2013-05-23 Nr. AB-2058-3-63-3-00672-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A822-1227/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00672-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 14.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Klaipėdos rajono savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. T11-728, kuriuo nuspręsta netvirtinti R. B. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), detaliojo plano koncepcijos bei įpareigoti Klaipėdos rajono savivaldybės tarybą minėto žemės sklypo detaliojo plano koncepciją (toliau – Koncepcija) patvirtinti.

Skunde nurodė, kad Klaipėdos rajono savivaldybės taryba nepagrįstai reikalauja koncepcijoje detalizuoti informaciją apie numatomus planuojamojoje teritorijoje statyti objektus, nes Koncepcijos tekstinės dalies (aiškinamojo rašto) 3.1 punkte, nurodyta, jog šiuo detaliuoju planu sklypas yra dalijamas į sklypus ir daliai jų keičiama žemės ūkio paskirtis į kitą, nustatomas naudojimo būdas – inžinierinės infrastruktūros teritorijos, naudojimo pobūdis – susisiekimo ir inžinierinių komunikacijų aptarnavimo objektų statybos. Klaipėdos rajono savivaldybė perleisdama planavimo organizatoriaus teises ir pareigas bei išduodama planavimo sąlygas žinojo, kad bus statomos šios komunikacijos, o ne kiti statiniai. Koncepcijos aiškinamojo rašto 3.2 punkte nurodyta, kad pagal Klaipėdos rajono bendrojo plano grafinės dalies sprendinius, planuojama teritorija patenka į zoną, kurioje galimos žemės ūkio paskirties žemės, o bendrojo plano 5.6.1 lentelės punkte nurodyta, kad šioje planuojamojoje teritorijoje (pažymėtoje raide T) galimi teritorijos naudojimo ir apsaugos reglamentai yra visų rūšių transporto, inžinierinių, energetinių statinių bei inžinierinių tinklų teritorijos, todėl pareiškėjas mano, jog Koncepcijoje nurodyti teritorijos naudojimo ir apsaugos reglamentai nesikerta, atitinka Bendrojo plano teritorijos naudojimo ir apsaugos reglamentus. Akcentuoja, jog pačioje Koncepcijoje nurodyta, kad detaliojo plano organizatorius turės teisę vystyti šią teritoriją ta linkme, kuri neprieštaraus Bendrojo plano sprendiniams ir galiojantiems teisės aktams bei normoms. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalies 2 punktą detaliojo plano koncepcijos nustatymo stadija – tam tikrų prioritetų iškėlimas, tam tikrų tikslų ir uždavinių suformulavimas pradedant rengti detalųjį planą, bet ne konkretizuoti galutinius sprendinius, todėl planavimo organizatorius neprivalo šioje stadijoje pateikti galutinius detaliojo plano sprendinius.

Atsakovas Klaipėdos rajono savivaldybės taryba su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 34–35) nurodė, kad pareiškėjo pateikto detaliojo plano koncepcija buvo svarstoma 2012 m. birželio 28 d. vykusiame Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos posėdyje, kuriame buvo nuspręsta atidėti minėtos Koncepcijos svarstymą ir siūlyti planavimo organizatoriui pateikti informaciją, kokie statiniai bus statomi planuojamojoje teritorijoje. Pareiškėjas nesutikdamas su tokiu sprendimu, jį apskundė Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, kuris 2012 m. spalio 29 d. sprendimu įpareigojo Klaipėdos rajono savivaldybės tarybą priimti sprendimą dėl pareiškėjo teikiamo detaliojo plano koncepcijos tvirtinimo. Vykdydama teismo sprendimą, Klaipėdos rajono savivaldybės taryba priėmė ginčijamą sprendimą, motyvuodama tuo, jog Koncepcijoje nepateikta informacija apie numatomus statyti statinius planuojamojoje teritorijoje, dėl ko neįmanoma nustatyti ar Koncepcijoje numatytos teritorijos naudojimo ir apsaugos svarbiausios kryptys ir tvarkymo prioritetai nustatyti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Teigė, jog nepatvirtintais duomenimis planuojamojoje teritorijoje pareiškėjas numato statyti vėjo jėgaines, tačiau sąmoningai nori tai nuslėpti, nes Klaipėdos rajono savivaldybės taryba 2011 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. T11-106 (toliau – ir Sprendimas) yra nepritarusi planuojamos ūkinės veiklos galimybėms Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje – vėjo jėgainių plėtojimui, iki nebus priimti valstybės institucijų teisės aktai, reglamentuojantys vėjo jėgainių statybą bei parengtas alternatyvios energijos šaltinių – vėjo jėgainių (pavienių, grupių parkų) plėtros Klaipėdos rajone specialusis planas.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas analizuodamas pareiškėjo pateiktos planuojamos teritorijos Koncepcijos nurodytų teritorijos naudojimo ir apsaugos reglamentų atitikimą Klaipėdos rajono teritorijos bendrajam planui, patvirtinto 2011 m. vasario 24 d. Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T11-111 (toliau – Bendrasis planas) sprendiniams, nustatė, kad pareiškėjo siekis detaliuoju planu daliai planuojamos teritorijos sklypų paskirtį pakeisti iš žemės ūkio paskirties (indeksas Z) į kitos paskirties (indeksas K) bei planuojama ūkinė veikla – inžinierinių statinių statyba ir eksploatacija nustatomi teritorijos naudojimo ir tvarkymo reglamentai neprieštarauja Bendrajame plane šiam žemės sklypui nustatytiems žemės naudojimo ir apsaugos reglamentams (reglamento indeksas T). Teismas taip pat nustatė, kad Klaipėdos rajono savivaldybės taryba, tvirtindama bendrojo plano sprendinius, apsisprendė, kad vėjų jėgainių parkai gali būti statomi ir tokia veikla bei teritorijos planuojamos tik parengus specialųjį vėjo jėgainių plėtros Klaipėdos rajono savivaldybėje specialųjį planą. Dėl tokios planuojamos veiklos galimybių Klaipėdos rajono savivaldybės taryba 2011 m. vasario 24 d. priėmė ir tai detalizuojantį sprendimą Nr. T11-106, kuriuo nusprendė nepritarti planuojamos ūkinės veiklos galimybėms Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje – vėjo jėgainių plėtojimui iki nebus priimti valstybės institucijų teisės aktai, reglamentuojantys vėjo jėgainių statybą bei parengtas alternatyvios energijos šaltinių – vėjo jėgainių (pavienių, grupių, parkų) plėtros Klaipėdos rajone specialusis planas. Teismas pažymėjo, kad išimtinė savivaldos teisė nuspręsti dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių konkrečioje savivaldybės teritorijoje įtvirtinta Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje.

Teismas taip pat pažymėjo, kad teismo posėdyje atsakovo atstovas nurodė, jog atsakovas turi duomenų, kad pareiškėjas teritorijų planavimo dokumentu planuojamojoje teritorijoje planuoja statyti vėjo jėgaines. Taip pat nurodė, kad siekdamas pašalinti abejones, atsakovas kreipėsi į pareiškėją dėl išsamesnės informacijos apie planuojamus statyti statinius pateikimo, tačiau ši informacija pateikta nebuvo, o atsakovas buvo įpareigotas priimti sprendimą tik vertindamas Koncepcijoje pateiktą informaciją. Teismas nustatęs, kad pareiškėjo planuojamai teritorijai išduotų Planavimo sąlygų 9 punkte: kitos sąlygos, numatyta pateikti inžinierinės infrastruktūros koridorių (schemą), kurioje būtų nurodytas vėjo jėgainių (-ės) elektros kabelių prijungimas prie veikiančių akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ objektų (elektros tinklų, įrenginių, sistemų), vertino, kad šios aplinkybės sudarė pagrindą manyti, jog pareiškėjas detaliojo plano Koncepcijoje nurodydamas susisiekimo ir inžinierinių komunikacijų objektų statybą, realiai siekia planuojamojoje teritorijoje vystyti ūkinę veiklą – vėjo jėgainių statybą, o tai prieštarautų Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 24 d. sprendimui Nr. T11-106 „Dėl nepritarimo planuojamos ūkinės veiklos galimybėms“, kuris yra galiojantis, todėl privalomas visiems teritorijų planavimo organizatoriams.

Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjui Koncepcijoje nepateikus išsamios informacijos apie planuojamojoje teritorijoje numatomus statyti statinius, atsakovas negalėjo tinkamai įvertinti teritorijos vystymosi tendencijų, pasisakyti dėl pareiškėjo planuojamos ūkinės veiklos galimybių bei nustatyti ar Koncepcijoje nurodytos teritorijos naudojimo ir apsaugos svarbiausios kryptys bei tvarkymo prioritetai neprieštaraus teisės aktų reikalavimams, šiuo atveju Klaipėdos rajono savivaldybės bendrajam planui bei Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 24 d. sprendimui Nr. T11-106. Pažymėjo, kad atsakovas neturėdamas informacijos apie planuojamojoje teritorijoje planuojamus statyti statinius, negali pasisakyti ir dėl strateginio teritorijų planavimo sprendinių vertinimo dokumento rengimo, pateiktinos informacijos apimties ir išsamumo.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes teismas konstatavo, kad Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimas Nr. T-11-28 yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo nėra teisinio pagrindo. Netenkinus pareiškėjo reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą, reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovui taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjo ginčijamas administracinis aktas neriboja pareiškėjo ūkinės veiklos laisvės, nuosavybės, nes Klaipėdos rajono savivaldybės taryba nepriėmė akto, kuriuo būtų nustatytas imperatyvus draudimas planuoti atitinkamą veiklą įvardijamame žemės sklype. Pareiškėjui nėra kliūčių tikslinat parengtą koncepciją kreiptis į atsakovą dėl jos tvirtinimo, o dėl atitinkamos veiklos planavimo – vėjo jėgainių parko statybos, atsakovo draudimas irgi yra sąlyginis – iki bus parengtas specialusis planas. Taigi šiai veiklai nėra nustatytas imperatyvus draudimas, o numatyta tam tikra išimtis ir tokios išimties nustatymas yra atsakovo diskrecija pagal Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą savivaldybės tarybos teisę priimti sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais administracinėse bylose Nr. A2-1021/2007, A525-107/2008, A525-103/2011, kad pagal minėtą teisės normą, savivaldybės, kurios teritorijoje planuojama ūkinė veikla, taryba turi teisę priimti neigiamą sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių iki poveikio aplinkai vertinimo programos patvirtinimo, t. y. net nebaigus poveikio aplinkai vertinimo procedūrų.

III. Pareiškėjas R. B. apeliaciniu skundu (b. l. 52–58) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti arba bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Mano, kad teismas ginčo atveju netinkamai taikė materialinės teisės normas, darydamas išvadas buvo nenuoseklus, neatskleidė ginčo esmės, todėl neteisingai išsprendė ginčą. Pažymi, kad Klaipėdos rajono savivaldybės taryba atsisakyti tvirtinti Koncepciją gali tik teisės aktuose nustatyta tvarka, tačiau tokios tvarkos nėra, todėl belieka vadovautis analogija dėl atsakovo veiksmų tvirtinant konkretizuotus detaliojo plano sprendinius. Iš Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalies, 26 straipsnio 3 dalies nuostatų matyti, kad šiuo atveju Koncepcija kaip detaliojo plano rengimo stadija, galėjo būti tvirtinama, nepaisant to, kad toje teritorijoje yra pradėtas rengti vėjo jėgainių išdėstymo specialusis planas.

Atkreipia dėmesį, kad detaliojo plano koncepcijos nustatymo stadijoje ūkinės veiklos reglamentavimas išvis nenumatytas, todėl teismas, manydamas, kad pareiškėjas, rengdamas Koncepciją, privalėjo įvardinti labai konkrečią vieną ūkinę veiklą, t. y. vėjo jėgainių statybą, netinkamai taikė Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalies 2 punktą, apibrėžiantį koncepcijos nustatymo stadiją ir Koncepcija buvo netvirtinama pažeidžiant šias nuostatas.

Mano, kad atsakovas norėdamas planuojamoje teritorijoje apriboti konkrečią vieną ūkinę veiklą, turėjo išduodamas planavimo sąlygas įrašyti papildomus reikalavimus dėl papildomo teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo nustatymo, kaip tai numatyta Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje. Atsakovas detaliuoju planu leido visų rūšių transporto, inžinerinių, energetinių statinių bei inžinerinių tinklų statybą, taip pat ir vėjo jėgainių, nes tai be jokių apribojimų leidžia Bendrasis planas. Pareiškėjas neketina šiame etape planuojamoje teritorijoje statyti vėjo jėgainių, tačiau rengiamu detaliuoju planu siekiama neuždrausti saulės ar vėjo jėgainių statybos, nes tokiu atveju detaliojo plano sprendiniai nebeatitiktų Bendrojo plano sprendinių ir išduotų planavimo sąlygų, o vėliau nusprendus jas statyti, vėl tektų keisti detalųjį planą. Pareiškėjo nuomone, teismas teigdamas, kad vėjo jėgainių statyba planuojamoje teritorijoje prieštarautų Bendrajam planui, privalėjo pasisakyti, kad tokiu atveju tiek planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perleidimo sutartis, tiek išduotos planavimo sąlygos prieštarauja Bendrajam planui, tačiau teismas to nepadarė, priešingai, teigė, kad sąlygos yra išduotos teisėtai ir neprieštarauja Bendrajam planui. Taigi teismas, kaip ir atsakovas, netinkamai taikė materialinės teisės normas, prieštaravo pats sau, todėl teismo sprendimo dalis dėl Koncepcijos neatitikimo Bendrajam planui yra be motyvų.

Teismas pasisakydamas, kad Koncepcija, jei pagal ją būtų vystoma ūkinė veikla – vėjo jėgainių statyba, realiai gali prieštarauti Klaipėdos r. savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 24 d. sprendimui Nr. T11-106, pažeidė teisės aktų negaliojimo atgal principą. Pareiškėjas mano, kad Sprendimas gali galioti tik tiems asmenims, kurie kreipėsi dėl planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perleidimo po šio sprendimo įsigaliojimo dienos. Teismas, vadovaudamasis šiuo Sprendimu, nesiaiškino jo turinio, nesiaiškino, kokiam ratui asmenų jis skirtas ir kokias teises ir pareigas nustato šiems asmenims. Neaišku, kodėl teismas nusprendė, kad šis Sprendimas yra privalomas visiems teritorijų planavimo organizatoriams. Pareiškėjo nuomone, Sprendimas iš esmės yra viešai išreikšta nuomonė. Teismas privalėjo išsiaiškinti kokie teisės aktai, nurodomi Sprendime turėtų būti priimti, nes galbūt jau jie yra parengti. Šis klausimas liko neatsakytas. Teismas savo teiginių šiuo atveju nemotyvavo, taigi ši sprendimo dalis taip yra nemotyvuota.

Teismas taip pat nesiaiškino, ar Koncepcija išties prieštarauja Sprendimo antrai daliai –nepritarti vėjo jėgainių plėtojimui iki nebus parengtas alternatyvios energijos šaltinių – vėjo jėgainių (pavienių, grupių, parkų) plėtros Klaipėdos rajone specialusis planas. Pareiškėjas pažymi, kad Detalusis planas ir jo Koncepcija rengiama atsižvelgiant į toje teritorijoje galiojančius bendruosius ir specialiuosius planus, taip pat vadovaujantis išduotomis planavimo sąlygomis, kuriose nėra nurodyta vadovautis nesančiais specialiaisiais planais. Pažymi, kad išduodant planavimo sąlygas ir jose nurodant reikalavimus, kaip turi būti rengiamas detalusis planas, niekas nežinojo, kad bus priimtas toks Sprendimas, po metų bus pradėtas rengti specialusis planas ir pan. Tiek teismas, tiek savivaldybė, vertindami Koncepciją, turėjo tikrinti, ar Koncepcijoje nurodyti detaliojo plano sprendiniai neprieštarauja išduotoms planavimo sąlygoms, tačiau to nepadarė.

Taip pat pareiškėjas pažymi, kad detalusis planas gali būti rengiamas, tik kai numatoma planuojamoje teritorijoje statyti vieną vėjo jėgainę, kurios galia yra didesnė nei 250 kW. Mano, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis būtent Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalies 9 punktu, numatant rengti specialųjį planą tam, kad asmenys galėtų rengti vėjo jėgainių parkų projektus nerengiant detalaus plano, o vadovaujantis specialiuoju planu, nes priešingu atveju jis prieštarautų Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalies 9 punkto nuostatoms. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas daro išvadą, kad teismas nesuprato ginčo esmės, jos neatskleidė ir todėl bylą išsprendė neteisingai.

Nurodo, kad atsakovui be priežasties nepatvirtinus Koncepcijos, detaliojo plano rengimas nutrūko koncepcijos nustatymo stadijoje ir jo tolesnis rengimas yra neįmanomas. Tapo nebeaišku, ar laukti specialiojo plano parengimo ir jo patvirtinimo, ko ir kiek reikia laukti, kad pareiškėjas galėtų sklypą padalinti į atskirus sklypus ir keliuose jų pakeisti žemės naudojimo paskirtį.

Atsakovas Klaipėdos rajono savivaldybės taryba atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 76) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad sutinka su Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendime išdėstytais motyvais, mano, kad naikinti minėtą teismo sprendimą arba bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas kilęs dėl Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. T-11-28, kuriuo atsakovas nusprendė netvirtinti pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), detaliojo plano koncepcijos, teisėtumo. Ginčijamas sprendimas motyvuotas tuo, kad plano koncepcijoje nepateikta informacija apie numatomus statyti statinius planuojamojoje teritorijoje, dėl ko neįmanoma nustatyti ar koncepcijoje numatytos teritorijos naudojimo ir apsaugos svarbiausios kryptys ir tvarkymo prioritetai nustatyti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

2010 m. rugpjūčio 13 d. Klaipėdos rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyrius išdavė planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. 2010.321 (toliau – Planavimo sąlygos) 14,0423 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) tuometinei savininkei L. B. (b. l. 24–24), vėliau šį žemės sklypą įsigijo pareiškėjas. Klaipėdos rajono savivaldybė 2012 m. gegužės 14 d. sutartimi pareiškėjui R. B. perdavė detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises šio žemės sklypo planavimui (b. l. 21–23). 2012 m. birželio 7 d. pareiškėjas Klaipėdos rajono savivaldybės merui pateikė žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) detaliojo plano koncepciją (toliau – ir Koncepcija), kuri 2012 m. birželio 28 d. buvo svarstoma Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos posėdyje ir protokolu Nr. T1-6 priimtas sprendimas atidėti svarstymą bei pasiūlyta planavimo organizatoriui pateikti papildomą informaciją, kokie statiniai bus statomi planuojamojoje teritorijoje (prijungta administracinė byla Nr. I-608-609-2012, b. l. 8). Pareiškėjas nesutikdamas su šiuo sprendimu kreipėsi su skundu į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, kuris išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-608-609/2012, 2012 m. spalio 29 d. priėmė sprendimą įpareigoti Klaipėdos rajono savivaldybės tarybą priimti sprendimą dėl pareiškėjo teikiamo detaliojo plano koncepcijos tvirtinimo per dvidešimt darbo dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Klaipėdos rajono savivaldybės taryba 2012 m. lapkričio 29 d. priėmė sprendimą Nr. T-11-28.

Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-679 redakcija) nustatyta, kad detaliojo teritorijų planavimo procesą sudaro parengiamasis etapas, teritorijų planavimo dokumento rengimo etapas, sprendinių pasekmių vertinimo etapas ir baigiamasis etapas. Pagal to paties straipsnio 3 dalį teritorijos planavimo dokumento rengimo etapas tai: 1) esamos būklės analizės studija; 2) koncepcijos nustatymo stadija (nustatomos teritorijos naudojimo ir apsaugos svarbiausios kryptys ir tvarkymo prioritetai); 3) sprendinių konkretizavimo stadija. Šių planavimo etapų metu atliekamos tam tikros procedūros. Detaliųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239, 27.2.2 punkte reglamentuota koncepcijos nustatymo stadija: nustatomas teritorijos naudojimo ir apsaugos svarbiausios kryptys ir tvarkymo prioritetai bei įstatymų numatytais atvejais atliekamas strateginis teritorijų planavimo dokumento sprendinių pasekmių aplinkai vertinimas.

Pareiškėjo pateiktoje Koncepcijoje (b. l. 14–20) nurodoma, kad šia Koncepcija numatomos šios pagrindinės teritorijos naudojimo ir apsaugos svarbiausios kryptys bei tvarkymo prioritetai: detaliuoju planu dalijamas žemės sklypas į sklypus, daliai sklypų pakeičiama pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis iš žemės ūkio į kitą, nustatomas naudojimo būdas – inžinerinės infrastruktūros teritorijos, naudojimo pobūdis – susisiekimo ir inžinierinių komunikacijų aptarnavimo objektų statybos ir nustatomi teritorijos tvarkymo ir naudojimo rėžimo reglamentai.

Siekdamas pašalinti abejones, kad pareiškėjas teritorijų planavimo dokumentu planuojamojoje teritorijoje planuoja statyti vėjo jėgaines, kurių plėtojimui Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje atsakovė kol kas nepritarė, atsakovas kreipėsi į pareiškėją dėl išsamesnės informacijos apie planuojamus statyti statinius pateikimo, tačiau ši informacija pateikta nebuvo, o atsakovas buvo įpareigotas priimti sprendimą tik vertindamas Koncepcijoje pateiktą informaciją.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui Koncepcijoje nepateikus išsamios informacijos apie planuojamojoje teritorijoje numatomus statyti statinius, atsakovas negalėjo tinkamai įvertinti teritorijos vystymosi tendencijų, pasisakyti dėl pareiškėjo planuojamos ūkinės veiklos galimybių bei nustatyti, ar Koncesijoje nurodytos teritorijos naudojimo ir apsaugos svarbiausios kryptys bei tvarkymo prioritetai neprieštaraus teisės aktų reikalavimams, šiuo atveju Klaipėdos rajono savivaldybės bendrajam planui bei Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 24 d. sprendimui Nr. T11-106 „Dėl nepritarimo planuojamos ūkinės veiklos galimybėms“.

Planų ir programų strateginio pasekmių aplinkai vertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu Nr. 967, 2 punkte nustatyta, kad vertinimas atliekamas rengiant planus ir programas, prieš juos priimant ir (arba) tvirtinant, taip pat pasirenkant tinkamiausią plano ar programos sprendinių alternatyvą. Vadinasi, koncepcijos nustatymo stadijoje yra rengiamas strateginio pasekmių aplinkai vertinimo apimties nustatymo dokumentas ir jis rengiamas visais atvejais, kai pagal šio Aprašo 7 punktą privaloma vertinti konkretaus plano ar programos įgyvendinimo pasekmes aplinkai. Aprašo 7.1 punkte (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. lapkričio 24 d. nutarimo Nr. 1662 redakcija) numatyta, kad vertinimas privalomas, kai planai ir programos skirti pramonės, energetikos, transporto, telekomunikacijų, turizmo, žemės ūkio, miškų ūkio, žuvininkystės, vandens ūkio plėtrai, atliekų tvarkymui, žemės naudojimui (paskirčiai) nustatyti ar teritorijoms planuoti ir lemia ūkinės veiklos projektų, įrašytų į Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 1 ar 2 priedėlius, plėtros pagrindus. Minėto įstatymo 2 priedo Planuojamos ūkinės veiklos, kuriai turi būti atliekama atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo, rūšių sąrašas, 3.7. punkte būtent ir yra įrašyta planuojama ūkinė veikla – vėjų jėgainių įrengimas (kai jų įrengtoji galia viršija 30kW). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad koncepcijos rengimo stadijoje įstatymų numatytais atvejais atliekamas strateginis teritorijų planavimo dokumento sprendinių pasekmių aplinkai vertinimas. Atsakovas, neturėdamas informacijos apie planuojamojoje teritorijoje planuojamus statyti statinius, negali pasisakyti ir dėl strateginio teritorijų planavimo sprendinių vertinimo dokumento rengimo, pateiktinos informacijos apimties ir išsamumo.

Apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovas ginčijamu sprendimu siekia planuojamoje teritorijoje apriboti konkrečią vieną ūkinę veiklą, yra visiškai nepagrįstas, nes ginčijamame sprendime yra aiški atsakovo pozicija, kad pareiškėjas nepateikė visos informacijos, kuri būtina Koncepcijos patvirtinimui.

Taip pat nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl to, kad Koncepcija, jei pagal ją būtų vystoma ūkinė veikla – vėjo jėgainių statyba, realiai gali prieštarauti Klaipėdos r. savivaldybės tarybos 2011 m. vasario 24 d. sprendimui Nr. T11-106. Kita vertus, apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar Koncepcija išties prieštarauja minėto sprendimo antrai daliai – nepritarti vėjo jėgainių plėtojimui iki nebus parengtas alternatyvios energijos šaltinių – vėjo jėgainių (pavienių, grupių, parkų) plėtros Klaipėdos rajone specialusis planas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ginčo dalykas nagrinėjamoje byloje riboja teismą ir nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo spręsti apie tai, ar Koncepcija neprieštarauja teisės aktams, nes Koncepcija buvo netvirtinta tuo pagrindu, kad pareiškėjas nepateikė pakankamai informacijos. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos akivaizdu, kad pareiškėjo pateikta informacija nebuvo pakankama Koncepcijos tvirtinimui.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčijamas Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimas Nr. T-11-28, kuriuo nuspręsta netvirtinti R. B. priklausančio žemės sklypo (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), detaliojo plano koncepcijos, nėra teisėtas ir pagrįstas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė