2013-06-03 Nr. AB-2247-3-61-3-02258-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-1281/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02258-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūras Drigotas ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. W. (M. P. W.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. W. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 22 000 Lt neturtinės žalos.

Skunde (b. l. 1–3) nurodė, kad nuo 2011 m. kovo 8 d. iki 2012 m. balandžio 4 d. atliko bausmę Lukiškių TI-K ir periodiškai buvo apgyvendinamas 7 kv. m ploto kamerose, kartu su 3–5 asmenimis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Kameros neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nustatytų kameros ploto reikalavimų, be to, jose buvo žiurkių, tarakonų, ant sienų matėsi grybelis, kaupėsi drėgmė, dėl ko pareiškėjas patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, nebegali ramiai miegoti, tapo dirglus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 13–15) nurodė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas nesiekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esat tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Esant būtinumui pareiškėjui visuomet buvo suteikiama reikiama medicininė pagalba ir tinkamas gydymas. 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nėra nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Remontas Lukiškių TI-K kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kameras tvarkytis privalo patys kalinamieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išdalintas į kameras, išskyrus karantino kameras. Karantino kameroms priklausantis valymo inventorius yra laikomas atskiroje patalpoje ir pareikalavus yra išduodamas.

Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų (nuteistųjų), kad jie palaikytų tvarką kamerose. Atsakovas yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, ji pratęsiama kasmet. Vadovaujantis teisinių reglamentavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybė santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Atsižvelgiant į tai, konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 47–49) nurodė, kad nepaisant nuolatinio Lukiškių TI-K perpildymo, Lukiškių TI-K administracija pagal galimybes nuolat stengiasi gerinti suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygas. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje nėra, ir tai tiesiogiai nesusiję su Lukiškių TI-K ar Kalėjimų departamento veiksmais. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu kalinimo vykdymu. Vertinant pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes ir argumentus, susijusius su jo gyvenimo Lukiškių TI-K sąlygomis, būtina atsižvelgti į tai, kad minėtame skunde teismui pareiškėjas nurodė tik vieną esminį nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą, iš to galima spręsti, kad kalinimo sąlygos iš esmės buvo patenkinamos ir negalėjo sukelti žymių nepatogumų. Nagrinėjamo ginčo atveju nėra nustatyti ir konstatuoti atsakovo neteisėti aktai, neteisėtas veikimas ar neveikimas, kuris sąlygojo tariamos neturtinės žalos pareiškėjui padarymą. Pareiškėjas nenurodo, kokių konkrečių neteisėtų veiksmų buvo imtasi, kalbant apie valstybės atstovus, ar kokių teisėtų veiksmų buvo atsisakyta jo atžvilgiu, neužtikrinat jam tinkamų gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nesistengia pagrįsti ir konkrečiai įvardinti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Laisvės atėmimo vietų perpildymas yra gerai žinoma problema, kuri pagal esamas galimybes ir valstybės finansines išgales yra sprendžiama. Pareiškėjas skundą teismui pateikė jau išvykęs iš Lukiškių TI-K, o ne ginčui aktualiu laikotarpiu, per šį laikotarpį pareiškėjas į Kalėjimų departamentą dėl netinkamų atsakovo veiksmų nesikreipė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nors pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog būdamas Lukiškių TI-K kreipėsi į šios įstaigos atsakingus pareigūnus ar kitas valstybės institucijas pagal jų kompetenciją dėl nuteistųjų gyvenimo sąlygų ištyrimo ir gerinimo, tačiau, remiantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pateiktais duomenimis, jis apie metus laiko buvo laikomas mažose kamerose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, pažeidžiant teisės aktų nustatytus kameros ploto reikalavimus, ir tai sudaro pagrindą pripažinti, kad kalinimo vykdymo būdas ir metodas jam sukėlė sunkumus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Šiais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta žala. Atsakovo veiksmų neteisėtumas konstatuotas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Teismas pažymėjo, kad valstybė turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami nepažeidžiant Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) reikalavimų. Faktinėmis aplinkybėmis pagrįstų argumentų dėl valstybės negalėjimo įvykdyti šią pareigą nepateikta. Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens motyvai, kad neįmanoma laikytis visų reikalavimų dėl didelio kalinamų asmenų skaičiaus, nešalina atsakomybės už Konvencijos pažeidimus.

Įvertinęs ankščiau aptartus įrodymus, teisės aktų reglamentavimą ir teismų praktiką neturtinės žalos atlyginimo srityje, atsižvelgęs į tai, kad nors pareiškėjas beveik metus buvo kalinamas kamerose, pažeidžiant Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytus kameros ploto reikalavimus, tačiau į teismą dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo jis kreipėsi tik 2012 m. rugsėjo 18 d., t. y. praėjus pakankamai ilgam – 5 mėnesių laikotarpiui po to, kai išvyko iš Lukiškių TI-K, skundas, grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo patirta žala nebuvo jam itin didelė ir reikšminga, ir teisės pažeidimo padarymo pripažinimas savaime būtų pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, tačiau reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais atmestas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 68) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, priteisiant pareiškėjui jo prašomą neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad jis yra Lenkijos valstybės pilietis, nemokėdamas kalbos jis negalėjo susikalbėti su Lukiškių TI-K pareigūnais ir administracijos darbuotojais, į visus prašymus gaudavo neigiamą atsakymą. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad būdamas Lukiškių TI-K jis kreipėsi į šios įstaigos pareigūnus ar kitas valstybės institucijas dėl nuteistųjų gyvenimo sąlygų ištyrimo ir gerinimo, į šias aplinkybes neatsižvelgė.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 76–79) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Remiasi savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme, taip pat pareiškėjo skundžiamame teismo sprendime nurodytais argumentais. Papildomai pažymi, kad duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai didelė, dažni atvejai, kai per dieną asmenų skaičius kameroje kinta keletą kartų. Todėl negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Taip pat atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę nagrinėjamu laikotarpiu, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 8 d. iki 2012 m. balandžio 4 d. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau ir EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 8 d. iki 2012 m. balandžio 4 d. Lukiškių TI-K, išskyrus 2011 m. kovo 10 d. ryte, 2011 m. gegužės 13 d. ryte, 2011 m. gegužės 18 d. ryte, 2011 m. gegužės 20 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 23 d. vakare, 2011 m. rugpjūčio 24 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 7 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 16 d. ryte, 2011 m. lapkričio 7 d. ryte, 2011 m. gruodžio 1 d. vakare, 2011 m. gruodžio 20 d. ryte, 2012 m. sausio 5 d. ryte, 2012 m. sausio 9 d. ryte, 2012 m. sausio 16 d. ryte, 2012 m. sausio 20 d. vakare, nuo 2012 m. sausio 21 d. iki 2012 m. sausio 22 d., 2012 m. sausio 23 d. ryte, 2012 m. vasario 13 d. ryte, 2012 m. kovo 2 d. ryte, 2012 m. kovo 3 d. ryte, 2012 m. kovo 14 d. ryte ir 2012 m. kovo 15 d. ryte, pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant minimalų kamerų plotą vienam žmogui – 3,6 kv. m. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nors pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog būdamas Lukiškių TI-K kreipėsi į šios įstaigos atsakingus pareigūnus ar kitas valstybės institucijas pagal jų kompetenciją dėl nuteistųjų gyvenimo sąlygų ištyrimo ir gerinimo, tačiau tai, kad jis apie metus laiko buvo laikomas mažose kamerose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, pažeidžiant teisės aktų nustatytus kameros ploto reikalavimus, sudaro pagrindą pripažinti, kad kalinimo vykdymo būdas ir metodas jam sukėlė sunkumus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Teismas padarė išvadą, kad šiais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta žala, tačiau įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad pareiškėjo patirta žala nebuvo jam itin didelė ir reikšminga, todėl teisės pažeidimo padarymo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus, 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Remiantis byloje surinkta medžiaga (b. l. 8–10, 14–15), nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 8 d. iki 2012 m. balandžio 4 d. (išskyrus laikotarpius nuo 2011 m. lapkričio 28 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. sausio 20 d., kai buvo išvykęs į Plungės areštinę) pareiškėjas buvo laikomas įvairiose Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jam skirtas gyvenamasis plotas buvo mažesnis, negu teisės aktais nustatytas. Kaip minėta pirmosios instancijos teismo sprendime, dalį nurodyto laikotarpio (nuo 2011 m. kovo 8 d. iki 2012 m. balandžio 4 d. rytais arba vakarais) pareiškėjui tenkantis kameros plotas buvo ne mažesnis, nei 3,6 kv. m. Nepaisant to, spręstina, kad pažeidžiant teisės aktų nustatytus kameros ploto reikalavimus pareiškėjas buvo laikomas apie metus. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad minėtą laikotarpį (apie metus), kai pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis, nei 3,6 kv. m, buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog kamerose, kuriose jis buvo kalinamas, buvo žiurkių, tarakonų, ant sienų matėsi grybelis, kaupėsi drėgmė. Iš bylos medžiagos matyti, kad siekiant išvengti buitinių kenkėjų, buvo sudarytos Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ 2009 m. gruodžio 24 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. 102, galiojusi iki 2011 m. gruodžio 31 d. (b. l. 16–19, 20) bei 2012 m. sausio 3 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. 102, galiojanti iki 2012 m. gruodžio 31 d. (b. l. 21–24). Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad kameras tvarkytis privalo patys kalinamieji, reikalingas inventorius yra išdalintas į kameras. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į šiuos skundo ir atsiliepimo argumentus ir tinkamai įvertino pateiktus įrodymus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad minėta aplinkybė yra glaudžiai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintina kaip minėto pažeidimo dalis.

Nors pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl per mažo jam suteikto gyvenamojo ploto grindė sveikatos sutrikimais, o atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė juos patvirtinančių įrodymų, teisėjų kolegija nevertina minėtų argumentų dėl žalos ir atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę apie vienerius metus neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jis būdamas Lenkijos valstybės piliečiu ir nemokėdamas kalbos, negalėjo susikalbėti su Lukiškių TI-K pareigūnais ir administracijos darbuotojais, kreiptis į šios įstaigos pareigūnus ar kitas valstybės institucijas dėl nuteistųjų gyvenimo sąlygų ištyrimo ir gerinimo teisėjų kolegijos vertinami kaip nepagrįsti ir neturintis lemiamos reikšmės sprendžiant dėl pareiškėjo teisės į žalos atlyginimą.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovo argumentas, jog Lukiškių TI-K negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, nėra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ir atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vien pažeidimo pripažinimas šiuo atveju yra pakankama satisfakcija. Nustatant žalos dydį, atsižvelgiama į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, to pasekmes, į tai, kad kamerose sudarytos sąlygos tvarkos palaikymui, švaros ir tvarkos palaikymu kamerose rūpinasi patys jose laikomi asmenys, o administracija prižiūri, kad nuolat būtų teikiamos deratizacijos bei dezinsekcijos paslaugos, į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgusi į paminėtas byloje nustatytas ir įvertintas aplinkybes, vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms yra adekvati 1 000 Lt suma. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 000 Lt atlyginti neturtinę žalą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. P. W. (M. P. W.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą pakeisti. Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies, priteisti pareiškėjui M. P. W. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) atlyginti neturtinę žalą. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Skirgailė Žalimienė