2025-05-07 Nr. AB-8071-3-61-3-00338-2025-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1904-520/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00338-2025-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Rusijos Federacijos piliečio A. R. (A. R.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Rusijos Federacijos pilietis A. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. 25S9043 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760052967 (toliau – ir Leidimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2023 m. kovo 8 d. pateikė atsakovui prašymą išduoti jam leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas nuolat gyventi) Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytais pagrindais (užsienietis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka arba yra lietuvių kilmės asmuo). Kartu su prašymu jis pateikė Rusijos Federacijos piliečio pasą, savo gimimo liudijimą, motinos E. C. gimimo liudijimą, kuriame nurodyta, jog jos tėvai yra T. C., V., (tautybė – rusas) ir L. C., J., (tautybė – lietuvė). Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas, išnagrinėjęs prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi ir kartu su prašymu pateiktus dokumentus, priėmė 2023 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 23S72939 išduoti pareiškėjui Leidimą Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (užsienietis yra lietuvių kilmės asmuo). Pareiškėjas nurodė, kad jo dukra pateikė atsakovui prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi ir pateikė tuos pačius dokumentus, atsakovas atliko pakartotinį pateiktų lietuvių kilmę įrodančių dokumentų patikrinimą, gavo papildomą informaciją iš Lietuvos Respublikos archyvų, pagal kurią nustatė, jog pareiškėjo senelės L. K. tautybė buvo latvė, dėl to pareiškėjas negali būti laikomas lietuvių kilmės asmeniu. Pareiškėjo teigimu, tokios išvados nepagrįstos, kadangi E. C. (pareiškėjo motinos) gimimo liudijime prie įrašo apie L. K. yra įrašyta, kad pastaroji yra lietuvė. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas teigė, jog E. C. gimimo liudijimas galbūt suklastotas, kadangi Lietuvos ypatingojo archyvo duomenimis, L. K. dukters E. neturėjo, tačiau tokios išvados nepagrįstos jokiomis faktinėmis aplinkybėmis, nes pareiškėjo pateiktas E. C. gimimo liudijimas yra oficialus dokumentas. Pareiškėjas teigė papildomai kreipęsis į archyvus, tačiau duomenų apie L. K. gimimą nebuvo rasta, tik Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje nurodyta, kad L. K. tėvas J. K. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.

3. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, įvertinęs patikrinimo metu surinktą medžiagą, sprendė, jog Leidimas gautas apgaulės būdu, todėl, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktu, jį panaikino. Pareiškėjas tvirtino, kad jis, atsižvelgęs į turimą motinos E. C. gimimo liudijimą, į tai, jog jo senelės tėvas gyveno Panevėžio apskrityje ir buvo Lietuvos Respublikos pilietis, pagrįstai manė, kad jo senelė yra lietuvė, o net jei atsakovas įrodytų, kad L. K. buvo latvė, pareiškėjas dėl senelės kilmės sąžiningai klydo, todėl tai negali būti vertinama kaip apgaulė.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas, gavęs duomenų, leidžiančių spręsti, jog pareiškėjo senelė buvo latvių kilmės, apgaulę konstatavo nesikreipdamas į pareiškėją dėl tokių faktinių aplinkybių paaiškinimo ir taip pažeidė gero administravimo principą. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas neproporcingas ir dėl tos priežasties, kad pareiškėjo prosenelis buvo Lietuvos Respublikos pilietis, todėl jis turi pagrindą kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo duktė kreipėsi dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo ir pateikė tuos pačius dokumentus, kuriuos buvo pateikęs ir pareiškėjas. Atsakovas nurodė, kad atliko pakartotinį pateiktų lietuvių kilmę įrodančių dokumentų patikrinimą, gavo papildomą informaciją iš Lietuvos Respublikos archyvų, kuria remdamasis nustatė, jog pareiškėjo senelės L. K. tautybė buvo latvė, o atsižvelgus į naujai nustatytą faktą, t. y. į tai, kad pareiškėjo senelė L. K. buvo latvė, galima daryti išvadą, kad ir pareiškėjas negali būti laikomas lietuvių kilmės asmeniu.

7. Atsakovas detalizavo, kad 2023 m. lapkričio 29 d. išsiuntė raštą Lietuvos ypatingajam archyvui prašydamas informacijos apie pareiškėjo senelę L. K., jos sudarytą santuoką su T. C. (T. C.) ir gimusią dukrą E. C.. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos ypatingasis archyvas atsakydamas į šį raštą 2023 m. gruodžio 29 d. pateikė pažymą apie K. šeimos tremtį, kurioje nurodyta, jog „ <...> L. K. (byloje ir L. O., L. ), J. (taip dokumentuose) <...> g. 1920 m., gimusi ir gyvenusi (duomenys neskelbtini) latvių tautybės <...>“. Atsakovas nurodė, kad atsižvelgus į šią informaciją, galima daryti išvadą, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, siekdamas gauti leidimą nuolat gyventi, neatitinka tikrovės ir Leidimas yra gautas apgaulės būdu.

8. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos ypatingojo archyvo 2024 m. sausio 10 d. rašte nurodyta, jog „Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) nepilnai išlikusiuose archyviniuose fonduose duomenų apie L. K. 1943 m. sudarytą santuoką su T. C. bei gimusią dukrą E. C. nerasta“. Atsakovo vertinimu, dėl to kyla pagrįstas klausimas dėl E. C. gimimo liudijimo patikimumo – kad šis dokumentas galbūt suklastotas; be to, kaip nurodyta Sprendime, aplinkybė, jog gimimo liudijimas galbūt suklastotas, nebuvo vertinama priimant išvadą, jog Leidimas yra gautas apgaulės būdu.

II. 9. Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjo A. R. (A. R.) skundą patenkino, t. y. panaikino Sprendimą, ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Migracijos departamento 30 Eur bylinėjimosi išlaidų.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2023 m. kovo 8 d. atsakovui pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytais pagrindais (asmuo turi teisę atkurti Lietuvos pilietybę arba yra lietuvių kilmės asmuo). Teismas nurodė, kad pareiškėjas su prašymu pateikė Rusijos Federacijos pasą Nr. 75 7172510 (galioja iki 2028 m. kovo 1 d.), savo gimimo liudijimą I-ГС Nr. 405620, savo motinos E. C. gimimo liudijimą XII-ЯУ Nr. 019042 (išduotas 2022 m. gruodžio 27 d. pakartotinai), kuriame nurodyta, kad E. C. gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), o jos tėvai yra T. C. V. (tautybė – rusas) ir L. C. J. (tautybė – lietuvė).

11. Teismas nurodė, kad atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi ir kartu su šiuo prašymu pateiktus dokumentus bei nenustatęs Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių galėtų būti atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi, priėmė sprendimą Nr. 23S72939 išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (asmuo yra lietuvių kilmės); 2023 m. birželio 12 d. pareiškėjui buvo įteiktas leidimas nuolat gyventi Nr. 760052967, galiojantis iki 2028 m. gegužės 26 d.

12. Teismas nustatė, kad skundžiamu Sprendimu Leidimas buvo panaikintas dėl to, jog atsakovas, įvertinęs papildomo patikrinimo metu surinktą informaciją, kuri, jo vertinimu, patvirtino, kad pareiškėjo senelė L. K. buvo latvių, o ne lietuvių tautybės asmuo, padarė išvadą, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, siekdamas gauti leidimą nuolat gyventi, neatitinka tikrovės ir Leidimas yra gautas apgaulės būdu (Įstatymo 54 str. 1 d. 1 p.).

13. Teismas aptarė ginčui aktualias Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas.

14. Teismas, ištyręs ir įvertinęs į bylą pateiktus dokumentus, sprendė, kad atsakovas nepakankamai išsamiai ištyrė juose minimus faktus, todėl galbūt padarė nepagrįstą išvadą, jog Leidimas gautas apgaulės būdu. Teismas nurodė, kad atsakovas, nustatęs K. šeimos narių latvių tautybės kilmę bei sužinojęs tam tikrus faktus apie jų gyvenimą Lietuvos Respublikoje iki ištrėmimo, aplinkybes apie jų gyvenimą tremtyje (J. K. žmona L. K. pati yra nurodžiusi, jog dukra L. gyveno Jakutijoje su vyru), neatsižvelgdamas į nepilną archyvinės informacijos fondo duomenų buvimą, nepagrįstai konstatavo pareiškėjo apgaulę siekiant gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas sprendė, kad atsakovas neįvertino galimo duomenų prieštaringumo, atsižvelgus į buvusį labai sudėtingą istorinį laikotarpį, galimo sąžiningo pareiškėjo klydimo, atsižvelgus į jo turimus atsakingų institucijų išduotus oficialius dokumentus. Teismas nurodė, kad pareiškėjas savo kilmę įrodinėja pakartotinai Rusijos Federacijoje išduotais dokumentais, o atsakovas teigia, jog jie yra galbūt suklastoti, tačiau atsakovas nesiaiškino, kodėl šie dokumentai buvo išduoti pakartotinai, neteikė teisinės pagalbos prašymo Rusijos kompetentingoms institucijoms dėl svarbių aplinkybių šiam atvejui ištirti išsiaiškinimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra pateikta jokių atsakovo išvadų ar vertinimų dėl K. šeimos narių turėtos pilietybės prieškariu bei Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto pagrindo buvimo.

15. Teismas vertino, kad atsakovas tyrimą dėl pareiškėjo vykdė nepakankamai išsamiai, dėl to galėjo padaryti nepagrįstas išvadas, todėl Sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, o pareiškėjo skundas tenkintinas, t. y. priimtas Sprendimas naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 d. 2 p.; 91 str. 1 d. 3 p.).

16. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 30 Eur žyminį mokestį.

III. 17. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. R. (A. R.) skundą atmesti.

18. Atsakovas nurodo, kad nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas nenustato pareigos kilus neaiškumams dėl dokumentų kreiptis dėl teisinės pagalbos suteikimo į Rusijos institucijas. Atsakovas pažymi, kad dėl viešai žinomų ir smerkiamų Rusijos Federacijos veiksmų tarptautinis teisinis bendradarbiavimas buvo susilpnėjęs, o Lietuvos Respublikos 2024 m. birželio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2810 Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose buvo denonsuota ir 2025 m. sausio 21 d. neteko galios.

19. Atsakovas nurodo, kad gavęs informaciją iš Lietuvos ypatingojo archyvo, jog L. K. (byloje ir L. O., L. ) yra latvių tautybės, o ne lietuvių tautybės asmuo (kaip teigė pareiškėjas), jog Lietuvos ypatingojo archyvo duomenimis L. K., kuri pareiškėjo pateiktame gimimo liudijime XII-ЯУ Nr. 019042 (Rusijos Federacijoje, Jakutsko mieste 2022 m. gruodžio 27 d. išduotas pakartotinai) yra įrašyta kaip E. C. motina, dukters E. neturėjo, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir Leidimą gavo apgaulės būdu. Atsakovas pažymi, kad atsižvelgiant į minėtus faktus ir jų pobūdį, jog duomenų sutapimas nėra mažareikšmis (datos nesutapimas ar gimimo datų nesutapimas), o gauti duomenys iš esmės prieštarauja pareiškėjo pateiktiems dokumentams, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė didesnę įrodomąją reikšmę Rusijos Federacijos išduotiems dokumentams, o ne Lietuvos archyvuose saugomiems dokumentams, o atsakovo nesiaiškinimas, kodėl dokumentai buvo išduoti pakartotinai, negali būti pagrindu pripažinti Sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu.

20. Atsakovas nesutinka su teismo išvadomis, kad jis (atsakovas) neįvertino Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte pagrindo buvimo ir, jog atsakovas turėjo pareigą pateikti papildomas išvadas ar vertinimus dėl K. šeimos narių turėtos pilietybės prieškariu. Atsakovas nurodo, kad Sprendime yra įvertinti pareiškėjo pateikti dokumentai, t. y. jog jie atitiko Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą ir pateko į Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų, kurie patvirtina lietuvių kilmę, kategoriją ir šių dokumentų tuo metu pakako įrodyti pareiškėjo teisę gauti leidimą nuolat gyventi.

21. Atsakovas teigia, kad jis įvertino visus pateiktus pareiškėjo dokumentus ir dar 2023 m. gegužės 23 d. nustatė, jog pateikti dokumentai atitiko tik Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir, atitinkamai, neatitiko Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto, o priėmus ginčijamą Sprendimą ir konstatavus, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 punkto, jis neatitinka ir Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto.

22. Atsakovo vertinimu, kadangi ši aplinkybė jau buvo nustatyta priimant sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, nebuvo poreikio pakartotinai jos vertinti priimant sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi. Atsakovas teigia, kad neturėjo pareigos atlikti vertinimą dėl K. šeimos narių turėtos pilietybės prieškariu, nes pareiškėjas prašymą pateikė grįsdamas aplinkybe, jog jis yra lietuvių kilmės asmuo (Įstatymo 53 str. 1 d. 2 p.), o ginčijamas sprendimas priimtas nustačius, jog L. K. (byloje ir L. O., L. ) yra latvių tautybės, todėl K. šeimos turėta pilietybė prieškariu šiuo atveju nebuvo reikšminga nei priimant sprendimą išduoti leidimą nuolat gyventi, nei priimant ginčijamą Sprendimą, t. y. tokio vertinimo atlikimas būtų betikslis.

23. Pareiškėjas A. R. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

24. Pareiškėjas nurodo, kad dokumentai, kurie atsakovui kelia abejonių dėl jų tikrumo, ir Lietuvos archyvuose saugomi dokumentai, yra iš Rusijos Federacijos, todėl nėra pagrindo spręsti, jog teismas netinkamai vertino dokumentus. Atliekant įrodymų tyrimą pirmosios instancijos teisme paaiškėjo, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą, visiškai nevertino aplinkybių dėl archyvinės informacijos fondo duomenų patikimumo, taip pat ar pareiškėjui buvo žinomas jų turinys, t. y. jog pareiškėjui, teikiant prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo žinoma jog egzistuoja anketa, kurioje nurodyta, jog jo senelės L. K. tautybė yra latvė; atsakovas, priimdamas Sprendimą žinojo, kad pareiškėjas nėra susipažinęs su fonde saugoma byla.

25. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas Sprendimą grindė ir prielaida, jog jo pateikti dokumentai yra galbūt suklastoti, tačiau oficialių dokumentų blankai turi tam tikrus požymius, kuriuos galima patikrinti be teisinės pagalbos prašymo, o gimimo ir santuokos liudijimai, išduoti Rusijos Federacijoje, yra su QR kodais, kuriuos atsakovas patikrina priimdamas dokumentus. Pareiškėjas pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodyta teisinės pagalbos sutartis yra denonsuota 2024 m. birželio 25 d. ir neteko galios 2025 m. sausio 21 d., Leidimas pareiškėjui buvo išduotas 2023 m. gegužės 23 d., o atsakovas iš esmės sutinka, kad priimdamas Sprendimą, nesiaiškino, ar pareiškėjo pateikti dokumentai yra suklastoti (Sprendimą grindė ne nustatytais faktais, o prielaidomis), ir tik po teismo sprendimo priėmimo kreipėsi į policiją su prašymų ištirti, ar minėti dokumentai yra suklastoti.

26. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas neišsamiai ištyrė faktus; Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatyti pagrindai yra savarankiški ir lygiaverčiai vertinant užsieniečio galimybę įgyti leidimą nuolat gyventi, tačiau atsakovas situaciją vertino formaliai, savarankiško pagrindo egzistavimą laikė nereikšmingu ir taip suteikė Lietuvos Respublikoje išduotiems dokumentams (J. K. išduotą Lietuvos Respublikos piliečio pasą) žymiai mažesnį patikimumo lygį negu MGB spec. komendantūros Jakutijos ASSR skyriaus 1951 metais surašytai anketai iš galimai L. K. (neaišku kokiomis sąlygomis) žodžių be vertėjo. Pareiškėjas pažymi, kad Įstatymas nustato konkretų leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindą – kai jis gautas apgaulės būdu, todėl svarbu įvertinti subjektyvius požymius, tačiau atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, į archyvus nesikreipė, tai padarė tik nagrinėdamas pareiškėjo dukros prašymą, o Sprendimą priėmė remdamasis prielaida, nenustatęs nei apgaulės, nei klastojimo fakto. Atsakovas, konstatuodamas, jog gaunant leidimą nuolat gyventi buvo panaudota apgaulė, turėjo nustatyti, kad netikri dokumentai panaudoti tyčia, o anketa, kuria remiasi atsakovas, ir joje įrašyti duomenys yra patikimi ir teisingi.

27. Pareiškėjas pažymi, kad anketoje nėra nurodyta, jog dokumentas L. K. buvo išverstas į jai suprantamą kalbą; akivaizdu, jog jos gimtoji kalba yra lietuvių, kadangi ji gimė ir užaugo (duomenys neskelbtini), mokėsi lietuvių mokykloje ir pagrįstai manytina, jog MGB spec. komendantūros Jakutijos ASSR skyriaus pareigūnams galėjo būti tiek žinomos, tiek nežinomos tokios valstybės kaip Latvija ir Lietuva, o jų pavadinimai galėjo būti painiojami. Pareiškėjo vertinimu, atsižvelgiant į situaciją, daryti išvadą, jog L. K. sakė tiesą tokiais jautriais klausimais kaip vaiko gimimas, kurį dėl dabar nežinomų priežasčių galėjo norėti nuslėpti, nėra jokio faktinio pagrindo. Pareiškėjo teigimu, apeliacinis skundas nėra grindžiamas bylos aplinkybėmis, kurios patvirtintų teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, todėl atmestinas.

28. Pareiškėjas sutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis ir teigia, kad teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas, jo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo panaikintas atsakovo Migracijos departamento 2025 m. sausio 10 d. sprendimas Nr. 25S9043 panaikinti pareiškėjui A. R. (A. R.) 2023 m. gegužės 23 d. išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu (asmuo yra lietuvių kilmės), pagrįstumas ir teisėtumas.

30. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas (Rusijos Federacijos pilietis) Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti jam leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytais pagrindais (pareiškėjas turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę (1 p.) arba yra lietuvių kilmės asmuo (2 p.)). Pareiškėjas pateikė motinos E. C. gimimo liudijimą XII-ЯУ Nr. 019042 (išduotas Rusijos Federacijoje, Jakutsko m. CM valdybos skyriaus prie Sachos Respublikos (Jakutija) 2022 m. gruodžio 27 d. pakartotinai), kuriame nurodyta, kad E. C. gimė (duomenys neskelbtini), o jos tėvai yra T. C., V., gimęs 1920 metais, (tautybė – rusas) ir L. C., J., gimusi 1920 metais, (tautybė – lietuvė), E. C. ir Y. R. santuokos liudijimą, taip pat savo gimimo liudijimą, kuriame nurodyta, kad motina E. R. ir tėvas Y. R. yra rusų tautybės. Byloje nurodoma aplinkybė, kad buvo pateiktas T. C. (T. C.) V. ir L. K. (po santuokos C.) santuokos liudijimas (išduotas 2022 m. gruodžio 27 d. pakartotinai), tačiau byloje šis dokumentas nepateiktas. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (pareiškėjas yra lietuvių kilmės asmuo, nes jo senelė L. K. (C.) buvo lietuvė). Šis sprendimas panaikintas pareiškėjo šioje byloje ginčijamu Sprendimu, nustačius, kad pareiškėjo senelė L. K. buvo latvių, o ne lietuvių tautybės asmuo, bei kad pagal Lietuvos ypatingojo archyvo duomenis (iš jų ir K. (K. ) šeimos tremties bylos Nr. (duomenys neskelbtini) dokumentus) L. K. neturėjo dukros E., ir padarius išvadą, kad duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą nuolat gyventi, neatitinka tikrovės ir Leidimas yra gautas apgaulės būdu (Įstatymo 54 str. 1 d. 1 p.).

31. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, panaikino Sprendimą, nes nustatė, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą, nepakankamai išsamiai išnagrinėjo byloje pateiktuose dokumentuose minimus faktus, todėl galimai padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas Leidimą gavo apgaulės būdu. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovas, nustatęs K. šeimos narių latvių tautybės kilmę bei sužinojęs tam tikrus faktus apie jų gyvenimą Lietuvos Respublikoje iki ištrėmimo, aplinkybes apie jų gyvenimą tremtyje, neatsižvelgdamas į nepilną archyvinės informacijos fondo duomenų buvimą, nepagrįstai konstatavo pareiškėjo apgaulę, siekiant gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

32. Atsakovas apeliaciniame skunde, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų atmestas, laikosi pozicijos, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nepagrįstai yra panaikintas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadoms dėl ginčo esmės ir prašo šį sprendimą palikti nepakeistą.

33. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, jog lietuvių kilmės asmuo – asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir kuris pats laiko save lietuviu ir deklaruoja tai rašytiniu pareiškimu. Lietuvos Respublikos įstatymai suteikia lietuvių kilmės asmenims tam tikras specialiąsias (lyginant su kitais užsieniečiais) teises, pavyzdžiui, lietuvių kilmė yra vienas iš pagrindų gauti leidimą laikinai arba nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 40 str. 1 d. 2 p., 53 str. 1 d. 2 p.), be to, lietuvių kilmės asmenys, kurie nėra buvę Lietuvos Respublikos piliečiais, gali gauti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka, netaikant natūralizacijos sąlygų (Pilietybės įstatymo 2 str. 14 d., 10 str.).

34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kai asmuo gali pateikti objektyvių įrodymų, pagrindžiančių savo priklausymą etninei grupei ar mažumai (neapsiribodamas išimtinai tėvų dokumentuose esančiais įrašais apie tautybę), valstybė turėtų užtikrinti mechanizmą, jog tautybė būtų oficialiai nustatyta ir patvirtinta (žr. 2021 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-76-469/2021). Šioje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat išaiškino, kad tautybė tiek tarptautinės, tiek nacionalinės teisės kontekste traktuojama kaip objektyvi kategorija, pasireiškianti objektyviais požymiais: kilme, kalba, papročiais, religija, tradiciniu gyvenimo būdu ir pan.; nacionaliniuose teisės aktuose asmens tautybė siejama su jo tėvų tautybe.

35. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui Leidimas išduotas vadovaujantis Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame nurodyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis yra lietuvių kilmės asmuo. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, 16 punkte nurodyta, kad Įstatyme nustatytus leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindus patvirtina šie dokumentai: 16.1. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytą pagrindą:16.1.1. dokumentai, patvirtinantys, kad užsienietis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, nurodyti Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ar 5 dalyje, arba lietuvių kilmę patvirtinantys dokumentai, nurodyti Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje; 16.1.2. dokumentai, patvirtinantys giminystės ryšį su asmeniu, turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., jeigu užsienietis yra šio asmens palikuonis.

36. Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad lietuvių kilmę patvirtina dokumentai, kuriuose nurodyta, jog asmens tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai, taip pat asmens rašytinis pareiškimas, kuriuo jis deklaruoja, kad laiko save lietuviu.

37. Pareiškėjas atsakovui nurodė, kad jo senelė L. K. (po santuokos C.) buvo lietuvių tautybės ir pateikė savo motinos E. C. gimimo liudijimą XII-ЯУ Nr. 019042 (išduotas 2022 m. gruodžio 27 d. pakartotinai), kuriame nurodyta, kad E. C., gimusios (duomenys neskelbtini), motinos L. C., J., tautybė – lietuvė. Kaip jau minėta, byloje nurodoma, kad buvo pateiktas ir L. K. ir T. C. (T. C.) pakartotinai išduotas santuokos liudijimas. Atsakovas, remdamasis pareiškėjo nurodyta aplinkybe ir šiais dokumentais, nustatė, jog pareiškėjas yra lietuvių kilmės asmuo, ir išdavė pareiškėjui Leidimą.

38. Atsakovas, atlikęs pakartotinį pareiškėjo pateiktų dokumentų patikrinimą ir remdamasis dokumentais, gautais iš Lietuvos ypatingojo archyvo, sprendė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir Leidimą gavo apgaulės būdu, t. y. gauti dokumentai paneigė pareiškėjo motinos E. C. gimimo liudijime nurodytą faktą, jog jos motinos tautybė buvo lietuvė, be to, pagal Lietuvos ypatingojo archyvo duomenis (iš jų ir K. (K. ) šeimos tremties bylos Nr. (duomenys neskelbtini) dokumentus) gimimo liudijime įrašyta L. K. (po santuokos C.) dukters E. neturėjo. Atsakovas Sprendimą priėmė, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nustatančiu, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu leidimas gautas apgaulės būdu. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų visumos galima daryti išvadą, kad atsakovo Sprendimas panaikintas dėl to, kad nepakankamai buvo išsiaiškintos ir nustatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą teigti, jog pareiškėjas apgaulės būdu gavo Leidimą, be to, nebuvo įvertintos ir išsiaiškintos aplinkybės, susijusios su K. šeimos pilietybe iki 1940 m. m. birželio 15 d., nes pareiškėjas prašymą išduoti jam leidimą nuolat gyventi grindė ir Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, t. y. kad pareiškėjas turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

39. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė didesnę įrodomąją reikšmę Rusijos Federacijos išduotiems dokumentams (pakartotiniam gimimo liudijimui), o ne Lietuvos archyvuose saugomiems dokumentams, o atsakovo nesiaiškinimas, kodėl dokumentai buvo išduoti pakartotinai, negali būti pagrindas pripažinti Sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu, be to, keltinas klausimas dėl E. C. gimimo liudijimo patikimumo, t. y. šis dokumentas yra galimai suklastotas. Pareiškėjas, atsikirsdamas į atsakovo argumentus, teigia, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, visiškai nevertino aplinkybių dėl archyvinės informacijos fondo duomenų patikimumo, taip pat ar pareiškėjui buvo žinomas jų turinys, t. y. jog pareiškėjui, teikiant prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo žinoma jog egzistuoja anketa, kurioje nurodyta, kad jo senelės L. K. tautybė yra latvė; atsakovas, priimdamas Sprendimą, žinojo, kad pareiškėjas nėra susipažinęs su fonde saugoma byla. Pareiškėjo teigimu, jis nesiekė apgaulės būdu gauti leidimą nuolat gyventi, dėl senelės kilmės sąžiningai klydo, todėl tai negali būti vertinama kaip apgaulė, o Sprendimas priimtas nenustačius nei apgaulės, nei klastojimo fakto.

40. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos bylos šalių argumentus dėl ginčo esmės, pirmiausia pažymi, jog atsakovas, atlikęs pakartotinį užsieniečio teiktų dokumentų tam, kad būtų išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, patikrinimą ir nustatęs, jog užsieniečio pateikti dokumentai nepatvirtina, kad jis yra lietuvių kilmės asmuo, pavyzdžiui, užsienietis nėra tremtyje tam tikrą laiką gyvenusio asmens palikuonis; pateikti dokumentai yra suklastoti (pateiktuose dokumentuose teisiškai reikšminga informacija yra įrašyta užsieniečio pateiktais duomenimis, ir išduoti dokumentai neatitinka oficialių institucijų atliktų civilinės būklės aktų įrašų), gali daryti išvadą, jog leidimas gautas apgaulės būdu (šiuo aspektu išsamiau žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1530-552/2023; 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-32497-415/2024; kt.).

41. Vertinant, ar atsakovas tinkamai išsiaiškino ir nustatė aplinkybę, kad ištremta kartu savo tėvais J. K. (K.) ir L. K. iš Lietuvos L. K. buvo latvių kilmės, akcentuotina, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

42. Nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjo pateiktą jo motinos E. C. gimimo liudijimą, pakartotinai po 79 metų motinos gimimo išduotą Rusijos Federacijoje, kai pagal Rusijos Federacijos Konstitucijos 26 straipsnio 1 dalį, Rusijos Federacijos įstatymo „Dėl civilinės būklės aktų“ 23 straipsnį, kiekvienas asmuo turi teisę nustatyti ir nurodyti savo tautybę, nesant pareiškėjo pateiktų dokumentų, patvirtinančių originalų civilinės būklės akto įrašą apie pareiškėjo motinos gimimą, taip pat senelės L. K. gimimą, t. y. dokumentų, iš kurių būtų galima būtų nustatyti, kad originaliuose civilinės būklės akto įrašuose yra įrašyta, jog pareiškėjo senelės L. C. J. tautybė buvo lietuvė, darytina išvada, kad pareiškėjo pateiktas pakartotinai išduotas jo motinos gimimo liudijimas nepatvirtina, kad pareiškėjo nurodoma senelė L. K. buvo lietuvių tautybės asmuo. Byloje pateikti įrodymai, kad J. K. (K.) buvo latvis (tokia jo tautybė įrašyta jam 1920 metais išduotame Lietuvos Respublikos piliečio pase), o nurodoma L. K. motina L. K. Lietuvos ypatingajame archyve esančiuose dokumentuose (anketoje (klausimyne), autobiografijoje) yra nurodžiusi, kad ji yra latvė. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių neturėtų būti vertinami šie dokumentai ir nustatoma, kad jo nurodoma senelė buvo latvių tautybės. Byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo nurodomi L. K. tėvai J. K. (K.) ir L. K. buvo latvių tautybės. Be to, anketoje (klausimyne), kurią kritikuoja pareiškėjas, yra nurodyta, jog L. (L. ) K. yra latvė. Taigi pareiškėjas nėra pateikęs atsakovui dokumentų, patvirtinančių, kad jis yra lietuvių tautybės asmuo, o atsižvelgiant į patikrinimo metu atsakovo nustatytas aplinkybes, susijusias su L. K. ir jos tėvų nurodoma tautybe, pareiškėjo pateiktas pakartotiniai išduotas dokumentas nepatvirtina jo lietuvių tautybės.

43. Nagrinėjamu atveju ypač teisiškai yra svarbi aplinkybė, ar pareiškėjo motinos gimimo liudijime nurodyta L. K. (po santuokos pavardė C.) yra minėtų iš Lietuvos ištremtų J. K. (K.) ir L. K. dukra, kuri kartu su tėvais buvo ištremta, nes byloje nėra pateiktas jos gimimo liudijimas. Nors atsakovas nurodo, kad L. K., kuri buvo ištremta su tėvais, neturėjo dukros E., kuri yra nurodyta pareiškėjo pateiktame pakartotinai išduotame jo motinos gimimo liudijime, tačiau šios aplinkybės nėra detaliai išsiaiškintos ir nustatytos. Dėl to konstatuotina, kad atsakovas turėtų detaliai išsiaiškinti aplinkybes ir nustatyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su tuo, ar pareiškėjas pateikė suklastotus ir / ar tikrovės neatitinkančius dokumentus, siekdamas gauti leidimą nuolat gyventi.

44. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas yra nustatęs ir tą nurodo ir pareiškėjas, kad jis prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi grindė ir tuo, jog jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę (Įstatymo 53 str. 1 d. 1 p.). Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjo pateikti dokumentai neatitiko Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto, tačiau nenurodo jokių teisiškai reikšmingų aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo pateikti dokumentai neatitiko 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto, nustatančio, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas, jeigu jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka.

45. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis, o 17 dalis nustato, jog teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena, o 2 dalyje nurodyta, jog šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai; reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 p.); yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 p.); 4) yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 p.).

46. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d.; 5 dalyje nurodyta, kad jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai.

47. Tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018; kt.).

48. Nagrinėjamu atveju atsakovas nėra nurodęs, kurie pareiškėjo pateikti dokumentai nesudarė pagrindo spręsti, kad jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymo nuostatas. Atsakovas turėtų įvertinti pareiškėjo pateiktus dokumentus, taip pat ir iš Lietuvos ypatingojo archyvo surinktus dokumentus, kuriuose nurodoma, kad L. K. nebuvo sudariusi santuokos su C., nebuvo pakeitusi pavardės bei neturėjo dukros. L. K. motina L. K. 1957 metų autiobiografijoje nurodė, kad dukra L. gyvena su vyru Jakutijoje, tačiau nėra detalizavusi aplinkybių, susijusių su dukros santuoka, o 1951 metais anketoje (klausimyne) ji nurodė, kad jos dukra yra L. K.-V. (tokia pavardė nurodyta vertime); pati L. K. 1951 metais anketoje (klausimyne) yra nurodžiusi, jog pavardės nėra pakeitusi, netekėjusi, gyvena su vyru, su kuriuo nėra susituokusi, santuoka neįregistruota, vyras yra gimęs 1911 metais, taip pat nurodomi vaikai (vertimų biuro vertėjai nėra išvertę viso šio teksto, nurodydami, kad neįskaitomas). Atsakovas turėtų vertėjams pateikti aiškesnes dokumentų kopijas, kad jie galėtų išversti (ir įvertinti kartu su kitais dokumentais). Be to, visuose K. (K. ) šeimos tremties bylos Nr. (duomenys neskelbtini) dokumentuose iki 1958 metų nurodoma K. pavardė, o ne kaip pareiškėjas nurodo ir yra pateikęs dokumentus, kad K. po santuokos buvo pakeitusi pavardę į C., kuri nurodoma 1943 metų jo motinos gimimo liudijime. Pareiškėjas nurodo, kad J. K. (K.), kuris buvo Lietuvos Respublikos pilietis, buvo jo prosenelis, tačiau byloje nėra pateikti pareiškėjo giminystę su šiuo asmeniu įrodantys dokumentai.

49. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, sprendžia, kad atsakovas, spręsdamas klausimą dėl Leidimo panaikinimo, turėtų įvertinti ir išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su pareiškėjo prašymu išduoti jam leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, ar pareiškėjas teikė klaidingus duomenis, jog jo nurodoma senelė L. K. yra iš Lietuvos ištremtų J. K. (K.) ir L. K. dukra. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti, o apeliacinis skundas atmetamas.

50. Pareiškėjo atstovas advokatas 2025 m. gegužės 6 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui Lietuvos ypatingojo archyvo 2025 m. gegužės 6 d. rašto „Dėl siunčiamų dokumentų“, J. J. K., J. , tremties bylos viršelio ir Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentų naudojimo lapo kopijas, tačiau nenurodė, dėl kokių priežasčių šios kopijos teikiamos apeliacinės instancijos teismui ir kaip jos susijusios su šioje byloje nagrinėjamu ginču. Dėl to teisėjų kolegija nenagrinėja šių pateiktų kopijų ir dėl jų nepasisako šioje nutartyje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė