2020-05-06 Nr. AB-9255-3-61-3-01150-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-686-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01150-2018-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.1; 18.2; 18.6.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. P. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja L. P. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. 49SF-1902-(14.49.104.) (toliau – ir Skyriaus sprendimas), panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 1SS-438-(7.5.) (toliau – ir Tarnybos sprendimas) ir įpareigoti atsakovą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti nuosavybės teises mirusios pretendentės M. D. vardu į žemės sklypą, projektinis Nr. 721-3, esantį (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, po 1995 metų Vilniaus miestui priskirtoje teritorijoje.

2. Pareiškėja nurodė, kad ji yra pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą (duomenys neskelbtini) r., mirusios M. D. turto ir turtinių teisių perėmėja. Paaiškino, kad Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 2.5-41-21129 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje mirusiajai M. D.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,5390 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą natūra (duomenys neskelbtini) rajone. Likęs neatkurtos žemės plotas yra 0,3910 ha, kuri yra užimta ir išperkama valstybės, todėl natūra nebuvo grąžinta. Nurodė, kad pareiškėja 2017 m. rugsėjo 15 d. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrių (toliau – ir Skyrius) su pašymu atkurti nuosavybės teises mirusios pretendentės M. D. vardu į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime. Skyrius Sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą, nurodydamas, kad M. D. asmeninio ūkio įteisinimo klausimas buvo sprendžiamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Skyrius nurodo, kad šiais teismų sprendimais buvo nustatyta, jog asmeninis ūkis po M. D. mirties prarado asmeninio ūkio statusą. Skyrius taip pat nurodė, kad pareiškėja nebuvo M. D. šeimos narė. Paaiškino, kad, nesutikdama su Skyriaus sprendimu, 2017 m. lapkričio 7 d. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliai – ir Tarnyba) direktorių, prašydama panaikinti Skyriaus sprendimą ir pavesti Skyriui atkurti nuosavybės teises mirusios pretendentės M. D. vardu į žemės sklypą, projektinis Nr. 721-3, esantį (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, po 1995 metų Vilniaus miestui priskirtoje teritorijoje. Tarnyba sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą.

3. Pareiškėja teigė, kad M. D. iki mirties gyveno (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, kur jai tuometinės (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1991 m. balandžio 11 d. VI sesijos sprendimu buvo skirtas 2,5 ha asmeninio ūkio žemės sklypas. Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41 patvirtintame (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte (toliau – ir Žemėtvarkos projektas) (duomenys neskelbtini) r. ir Vilniaus miestui po 1995 metų priskirtoje teritorijoje 7 eiliškumo grupėje M. D. buvo suprojektuotas 0,49 ha ploto asmeninio ūkio žemės sklypas, kuris patenka į po 1995 metu Vilniaus miestui priskirtą teritoriją. Pažymėjo, kad minėtas sklypas buvo naudotas mirusios pretendentės M. D.. Nurodė, kad pareiškėja po motinos M. D. mirties naudoja sklypą iki šiol. Nurodė, kad ginčo žemės sklypas buvo suprojektuotas kaip asmeninio ūkio žemė M. D. dar būnant gyvai, Vilniaus apskrities viršininkui 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41 patvirtinus Žemėtvarkos projektą. Nurodė, kad sklypas buvo paženklintas 2005 metais ir parengta nuosavybės teisių atkūrimo byla, tačiau sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo mirusios M. D. vardu iki šiol nėra priimtas. Teigė, kad pilietis, kuriam buvo suprojektuotas žemės sklypas Nr. 721-3 (toliau – ir Sklypas), yra M. D., todėl sprendimas atkurti nuosavybės teises į Sklypą turi būti priimtas M. D. vardu. Paaiškino, kad nuo M. D. mirties momento suprojektuoto Sklypo naudojimas nebuvo nutrauktas, iki šiol dėl M. D. suprojektuoto Sklypo nėra pareikšta jokių pretenzijų. Nurodė, kad Sklypas buvo suprojektuotas kaip asmeninio ūkio žemė, Vilniaus apskrities viršininkui 2000 m. rugsėjo 25 d. patvirtinus Žemėtvarkos projektą. Teigė, kad nuo šio momento M. D. atsirado teisėti lūkesčiai ir reikalavimo teisė atsakovui atkurti nuosavybės teises į Sklypą. Pažymėjo, kad teisė į nuosavybės teisių atkūrimą yra paveldima turtinė teisė, todėl po M. D. mirties šią reikalavimo teisę turi pareiškėja, kaip M. D. turo ir turtinių teisių perėmėja, t. y. pareiškėja turi teisę reikalauti priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Sklypą mirusios M. D. vardu.

4. Atsakovas Skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad, remiantis Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 1998 m. gegužės 9 d. pažyma Nr. 1361 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, konstatuota, kad M. D. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) r., išskirstytame į viensėdžius, valdė 2,93 ha žemės plotą. M. D. nuosavybės teisės į 2,5390 ha iki nacionalizacijos turėtos žemės atkurtos Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 2.5-41-21129 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje mirusiajai M. D.“, žemę sugrąžinant natūra (buvusioje vietoje), o dėl likusio 0,3910 ha (vertė 598 Lt) turėtos žemės ploto perdavimo neatlygintinai nuosavybėn parengta Vilniaus apskrities 2003 m. gegužės 27 d. išvada Nr. 6468 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“. Nurodė, kad Sklypas buvo suprojektuotas Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės, dalies (duomenys neskelbtini) kadastro vietovių bei Vilniaus miestui priskirtos teritorijos žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 3267-41, teritorijoje, priskirtoje Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d.

6. Atsakovas paaiškino, kad dėl M. D. asmeninio ūkio įteisinimo klausimas buvo nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Teismų sprendimais buvo nustatyta, kad asmeninis ūkis M. D. suteiktas (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės Tarybos 6-osios sesijos 1991 m. balandžio 11 d. sprendimu (duomenys neskelbtini) kaime, tačiau po jos mirties ji prarado asmeninio ūkio statusą. Pažymėjo, kad teismų procesiniuose sprendimuose konstatuota, kad pareiškėja, nebūdama mirusios šeimos nare, neįgijo teisės į asmeninio ūkio žemę, t. y. pareiškėja neturi teisės nei į dalį, nei į visą asmeninio ūkio žemę, todėl aplinkybė, kad pareiškėjos nurodomose administracinėse bylose buvo sprendžiama tik dėl dalies asmeninio ūkio žemės, neturi jokios teisinės reikšmės. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnį Sklypas, nesant asmenų, paveldėjusių teisę naudoti (taip pat įsigyti nuosavybėn) M. D. suteiktą asmeninio ūkio žemę, nelaikytinas valstybės išperkama žeme ir šioje žemėje turi būti sprendžiami nuosavybės teisių atkūrimo į iki nacionalizacijos turėtą žemę natūra klausimai piliečiams, kurie iki žemės nacionalizacijos valdė žemę (duomenys neskelbtini) kaime. Pažymėjo, kad M. D. vardu Sklypas taip pat negali būti perduotas nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu turėtajam žemės sklypui, nes, atsižvelgiant į Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalį, iki nacionalizacijos M. D. turėta žemė buvo ne (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) kaime. Pažymėjo, kad asmenys, patenkantys į nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių įstatymų nustatytą piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą, turi tik teisę atkurti nuosavybės teisę, bet ne nuosavybės teisę.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjos L. P. skundą atmetė.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės tarybos 1991 m. balandžio 11 d. VI sesijos sprendimu (pakeistas apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. sprendimu) M. D. skirta 2,5 ha asmeninio ūkio žemė. M. D. suteiktų ir jos naudotų 2,16 ha bendro ploto asmeninio ūkio žemės sklypų (projektiniai Nr. 721-1, Nr. 721-2 ir Nr. 721-3) vieta ir ribos suprojektuotos Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41 (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte (toliau – ir Projektas). Mirusios M. D. vardu pareiškėja 2003 m. birželio 19 d. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą atkurti M. D. nuosavybes teises (duomenys neskelbtini) kaime į žemę, kurią M. D. naudojo asmeniniam ūkiui. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2003 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. 31/03/22-2283 ir 2003 m. spalio 13 d. raštu Nr. (30)-P20-549 pareiškėjai nurodė, kad nėra juridinio pagrindo atkurti nuosavybės teises į asmeninio ūkio žemę (duomenys neskelbtini) kaime. Pareiškėja su 2004 m. kovo 23 d. prašymu pakartotinai kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių, kuriame išdėstė aplinkybes dėl teismų priimtų sprendimų, bei prašė inicijuoti nuosavybės teisių į Sklypą atkūrimą. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2004 m. balandžio 1 d. raštu Nr. 31/04/22-1077 nurodė, kad pareiškėjos prašymas nebus tenkinamas, o M. D. suprojektuoti asmeninio ūkio žemės sklypai bus paimti į laisvos žemės fondą. Pareiškėja M. D. vardu 2017 m. rugsėjo 15 d. pateikė Skyriui prašymą atkurti nuosavybės teises į mirusios pretendentės Sklypą. Skyrius Sprendimu atsakė į pareiškėjos prašymą ir nurodė, kad prašymo tenkinti negali, nes M. D. mirties metu ji nebuvo M. D. šeimos narė. Pareiškėja, nesutikdama su Skyriaus sprendimu, pateikė skundą Tarnybai, kuriame prašė panaikinti Skyriaus Sprendimą ir pavesti Skyriui atkurti nuosavybės teises M. D. vardu į Sklypą. Tarnyba Sprendimu pareiškėjos skundo netenkino ir išdėstė iš esmės tuos pačius motyvus kaip ir Skyrius.

9. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėja mirusios M. D. vardu Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui 2003 m. birželio 19 d. pateikė prašymą atkurti M. D. nuosavybes teises į Sklypą, kurį M. D. naudojo asmeniniam ūkiui. Pareiškėjos palikėjai M. D. paskirtas asmeninio ūkio Sklypas buvo teritorijoje, kurioje jis ir buvo naudojamas, t. y. (duomenys neskelbtini) kaime. Nei pareiškėjai, nei valstybės institucijoms, atsakingoms už nuosavybės teisių atkūrimo procesą, nekilo abejonių, kad Sklypas buvo pamatuotas tinkamoje vietoje. Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės Tarybos sesijos 1991 m. balandžio 11 d. sprendimu (duomenys neskelbtini) kaime M. D. suteikta asmeninio ūkio žemė – Sklypas.

10. Teismas padarė išvadą, kad šioje byloje M. D. naudojant asmeninio ūkio paskirties Sklypą, nesant kitų asmenų pretenzijų į Sklypą ir išreiškus norą atkurti nuosavybes teises į turėtą žemę perdengiant ją naudojamu asmeninės ūkio paskirties Sklypu, M. D. turėjo pagrindą tikėtis, kad ji įgis teisę į asmeniniam ūkiui skirto žemės sklypo tolesnį naudojimą ir nuosavybės teisių į jų atkūrimą. Teismas vertino, kad egzistuojant minėtoms aplinkybėms, M. D. turėjo teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti Sklypą, kaip tai buvo nustatyta Žemės reformos įstatymo 15 straipsnyje. Tačiau ši išvada pati savaime nereiškia, kad tokią pat teisę turi ir M. D. turto įpėdinė – pareiškėja.

11. Teismas nurodė, kad byloje pateiktas 2002 m. vasario 26 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas, iš kurio turinio matyti, kad pareiškėja yra mirusios M. D. turto įpėdinė. M. D. mirus, pareiškėjai atsirado teisė į nuosavybės atkūrimą natūra pagal M. D. mirties metu galiojusias Žemės reformos įstatymo ir Atkūrimo įstatymo nuostatas. Byloje nėra duomenų, kad M. D. mirties metu pareiškėja atitiko Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nustatytus kriterijus ir gali būti laikoma M. D. šeimos nare – ji su M. D. kartu negyveno. Aplinkybė, kad pareiškėja negyveno kartu su M. D., be kita ko, konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A3-41-03, todėl pakartotinai neįrodinėtina.

12. Teismas, vadovaudamasis Žemės reformos įstatymo 8, 9, 10, 13, 15, 16, 17, 18, 19, 21, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (redakcija Nr. IX-496, įsigaliojusi nuo 2001 m. rugpjūčio 17 d.) 5 straipsniu, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, sprendė, kad po M. D. mirties įsigaliojusi teisės norma, leidžianti asmeninio ūkio žemę įgyti mirusiojo visiems įpėdiniams be apribojimų, šiuo atveju negali būti taikoma. Tam, kad būtų sudarytos sąlygos gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti asmeninę ūkio žemę, reikia įgyvendinti du kumuliatyvius kriterijus – asmeninė ūkio žemė turi būti suteikta pagal įstatymus ir naudojama asmeniniam ūkiui. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėja naudoja šią žemę po M. D. mirties. M. D. suprojektuoti asmeniniam ūkiui sklypai buvo pervesti į laisvos valstybinės žemės fondą.

13. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A3-41-03 konstatuota, jog L. P. nebuvo M. D. šeimos narė, todėl neįgijo teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti M. D. naudotą asmeninio ūkio žemę, ginčo žemės sklypas nebuvo paveldėjimo objektu. Taigi faktinės aplinkybės dėl to, kad pareiškėja nebuvo M. D. šeimos narė, kaip tai buvo reglamentuojama M. D. mirties metu galiojusiame CK, yra įrodytos tiek administracinėje byloje Nr. A3-41-03, tiek šioje byloje pateiktais įrodymais. Todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A3-41-03 pateiktas teisinis vertinimas, kiek tai susiję su Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalimi ir galimybe pareiškėjai paveldėti teises į M. D. priklausiusią asmeninio ūkio žemę, yra reikšmingas ir šioje administracinėje byloje.

14. Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, konstatavo, kad Skyriaus Sprendimas ir Tarnybos Sprendimas yra pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, todėl nėra pagrindo juos naikinti. Netenkinęs pareiškėjos reikalavimų panaikinti Skyriaus Sprendimą ir Tarnybos Sprendimą, teismas netenkino ir išvestinio pareiškėjos reikalavimo – įpareigoti atsakovą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti nuosavybės teises mirusios pretendentės M. D. vardu į žemės sklypą, projektinis Nr. 721-3, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, po 1995 metų Vilniaus miestui priskirtoje teritorijoje.

III. 15. Pareiškėja L. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti: panaikinti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. spalio 12 d., sprendimą Nr. 49SF-1902-(14.49.104.); panaikinti Tarnybos 2018 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. lSS-438-(7.5.); įpareigoti atsakovus per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti nuosavybės teises mirusios pretendentės M. D. vardu į žemės sklypą, projektinis Nr. 721-3, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Vilniaus miestui po 1995 metų prijungtoje teritorijoje.

16. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad:

16.1. Esant šios bylos aplinkybėms M. D. turėjo teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti Sklypą, kaip tai buvo nustatyta Žemės reformos įstatymo 15 straipsnyje. Pareiškėja mano, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai padarė išvadą, jog aplinkybė, kad M. D. turėjo teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai ginčo žemės sklypą pati savaime nereiškia, kad tokią pat teisę turi ir M. D. įpėdinė – pareiškėja. Pažymi, kad pati pareiškėja nereikalauja suteikti ginčo sklypą neatlygintinai jai pačiai, o reikalauja, kad mirusios M. D. vardu butų priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo suteikiant jai ginčo sklypą neatlygintinai. Sklypas buvo naudotas mirusios pretendentės M. D., L. P. po motinos M. D. mirties naudoja sklypą iki šiol. Ne mažiau svarbu yra ir tai, kad ginčo žemės sklypas buvo suprojektuotas kaip asmeninio ūkio žemė dar Vilniaus apskrities viršininkui patvirtinus Žemėtvarkos projektą dar M. D. būnant gyvai. Sklypas, projektinis Nr. 721-3 (po ženklinimo 0,3910 ha ploto) buvo paženklintas 2003 m. gegužės 5 d. ir parengta nuosavybės teisių atkūrimo byla, tačiau sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo mirusios M. D. vardu, kaip tai numato Atkūrimo įstatymas (2 str. 2 d., 4 str. 6 d.) iki šiol nėra priimtas. Atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. l(15)-1505-2002 ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. A3-41-03 buvo sprendžiama ne dėl M. D. asmeninio ūkio įteisinimo, o buvo nagrinėjamas pretendentų atkurti nuosavybės teises natūra į buv. savininko S. D. priklausiusį 1,51 ha dydžio žemės sklypą (duomenys neskelbtini) seniūnijoje. Buvusio savininko S. D. valdytos žemės iki nacionalizacijos turėtoje vietoje M. D. buvo suprojektuotas žemės sklypas projektinis Nr. 721-2 (1,51 ha ploto). Taigi minėtose administracinėse bylose buvo sprendžiama dėl žemės sklypo Nr. 721-2 grąžinimo pretendentams atkurti nuosavybės teises natūra į S. D. turėtą žemę ir teismai pasisakė tik dėl M. D. asmeninio ūkio žemės dalies, susijusios su pareiškėjų J. Z., A. M. ir J. B. reikalavimais dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra. Šias aplinkybes patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 8 d. raštu Nr. 0201-262 L. P. pateiktas išaiškinimas.

16.2. Pažymi, kad dėl žemės sklypo, projektinis Nr. 721-3 (po ženklinimo 0,3910 ha ploto) nėra iki šiol pareikšta jokių pretenzijų iš pretendentų, pageidaujančiu atkurti nuosavybės teises natūra, taip pat nėra pareikšta pretenzijų iš kokių nors šeimos narių gauti šį sklypą neatlygintinai, pirkti ar nuomoti iš valstybės. Vilniaus apskrities 2003 m. gegužės 27 d. išvada Nr. 6468 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai (toliau – ir Išvada) M. D. vardu buvo parengta 0,3910 ha plotui asmeninio ūkio padengimui, t. y.

ši Išvada buvo parengta jau po to, kai buvo išspręstas ginčas pretendentų atkurti nuosavybės teises natūra 1,51 ha plotui į buvusio savininko S. D. turėtą žemės sklypą, projektinis Nr. 721-2 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-41-03 ). Taigi teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra turtinė teisė, todėl, mirus šios teisės turėtojui, ji tampa palikimo dalimi ir gali būti paveldima. Tokią išvadą pagrindžia ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostata, kad, mirus piliečiams, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniams, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai.

Taigi kartu su šiomis teisėmis įpėdiniai įgyja ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisę pareikšti ar keisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog M. D. turėjo teisę reikalauti atkurti jai nuosavybės teises į ginčo sklypą. Taigi po M. D. mirties pareiškėja, kaip M. D. turto ir turtinių teisių perėmėja, pareiškėja turi teisę reikalauti priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemės sklypą projektinis Nr,721-3 0,39 ha ploto mirusios M.

D. vardu. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos reikalavimo teisės, visiškai nepagrįstai vadovavosi tik Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalies redakcija, galiojusia M. D. mirties momentu. Bylos faktinių aplinkybių kontekste teismas nepagrįstai nevertino ir netaikė Atkūrimo įstatymo nuostatų, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

16.3. Teismo išvada, kad pareiškėjai, M. D. mirus, atsirado teisė į nuosavybės atkūrimą natūra pagal M. D. mirties metu galiojusias Žemės reformos įstatymo ir Atkūrimo įstatymo nuostatas, neatitinka minėtų įstatymų normų ir Lietuvos administracinio teismo praktikos dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Mirus M. D. pareiškėjai atsirado teisė veikti mirusios pretendentės vardu, pareikšti ar pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, o atsakovui priėmus sprendimą atkurti nuosavybės teises mirusiojo pretendento vardu, priimti palikimą CK nustatyta tvarka (Atkūrimo įstatymo 2 str. 2 d.). Pabrėžia, kad tam, jog būtų sudarytos sąlygos gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti asmeninę ūkio žemę, reikia įgyvendinti du kumuliatyvius kriterijus – asmeninė ūkio žemė turi būti suteikta pagal įstatymus ir naudojama asmeniniam ūkiui. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog pareiškėja naudoja šią žemę po M. D. mirties, tačiau teismas nenurodė, kokių įrodymų reikia, kurie patvirtintų beveik 18 metų trunkantį ginčo sklypo naudojimą asmeniniam ūkiui. Pareiškėja mano, kad nėra pagrindo abejoti jos teiginiu, kad ginčo sklypą ji naudoja iki šiol. Pažymi, kad atsakovas neneigė ginčo sklypo naudojimo fakto, atsiliepime nurodydamas tik tai, jog pareiškėja neteisėtai juo naudojasi. Be to, atsakovas kasmet tikrina asmeninio ūkio naudojimą ir nustatęs, jog asmeninio ūkio žemė yra nenaudojama, sudaro sąrašus ir parengia įsakymą konstatuodamas, kad nustatyta tvarka skirta asmeninio ūkio žemė yra nenaudojama ar yra suteikta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

16.4. Teismo išvada, kad M. D. suprojektuoti asmeniniam ūkiui sklypai buvo pervesti į laisvos valstybinės žemės fondą, yra padaryta netinkamai vertinant byloje esančius rašytinius įrodymus. Teismas savo išvadą dėl ginčo sklypo paėmimo į laisvą fondą grindė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. pavedimu Nr. lPAV-90-(1.8), tačiau tai yra pavedimas teritoriniam padaliniui paimti sklypą į laisvą fondą, kuris buvo priimtas nagrinėjant pareiškėjos skundą ikiteismine tvarka ir neįrodo, jog šis pavedimas buvo įvykdytas, t. y. priimtas teritorinio padalinio įsakymas dėl sklypo paėmimo į laisvos žemės fondą. Mano, kad atsakovas elgiasi apdairiai ir nepasibaigus ginčui dėl žemės sklypo, projektinis Nr. 721-3 nepriima administracinio akto, kuriuo pagrindu galima butų spręsti, kad ginčo sklypas jau yra paimtas į laisvos žemės fondą.

17. Atsakovas Skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo skundą atmesti.

18. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjęs ir įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, atsižvelgdamas į imperatyvius teisės aktų reikalavimus bei teismų praktiką, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atkreipia dėmesį, kad dėl M. D. asmeninio ūkio įteisinimo klausimas buvo nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme (2002 m. lapkričio 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 115-1505-2002) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2003 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-41-03). Šiais teismų sprendimais buvo nustatyta, kad asmeninis ūkis suteiktas (duomenys neskelbtini) apylinkės Tarybos 6-osios sesijos 1991 m. balandžio 11 d. sprendimu (duomenys neskelbtini) kaime, tačiau po jos mirties prarado asmeninio ūkio statusą. Pagal Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalies nuostatą, galiojusią iki 2001 m. rugpjūčio 17 d., paveldėti teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti ar nuomoti iš valstybės suteiktą mirusiojo asmens asmeninį ūkį galėjo šeimos nariai.

19. Atsakovas pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A3-41-03 inter alia pažymėjo, kad „L. P. teismo posėdžiuose pripažino, kad jos su velione mama M. D. turėjo viską atskirai, atskirus asmeninius ūkius. Todėl teismas konstatavo, kad M. D. įpėdinė po jos mirties įgijo teisę paveldėti mirusiosios turtą, tačiau nebūdama mirusios šeimos nare neįgijo teisės į asmeninio ūkio žemę“. Įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuota, kad L. P. nebūdama mirusios šeimos nare neįgijo teisės į asmeninio ūkio žemę, t. y. pareiškėja neturi teisės nei į dalį, nei į visą asmeninio ūkio žemę, todėl aplinkybė, kad pareiškėjos nurodomose administracinėse bylose buvo sprendžiama tik dėl dalies asmeninio ūkio žemės neturi visiškai jokios teisinės reikšmės. Taigi pagal M. D. mirties metu galiojusius Žemės reformos įstatymo 15 Straipsnio 6 dalies bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 568 ir 569 straipsnių nuostatas pareiškėja, nebūdama mirusios šeimos nare, neįgijo teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti visos M. D. suteiktos ir jos iki mirties naudotos asmeninio ūkio žemės. Apeliantė nurodo, kad atkūrimo teisė gali būti paveldima, bet nepateikia konkrečių teisinių argumentų, kodėl jos atveju turi būti netaikoma Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalis. Apeliantė neturi teisinio pagrindo naudotis ginčo žemės į sklypu (projektinis Nr. 721-3).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Ginčas šioje byloje kilo dėl Skyriaus Sprendimo ir Tarnybos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas, kuris reglamentuoja žemės reformos ir žemės privatizavimo tvarką, Atkūrimo įstatymas, reglamentuojantis Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas.

22. Pareiškėja savo reikalavimą dėl nuosavybės teisų atkūrimo į žemę grindžia Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymu, kuris reglamentuoja žemės reformos ir žemės privatizavimo tvarką, Atkūrimo įstatymu, reglamentuojančiu Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas.

23. Atkūrimo įstatymo 10 straipsniu nustatyta, kad nuosavybės teisių atkūrimas į žemę vykdomas pagal pretendento į nuosavybės teisių atkūrimo prašymą.

24. Prašymo turinio esminis reikalavimas išreikšti valią, tai yra kokiu būdu pretendentas siekia atkurti nuosavybės teises yra pastovus nuo nuosavybės teisių atkūrimo pradžios ir tik kito priklausomai nuo teisės aktais nustatomų nuosavybės teisių atkūrimo būdų.

25. Šiam ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr.1057 patvirtintų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 10 punktų buvo nustatyta, kad piliečio, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodoma: pageidaujamas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas – tais atvejais, kai piliečiai nepageidauja turto susigrąžinti natūra. Jeigu piliečiai pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško sklypus ar vandens telkinį, nurodoma vietovė, kurioje jie pageidauja gauti sklypus.

26. Byloje nėra duomenų, kad pretendentė M. D. buvo išreiškusi valią ir teikė prašymą patvirtinto turinio (žr. šios nutarties 22 punktą) atkurti nuosavybės teises Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 8 dalies tvarka, tai yra į grąžinamos natūra žemės perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam žemės, miško sklypui plotą įskaityti tokio pat dydžio privatizuojamą žemės sklypą nustatyta tvarka skirtą ir naudojamą piliečio asmeniniam ūkiui žemės sklypą.

27. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.

28. Pretendentei M. D. 2001 m. sausio 3 d. mirus iki nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, pareiškėja, kaip įpėdinė, pretendentės mirties diena, paveldėjo ne konkretų žemės sklypą, o teisę atkurti nuosavybės teises į turto palikėjui tenkančią žemę pagal mirusiosios pretendentės prašyme išreikštą nuosavybės teisių atkūrimo valią. Nesant M. D. prašymo neatlygintinai perduoti naudojamą asmeninio ūkio žemę pareiškėja tokios teisės po M. D. mirties neįgijo.

29. Todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A3-41/2003, turėjo pagrindą konstatuoti, kad L. P. neįgijo teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai M. D. naudotą asmeninio ūkio žemę nes teisė į ginčo žemės sklypą nebuvo paveldėjimo objektu.

30. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktinės aplinkybės iš esmės teisingai taikė bei aiškino materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą , atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos L. P. apeliacinį skundą atmesti

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė