2013-09-09 Nr. ATPB-120-4-45-3-00636-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N575-88/2013

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00636-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Ingai Grišutinienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 29 d. sprendimo R. A. administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 2013 m. liepos 9 d. Švenčionių rajono apylinkės teisme buvo gautas pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio R. A. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) prašymas pakartotinai svarstyti sprendimą dėl jo sulaikymo (b. l. 1-3), kuriame pareiškėjas prašė panaikinti 2013 m. gegužės 14 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą, kuriuo jis buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – Užsieniečių registracijos centras) iki jis bus Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatyta tvarka išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, bet ne ilgiau kaip iki 2013 m. rugpjūčio 14 d. Nurodė, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2013 m. birželio 21 d. priėmė sprendimą nagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą iš esmės ir suteikė jam laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje, t. y. pareiškėjo prieglobsčio prašymas šiuo metu nėra galutinai išnagrinėtas, todėl pareiškėjas yra įgijęs prieglobsčio prašytojo statusą (Įstatymo 2 straipsnio 20 punktas), jo buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas teisėtu ir jis negali būti toliau sulaikytas ar išsiųstas iš Lietuvos Respublikos. Pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies išaiškinimu, Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 2 straipsnio 20 punktu, analogišku Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003 2 straipsnio d punktui, taip pat 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB „Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse“ (toliau – Direktyva 2008/115/EB) preambulės 9 punktu bei atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, pareiškėjo sulaikymo pagrindas, numatytas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kuriuo rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismas, yra išnykęs ir tolimesnis pareiškėjo judėjimo laisvės apribojimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Švenčionių rajono apylinkės teismas 2013 m. liepos 29 d. sprendimu (b. l. 20-21), vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjo prašymo netenkino ir paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Užsieniečių registracijos centre buvo sulaikytas kaip neteisėtai esantis Lietuvos Respublikoje, taip pat, kad Migracijos departamentas, priėmęs sprendimą nagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą iš esmės, suteikė jam laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje, užsienietis turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, jo buvimas Lietuvos Respublikoje negali būti laikomas neteisėtu, Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime nurodyti sulaikymo pagrindai išnykę. Nepaisant to, įvertinęs faktines bylos aplinkybes – užsieniečio pateiktą informaciją, kad jis atvyko ieškodamas darbo, jo turėtą tikslą nuvykti į Lenkiją (ką jis kelis kartus bandė padaryti ir tik nepavykus nusprendė atvykti į Lietuvą), tai, jog prieglobsčio užsienietis pasiprašė ne iš karto, teismas sprendė, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo pateiktas vengiant išsiuntimo į kilmės šalį, todėl būdamas nesulaikytas pareiškėjas gali išvykti į kitas Europos Sąjungos valstybes ir taip trukdyti priimti ar vykdyti galutinį sprendimą prieglobsčio procedūroje.

II. Pareiškėjas R. A. apeliaciniu skundu (b. l. 29-34) prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti 2013 m. gegužės 14 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą.

Nurodo, kad pareiškėjui negali būti taikomas Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendime naujai nurodytas, Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas, užsieniečio sulaikymo pagrindas, visų pirma dėl to, kad teismas neargumentavo, kodėl šis sulaikymo pagrindas buvo pritaikytas. Teigia, kad teismas, taikydamas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies nuostatą, privalėjo remtis ir teleologiniu teisės aiškinimo metodu, t. y. atsižvelgti į tai, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies nuostata buvo priimta įgyvendinant Direktyvos 2008/115/EB nuostatas, todėl, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, ji turi būti aiškinama taip, kad atitiktų Europos Sąjungos teisę.

Atsižvelgdamas į tai, nurodo, kad prieglobsčio prašytojų sulaikymas nėra ir negali būti Direktyvos 2008/115/EB tikslu, nes jos paskirtis ir taikymo sritis Europos Sąjungos teisės sistemoje yra kitokia, būtent – užtikrinti valstybių narių teritorijoje neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimą. Nurodo, kad remiantis Direktyvos 2008/115/EB 2 straipsnio 1 dalimi bei preambulės 9 punktu, ši direktyva netaikoma prieglobsčio prašymą pateikusiems asmenims, iki tol, kol neįsigaliojo sprendimas nepatenkinti prašymo arba sprendimas, kuriuo jis netenka teisės likti šalyje kaip prieglobsčio siekiantis asmuo, t. y. tol, kol prieglobsčio prašytojas naudojasi teise pasilikti valstybėje, jis nepatenka į Direktyvos 2008/115/EB taikymo sritį ratione personae.

Remiasi Įstatymo 76 straipsnio 1 dalimi bei 139 straipsniu, įgyvendinančiais 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvos 2005/85/EB, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2005/85/EB) 7 straipsnį bei 39 straipsnio 3 dalį, ir nurodo, kad prieglobsčio prašytojo skundas dėl prieglobsčio nesuteikimo turi suspensyvinį poveikį, sąlygojantį teisę prieglobsčio prašytojui likti šalyje, kaip prieglobsčio siekiančiam asmeniui tol, kol nėra priimtas galutinis sprendimas.

Pabrėžia, kad asmuo, kuris yra pateikęs prieglobsčio prašymą ir dėl kurio nėra priimtas galutinis sprendimas, nėra laikytinas neteisėtai valstybės narės teritorijoje esančiu asmeniu, todėl jam negali būti taikomos Direktyvos 2008/115/EB nuostatos bei perkeliant jas priimtos nacionalinės teisės nuostatos. Remdamasis tuo, teigia, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis negali būti taikoma asmenims, pateikusiems prieglobsčio prašymą bei dėl kurių nėra priimtas galutinis sprendimas. Šią išvadą, anot pareiškėjo, patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimas byloje Nr. C-357/09 PPU Said Shamilovich Kadzoev (Huchbarov), kuriame teismas nurodė, jog sulaikymui išsiuntimo tikslu ir prieglobsčio prašytojo sulaikymui pagal 2003 m. sausio 27 d.

Tarybos direktyvos 2003/9/EB, nustatančios minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo (toliau – ir Direktyva 2003/9/EB) ir Direktyvos 2005/85/EB teisės nuostatas taikomas skirtingas teisinis režimas, todėl mano, kad prieglobsčio prašytojų sulaikymas turėtų būti vykdomas pagal Direktyvos 2003/9/EB ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatas ir, priešingai, tokių asmenų sulaikymas neturėtų būti vykdomas pagal Direktyvos 2008/115/EB nuostatas (išsiuntimo tikslu). Pažymi, jog pareiškėjo poziciją patvirtina ir naujausia ESTT praktika: 2013 m. gegužės 30 d. sprendime byloje Nr. C-534/11 Mehmet Arslan prieš Policie ČR ESTT nurodė, kad Direktyvos 2008/115/EB 2 straipsnio 1 dalį kartu su jos 9 konstatuojamąja dalimi reikia aiškinti taip, kad ši direktyva netaikoma trečiosios šalies piliečiui, padavusiam tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/85/EB, laikotarpiu nuo minėto prašymo pateikimo iki tol, kol dėl šio prašymo priimamas sprendimas pirmąja instancija arba kol išnagrinėjamas dėl minėto sprendimo pareikštas skundas.

Nurodo, kad Direktyvos 2003/9/EB ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatos dėl asmens sulaikymo pagal savo pobūdį yra neprivalomos, o Lietuvos valstybė pasirinko direktyvose numatytų sulaikymo pagrindų prieglobsčio prašytojams neperkelti į nacionalinę teisę, todėl prieglobsčio prašytojai negali būti sulaikomi. Teigia, kad Direktyvos 2008/115/EB netaikymą prieglobsčio prašytojams patvirtina ir tai, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatos dėl neteisėtos imigracijos ir gyvenimo be leidimo bei nuostatos dėl bendros Europos prieglobsčio sistemos yra įtvirtintos skirtinguose straipsniuose, todėl asmenims, kurie šalyje yra neteisėtai, ir asmenims, kurie siekia tarptautinės apsaugos, neturėtų būti taikomas tas pats teisinis režimas.

Daro išvadą, kad asmens, pateikusio prieglobsčio prašymą, sulaikymas pagal Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies ratione personae yra nesuderinamas su Lietuvos įsipareigojimais pagal Europos Sąjungos teisę, prieštarauja ESTT praktikai. Teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėje byloje Nr. N575-1297/2012 ir susijusiose bylose, nebeatitinka naujausios, 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu suformuotos, ESTT praktikos. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose N575-79/2013 ir N575-78/2013 ir nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas yra pateikęs prieglobsčio prašymą, turi asmens tapatybės dokumentą, bendradarbiauja su Migracijos departamentu, nustatant jo teisinę padėtį ir nurodė visas prieglobsčio prašymo priežastis, jo sulaikymas yra nepagrįsta priemonė, kuri turėtų būti pakeista alternatyvia – apgyvendinimu Užsieniečių registracijos centre, netaikant judėjimo laisvės apribojimų.

Teigia, jog Migracijos departamentas, nusprendęs nagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą iš esmės, kaip kompetentinga institucija dar neįvertino Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendime nurodytos informacijos, todėl teismas ja vadovavosi nepagrįstai. Pažymi, kad pareiškėjas turi prieglobsčio prašytojo statusą ir nei Migracijos departamentas, nei Užsieniečių registracijos centras šiuo metu negali atlikti jokių veiksmų susijusių su jo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos.

Užsieniečių registracijos centras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Nurodo, kad 2013 m. rugpjūčio 21 d. užsienietis išėjo iš Užsieniečių registracijos centro ir nebegrįžo. Teigia, kad iš bylos medžiagos yra akivaizdu, kad pareiškėjas nesiekė gauti prieglobsčio būtent Lietuvos Respublikoje, o nelegaliais būdais bandė įteisinti savo buvimą Europos Sąjungos teritorijoje, jis per Lietuvą vyko tranzitu, jo pateiktas prieglobsčio prašymas buvo tik priemonė siekiant gauti laisvo judėjimo laisvę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Pagrindinis įstatymas, reglamentuojantis užsieniečių teisinės padėties bei prieglobsčio suteikimo jiems klausimus yra Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.

Susipažinusi su bylos medžiaga, teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimu yra sulaikytas Užsieniečių registracijos centre, skundžiamu sprendimu Švenčionių rajono apylinkės teismas, vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu (kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ar vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir pan.), paliko galioti minėtą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą. Šioje byloje svarbu išsiaiškinti ar pareiškėjo sulaikymas Užsieniečių registracijos centre buvo pagrįstai paliktas galioti vadovaujantis minėtu pagrindu.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ESTT 2013 m. gegužės 30 d. priėmus sprendimą byloje Nr. C-534/11 Mehmet Arslan prieš Policie ČR, nebeatitinka Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos. Susipažinusi su minėtu ESTT sprendimu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika minėtai ESTT jurisprudencijai neprieštarauja, todėl nėra pagrindo keisti vyraujančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką sprendžiant užsieniečių sulaikymo klausimus. Pažymėtina, kad ESTT minėtame sprendime, be kita ko, nurodė, jog „<...> būtent valstybės narės, tinkamai laikydamosi įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę ir Sąjungos teisę, turi nustatyti priežastis, dėl kurių prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas ar jo sulaikymas pratęstas“. Kaip savo praktikoje yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 32 dalies ir 113 straipsnio sisteminis aiškinimas leidžia teigti, jog Įstatymo 113 straipsnyje numatyti užsieniečio sulaikymo pagrindai, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą sulaikymo pagrindą, gali būti taikomi visiems užsieniečiams, nepriklausomai nuo to, ar jie yra padavę prieglobsčio Lietuvos Respublikoje prašymą, ar ne.

Atkreiptinas dėmesys, jog 2013 m. gegužės 30 d. sprendime ESTT taip pat nurodė, kad asmens sulaikymas dėl aplinkybių, susijusių su prieglobsčio prašytojo asmeniniu elgesiu prieš pateikiant ir pateikus prieglobsčio prašymą, o ne dėl to, kad jis pateikė prieglobsčio prašymą, yra suderinamas su Direktyvos 2005/85/EB 18 straipsnio 1 dalimi (58 punktas); jei toks asmens sulaikymas yra objektyviai būtinas siekiant neleisti, kad jis visiškai išvengtų grąžinimo priemonės taikymo, toks tolesnis jo sulaikymas taip pat yra leistinas pagal Direktyvos 2003/9/EB 7 straipsnio 3 dalį (59 punktas); nors Direktyva 2008/115/EB netaikytina vykstant prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūrai, tai nereiškia, jog dėl šios aplinkybės grąžinimo procedūra yra galutinai nutraukiama – ji gali būti tęsiama, jei prieglobsčio prašymas bus atmestas, todėl jei valstybės narės, laikydamosi numatytų sąlygų, negalėtų išvengti, kad suinteresuotas asmuo, pateikęs prieglobsčio prašymą, automatiškai būtų paleistas, būtų pažeistas Direktyvos 2008/115/EB tikslas veiksmingai grąžinti neteisėtai šalyje esančius trečiųjų šalių piliečius (60 punktas). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas padarė išvadą, jog Direktyva 2003/9/EB ir Direktyva 2005/85/EB nedraudžiama, kad trečiosios šalies pilietis, padavęs tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/85/EB, po to, kai jis buvo sulaikytas remiantis Direktyvos 2008/115/EB 15 straipsniu, būtų toliau sulaikytas pagal nacionalinės teisės nuostatą, kai kiekvienu atveju įvertinus visas reikšmingas aplinkybes paaiškėja, kad šis prašymas pateiktas vien siekiant pavėlinti ar sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti ir kad objektyviai būtina sulaikymo priemonę palikti galioti, siekiant neleisti, kad atitinkamas asmuo visiškai išvengtų grąžinimo priemonės taikymo.

Nagrinėjamu atveju, iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko dėl ekonominių priežasčių (ieškodamas darbo) ir tik po to, kai jis 7 kartus nebuvo įleistas į Lenkijos Respubliką (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 10-11, 12), prieglobsčio prašymą užsienietis pateikė jau būdamas sulaikytas (b. l. 1-3, asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 28), būdamas sulaikytas Užsieniečių registracijos centre, užsienietis bandė neteisėtai iš jo pasišalinti (asmens byla (duomenys neskelbtini), b. l. 37). Įvertinusi minėtas faktines aplinkybes ir pareiškėjo elgesį, teisėjų kolegija daro išvadą, jog užsienietis piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra, siekia sutrukdyti priimti ir įvykdyti galutinį sprendimą dėl jo pateikto prieglobsčio prašymo, prieglobsčio jis pasiprašė siekdamas sutrukdyti grąžinti jį į kilmės šalį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šiuo atveju tam, kad pareiškėjas, nepasinaudotų laisvo asmenų judėjimo Šengeno erdvėje galimybe, bandant išvengti galimo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teritorijos, egzistavo objektyvi būtinybė taikyti jam judėjimo laisvės ribojimą. Akivaizdu, jog šiuo atveju buvo didelė tikimybė, kad pareiškėjas slėpsis vengdamas išsiuntimo, todėl konstatuotina, kad skundžiamu Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimu pareiškėjo sulaikymas buvo pagrįstai paliktas galioti Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytu užsieniečio sulaikymo pagrindu.

Papildomai pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas sulaikytas ne dėl buvimo prieglobsčio prašytoju, tačiau dėl didelės bandymo neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos tikimybės ir siekiant įgyvendinti draudimą piktnaudžiauti prieglobsčio sistema valstybėse narėse bei tam, jog būtų galima įgyvendinti Dublino sistemą, kurios pagrindinis tikslas – užkirsti kelią situacijai, kai asmuo paduoda prašymus suteikti prieglobstį daugiau nei vienoje valstybėje narėje, taip pat – sumažinti iš vienos valstybės narės į kitą siuntinėjamų prieglobsčio prašytojų skaičių.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Švenčionių rajono apylinkės teismas iš esmės tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir teisingai aiškino bei taikė Įstatymo nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė