2013-04-08 Nr. AB-1028-3-61-3-00184-2011-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinės byla Nr. A756-785/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00184-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. A. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu bei patikslintu skundu, kuriais prašė panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 1D-9571-(2) ir priteisti iš atsakovo 8 909,52 Lt neišmokėtos valstybinės pareigūnų pensijos dalį. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti: 1) ar 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 4 straipsnio 1 dalis, ta apimtimi, kuria nustatyta, kad paskirta ir <...> nustatyta tvarka apribota pareigūnų ir karių valstybinė pensija (kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojama taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 52 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) ar 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas Nr. XI-537, ta apimtimi, kuria nenumato valstybinių pareigūnų pensijų kompensavimo mechanizmo, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Skunde bei patikslintame skunde (b. l. 1–4, 11–14) pareiškėjas nurodė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2009 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 11SP-2262 jam paskirta 2 552,68 Lt dydžio valstybinė pareigūnų pensija. 2010 m. vasario 20 d., 2010 m. kovo 20 d., 2010 m. balandžio 20 d. gavo po 2 227,68 Lt paskirtos pensijos, 2010 m. gegužės 20 d., 2010 m. birželio 20 d., 2010 m. liepos 20 d. – po 2 202,72 Lt, 2010 m. rugpjūčio 20 d., 2010 m. rugsėjo 20 d. ir 2010 m. spalio 20 d. – po 2 112,24 Lt paskirtos pensijos, o 2010 m. lapkričio 20 d., 2010 m. gruodžio 20 d. ir 2010 m. gruodžio 30 d. po 2 138,24 Lt paskirtos pensijos.

Prašydamas išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, 2010 m. lapkričio 19 d. jis kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, tačiau 2011 m. sausio 6 d. iš ministerijos gavo 2010 m. gruodžio 28 d. atsakymą Nr. 1D-9571-(2), kuriuo jam pranešta, jog neišmokėta valstybinės pensijos dalis nebus grąžinta. Taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareiškėjui nuo 2010 m. vasario 28 d. iki patikslinto skundo padavimo dienos (2011 m. vasario 3 d.) neišmokėta 8 909,52 Lt valstybinės pensijos dalis.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas ir nepagrįstai riboja asmens teisę į nuosavybę. Remdamasis Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. ir kitais nutarimais pareiškėjas tvirtina, kad įstatymų leidėjas turi pareigą, įstatymu nustatydamas tam tikrą pensiją, įtvirtinti teisinį reguliavimą, užtikrinantį šios pensijos mokėjimą asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas.

Asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas. Pertvarkant pensinę sistemą, privalu nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems pensija buvo paskirta ir mokama. Valstybei nustačius nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į patikslintą skundą (b. l. 40–42) paaiškino, kad neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinojo įstatymo nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, galiojo, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai ir atsakovas privalėjo jas vykdyti. Pareiškėjas, reikalaudamas iš Vidaus reikalų ministerijos išmokėti 8 909,52 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį, neįrodė, kad minėta institucija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, t. y. nepagrindė civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka, todėl Vidaus reikalų ministerijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti įstatymu. Atsakovas prašė netenkinti pareiškėjo prašymo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kadangi pagal analogiją taikant Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime pateiktą išaiškinimą, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų apribojimų taikymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į patikslintą skundą (b. l. 57–58) savo poziciją grindė iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais rėmėsi Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į patikslintą skundą. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime prieštaraujančiu Konstitucijai pripažino tik vieną iš dviejų pensijos sumažinimo pagrindų – Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Kitas pensijos sumažinimo pagrindas, nustatytas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 1D-9571-(2), priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 1 919,04 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, o kitą skundo dalį atmetė.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas prašė priteisti neišmokėtą pensijos sumą, kurios jis negavo laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 28 d. iki skundo padavimo dienos (2011 m. sausio 14 d.), o Sveikatos priežiūros tarnybos 2010 m. gruodžio 1 d. rašte Nr. 11D(P)-4618 ir Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 28 d. rašte Nr. 1D-9571-(2) ginčo dalyku nurodomas pareiškėjui paskirtos pensijos sumažinimas nuo 2010 metų sausio mėnesio, nustatė, kad ginčo periodas šioje byloje yra pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mokėjimas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. sausio 1 d.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame pripažinta, jog Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, nusprendė, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pensija pareiškėjui galėjo būti perskaičiuojama. Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, jog Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Atsakovas, perskaičiuodamas pareigūnų ir karių valstybines pensijas, 0,8 koeficientą turėjo taikyti paskirtos pensijos sumai, o ne sumai, kuri gauta pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą ribojimą, todėl pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėnesio iki šios dienos turi būti mokama 2 330,14 (2 912,68 x 0,8) Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Kadangi nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. sausio mėnesio pareiškėjui buvo išmokėta 26 042,64 Lt, tačiau, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, jam turėjo būti išmokėta 27 961,68 (2 330,14 x 12) Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, per minėtą laikotarpį susidarė 1 919,04 Lt nepriemoka. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 pateiktu išaiškinimu, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjui neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės.

Nors pareiškėjas neišmokėtą pensijos dalį laikė turtine žala, tačiau teismas pažymėjo, kad ginčas iš esmės kilęs dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, todėl jam spręsti turi būti pritaikytos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos.

Byloje taip pat buvo spręstas klausimas, ar pareiškėjas turi teisę į nepriemokos priteisimą, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintas po jo pritaikymo, bet iki kreipimosi į teismą. Pirmosios instancijos teismas, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2004 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219-2004) ir faktinėmis aplinkybėmis, nusprendė, kad atsakovo sprendimai dėl pensijos ribojimo yra neįvykdyti. Pažymėjo, jog nagrinėdamas šį ginčą teismas turi taikyti priimant sprendimą galiojančius įstatymus, o pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymų 4 straipsnio 1 dalį, teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjo prašomas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimas Nr. 1D-9571-(2) laikytinas sprendimu, kuriuo ginčas dėl pensijos mokėjimo išspręstas ikiteismine tvarka. Teismo nuomone, šio sprendimo turinys prieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimams, pateiktiems 2012 m. vasario 6 d. nutarime, todėl atsakovas nepagrįstai teigia, kad pareiškėjui turi būti mokama pensija, atitinkanti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytas nuostatas. Teismo nuomone, priešingai, nei teigia atsakovas, pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, pareiškėjo pensijai negalėjo būti taikomas ribojimas (dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties valstybėje susidarius ypatingai situacijai), todėl prašomas panaikinti sprendimas negali būti pripažintas teisėtu bei pagrįstu ir yra naikintinas.

III. Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su šiuo pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Apeliaciniu skundu (b. l. 75–77) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – visą pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad ginčijamas sprendimas priimtas netinkamai pritaikius ginčui aktualias materialinės ir proceso teisės normas. Teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kurio įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., nepagrįstai priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 1 919,04 Lt dydžio nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. sausio mėnesio, t. y. už laikotarpį iki nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Kadangi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime nenumatyta, kad jis taikytinas į praeitį, šis nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino skundžiamo ministerijos sprendimo, priimto tuo metu galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka, teisėtumą, todėl neteisėtai ir nepagrįstai jį panaikino. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime prieštaraujančiu Konstitucijai pripažino tik vieną iš dviejų pensijos sumažinimo pagrindų – Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, tačiau kitas pensijos sumažinimo pagrindas, nustatytas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai. Atkreipė dėmesį, kad panašioje savo turiniu administracinėje byloje (2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.

Pareiškėjas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 83–85) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti jo naudai 4 531,92 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį (nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio).

Paaiškina, kad nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio jam buvo išmokėta 70 032,56 Lt, tačiau turėjo būti išmokėta 74 564,48 (2 330,14 x 32) Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, todėl per minėtą laikotarpį susidarė 4 531,92 Lt nepriemoka. Su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendime pateiktu išaiškinimu, kad pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį jo pensijai negalėjo būti taikomas ribojimas, pareiškėjas sutinka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjui V. A. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies. Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas pirmosios instancijos teismui kėlė klausimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. sausio 1 d.

Atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 28 d. sprendime Nr. 1D-9571-(2), kurį pareiškėjas prašo panaikinti, nurodyta, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija ginčo laikotarpiu jam paskaičiuota pritaikius Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą ribojimą (pagal kurį kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio) ir Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatytą paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos pensijos perskaičiavimą taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę (pareiškėjui apskaičiuotas koeficientas yra 0,8). Mokėti pareiškėjui nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją bei išmokėti nepriemoką atsakovas atsisakė (b. l. 6-7).

Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuoja Valstybinių pensijų įstatymas bei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas. Pagal Valstybinių pensijų įstatymą pareigūnų ir karių valstybinė pensija yra viena iš valstybinių pensijų rūšių, kuri mokama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos yra skiriamos pagal specialųjį įstatymą (Valstybinių pensijų įstatymo 1 str. 3 d.). Valstybinio pensinio aprūpinimo pareigūnams ir kariams pagrindus, asmenis, kuriems skiriamos ir mokamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, šių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas nustato Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Taigi nuosavybės teisių apsauga suponuoja valstybės pareigą garantuoti šią ir su ja siejamas konstitucines teises, o šių teisių pažeidimo atveju – užtikrinti veiksmingas teisminės gynybos priemones.

Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama, tačiau tik laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Nustatyta, kad jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Atsakovas, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 1 priede nurodyta formule, pritaikė pareiškėjui V. A. paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientą (K = 0,8), perskaičiavo Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos dydį ir jam priklausančią valstybinę pensiją sumažino.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu tiek, kiek nustatyta, kad valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tačiau Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis buvo 2012 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI-2196 buvo pakeista ir nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo nauja jos redakcija, pagal kurią vienam asmeniui paskirtų pensijų bendra suma negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Pažymėtina, kad pareiškėjui paskirtų pensijų bendra suma ginčo laikotarpiu šio dydžio neviršijo.

Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime išdėstytą doktriną, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas, perskaičiuodamas pareigūnų ir karių valstybines pensijas, 0,8 koeficientą turėjo taikyti paskirtos pensijos sumai, o ne sumai, kuri gauta pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą ribojimą (šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžiu). Todėl pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėn. iki atitinkamos dienos turėjo būti mokama 2 330,14 (2 912,68 x 0,8) Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Kadangi pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio iki 2011 m. sausio turėjo būti išmokėta 27 961,68 Lt (2 330,14 x 12) pareigūnų ir karių valstybinė pensija, o buvo išmokėta 26 042,64 Lt, per minėtą laikotarpį susidarė 1 919,04 Lt nepriemoka, kurią pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė.

Dėl apeliacinio skundo argumento, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį (Konstitucijos 107 str.), pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime yra konstatavęs, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Taigi, iš šio Konstitucinio Teismo sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Apeliantai nepateikė jokių duomenų, kad šiuo atveju patenkinus pareiškėjo reikalavimą ir tokiu būdu apgynus jo konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra. Todėl atsakovų argumentas dėl Konstitucinio Teismo nutarimų galios nukreipimo tik į ateitį atmestinas.

Kaip jau minėta, atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 28 d. sprendime Nr. 1D-9571-(2) yra pateikta informacija apie pareiškėjui mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis, ši pensija buvo apskaičiuojama. Šiame sprendime taip pat išreikšta ir atsakovo valia atsisakyti mokėti pareiškėjui jo pageidaujamo dydžio pensiją bei išmokėti susidariusią nepriemoką.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis gali būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti.

Nagrinėjamos bylos kontekste reikia pripažinti, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Tačiau, kaip 2013 m. kovo 12 d. nutartyje yra pažymėjusi išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija (Administracinė byla Nr. A552-519/2013) teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) nuostatų taikymo, yra pagrindas panaikinti tik tą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 1D-9571-(2) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriuo buvo panaikintas visas atsakovo vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimas Nr. 1D-9571-(2), keistina, atsakovų apeliacinį skundą tenkinant iš dalies.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo priteisti jo naudai 4 531,92 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio. Apeliacinės instancijos teismas vertina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pareiškėjo skundo, pateikto pirmosios instancijos teismui, reikalavimo ribose. Pirmosios instancijos teismas pagal pareiškėjo pateiktą reikalavimą teisingai nustatė ginčo laikotarpį (nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. sausio mėn.) ir priteisė už jį pensijos nepriemoką 1 919,04 Lt sumoje. Be to, pareiškėjas nepasinaudojo įstatymo suteikta teise dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo pateikti apeliacinį skundą ABTĮ nustatytais terminais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą pakeisti ir ją išdėstyti taip:

„Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 1D-9571-(2) dalį, kurioje atsisakyta V. A. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų.“

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė