2017-11-08 Nr. AB-20776-3-62-3-00820-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2467-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00820-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gagio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. gegužės 11 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 4 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 21 d. iki 2016 m. sausio 4 d. periodiškai buvo kalinamas Kauno TI netinkamomis sąlygomis: kamerose trūko ploto (atskaičius įrenginių užimamą plotą, jam 254 dienas teko 1,5-2,8 kv. m ploto), baldų, neužteko vietos prie stalo pavalgyti, kildavo konfliktai; pasivaikščioti leista tik 1 valandą per dieną, kitą laiką teko praleisti sėdint arba gulint; langų stiklai užtamsinti plėvele, o dirbtinis apšvietimas įjungiamas tik nustatytu laiku; sanitariniai mazgai buvo be hermetiško stogelio, ištraukiamoji ventiliacija įrengta virš tualeto, todėl tvyrojo nemalonus kvapas, neužtikrintas privatumas. Visos kameros, išskyrus Nr. 326 ir Nr. 352, buvo neremontuotos, sienos nedažytos, nutrupėjusios, apipelijusios ir drėgnos. Pareiškėjas neturėjo galimybės išsivalyti kamerą, nes per mėnesį vienai kamerai skiriamas tik vienas pakelis sodos nitrato. Dėl netinkamų sąlygų, ypač kameroje Nr. 223, pareiškėjas pradėjo kosėti, dusti, atsirado nemiga. Pareiškėjas kreipėsi į medikus, psichiatrą, kurie jam skyrė medikamentus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad apie 63 proc. viso kalinimo Kauno TI laiko pareiškėjui teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto. Kauno TI kameros įrengtos pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) reikalavimus. Sanitariniai mazgai kamerose atitverti 2,1 m aukščio sienelėmis, turėjo duris, juose įrengta mechaninė vėdinimo sistema. Kameros ir sanitarinio mazgo švarai palaikyti asmenys aprūpinami higienos priemonėmis. Kamerose natūralų apšvietimą užtikrino langai, dirbtinis apšvietimas išjungiamas nuo 9.00 val. iki 15.00 val., tačiau, nuteistųjų prašymu, dirbtinis apšvietimas gali būti įjungtas ir kitu laiku. Kauno TI trečiojo aukšto kamerų langai ir septyni antrojo aukšto langai dėl saugumo padengti tamsinta plėvele, jie atidaromi. Pareiškėjui suteikta teisė į 1 valandos pasivaikščiojimą gryname ore, sudarytos sąlygos sportuoti ir mankštintis. Pareiškėjo skundų dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI nebuvo gauta. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenys paneigė jo argumentus dėl skunde nurodytų sveikatos sutrikimų. Iš Sveikatos priežiūros tarnybos psichiatro išvados matyti, kad pareiškėjo miegas buvo sutrikęs dėl to, kad jis nervinosi dėl bylos, depresijos požymiai nenustatyti. Nugaros skausmo problemas pareiškėjas nurodė vos atvykęs į Kauno TI, o dėl regėjimo ir galvos skausmo jis nesiskundė. Pareiškėjo psichikos sveikatos sutrikimai buvo ne laikymo Kauno TI sąlygų pasekmė, šią išvadą patvirtino psichologų grupės specialisto išvada.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjo R. P. skundą tenkino iš dalies ir jam priteisė 950 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nustatyta, kad 119 parų pareiškėjui Kauno TI kamerose teko mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Nors atsikirtime į atsakovo atsiliepimą pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovo pateikti duomenys apie kamerose laikytų asmenų skaičių neatitiko tikrovės, paties pareiškėjo pateikti duomenys dėl kamerų numerių ir jose laikytų asmenų skaičiaus buvo prieštaringi, todėl jais nesirėmė. Aplinkybės, kad pareiškėjas neturėjo galimybės judėti, atsisėsti prie stalo, todėl valgė atšalusį maistą, tarp suimtųjų kildavo konfliktinės situacijos, buvo susijusios su byloje nustatytu minimalios ploto normos pažeidimu, todėl vertintos kaip šio pažeidimo dalis.

7. Dėl pasivaikščiojimų trukmės teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neneigė, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip 1 valandą per parą, todėl neteisėti atsakovo veiksmai nenustatyti. Be to, byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl pasivaikščiojimo laiko pailginimo.

8. Dėl natūralaus apšvietimo kamerose teismas nurodė, jog iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 22 punkte numatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas – 0,5 proc., mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta – 200 lx. Panaši nuostata įtvirtinta ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 14 punkte. Pagal Eksploatavimo taisyklių 14.1 punktą, kamerų langai gali būti aptraukti metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad natūralios apšvietos koeficientas priklausė nuo lango dydžio, o langų dydžių keitimas buvo susijęs su rekonstrukcijos darbais. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į administraciją dėl dirbtinio apšvietimo įjungimo, skundęsis dėl netinkamų kalinimo sąlygų, o pareiškėjo teiginiai dėl kreipimosi į pareigūnus dėl dirbtinio apšvietimo įjungimo buvo prieštaringi. Byloje nebuvo ir duomenų, patvirtinančių dėl nepakankamo natūralaus apšvietimo pareiškėjui neva atsiradusius sveikatos sutrikimus – nusilpusį regėjimą, depresiją. Nenustačius Kauno TI veiksmų neteisėtumo, argumentai dėl netinkamo natūralaus apšvietimo atmesti.

9. Dėl sanitarinių mazgų įrengimo teismas pastebėjo, kad pareiškėjas neginčijo aplinkybės, jog sanitariniai mazgai kamerose buvo atitverti sienelėmis, o, pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, sanitarinių mazgų izoliuoti nuo gyvenamosios patalpos neprivaloma. Atskiros sanitarinio mazgo ventiliacijos sistemos ir gan aukštos lengvai valomos sienelės įrengimą patvirtino nuotraukos, todėl šie pareiškėjo nusiskundimai atmesti.

10. Dėl kamerų remonto (nedažytų, drėgnų sienų, pelėsio ir pan.) teismas akcentavo, kad, pagal Higienos normos HN 76:2010 62 punktą, laisvės atėmimo vietų paprastasis remontas turi būti atliekamas pagal poreikį. Atsakovas nepateikė paaiškinimų ar kitų duomenų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl neremontuotų kamerų. Iš tipinių kamerų nuotraukų negalima spręsti apie kitų kamerų, be kita ko, kameros Nr. 223, kurioje pareiškėjas kalėjo gan ilgą laikotarpį, atitiktį higienos normos reikalavimams. Atsakovui nepaneigus pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl paprastojo remonto kamerose nevykdymo, šios aplinkybės laikytos nustatytomis.

11. Dėl kamerų aprūpinimo baldais teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų aprūpinimo normose (toliau – ir Aprūpinimo normos) nurodyta, jog, be kita ko, tardymo izoliatorių kamerų tipo patalpose turi būti įrengta spintelė (1 vnt. asmeniui), lentyna maistui arba spintelė (1 vnt. asmeniui), sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vnt. asmeniui). Pareiškėjas nedetalizavo savo nusiskundimų dėl baldų trūkumo (kokiose konkrečiai kamerose ir kokiu laiku), visiškai nepagrindė šių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Byloje nebuvo duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas kreipėsi į Kauno TI administraciją dėl inventoriaus trūkumo. Pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės grįsti tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmesti.

12. Dėl priemonių kamerai valyti suteikimo teismas rėmėsi Kauno TI direktoriaus 2013 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1-248 patvirtintų Higienos priemonių išdavimo taisyklių 2 punktu, pagal kurį suimtieji ir nuteistieji aprūpinami šveitimo milteliais (1 vnt. (kamerai) / mėn.). Pareiškėjas neginčijo, kad šveitimo milteliai jam buvo išduoti, tačiau jam jų nepakako. Nenustatyta, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją dėl papildomo aprūpinimo valymo priemonėmis, todėl Kauno TI neturėjo pagrindo jam suteikti daugiau šveitimo priemonių.

13. Teismas padarė išvadą, kad Kauno TI ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 119 parų neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios ploto normos, iš jų 60 parų pareiškėjui trūko 0,7-1,03 kv. m, 58 paras – 0,43-0,53 kv. m ploto. Byloje taip pat nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl neatliekamo paprastojo kamerų remonto, todėl konstatuota, kad Kauno TI pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Byloje nebuvo įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Iš psichologo išvados matyti, kad įtampa pareiškėjui kilo dėl nusikaltimo pobūdžio, jis norėjo persikelti kitur. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 950 Eur.

III. 14. Pareiškėjas R. P. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.

15. Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, duomenų vertinimo modeliai kito: vienu atveju teismas atmesdavo pareiškėjo argumentus, nustatęs, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas dėl tam tikrų pažeidimų kreipėsi į Kauno TI administraciją, o kitu atveju konstatuodavo pažeidimus, pažymėjęs, kad atsakovas nepateikė pareiškėjo nurodytas aplinkybes paneigiančių paaiškinimų ar duomenų. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo atsikirtime pateiktus duomenis apie kameras, kuriose jis laikytas, ir kartu su juo laikytų asmenų skaičių. Pareiškėjas įvardijo daug su juo laikytų asmenų, kurie galėjo patvirtinti jo nurodytas aplinkybes. Teismas be jokio tyrimo rėmėsi būtent atsakovo pateiktais duomenimis. Teismas nepagrįstai pripažino, jog langų padengimas plėvele nepažeidė pareiškėjo teisių, kadangi kamerose turėjo būti skaidraus stiklo langai. Pareiškėjas skundėsi ne dėl dirbtinio apšvietimo neįjungimo, o būtent dėl nepakankamo natūralaus apšvietimo. Be to, sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas atskiroje patalpoje, neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos. Iš atsakovo pateiktų nuotraukų matyti, kad kamerose trūko baldų. Atsakydamas į teismo motyvus, kad pareiškėjas nesikreipė į Kauno TI su skundais, pareiškėjas pabrėžia, kad ne jis turi rūpintis kalinimo sąlygų atitikimu teisės aktų reikalavimams. Teismas neanalizavo pareiškėjo nusiskundimų dėl per mažo stalo ir teisės maitintis šiltu maistu pažeidimo. Teismas netinkamai apskaičiavo dienas, kai pareiškėjui teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto, neįskaitant įrenginių užimamo ploto, – tai truko 254 paras iš 469 parų, kurias jis buvo laikytas Kauno TI, bei neatsižvelgė į pareiškėjo neįgalumą. Pareiškėjo vertinimu, jo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma būtų 1 778 Eur (7 Eur x 254) už pažeidimus, susijusius su minimalios ploto normos pažeidimu, ir 1 407 Eur (3 Eur x 469) už kitus pažeidimus, iš viso 3 185 Eur.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

17. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK 6.271) straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

18. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino pirmiausiai iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui. Ginčui aktualaus Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi minimalios ploto normos, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2015 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1218-858/2015). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

19. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2014 m. rugpjūčio 21 d. iki 2016 m. sausio 4 d.) pareiškėjas 119 dienų buvo laikytas Kauno TI kamerose, pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Kauno TI 2016 m. rugsėjo 16 d. pažyma „Apie R. P. laikymo sąlygas Kauno tardymo izoliatorius“, b. l. 23-33), su šia nustatyta aplinkybe nesutinka ir nurodo, kad pareiškėjui minimali ploto norma nebuvo užtikrinta 231,5 paros, nors iš jų 121,5 paros pareiškėjui trūko tik 0,02 kv. m ploto. Konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu Kauno TI pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

20. Pirmosios instancijos teismas nepripažino, kad minimalus natūralaus apšvietimo koeficientas (0,5 proc.), numatytas Higienos normos HN 76:2010 22 punkte, buvo pažeistas kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas. 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) minimalus natūralaus apšvietimo koeficientas patalpose (išskyrus mokymo klases) nenustatytas.

Tačiau tiek Higienos normos HN 76:2010 2 punkte, tiek Higienos normos HN 134:2015 2 punkte įtvirtinta, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik higienos normos reikalavimai, nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Reikalavimas užtikrinti minimalų natūralaus apšvietimo koeficientą, kiek tam būtina padidinti langų angas, yra susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais, todėl nagrinėjamu atveju nėra taikytinas. Pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su tuo, kad langai buvo aptraukti tamsinta plėvele.

Atsakovas atsiliepime į skundą patvirtino, kad Kauno TI 3 aukšto kamerų ir septyni 2 aukšto kamerų skaidraus stiklo langai buvo pakeisti į apsaugine plėvele padengto stiklo su natūralia ventiliacija langus. Eksploatavimo taisyklių 14.1 punkte įtvirtinta, jog kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą; lango angoje įstatomos metalinės grotos; lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Šioje normoje nenumatytos jokios išimtys ar aplinkybės, kurioms esant kameroje laikomiems asmenims natūralus apšvietimas galėtų nebūti užtikrintas.

Atsakovas nenurodė, kad natūralus apšvietimas kamerose atitiko reikalavimus ir kad tamsinta plėvelė natūraliai šviesai nesudarė reikšmingų kliūčių patekti į kamerą. Byloje nėra jokių duomenų, be kita ko, Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie galėtų paneigti pareiškėjo teiginius apie nepakankamą natūralų apšvietimą. Nesant priešingų įrodymų, teisėjų kolegija sprendžia, kad langų stiklų padengimas tamsinta apsaugine plėvele yra nesuderinamas su reikalavimu užtikrinti pakankamą natūralios dienos šviesos patekimą į kameras, nepriklausomai nuo to, ar suimtiesiems (nuteistiesiems) buvo užtikrinta tinkama dirbtinė apšvieta.

21. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, tualetus kamerose atskyrus 1,5 aukščio sienele, toks sanitarinių mazgų atitvėrimas atitiko minimalius higienos reikalavimus. Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte įtvirtinta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu suimtojo (nuteistojo) privatumui užtikrinti, kadangi jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams (žr., pvz., 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017). Europos Žmogaus Teisių Teismas tokį sanitarinio mazgo įrengimą vertina kaip asmens teisės į privatumą pažeidimą (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). Nagrinėjamoje byloje pateiktose nuotraukose (b. l. 42-44) užfiksuoti sanitariniai mazgai nuo bendros patalpos buvo atskirti vizualiai aukštesne nei 1,5 m aukščio užtvara, su durimis, o pareiškėjas skunde patvirtino, kad visose kamerose, kuriose jis laikytas, sanitariniai mazgai buvo įrengti pagal vieną modelį ir iš visų pusių uždari. Taigi, pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu nebuvo pažeista. Be to, vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 2 punktu ir Higienos normos HN 134:2015 2 punktu, aplinkybė, kad sanitarinis mazgas nebuvo visiškai izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos ir neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos, nelaikytina higienos normų reikalavimų pažeidimu.

22. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kitų pareiškėjo pretenzijų. Pareiškėjas naujų aplinkybių dėl laikymo Kauno TI, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė.

23. Dėl aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas neapklausė jokių liudytojų, teisėjų kolegija akcentuoja, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalis numato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad teismui negali būti reiškiami abstraktūs reikalavimai išreikalauti tam tikrus įrodymus, prašyme turi būti nurodyta, kurias reikšmingas bylai aplinkybes tais įrodymais siekiama pagrįsti. Teismui nėra privalomas prašymas dėl įrodymų išreikalavimo. Teismas, tenkindamas ar atmesdamas prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, turi teisę spręsti įrodymų liečiamumo klausimą, t. y. ar prašyme nurodytas įrodymas yra reikšmingas nagrinėjamam ginčui. Asmuo, teikiantis prašymą dėl įrodymo išreikalavimo, turi pagrįsti savo prašymą, be kita ko, nurodyti, kurias bylai reikšmingas aplinkybes gali patvirtinti jo nurodytas liudytojas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-131-858/2015, 2015 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2100-624/2015). Šiuo atveju pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nesuformulavo prašymo iškviesti liudytojus, o atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į skundą (b. l. 79-83) tik išvardijo apie 30 asmenų (kai kuriuos jų – tik pavardėmis ar numanomais vardais), kurie buvo laikyti kartu su juo ir kurie, jei pirmosios instancijos teismas objektyviai ir sąžiningai nagrinės ginčą, galės būti apklausti. Pareiškėjas nepaaiškino, kokias konkrečias aplinkybes patvirtinti ar naujus duomenis pateikti galėtų šie asmenys. Atsižvelgdama į byloje esančių duomenų kiekį ir išsamumą, teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimas savo iniciatyvia į bylos nagrinėjimą nekviesti jokių liudytojų galėjo sukliudyti objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti bylą, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino (rinko) įrodymus, atmestinas.

24. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau net ir nesant tokio tikslo neįmanoma užtikrinti, kad Konvencijos 3 straipsnis nebus pažeistas.

25. Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymi, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

26. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 231,5 paros teko nuo 2,60 kv. m iki 3,58 kv. m ploto (53 iš jų – mažiau nei 3 kv. m, net ir įskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamą plotą), ilgiausias nepertraukiamas pažeidimo laikotarpis truko apie 3 mėnesius, pažeidimų metu pareiškėjas laikytas su 3-6 asmenimis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl sunkesnių pažeidimų metu jo galimybė kameroje laisvai judėti buvo itin suvaržyta. Taip pat nustatyta, kad kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas natūralus apšvietimas, joms reikėjo remonto. Iš byloje esančių duomenų nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

27. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant minimalios ploto normos, tinkamo natūralaus apšvietimo ir kamerų būklės (savalaikio remonto). Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

28. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs nepatogumus, sveikatos pablogėjimą, regos sutrikimus. Pareiškėjas nedetalizavo, kuo pasireiškė jo sveikatos pablogėjimas, nepateikė regos sutrikimus patvirtinančių įrodymų. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas nenurodė, kad jis dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į psichologą ar kitus sveikatos priežiūros specialistus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl teismui nurodytų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją (išskyrus 2016 m. kovo 5 d. prašymą suteikti informaciją (Kauno TI 2016 m. balandžio 8 d. raštas „Dėl prašymo suteikti informaciją“, b. l. 10)) ar kitas institucijas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

29. Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 4 500 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui iš atsakovo priteisė 950 Eur neturtinei žalai atlyginti. Įvertinus minėtų įstaigų padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį, tinkamų kalinimo sąlygų svarbą dėl pareiškėjo sveikatos būklės ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis nelaikytinas pakankamu. Atkreipdama dėmesį į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojo 1 000 Lt (289,62 Eur) minimali mėnesinė alga (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), nuo 2014 m. spalio 1 d.

– 1 035 Lt (300 Eur) minimali mėnesinė alga (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972), nuo 2015 m. liepos 1 d. – 325 Eur minimali mėnesinė alga (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 615), bei vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 2 000 Eur.

30. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl neteisingai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui R. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, priteisti 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Arūnas Sutkevičius