų įtvirtinant ABTĮ 158 straipsnio 2 dalies normoje teisinį reglamentavimą, ribojantį pareiškėjo teises kreiptis dėl proceso atnaujinimo bei dėl atsakovo atstovo veiksmų (neveikimo) neprižiūrint aukštosios mokyklos Konstitucijoje numatyta tvarka.

15. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, jog nagrinėjamu atveju administraciniam teismui neturint kompetencijos vertinti Seimo veiksmų, taip pat neturint pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Seimo, atstovaujamo Seimo kanceliarijos, veiksmų, o nesant neteisėtų atsakovo veiksmų, nėra visų deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė byloje esančias aplinkybes, nevertino byloje esančių įrodymų, netinkamai taikė procesines ir materialines teisės normas, be to, nepasisakė dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, susijusių su jo studijų sutarties nutraukimu, ir dėl to patirta neturtine žala.

17. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl 3 400 Eur neturtinės žalos, kurią jis kildino iš neteisėtų atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo atstovo Seimo kanceliarijos, veiksmų, kurie, anot pareiškėjo, pasireiškė priėmus Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančias Administracinių bylų teisenos įstatymo 158 straipsnio 2 dalies nuostatas, numatančias asmenų ratą, galintį kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo, ir taip pareiškėjui suvaržant ir apribojant teisę pasinaudoti teisminio proceso atnaujinimo institutu. Kaip neteisėtus atsakovo veiksmus (neveikimą) pareiškėjas taip pat nurodė aplinkybę, kad atsakovas neprižiūrėjo aukštosios mokyklos ((duomenys neskelbtini) universiteto) Konstitucijoje numatyta tvarka, ir ši aukštoji mokykla priėmė neteisėtą sprendimą išbraukti pareiškėją iš studentų sąrašo.

19. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

20. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, jog pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant faktines bylos aplinkybes. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

21. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teiktu skundu, pažymi, jog pareiškėjas prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimą (3 400 Eur) siejo būtent su atsakovo neteisėtais veiksmais apribojant ir suvaržant pareiškėjo teisę pilnavertiškai pasinaudoti teisminio proceso atnaujinimo institutu kreiptis į teismą dėl teisminio proceso administracinėje byloje Nr. I-3626-629/2017 (dėl Akademinės etikos kontrolieriaus tarnybos sprendimo (duomenys neskelbtini) panaikinimo) neproporcingai ilgą laiką, t. y. nuo 2017 m.

22. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytus teiginius dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų nustatant Konstitucijai prieštaraujantį ABTĮ 158 straipsnio 2 dalies normoje teisinį reguliavimą, išanalizavo aplinkybes dėl galimybės taikyti šį norminį aktą, taip pat aplinkybes dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl šio norminio akto atitikties Konstitucijai, nurodė sprendimo motyvus, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86–87 straipsniuose nustatytus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštu skundo reikalavimu, įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), dėl kurių buvo prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esanti medžiaga buvo pakankama teismo sprendime padarytoms išvadoms konstatuoti.

23. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2022 m. vasario 10 d. priimtu nutarimu Nr. KT20-A-N1/2022 pripažino, kad ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. redakcija) 158 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją fizinio asmens, neturinčio aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo, prašymą dėl proceso atnaujinimo surašo advokatas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nedviprasmiškai nustatyta, kad prieštaraujantys Konstitucijai teisės aktai negali būti taikomi nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos, t. y. jie netaikomi nuo jo paskelbimo momento, toks netaikymas nukreipiamas į ateitį, todėl ir minėta ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. redakcija) 158 straipsnio 2 dalies nuostata negali būti taikoma tik nuo 2022 m. vasario 10 d. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų nustatant ABTĮ 158 straipsnio 2 dalies reglamentavimą, kadangi šio reglamentavimo neatitikimas Konstitucijai tuo metu dar nebuvo nustatytas.

24. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas, teigdamas, jog jis patyrė neturtinę žalą dėl to, kad buvo suvaržyta jo teisė kreiptis į teismą dėl teisminio proceso administracinėje byloje Nr. I-3626-629/2017 atnaujinimo, nepateikė jokių duomenų, kad jis kreipėsi į teismą dėl proceso atnaujinimo minimoje byloje, ir toks prašymas nebuvo priimtas motyvuojant ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nurodytais pagrindais, taigi, nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog iki 2022 m. vasario 10 d. galiojęs ABTĮ 158 straipsnio 2 dalies teisinis reglamentavimas apribojo pareiškėjo galimybę kreiptis dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I-3626-629/2017, ir dėl to jis patyrė neturtinę žalą.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas byloje nevertino pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl, pareiškėjo teigimu, neteisėto pareiškėjo išbraukimo iš studentų sąrašų, ir dėl atsakovo, kaip aukštąją mokyklą kontroliuojančio subjekto, veiksmų (neveikimo). Iš šių pareiškėjo teiginių suprantama, kad teismo sprendimas šioje dalyje yra nemotyvuotas, ir turėtų būti panaikintas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkte.

26. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl neturtinės žalos, susijusios su aukštosios mokyklos veiksmais išbraukiant pareiškėją iš studentų sąrašų, pažymi, jog Specialioji teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad pagrindinė mokyklų veikla yra viešųjų paslaugų teikimas, o pati mokykla nelaikytina viešojo administravimo subjektu (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 28 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-21/2016; 2017 m. sausio 23 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-23/2017, 2018 m. gruodžio 6 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-95/2018).

27. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.). Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas nevykdė tinkamos aukštosios mokyklos priežiūros, tačiau neteisėtais veiksmais, sukėlusiais pareiškėjui neturtinę žalą (patyrė žeminantį elgesį, nebuvo reintegruotas), įvardijo būtent aukštosios mokyklos ((duomenys neskelbtini) universiteto) veiksmus priimant sprendimą išbraukti pareiškėją iš studentų sąrašų ir nutraukiant su pareiškėju 2016 m. sudarytą studijų sutartį Nr. 326 ir 2018 m. gegužės 21 d. susitarimą Nr. 0001. Pažymėtina, jog (duomenys neskelbtini) universiteto ir jo studentų (tarp jų – ir pareiškėjo) teisiniai santykiai yra grindžiami studijų sutartimis, taigi, pareiškėjo patirta neturtinė žala dėl išbraukimo iš studentų sąrašų yra susijusi su sutartiniais universiteto įsipareigojimais, t. y. kyla iš civilinių teisinių santykių, todėl toks reikalavimas turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.

28. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, konstatuotina, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl aplinkybių, susijusių su pareiškėjo išbraukimu iš studentų sąrašų, tačiau atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas neturtinę žalą sieja su paties universiteto veiksmais išbraukiant pareiškėją iš studentų sąrašų, t. y. žalą kildina iš civilinių teisinių santykių, minėtos skundo aplinkybės įvertinimas nedaro įtakos galutiniam teismo sprendimui, t. y. kad byloje nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

29. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje R. T. prieš Ispaniją ir H. B. prieš Ispaniją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą H. ir kiti prieš Prancūziją). EŽTT praktikoje pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją). Lietuvos vyriausias administracinis teismas taip pat vadovaujasi šia praktika (žr., pvz., 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1520-662/2020; kt.).

30. Pasisakant dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje turėjo pakeisti netinkamą proceso šalį, kaip to buvo prašęs atsakovo atstovas, o taip pat įtraukti į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu (duomenys neskelbtini) universitetą, kad būtų išsiaiškintos visos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, pažymėtina, jog pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 straipsnio nuostatas, jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato, kad skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba netinkamam atsakovui, jis turi teisę pareiškėjo sutikimu juos pakeisti tinkamu pareiškėju arba atsakovu. Jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato, kad skunde (prašyme, pareiškime) nurodytas ne tas valstybės atstovas, jį pakeičia.

31. Minėta, kad pareiškėjas savo neturtinę žalą kildino iš atsakovo atstovo veiksmų nustatant tokį ABTĮ 158 straipsnio 2 dalies reguliavimą, kuriuo buvo suvaržyta pareiškėjo teisė kreiptis dėl teisminio proceso atnaujinimo, todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui pagrįstai nekilo abejonių dėl valstybės atstovo – Lietuvos Respublikos Seimo, atstovaujamo Seimo kanceliarijos, tinkamumo. Pasisakant dėl pareiškėjo teiginio, kad į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu teismas turėjo įtraukti (duomenys neskelbtini) universitetą, siekiant išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su universiteto sprendimu išbraukti pareiškėją iš studentų sąrašų, pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje nebuvo vertinami pareiškėjo ir (duomenys neskelbtini) universiteto sutartiniai santykiai ir iš jų kilusios pasekmės, todėl pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepažeidė ABTĮ 53 straipsnio nuostatų dėl netinkamos šalies pakeitimo.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad atsakovui pateikus atsiliepimą į pareiškėjo skundą, pirmosios instancijos teismas, 2021 m. birželio 1 d. nutartimi baigęs pasiruošimą nagrinėti administracinę bylą ir paskyręs bylą nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka 2021 m. rugpjūčio 30 d., užkirto pareiškėjui galimybę, vadovaujantis ABTĮ 50 straipsnio 3 dalimi, per keturiolika kalendorinių dienų nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos tikslinti, pakeisti skundo (prašymo, pareiškimo) pagrindą ar dalyką.

33. Teisėjų kolegija nesutinka su minėtais apeliacinio skundo argumentais ir pažymi, jog bylos paskyrimas nagrinėti teismo posėdyje neužkerta kelio pareiškėjams naudotis ABTĮ 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta teise tikslinti skundą per 14 dienų nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos. ABTĮ 53 straipsnio 3 dalyje taip pat yra nustatyta, kad teismas atsisako priimti pavėluotai pateiktą patikslintą skundą (prašymą, pareiškimą), išskyrus atvejus, kai atsakovas neprieštarauja dėl patikslinto skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo arba jeigu būtinybė pateikti patikslintą skundą (prašymą, pareiškimą) iškilo vėliau, arba jeigu teismas mano, kad tai yra būtina bylai teisingai išspręsti, taigi, minėta nuostata neužkerta kelio tikslinti skundą net ir praėjus minėtam 14 dienų terminui nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo. Pažymėtina, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, jog pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo patikslintą skundą, todėl šie pareiškėjo teiginiai dėl suvaržytos teisės tikslinti skundą laikytini deklaratyviais hipotetinio pobūdžio teiginiais.

34. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė pareiškėjui 2021 m. birželio 1 d. nutarties, kuria pasiruošimas bylos nagrinėjimui buvo baigtas ir byla buvo paskirta nagrinėti teismo posėdyje, apskundimo tvarkos, pažymi, jog pagal ABTĮ 152 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartys, kuriomis neužkertama galimybė tolesnei bylos eigai, atskiraisiais skundais neskundžiamos, todėl minimą nutartį priėmęs teisėjas neturėjo pareiškėjui išaiškinti šios nutarties apskundimo tvarkos.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo kad skunde pirmosios instancijos teismui buvo išreiškęs sutikimą dėl mediacijos šioje byloje taikymo, todėl pirmosios instancijos teismas, byloje nesprendęs teisminės mediacijos klausimo, tinkamai neįgyvendino ABTĮ nustatytų taisyklių dėl mediacijos proceso. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo argumentu ir pažymi, jog pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 791 straipsnio 1 dalį, teisminė mediacija gali būti vykdoma ginčo šalių prašymu arba sutikimu. Nors pareiškėjas savo skunde nurodė sutinkantis dalyvauti taikinimo procedūroje (mediacijoje), tačiau atsakovo atstovas tokio sutikimo / prašymo nepareiškė, bei nurodė nesutinkantis su pareiškėjo skundo reikalavimais, todėl, nesant vienos iš ginčo šalių sutikimo, teismas neturėjo teisinio pagrindo perduoti ginčą spręsti mediacijos būdu.

36. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog atsakovo atstovas nepateikė atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą, pažymi, jog atsakovo atstovo pozicija buvo išdėstyta atsiliepime pirmosios instancijos teismui, be to, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme, todėl nagrinėjamu atveju vertintina, jog atsakovo atstovo atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikimas neužkirto kelio tinkamam bylos nagrinėjimui apeliacine tvarka.

37. Vadovaudamasis aukščiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes, apeliacinio teismo vertinimu, tam nėra teisinio pagrindo, kadangi iš esmės daroma išvada, kad teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Dėl kitų, pirmosios instancijos teismo neaptartų aplinkybių, kurios iš esmės nekeičia galutinio sprendimo dėl atsisakymo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, apeliacinės instancijos teismas pasisakė. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios ir procesinės teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo T. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Iveta Pelienė

Skirgailė Žalimienė