2018-10-24 Nr. AB-19033-3-61-3-02431-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2566-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02431-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. J. (K. J.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas K. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 26 d. iki 2017 m. sausio 10 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimams prilygstančiomis sąlygomis. Jis buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimus, jam teko mažesnis nei 3 kv. m kameros plotas. Šį pažeidimą vertino kaip Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Taip pat kamerose buvo blogas tiek natūralus, tiek dirbtinis apšvietimas, todėl jis negalėjo nei skaityti, nei rašyti, drėgna, dėl to negalėjo išsiskalbti ir džiovinti drabužių. Kamerose įrengtas tualetas nebuvo tinkamai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, todėl naudojantis sanitariniais įrenginiais nebuvo užtikrinamas jo privatumas.

3. Pažymėjo, kad nebuvo sanitarinio mazgo atskiros ventiliacijos, todėl kameroje buvo nemalonus kvapas. Pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl jo perkėlimo į kitą kamerą, tačiau į jo prašymus nebuvo reaguojama. Pareiškėjui kamerose trūko privatumo, dėl to kilo emocinė depresija, patyrė didžiulį sukrėtimą, pablogėjo sveikata, sutriko pilnavertis gyvenimas. Pabrėžė, kad netinkamos laikymo sąlygos žemino jo orumą. Kalinimas tokiomis sąlygomis, pareiškėjo nuomone, viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Pareiškėjas teigė, kad buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis ir dėl to jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 2 000 Eur.

4. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K pateiktame atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Taip pat prašė priteisti iš pareiškėjo 2,40 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

5. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2014 m. gruodžio 15 d. Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pažymėjo, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnį, Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas ir negali daryti įtakos atvykstančių asmenų skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataiso įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.

6. Lukiškių TI-K nurodė, kad sanitarinis mazgas įrengtas laikantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkto reikalavimų. Pabrėžė, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto nenumato. Toks įrengimas neprieštarauja teisės aktams bei nepažeidžia laikomų asmenų teisių. Pareigūnai, vadovaudamiesi teisės aktais, atlieka nuolatinę laikomų asmenų elgesio kontrolę. Teisės aktai nenustato reikalavimo, kad kamerose būtų įrengti esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.

7. Atkreipė dėmesį, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi jie patys. Reikalingas inventorius, kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui, išduodami į kameras. Siekiant palaikyti švarą kamerose, atsakovas buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždaraja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 metų Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.

8. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kameros vėdinamos per langus, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės kamerose.

9. Pareiškėjo prašymą priteisti neturtinę žalą laikė nepagrįstu bei vertino kaip siekį pasipelnyti iš valstybės. Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nei žalos, nei jos dydžio, nei priežastinio ryšio nepagrindė, todėl nėra būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė K. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

11. Teismas nurodė, kad 2017 m. liepos 19 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kurioje ginčijamos netinkamos kalinimo Lukiškių TI-K sąlygos, susijusios su minimaliu vienam asmeniui tenkančiu kameros plotu, patalpų apšvietimu ir vėdinimu, laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 14 d. iki 2016 m. birželio 5 d., pareiškėjas minėtos nutarties neskundė, todėl teismas šioje byloje vertino pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas (ploto reikalavimo, apšvietimo ir drėgmės užtikrinimą) laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2015 m. gruodžio 13 d. bei sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo ribojimo visą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. birželio 3 d.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo užtikrinimo, nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2015 m. gruodžio 13 d. buvo laikomas vienas arba nuo dviejų iki keturių asmenų kamerose, kurių plotas yra nuo 6,34 kv. m iki 8,10 kv. m. Įvertinęs Lukiškių TI-K pateiktus duomenis, teismas sprendė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2015 m. gruodžio 13 d. 22 paras buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų 3,6 kv. m kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą. Likusį laikotarpį buvo laikomas nepažeidus šio reikalavimo. Teismas nurodė, kad teisės aktai nenustato reikalavimo iš kameros ploto atimti baldais užimtą plotą. Teismas esminiu pažeidimu pripažino ploto reikalavimo pažeidimą (22 paros).

13. Teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su ventiliacijos kamerose nebuvimu ir drėgme kamerose, kadangi Vilniaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus, patikrinimo aktuose minėtų pažeidimų neužfiksavo. Teismas pareiškėjo skundo teiginius dėl netinkamo apšvietimo vertino kaip abstrakčius ir pažymėjo, kad nebuvo nustatyta dirbtinės apšvietos pažeidimų kamerose, kuriose tuo metu buvo laikomas pareiškėjas. Nurodė, kad areiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog dėl šių pažeidimų kreipėsi į administraciją, nedetalizavo, kokiose kamerose ir kokiu laikotarpiu buvo neužtikrinti apšvietimo reikalavimai.

14. Teismas nustatė, kad sanitarinis mazgas kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo atitvertas nuo likusios kameros ploto pertvara, tačiau vertino, jog toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Teismas konstatavo, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis, užtikrinant jo privatumą visą ginčui aktualų laikotarpį, t. y. nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. birželio 3 d. Nurodytas pažeidimas truko 525 paras (įskaitant ir 22 paras, kai pareiškėjas buvo laikomas pažeidus ploto reikalavimą). Lukiškių TI-K pranešimas surašytas 2017 m. liepos 26 d., t. y. jau po ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos, o konkrečių duomenų, kada, kokioje kameroje buvo įrengtos užuolaidos ar kabinos, Lukiškių TI-K nepateikė. Teismas sprendė, kad atsakovas pareiškėjo nurodyto pažeidimo nepaneigė.

15. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K atsiliepime teigė, jog kameroje esantis sanitarinis mazgas užėmė 0,56 kv. m plotą, todėl sprendė, kad šis plotas turi būti išskaičiuojamas iš kameros bendro ploto. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturi būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Pažymėjo, kadangi 22 paras buvo pažeistas ploto reikalavimas, o kitais laikotarpiais (išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą) pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m kameros ploto, tai negali būti pripažįstama Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu.

16. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą, nurodė, kad pareiškėjas 22 paras laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2015 m. gruodžio 13 d. buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, bei laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. birželio 3 d., t. y. ilgą laiką – iš viso 525 paras (įskaitant 22 paras dėl ploto pažeidimo), netinkamai įrengus sanitarinį mazgą, apribojus jo teisę į privatumą, todėl sprendė, jog tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių pareiškėjas galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės, dėl to yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Lukiškių TI-K siekia, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų jam būtų pablogėjusi sveikata. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjui priteistina 1 700 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 2 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra aiškiai per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų.

17. Teismas atsakovo prašymo priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas netenkino ir nurodė, kadangi Lukiškių TI-K turėjo parengti medžiagą vykdydamas teismo nutartį, tokios išlaidos negali būti priteisiamos.

III. 18. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

19. Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Pažymi, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Taigi pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais.

20. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo poziciją vertina kaip neargumentuotą.

21. Akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga - valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta piniginė suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Atsakovo atstovo nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą, todėl jo skundas atmestinas.

22. Pareiškėjas K. J. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti.

23. Atsiliepime nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog neturtinė žala yra bendrieji nuostoliai, kurių konkretus dydis neįrodinėjamas, jis pagal teisiškai reikšmingų konkrečioje byloje kriterijų visumą nustatomas teismo. Taigi priteisiamas neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatomas pagal neturtinės žalos dydžio įvertinimo kriterijus ir atsižvelgiant į neturtinės žalos instituto paskirtį - teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus. Materialios kompensacijos už moralinę žalą paskirtis - sudaryti materialias sąlygas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas - pinigai ar materialus turtas - negali atstoti.

24. Pareiškėjas pažymi, kad jam nereikia įrodinėti prašomos atlyginti neturtinės žalos dydžio. Teismas turėtų vadovautis sąžiningumo, teisingumo ir proporcingumo principais ir priteisti atitinkamą neturtinės žalos dydį. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, t. y. vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimų, privatumo, higienos normų, atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu 22 paras neužtikrino pareiškėjui teisės aktuose nustatyto minimalaus ploto kameroje, 525 paras neužtikrino privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, nekonstatavęs kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjui priteistina neturtinė žala pinigais, kurią įvertino 1 700 Eur ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo.

27. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija teismo nustatytų faktinių aplinkybių, įrodymų vertinimo, tačiau iš esmės nesutinka su teismo pareiškėjui parinktu neturtinės žalos atlyginimo būdu priteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir teigia, kad teismas sprendime nemotyvavo, kodėl šiuo atveju pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo.

28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja.

29. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

30. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

31. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, taip pat į EŽTT praktiką, pažymi, nors administracinėje byloje ir nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus kameros plotas – 22 paros ir privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais – 525 paros, konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, todėl tik teisės pažeidimo pripažinimo, nagrinėjamu atveju, nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos suma atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje analogiškose bylose priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį.

32. Dėl Lukiškių TI-K prašymo priteisti iš pareiškėjo atsakovo patirtų bylos medžiagos parengimo išlaidų atlyginimą teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas pirmosios instancijos teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti atsakovo atstovo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

33. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, pagrįstai pareiškėjo teisei apginti priteisė jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą. Atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė