2024-01-31 Nr. AB-2269-3-61-3-08943-2023-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1115-662/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08943-2023-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. sausio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. 23S175950 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje dėl to, kad jo kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini) – dėl jo turimų bei reiškiamų politinių (opozicinių) pažiūrų, (duomenys neskelbtini), jam gresia persekiojimas dėl jo politinių įsitikinimų, o taip pat yra pavojus, kad jis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas apklausų metu paaiškino, kad (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjas nurodė, kad iš Sprendimo matyti, jog atsakovas neneigia pareiškėjo opozicinių pažiūrų reiškimo bei įsitikinimų turėjimo, (duomenys neskelbtini), tačiau kartu atsakovas pažymi, kad nėra nustatyta, jog dėl tokių savo pažiūrų pareiškėjas būtų (duomenys neskelbtini). Šiomis išvadomis atsakovas grindžia persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjo pažiūrų nebuvimą (duomenys neskelbtini). Atsakovui neatlikus grėsmės vertinimo pareiškėjo grįžimo į kilmės valstybę atveju, buvo priimtas sprendimas, kuris iš esmės prieštarauja naujausiai Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikai vertinant asmens persekiojimo realumą dėl jo turimų politinių pažiūrų / įsitikinimų, todėl Sprendimas neteisėtas, priimtas pažeidus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnį. Atsakovas iš esmės pripažino įrodytais didžiąją dalį pareiškėjo pateiktų faktų, konstatavo jo opozicinių pažiūrų faktą, tai sudaro pagrindą išvadai apie galimą jo persekiojimą kilmės valstybėje.

4. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

5. Pareiškėjo vertinimu, jis įrodė, kad turi visiškai pagrįstą baimę, jog (duomenys neskelbtini). Atsakovo surinkti duomenys ir jų vertinimas neleidžia daryti nekvestionuotinos išvados, jog pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų, ir išsiuntimo į (duomenys neskelbtini) atveju jis nebus persekiojamas dėl turimų politinių pažiūrų, nebus kankinamas, su juo nebus žiauriai elgiamasi ar nebus žeminamas jo orumas, t. y., kad nėra tikimybės, jog pareiškėją išsiuntus į kilmės šalį nebus pažeistos jo teisės ir pagrindinės laisvės. Todėl Sprendimas turi būti panaikintas, o klausimas dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjui perduotas atsakovui nagrinėti iš naujo.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas buvo apklaustas Migracijos departamente, įvertinti jo pateikti dokumentai ((duomenys neskelbtini). Tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, leidžiančių konstatuoti, jog (duomenys neskelbtini).

8. Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu buvo nustatyta, jog (duomenys neskelbtini). Buvo padarytos pagrįstos ir motyvuotos išvados, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių realios rizikos prieglobsčio prašytojui kilmės valstybėje patirti persekiojimą, todėl prieglobsčio prašytojo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl užsienietis neatitinka „pabėgėlio“ apibrėžimo nuostatų, įtvirtintų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjo I. T. skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pateikė prieglobsčio prašymą, kuriame nurodė, jog bijo grįžti į (duomenys neskelbtini), nes mano, kad dėl jo turimų bei reiškiamų politinių (opozicinių) pažiūrų, jam atvirai nesutinkant su (duomenys neskelbtini).

11. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 29 d. priėmė sprendimą nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio, nurodydamas, kad įvertinus pareiškėjo motyvus (duomenys neskelbtini), kuriais jis grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog prieglobsčio prašytojo profilis (duomenys neskelbtini) ir individualios aplinkybės sąlygotų realią persekiojimo riziką grįžimo į kilmės valstybę atveju. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjo baimė būti (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog prieglobsčio prašytojo profilis (duomenys neskelbtini) ir individualios aplinkybės sąlygotų realią riziką prieglobsčio prašytojui būti (duomenys neskelbtini).

12. Teismas nustatė, kad Sprendime taip pat nurodyta, jog prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Vadovaujantis surinkta informacija, prieglobsčio prašytojo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl prieglobsčio prašytojas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini).

13. Dėl papildomos apsaugos Sprendime nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) neduoda pagrindo manyti, jog šalyje smurtas siekia beatodairišką lygį, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

14. Teismas aptarė ginčui aktualias Įstatymo, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2021 m. liepos 27 d. įsakymo Nr. 1V-626 redakcija, (toliau – ir Tvarkos aprašas)) nuostatas ir pažymėjo, kad pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė dviem esminiais aspektais: (duomenys neskelbtini). Ginčijamame Sprendime atsakovas nurodė, kad pareiškėjo pasakojimas nepagrįstas objektyviais įrodymais, jam trūksta nuoseklumo ir tikslumo, jis (duomenys neskelbtini).

15. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 26 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl Migracijos departamento sprendimo nesuteikti prieglobsčio (duomenys neskelbtini), konstatuota, jog (duomenys neskelbtini).

16. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas patvirtino, jog (duomenys neskelbtini).

17. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas savo viešą pažiūrų skleidimą siejo tik su socialiniuose tinkluose skleidžiama informacija, tačiau (duomenys neskelbtini).

18. Teismo vertinimu, nurodytų aplinkybių visuma sudarė pagrindą atsakovui konstatuoti, kad nenustatyta pagrįstos tikimybės dėl pareiškėjui kylančios grėsmės. Šios išvados nepaneigia ir bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo išdėstyti teiginiai, kad (duomenys neskelbtini).

19. Teismas dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių, jog savo turimas pažiūras jis skleistų ir grįžęs į kilmės valstybę, pažymėjo, kad ši grėsmė yra hipotetinio pobūdžio, susijusi su galimais pareiškėjo veiksmais ateityje, kurie Sprendimo priėmimo metu neegzistavo, todėl nesudaro pagrindo jo kvestionuoti.

20. Teismas dėl pareiškėjo nurodomos jam galinčios kilti grėsmės dėl (duomenys neskelbtini).

21. Teismas pareiškėjo atstovės į bylą pateikto rašytinio dokumento, kuriame kalbama apie (duomenys neskelbtini), nelaikė turinčiu įrodomosios galios šioje byloje, nes nėra aiškus dokumento šaltinis, iš kurio tekstas yra paimtas; nežinomas teksto autorius ir jo patikimumas; taip pat nėra duomenų dėl tekste nurodomo (duomenys neskelbtini) realumo.

22. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjo baimė yra grindžiama išskirtinai bendra kilmės valstybės informacija, o tikėtinas persekiotojas ir persekiojimo motyvai nenustatyti, todėl neįrodyta, kad prieglobsčio prašytojui kilmės valstybėje kyla grėsmė, laikytina pagrįsta.

23. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo pažymėjo, kad Sprendime buvo išsamiai išanalizuota kilmės valstybės informacija ir nenustatyta, jog (duomenys neskelbtini) pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; kad yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; ar kad yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Pareiškėjas šių išvadų nepaneigė, nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų Įstatymo 87 straipsnio taikymo sąlygų egzistavimą, todėl šiuos aspektu Sprendimas taip pat laikytinas pagrįstu.

24. Teismas, įvertinęs Sprendimo atitiktį VAĮ 10 straipsnio reikalavimams, sprendė, kad atsakovo sprendimas dėl pareiškėjo buvo priimtas detaliai įvertinus pareiškėjo kilmės valstybės informaciją, pareiškėjo argumentus bei jo pateiktus įrodymus, apklausoje pateiktą informaciją. Sprendime nurodytas tiek teisinis, tiek faktinis jo priėmimo pagrindas, todėl nekyla abejonių dėl jo atitikimo VAĮ reikalavimams. Nustatęs, kad Sprendimas teisėtas ir pagrįstas, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo nagrinėti iš naujo ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 25. Pareiškėjas I. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.

26. Pareiškėjas nurodo, kad (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalimi negali būti pripažinti įrodytais tam tikri su kitu asmeniu susiję faktai ir nekvestionuotinai taikytini individualioje pareiškėjo situacijoje, nes administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dalyvavo kitos šalys, o pareiškėjas nebuvo tos bylos šalis. Pirmosios instancijos teismas turėjo atlikti savarankišką pareiškėjo nurodytų aplinkybių vertinimą dėl (duomenys neskelbtini), kas padaryta nebuvo. Be to, pagal teismų praktiką, kilę neaiškumai, nesant galimybių jų pašalinti, turi būti vertinami prieglobsčio prašytojo naudai. Natūralu, jog pareiškėjas neturi įrodymų apie (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas nevertino šių aplinkybių. Nors pareiškėjas nurodė, kad, (duomenys neskelbtini).

27. Pareiškėjas nesutinka su atliktu vertinimu dėl jo opozicinių pažiūrų reiškimo socialiniuose tinkluose. Nustatyta, kad (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas su šia išvada sutiko, galimą grėsmę taip pat siejęs su informacijos paplitimu, kas prieštarauja naujausiai ESTT praktikai 2023 m. rugsėjo 21 d. prejudiciniame sprendime byloje Nr. C-151/22. Nei atsakovas, nei teismas nevertino pareiškėjo persekiojimo grėsmės jo grįžimo į kilmės valstybę, turint bei reiškiant toliau minėtas pažiūras, atveju. Persekiojimo už „politinių įsitikinimų“ turėjimą pagrindo buvimo konstatavimui pakanka, kad prieglobsčio prašytojas tvirtintų turintis ar reiškiantis tokias pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą (reikalaujama nustatyti jų turėjimą, buvimą, tačiau nereikalaujama net jų išorinio išreiškimo bei tapimo žinomomis valdžiai ar institucijoms) bei kartu nėra reikalaujama nustatyti, kad tos pažiūros yra tiek įsišaknijusios, kad asmuo negalėtų susilaikyti nuo jų reiškimo, grįžęs į savo kilmės valstybę.

Pareiškėjas neabejotinai įrodė turintis „politines pažiūras“, kaip tai suprantama pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, 2011, p. 9) (toliau – ir Direktyva) 10 straipsnio 1 dalies e punktą. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl netaikė naujausios ESTT praktikos ir dėl to netinkamai išnagrinėjo skundą.

Pareiškėjas pateikia pavyzdžių apie jo kilmės valstybės informaciją dėl grėsmės reiškiant politines pažiūras, (duomenys neskelbtini). Atsakovas nors ir surinko, tačiau neįvertino informacijos apie (duomenys neskelbtini), persekiojimą jų grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjo individualios situacijos kontekste. Atsakovas nepateikė jokių abejonių dėl pareiškėjo pateiktų rašytinių įrodymų ir iš esmės pripažino įrodytais didžiąją dalį pareiškėjo pateiktų faktų, taip pat konstatavo jo opozicinių pažiūrų faktą, kas, vertinant pagal teismų praktiką, sudaro pagrindą išvadai apie jo galimą persekiojimą jo kilmės valstybėje, jam grįžus ir toliau turint bei reiškiant minėtas pažiūras atliekant įvairius jo nurodytus veiksmus.

28. Pareiškėjo nuomone, teismas visiškai nevertino jo argumentų dėl jam gresiančios (duomenys neskelbtini) bei tą grėsmę pavirtinančių įrodymų ir kitos pateiktos informacijos, išvadą padarė formaliai vadovaudamasis vien atsakovo vertinimu. Nėra pripažinta, kad (duomenys neskelbtini).

29. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skunde nurodytų aplinkybių nevertino, dėl daugumos pareiškėjo argumentų nepasisakė, skundą išnagrinėjo formaliai, savo išvadas grindė argumentais, išdėstytais skundžiamame atsakovo Sprendime, nepasisakė, dėl kokių priežasčių nesivadovavo ginčui aktualiu ESTT prejudiciniu sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui, (duomenys neskelbtini) piliečiui, nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

31. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad atsakovas Sprendimu pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, o Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje nustatytus reikalavimus.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad įrodė tai, jog jam dėl jo reiškiamų pažiūrų kilmės valstybėje grės pavojus, be to, nepaneigta tikimybė dėl pareiškėjo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo vertinimu, atsakovas nesurinko visos aktualios jo kilmės valstybės informacijos, surinktą informaciją įvertino netinkamai jo individualių aplinkybių kontekste, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tik atsakovo argumentais, netinkamai vertino įrodymus, nepagrįstai rėmėsi (duomenys neskelbtini) byloje priimtu teismo sprendimu, nesirėmė naujausia ginčui aktualia ESTT praktika.

33. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjo skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014, 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1284-492/2022).

34. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus įrodymus, kuriuos prašo prijungti prie bylos – publikaciją iš socialinių tinklų apie (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą teismų praktiką dėl administracinių bylų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme tvarkos bei vadovaudamasi ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, šių įrodymų prie bylos neprijungia, nes jie nebuvo pateikti ir vertinti pirmosios instancijos teisme, be to, jie nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjama byla.

35. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių, apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

36. Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos.

37. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

38. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

39. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018, 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1316-520/2022 ir kt.).

41. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė tuo, kad jam kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini) – kyla pavojus dėl jo pažiūrų (įsitikinimų), nukreiptų prieš (duomenys neskelbtini).

42. Pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė, jo nuomone, jo teiginius pagrindžiančius įrodymus, kurie buvo vertinami kartu su jo apklausų metu pateiktais paaiškinimais, jie lyginami tarpusavyje, taip pat vertinami kilmės valstybės informacijos kontekste. Prieš priimant Sprendimą pareiškėjas atsakovo du kartus buvo apklaustas laikantis nustatytų procedūrų, jam buvo užduoti patikslinamieji klausimai. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad Migracijos departamentas netinkamai atliko priskirtas funkcijas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį.

43. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas teikė iš esmės bendra situacija jo kilmės valstybėje pagrįstus paaiškinimus apie jam kilusį pavojų, o savo veiklos (duomenys neskelbtini), jokiais akivaizdžiais įrodymais nepagrindė, nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini). Šias aplinkybes plačiai ir išsamiai įvertino atsakovas bei motyvuotai išdėstė Sprendime.

44. Pažymėtina, kad tiek pareiškėjas, tiek (duomenys neskelbtini) atsakovui teikė paaiškinimus dėl tų pačių aplinkybių. Todėl Migracijos departamentas pagrįstai vertino pareiškėjo ir (duomenys neskelbtini) pasakojimų suderinamumą. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju turėjo teisinį pagrindą atsižvelgti į įsiteisėjusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 26 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nustatytas faktines aplinkybes dėl (duomenys neskelbtini) paaiškinimų apie tas pačias aplinkybes, kuriomis savo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo grindė ir pareiškėjas. Šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo atsižvelgti ir vertinti minėtoje nutartyje nustatytų aplinkybių, o ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis buvo taikyta neteisingai, kaip apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas.

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo argumentai dėl jam kylančio pavojaus (duomenys neskelbtini) nesudaro pagrindo suteikti jam pabėgėlio statuso. Atsakovas įvertino ir išsamiai išdėstė Sprendime pareiškėjo individualias savybes, jo, (duomenys neskelbtini), paveikslą, ir konstatavo, kad pagal surinktą informaciją pareiškėjui tikimybė būti (duomenys neskelbtini) yra itin maža. Be kita ko, Sprendime yra įvertinta kilmės valstybės situacija dėl galimybės (duomenys neskelbtini). Taip pat išsamiai įvertinta ir informacija apie (duomenys neskelbtini).

46. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, neatsižvelgė į tuo metu jau buvusį priimtą (duomenys neskelbtini).

47. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad byloje nebuvo vadovaujamasi ESTT suformuota praktika 2023 m. rugsėjo 21 d. sprendime byloje Nr. C-151/22 dėl Direktyvos 10 straipsnio 1 dalies e punkto ir 2 dalies aiškinimo, jog tam, kad prašytojo pažiūros, įsitikinimai ar tikėjimas, jo kilmės šalyje dar nekėlę galimų persekiojimo vykdytojų įtarimų, galėtų patekti į sąvoką „politinės pažiūros“, pakanka, kad šis prašytojas tvirtintų turintis ar reiškiantis tokias pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą, atkreipia dėmesį, kad ši aplinkybė neturi įtakos vertinant prašytojo baimės būti persekiojamam dėl tokių politinių pažiūrų pagrįstumą. Minėto ESTT sprendimo 45 punkte nurodoma, kad: „siekdamos nustatyti, ar prašytojas pagrįstai bijo būti asmeniškai persekiojamas dėl savo politinių pažiūrų, visų pirma tų, kurias jam gali priskirti potencialūs persekiojimo vykdytojai jo kilmės šalyje, valstybių narių kompetentingos institucijos turi visapusiškai ir nuodugniai išnagrinėti visas reikšmingas aplinkybes, susijusias konkrečiai su prašytojo asmenine padėtimi ir bendra jo kilmės šalies situacija, be kita ko, politiniu, teisiniu, teismų, istoriniu ir sociokultūriniu aspektais“. Nagrinėjamu atveju atsakovas neginčijo aplinkybių dėl pareiškėjo įsitikinimų, (duomenys neskelbtini), tačiau vadovaudamasis pagrįstos tikimybės principu, įvertino jo individualias savybes ir surinktą informaciją baimės būti persekiojamam pagrįstumo kontekste.

48. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad nei pareiškėjo pateikti paaiškinimai apklausų metu, nei teismui pateiktame skunde bei teismo posėdžio metu išsakyti argumentai ir pateikti dokumentai, taip pat, nei apeliacinio skundo argumentai, nei atsakovo surinkta informacija apie pareiškėjo kilmės šalį neduoda pagrindo konstatuoti galimo pareiškėjo persekiojimo kilmės šalyje, todėl pareiškėjas nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį ir jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso suteikimo kriterijų, todėl jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

49. Vertinant atsakovo Sprendimą dėl papildomos apsaugos nesuteikimo, pažymėtina, kad Įstatymo 87 straipsnio 1 dalis nustato, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

50. Taigi papildoma apsauga – tai individualios apsaugos priemonė, kuri suteikiama individualiai nustačius apsaugos poreikius ir turi būti pagrįsta priežastimis, kurios yra laikomos patikimu ir pakankamu grėsmės, kylančios konkrečiam apsaugos prašytojui, įrodymu. Tik vienu atveju prieglobsčio prašytojas neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitų, būtent su jo asmeniu, susijusių aplinkybių, kai prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje vyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas.

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad beatodairiškas smurtas (duomenys neskelbtini) nevyksta arba jo lygis yra toks žemas, kad dėl buvimo šalies teritorijoje nėra jokios realios rizikos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėjo gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), ir čia nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas). Todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų ir šiuo aspektu.

52. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo netinkamai atliktu įrodymų vertinimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

53. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo pasakojimą, pasisakė dėl jo pateiktų įrodymų vertinimo, analizavo pareiškėjo paaiškinimus ir, atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą, padarė išvadą, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

54. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, neatsakyta į pareiškėjo skundo argumentus, palaikoma tik atsakovo pozicija. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teisės aktais, teismų praktika, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino administracinėje byloje nustatytus faktus, atskleidė bylos esmę, teismo sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, pasisakė dėl pareiškėjo keltų reikalavimų, nurodė teisingas teisės normas, jas susiejo su bylos faktinėmis aplinkybėmis. Tai, kad teismas kitaip vertino pareiškėjo argumentų svorį ir reikšmę, nepritarė ir atmetė pareiškėjo poziciją, nedaro teismo sprendimo nemotyvuotu.

55. Atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT praktikoje nurodyta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland; 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d.) taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009).

56. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė