2K-303/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-303/2012

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-02070-2008-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.3.2.2; 1.2.3.2.8; 1.1.4.5.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Jono Prapiesčio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,

nuteistajam A. G.,

gynėjui advokatui Aldevinui Švedui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nuosprendžio dalis dėl A. G. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams bei BK 92 straipsnio 1 dalies, 82 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 87 straipsnio 2 dalies 1, 4, 5 punktų pritaikymo panaikinta ir priimtas nuosprendis, kuriuo A. G. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 8 punktus ir jam paskirtas laisvės atėmimas šešeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 28 d. nuosprendžiu paskirta bausme pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams.

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 28 d. nuosprendžio dalis, kuria iš D. L. O. A. Š. priteistas civilinis ieškinys – 2413 Lt turtinei ir 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, pakeista, – šias sumas solidariai priteisiant iš D. L. O. ir A. G..

Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nuosprendžiu A. G. buvo nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams.

Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1 dalimi, 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 87 straipsnio 2 dalies 1, 4, 5 punktais, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą dvylikai mėnesių – įpareigojant būti namuose nuo 22.00 iki 06.00 val, išskyrus švenčių dienas, uždraudžiant lankytis vietose, kuriose vartojami alkoholiniai gėrimai, uždraudžiant be elgesio apribojimo priemonės vykdymą kontroliuojančios institucijos žinios keisti gyvenamąją vietą.

A. G. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį išteisintas nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti D. L. O., A. S., E. L., tačiau dėl jų nuosprendis kasacine tvarka neskundžiamas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos A. Rakauskienės pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. G., panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 8 punktus nuteistas už tai, kad tyčia dėl chuliganiškų paskatų bendrais veiksmais su D. L. O. nužudė bejėgiškos būklės buvusį I. Š.:

2008 m. rugsėjo 16 d., nuo 21.00 iki 21.30 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir veikdamas bendrininkų grupe su D. L. O., be jokios priežasties, rodydamas aiškų žmogaus negerbimą ir nepaisydamas elementarių elgesio bei moralės normų, priėjo prie gulinčio ant žemės ir dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio miegančio ir dėl šių priežasčių bejėgiškos būklės buvusio I. Š. ir tyčia kartu su D. L. O. sudavė kojomis nukentėjusiajam mažiausiai 15 smūgių į galvą, taip padarė jam galvos sumušimą, pasireiškusį kairiojo momens-pakaušio srities muštinėmis žaizdomis ir odos nubrozdinimais, daugybiniais veido odos nubrozdinimais ir poodinėmis kraujosruvomis, muštinėmis žaizdomis dešinės akies viršutiniame voke ir nosies nugarėlėje, skeveldriniais nosies kaulų ir abiejų skruostikaulių bei skruostinių lankų lūžiais, dešiniojo momenkaulio linijiniu, pleištakaulio dešiniojo didžiojo bei mažojo sparnų ir dešinės akiduobės plokštelės skeveldriniais lūžiais, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų minkštaisiais dangalais kairėje momeninėje bei dešinėje kaktinėje skiltyse ir į smegenų skilvelius. Tai komplikavosi išoriniu kraujavimu, galvos smegenų pabrinkimu, dėl kraujavimo į kvėpavimo takus įvyko ūmus išorinis kvėpavimo sutrikimas ir I. Š. nusikaltimo padarymo vietoje mirė.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. G. buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2008 m. rugsėjo 16 d., nuo 21.00 iki 21.30 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, rodydamas aiškų žmogaus negerbimą ir nepaisydamas elementarių elgesio bei moralės normų, priėjo prie gulinčio ant žemės ir dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio miegančio ir dėl šių priežasčių bejėgiškos būklės buvusio I. Š., be jokios priežasties, tyčia koja spyrė nukentėjusiajam du smūgius į sėdmenis, taip sukeldamas jam fizinį skausmą ir, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Be to, A. G. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdamas bendrai su D. L. O. ir A. S., 2008 m. rugpjūčio 29 d., apie 23.00 val., įsibrovė į patalpą ir, panaudodami peilį, pagrobė svetimą turtą, tačiau ši nuosprendžio dalis neskundžiama.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 28 d. nuosprendį.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl jo bendrininkavimo nužudant kitą žmogų, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasatorius nurodo, kad jo kaltė tyčia nužudžius I. Š. pagrįsta specialisto išvada dėl DNR tyrimo. Kasatorius tvirtina, kad kraujo pėdsakai ant jo avalynės ir kelnių atsirado ne dėl suduotų smūgių, o dėl to, kad jis, stovėdamas šalia D. L. O., traukė jį nuo I. Š., kurio veidas po D. L. O. suduotų smūgių į galvą buvo kruvinas, kraujo buvo ir ant žemės. Be to, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis medicinos specialisto išvada, kad visi I. Š. padaryti kūno sužalojimai lokalizuoti galvos priekyje (vienas viršugalvyje), padarė išvadą, jog tai paneigia jo (kasatoriaus) parodymus apie tai, kad jis I. Š. spyrė tik į sėdmenis. Kasatorius tvirtina, kad jis nuosekliai aiškino, jog, bijodamas D. L. O. keršto, tuo metu, kai šis spardė I. Š. galvą, sudavė du imituojamus smūgius koja į sėdmenų sritį, taip norėdamas įtikti D. L. O.. Tačiau iš tikrųjų kontakto su I. Š. kūnu nebuvo, todėl ir specialisto išvadoje kitų kūno vietų sužalojimų nenustatyta. Tai, kad D. L. O. mėgo kasatoriui pademonstruoti savo fizinį pranašumą, patvirtino liudytojas V. T., kuris parodė, kad tą vakarą būnant skvere D. L. O. trenkė jam (kasatoriui) vieną smūgį ranka per galvą.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai motyvuota, kodėl jo (kasatoriaus) kaltė negali būti grindžiama liudytojos I. G. parodymais. Įvykį mačiusios liudytojos K. F. ir J. J. parodė, kad į I. Š. galvą smūgius kojomis sudavė vaikinas, mūvėjęs kepuraitę su snapeliu (D. L. O.), kad jis spardė ne tik į veidą, bet sudavė kelis smūgius koja iš viršaus į galvą. Kitas vaikinas (kasatorius) tuo metu stovėjo ties gulinčio vyro keliais ir nė viena iš jų nematė, kad jis (kasatorius) būtų įspyręs gulinčiam vyriškiui. J. J. patvirtino, kad jis (kasatorius) traukė D. L. O. už rankovės nuo įvykio vietos. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad liudytojų I. G., K. F. ir J. J. parodymai neprieštarauja vieni kitiems, kad jie vieni kitus papildo, tačiau tuo pat metu be jokių motyvų nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog liudytojų K. F. ir J. J. parodymai neprieštarauja kasatoriaus parodymams. Kasatorius tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs bylą, padarė pagrįstą išvadą, jog jo nuoseklius parodymus patvirtina minėtų liudytojų parodymai. Kadangi D. L. O. suduoti smūgiai į galvą turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su I. Š. mirtimi, tai kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jie abu su D. L. O. dalyvavo atimant žmogui gyvybę. Byloje nustatyta, kad I. Š. mirė nuo D. L. O. suduotų smūgių į galvą. Tuo tarpu jo (kasatoriaus) suduotų imituojamųjų smūgių į sėdmenų sritį specialisto išvadoje nekonstatuota, nes tie smūgiai neturėjo jokios įtakos I. Š. sveikatai ar gyvybei. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad nukentėjusysis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, nes jam buvo padaryti sužalojimai tik galvos srityje.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bendrininkavimo nuostatų ir BK 129 straipsnio 2 dalies 2 bei 8 punktų taikymo

A. G. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 8 punktus už tai, kad tyčia, veikdamas kartu su D. L. O., bendrais su juo veiksmais dėl chuliganiškų paskatų nužudė bejėgiškos būklės žmogų – I. Š..

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. G. buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Toks sprendimas buvo priimtas teismui padarius išvadą, kad įrodymų, patvirtinančių tai, jog A. G. ir D. L. O. tarėsi nužudyti I. Š., nėra, kad I. Š. mirė nuo sužalojimų galvoje, kurie buvo padaryti D. L. O. spardant jam į galvą, o A. G. du kartus spyrus į sėdmenis, nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas, ir tokie jo veiksmai vertintini kaip viešosios tvarkos pažeidimas, sutrikdęs visuomenės rimtį ir tvarką.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti jį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį – nėra pagrindo.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Būtinas bet kurios bendrininkavimo formos (BK 25 straipsnis) požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.). Susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).

Nužudymas yra padarytas bendrininkų grupės, kai bent du iš susitarusių nužudyti kitą žmogų asmenų yra nužudymo vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Tuo atveju, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai. Pagal susiformavusią teismų praktiką nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Jeigu smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Kasacinės instancijos teismas ne kartą savo nutartyse yra pasisakęs, kad jeigu nukentėjusiojo mirtį sukelia vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią nužudyti arba neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir gyvybės atėmimą, tai pagal BK 129 straipsnį taip pat atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese (kasacinės nutartys Nr. 2K-485/2008, 2K-523/2009, 2K-7-156/2010 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad I. Š. mirties priežastis buvo jo galvos sumušimas, kuris komplikavosi išoriniu kraujavimu, galvos smegenų pabrinkimu, ūmiu išorinio kvėpavimo sutrikimu dėl kraujavimo į kvėpavimo takus. Dėl tokio galvos sumušimo, padaryto spiriant jam į galvą ne mažiau kaip 15 kartų, I. Š. sumušimo vietoje mirė. Byloje nustatyta, kad prie bejėgiškos būklės nukentėjusiojo, gulėjusio prie parduotuvės sienos, priėjo abu nuteistieji – D. L. O. ir A. G., abu jį gulintį spardė matydami vienas kito veiksmus ir jiems pritardami. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus ir juos įvertinęs, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvados tiek dėl bendrininkavimo nužudant nukentėjusįjį požymių nebuvimo, tiek ir dėl to, kad A. G. nukentėjusiojo į galvą nespardė, yra nepagrįstos. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad A. G. ir D. L. O., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, be jokios priežasties, iš chuliganiškų paskatų sumušė bejėgiškos būklės I. Š., ne mažiau kaip 15 kartų spyrė jam į galvą. Šis teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, lėmusias netinkamą A. G. padarytų veiksmų kvalifikavimą, nes įrodymus vertino nepalyginęs jų tarpusavyje, neįvertinęs jų visumos, neatsižvelgęs į specialisto išvadas, padarytas atlikus DNR tyrimą.

Ikiteisminio tyrimo metu D. L. O., apklaustas ne vieną kartą, parodė, kad nukentėjusiajam galvą spardė ir jis, ir A. G.. Tai, kad ant žemės gulintį nukentėjusįjį abu spardė į galvą, D. L. O. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Liudytoja I. G. parodė, kad, eidama į parduotuvę, ji matė prie sienos tupėjusį senuką, o grįždama atgal – kad jam, gulinčiam prie sienos, du vaikinai, rėkdami ir keikdamiesi, spyrė po vieną kartą į viršutinę jo kūno dalį. Liudytojos K. F. ir J. J. parodė, kad jos matė prie parduotuvės sienos gulintį žmogų ir kad jį spardė du vaikinai, K. F. nurodė, kad ji matė, kaip spyrė vienas vaikinas, ar spyrė kitas vaikinas – nematė; abi liudytojos teigė, kad pro įvykio vietą praėjo iš baimės skubėdamos ir nuosekliai įvykio nestebėdamos. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, pripažino, kad I. G., kuri pirmoji matė prieš nukentėjusįjį naudojamą smurtą, ir po jos tai pamačiusių liudytojų K. F. ir J. J. parodymai vieni kitiems neprieštarauja ir vieni kitus papildo. Pagal specialisto išvadas, padarytas atlikus DNR tyrimą, ant iš A. G. paimtų dešiniojo bato ir sportinių kelnių buvo rasta kraujo, kurio genotipas sutapo su I. Š. genotipu, pėdsakų. Pagal byloje nustatytas aplinkybes kraujavimas vyko iš nukentėjusiojo galvos, sužalojimų kitose jo kūno vietose nenustatyta, nukentėjusysis buvo spardomas jam tupint (sėdint) bei gulint užpakaline kūno dalimi remiantis į pastato (parduotuvės) sieną. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visų byloje ištirtų įrodymų visumą, atsižvelgęs bei įvertinęs visas bylos aplinkybes, nurodęs motyvus, kodėl D. L. O. teisme duotus parodymus ir paties A. G. parodymus atmeta arba vertina kitaip nei jie buvo vertinami prokuroro apeliaciniu skundu apskųstame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, A. G. pripažino bejėgiškos būklės buvusio I. Š. nužudymo, padaryto dėl chuliganiškų paskatų, bendravykdytoju.

Teisėjų kolegija konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kad A. G. pripažino nužudymo bendravykdytoju netinkamai aiškindamas bei taikydamas baudžiamąjį įstatymą, neturi pagrindo.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas, remiantis jame nurodomais argumentais, kurie iš esmės yra išanalizuoti ir dėl jų pasisakyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai paneigiant nuteistojo gynybos versijas, negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. G. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Rimantas Baumilas

Jonas Prapiestis

Aldona Rakauskienė