2025-03-12 Nr. AB-4207-3-61-3-02667-2024-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1216-789/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02667-2024-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.3

(S)

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 202 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovams Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, A. V., K. B. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui patikslintą skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 24S126604 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė tokias skundo aplinkybes:

2.1. 2024 m. gegužės 24 d. Migracijos departamento darbuotoja informavo pareiškėją, kad priimtas sprendimas dėl jo buvimo Lietuvos Respublikoje klausimo, tačiau Sprendimas pareiškėjui nebuvo įteiktas ir paaiškintas. Taip pat atsakovas K. B. žodžiu atmetė pareiškėjo prašymą leisti susipažinti su prieglobsčio prašymo asmens byla.

2.2. Priimtas Sprendimas ir su juo susiję atsakovų veiksmai pažeidžia pareiškėjo, kaip pabėgėlio, teises, jie prieštarauja teisės aktams, neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 65, 82 straipsnių nuostatų.

3. Atsakovas Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime prašė atmesti pareiškėjo skundą ir nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); pavedė Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) vykdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždraudė asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įtraukė į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Sprendimas priimtas, nes asmuo neišreiškė noro dėl savanoriško grįžimo į (duomenys neskelbtini).

3.2. Atsakovas, išnagrinėjęs 2020 m. liepos 29 d. pareiškėjo prieglobsčio prašymą, 2024 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. 24S107548 (toliau – ir Sprendimas dėl prieglobsčio) nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas neskundė šio sprendimo, todėl, įsiteisėjus Sprendimui dėl prieglobsčio, jis prarado teisę likti Lietuvos Respublikoje.

3.3. Atsižvelgus į visas aplinkybes, susijusias su pareiškėju (šeiminius, socialinius, ekonominius ryšius ir kt.), taip pat į tai, kad jam nesuteiktas pabėgėlio statusas ir pareiškėjas Lietuvoje yra neteisėtai, nenustačius Įstatymo 130 straipsnyje nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti asmenį į jo kilmės valstybę, yra pagrindas išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

3.4. Sprendžiant dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, buvo įvertintos Įstatymo 133 straipsnio 2 dalies, Kriterijų vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – ir Kriterijų tvarka) 5, 44, 45 punktų ir 44.2, 44.3.6. papunkčių, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, (toliau – ir Taisyklės) 15 punkto nuostatos.

3.5. Pareiškėjas buvo supažindintas su Sprendimu 2024 m. gegužės 24 d., tačiau pareiškėjas atsisakė pasirašyti Sprendimą, be to, pareiškėjas nesikreipė dėl Sprendimo kopijos išdavimo. Iš Sprendimo supažindinimo lapo matyti, kad pareiškėją supažindino su Sprendimu ne K. B., o S. V. ir E. P., ir tai paneigia pareiškėjo argumentą, kad K. B. žodžiu atmetė jo prašymą dėl susipažinimo su prieglobsčio byla. Į pareiškėjo prašymą susipažinti su prieglobsčio byla buvo atsakyta 2024 m. gegužės 20 d. raštu Nr. 24SD10788, pareiškėjui buvo pateikta informacija, vadovaujantis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, 196 punktu ir pridėta 10 Sprendimų kopijų.

3.6. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad skundžiamu Sprendimu yra pažeidžiamos Įstatymo 65 ir 82 straipsniuose numatytos teisės. Pareiškėjo prieglobsčio prašymas yra išnagrinėtas ir priimtas Sprendimas dėl prieglobsčio, su šiuo sprendimu pareiškėjas supažindintas, todėl skundžiamame Sprendime pagrįstai nurodoma, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai.

3.7. Pareiškėjas nepateikia duomenų ir įrodymų, kad ginčijamame Sprendime įvertintos aplinkybės dėl Įstatymo 125, 126, 128 ir 130 straipsnių, Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 44, 44.2, 44.3.6 ir 45 punktų taikymo yra nepagrįstos, taip pat pareiškėjo duomenys pagrįstai įrašyti į SIS.

II. 4. Regionų administracinis teismas 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); pavesti VSAT vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi vienerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Sprendimas priimtas, nes asmuo neišreiškė noro dėl savanoriško grįžimo į (duomenys neskelbtini).

6. Teismas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 5 punktą, sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai į Lietuvos Respubliką jis atvyko teisėtai, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo laikinai gyventi ar leidimo nuolat gyventi, jeigu privalo jį turėti, ir nurodė, kad 2024 m. gegužės 17 d. pareiškėjas elektroniniu paštu buvo informuotas apie jo pasikeitusią teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje po Migracijos departamento sprendimo įsiteisėjimo ir inicijuojamą grąžinimo procedūrą, tačiau pareiškėjas neatsakė į siūlymą savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos.

7. Teismas rėmėsi Įstatymo 123 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva) nuostatomis, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais.

8. Teismas konstatavo, kad atsakovas, atsižvelgdamas į tai, jog A. B. neketina vykdyti Migracijos departamento priimto sprendimo dėl grąžinimo į (duomenys neskelbtini), priėmė sprendimą dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); priimdamas šį sprendimą atsakovas atsižvelgė į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes (A. B. turi nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikoje (butą Vilniuje), tačiau nekilnojamojo turto turėjimas Lietuvos Respublikoje nesuteikia teisės gyventi Lietuvoje, neturint leidimo gyventi, kai privalu turėti jį; pareiškėjo išsiuntimas nereiškia priverstinio nekilnojamojo turto Lietuvos Respublikoje atsisakymo, nes užsienietis galės atvykti į Lietuvos Respubliką, tinkamai susitvarkęs teisėto atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje dokumentus bei naudotis savo turtu).

9. Teismas pažymėjo, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini).

10. Teismas rėmėsi Įstatymo 133 straipsnio 2 dalies, Kriterijų aprašo 44.2 punkto nuostatomis ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nustatyta aplinkybė, kuri nurodyta 44.3.6. punkte (užsienietis savo veiksmais ar neveikimu tikslingai vilkino ar klaidino tyrimą, kuriuo buvo siekiama nustatyti, ar jis atitinka prieglobsčio suteikimo kriterijus). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ignoravo Migracijos departamento kvietimus atvykti į apklausą, neatsiliepė telefonu, neatsakinėjo į elektroninius laiškus, dėl prarastos galimybės susisiekti su pareiškėju buvo nutrauktas jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas, o, atnaujinus prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, pareiškėjas toliau ignoravo kvietimus atvykti į apklausą. Atsižvelgus į tai, A. B. atžvilgiu taikytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus.

11. Teismas, atsižvelgdamas į aktualų teisinį reglamentavimą, įvertinęs tai, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, ir tai, kad užsienietis ir ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant į SIS įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi, užsieniečio duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS, konstatavo, kad atsakovo Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nėra teisinio pagrindo panaikinti jį pareiškėjo nurodytais ar kitais argumentais.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento 2024 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 24S126604.

13. Pareiškėjas nurodo tokius apeliacinio skundo argumentus:

13.1. Skundžiamas Sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo yra tiesiogiai susijęs su Sprendimu dėl prieglobsčio. Pareiškėjas neapskundė Sprendimo dėl prieglobsčio, nes jam nebuvo suprantamai paaiškinta, kaip jis gali realizuoti savo apskundimo teisę: teikti skundą savarankiškai (kokia tvarka, kokie reikalavimai skundui ir t.t.); pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba (kokia tvarka ji skiriama, ar galima pakeisti paskirtą advokatą ir t. t.); samdytis advokatą. Nors atsakovo pateiktame Sprendime dėl prieglobsčio pažymėta, kad pareiškėjas supažindintas su šiuo sprendimu, tačiau atsakovas nepateikė įrodymų, kad supažindinimas buvo tinkamas ir kokiu būdu jis buvo atliktas.

13.2. Pareiškėjui buvo pateiktas Sprendimas dėl prieglobsčio, bet ne visa prieglobsčio medžiaga, kurios pagrindu būtų galima efektyviai pasinaudoti savo teise apskųsti atsakovo sprendimą, todėl pareiškėjas nesugebėjo efektyviai pasinaudoti apskundimo teise. Tokiu būdu pareiškėjas prarado teisę ginčyti Sprendimą dėl prieglobsčio, teikti papildomus paaiškinimus ir kt., t. y. neteko teisės apsiginti esminėje procedūroje, kurioje yra sprendžiamas klausimas, susijęs su žmogaus teisėmis ir teise į prieglobstį. Kadangi, neapskundus Sprendimo dėl prieglobsčio, atsakovas priėmė skundžiamą Sprendimą išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, priimant šį sprendimą, nebuvo tinkamai įvertintos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas negalėtų būti išsiųstas į (duomenys neskelbtini).

13.3. Pareiškėjas prieglobsčio byloje išsamiai nurodė, kad jis priklauso sistemingai persekiojamai asmenų grupei, yra (duomenys neskelbtini) opozicijos aktyvistas. Informacija apie (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) opozicijos aktyvistai yra persekiojami ir baudžiami, susiduria su kankinimais, nežmoniškais baudimais.

13.4. Migracijos departamentas priėmė skundžiamą Sprendimą, tinkamai neįvertinęs pareiškėjo individualių aplinkybių, o pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir neįvertino, kad pareiškėjas priklauso sistemingai persekiojamai grupei ir negali būti grąžintas. Nebuvo atsižvelgta, kad skundžiamas Sprendimas yra formalus, todėl ir pirmosios instancijos teismo sprendimas, ir atsakovo Sprendimas turi būti panaikinti, o pareiškėjas neišsiųstas.

14. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą bei nurodo tokius atsiliepimo argumentus:

14.1. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su jo galimybe apskųsti Sprendimą dėl prieglobsčio, nėra šio ginčo dalykas, todėl teisiškai nėra reikšmingi. Pareiškėjas buvo supažindintas su Sprendimu dėl prieglobsčio, supažindinant dalyvavo vertėjas; pareiškėjui buvo suteikta galimybė pasinaudoti valstybės garantuojama pagalba, bet pats pareiškėjas pažymėjo, kad jam tokia nereikalinga. Net ir vėliau pareiškėjas karto nesikreipė į Migracijos departamentą dėl valstybės garantuojamos pagalbos iki kol neįsiteisėjo Sprendimas dėl prieglobsčio. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai taip pat vertino minėtas aplinkybes (Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I3-10628-1161/2024 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje).

14.2. Pareiškėjas nepateikia duomenų ir įrodymų, kad tiek pirmosios instancijos teismo sprendime, tiek ir ginčijamame Sprendime netinkamai įvertintos aplinkybės dėl Įstatymo 125, 126, 128 ir 130 straipsnių ir Kriterijų tvarkos 5, 44, 44.2, 44.3.6 ir 45 punktų taikymo. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad pareiškėjas turi nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikoje, todėl proporcingai nustatė trumpesnį draudimo atvykti laikotarpį.

14.3. Pareiškėjo atžvilgiu priimtas Sprendimas išsiųsti ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 15. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. 24S126604 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos pagrįstumo ir teisėtumo.

16. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, įvertino visas faktines aplinkybes, atsižvelgė į individualią pareiškėjo situaciją, todėl pagrįstai ir proporcingai nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išsiuntimo bei pagrįstai įvedė perspėjimą į SIS.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, kad, pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę, jam kyla grėsmė.

18. Teisėjų kolegija, nenustačiusi apeliacinio skundo ribų peržengimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 2 d.) ar pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 146 str. 2 d.), nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, 2024 m. balandžio 24 d. priėmė sprendimą Nr. 24S107548 nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos). Pareiškėjo teismui teikti skundai dėl Sprendimo dėl prieglobsčio nebuvo priimti nagrinėti. Atsakovas 2024 m. gegužės 22 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), pavesti VSAT vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

20. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu. Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti. Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

21. Pagal Įstatymo 130 straipsnį, draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (1 d.); užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (2 d.); šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei (3 d.); užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į užsienio valstybę, jeigu jam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka yra suteiktas apsisprendimo laikotarpis, per kurį jis, kaip esanti ar buvusi su prekyba žmonėmis susijusių nusikaltimų auka, turi priimti sprendimą, ar bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo įstaiga ar su teismu (4 d.).

22. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse apibrėžia grąžinimą kaip trečiosios šalies piliečio grįžimo procesą, prievolę grįžti vykdant savanoriškai arba priverstinai (3 str. 1 d. 3 p.). Pagal Direktyvos 3 straipsnio 1 dalies 4 punktą, sprendimas grąžinti – tai administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti, o, pagal 5 punktą, išsiuntimas – priverstinis prievolės grįžti įvykdymas, tai yra fizinis išvežimas iš valstybės narės. Direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių, įskaitant reikalavimą tinkamai atsižvelgti į šeimos gyvenimą ir laikytis negrąžinimo principo (5 str.), o, pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės narės, atsižvelgdamos į asmenines, humanitarines ar kitas priežastis, bet kuriuo metu gali suteikti atskirą leidimą gyventi ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui, tokiu atveju sprendimas grąžinti nepriimamas. Be to, Direktyvos preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais) nurodyta, jog, pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus, sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą.

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. spalio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011 nurodė, kad, įvertinus aptartas Direktyvos nuostatas, galima daryti kelias išvadas. Pirma, net jei užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitinka ar nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, Europos Sąjungos teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti. Antra, sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsauga, taip pat poreikiu užtikrinti nepilnamečių teisių apsaugą. Be to, aiškinant minėtas Direktyvos nuostatas darytina išvada, kad reikalavimas įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes taikytinas ir priimant išsiuntimo sprendimą (Įstatymo atitikmuo – įpareigojimas išvykti), ir apsisprendžiant dėl išsiuntimo sprendimo vykdymo (Įstatymo atitikmuo – išsiuntimas). Atitinkamai Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos privalo būti aiškinamos, atsižvelgiant į pirmiau aptartą Europos Sąjungos teisės turinį.

24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, priimant sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo ar grąžinimo, turi būti vertinamos aplinkybės, numatytos Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Įstatymo 130 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės gali būti nevertinamos ir nenustatinėjamos, jei užsienietis dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei (žr., pvz., 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3557-556/2018; 2023 m. birželio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1692-789/2023).

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog egzistuoja priežastys, dėl kurių jis gali būti persekiojamas R(duomenys neskelbtini): jis yra (duomenys neskelbtini) opozicijos, kurios nariai (duomenys neskelbtini) yra persekiojami ir baudžiami, aktyvistas, priklauso sistemingai persekiojamai asmenų grupei, kilmės valstybėje gali susidurti su persekiojimais, baudimais, kankinimais ir kt.

26. Nagrinėjamu atveju Sprendimas dėl prieglobsčio buvo priimtas 2024 m. balandžio 24 d., tyrimo metu neidentifikavus faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju prieglobsčio prašytojui (pareiškėjui) kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, ir konstatavus, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies bei 87 straipsnio 1-2 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktini pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui neapskundus Sprendimo dėl prieglobsčio, 2024 m. gegužės 22 d. buvo priimtas Sprendimas dėl išsiuntimo.

27. Remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. gegužės 20 d. pateikė Regionų administraciniam teismui skundą dėl Sprendimo dėl prieglobsčio panaikinimo, tačiau Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I3-10628-1161/224 pareiškėjo skundas laikytas nepaduotu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-505-602/2024 paliko šią Regionų administracinio teismo nutartį nepakeistą. Taigi nagrinėjamu atveju nebuvo atlikta Sprendimo dėl prieglobsčio teisminė kontrolė.

28. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2024 m. spalio 17 d. sprendime Ararat, C-156/23, ECLI:EU:C:2024:892, išdėstė šiuos aspektus, kurie reikšmingi ir nagrinėjamai administracinei bylai: pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 19 straipsnio 2 dalį, siejamą su jos 4 straipsniu, neatsižvelgiant į atitinkamo asmens elgesį, absoliučiai draudžiama jį perkelti, išsiųsti ar išduoti į valstybę, kurioje šiam asmeniui gresia mirties bausmė arba kurioje jis gali patirti kankinimų ar kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.

Todėl valstybės narės negali perkelti, išsiųsti ar išduoti užsieniečio, jei yra rimtų ir pagrįstų priežasčių manyti, kad paskirties šalyje jam kils reali grėsmė patirti pagal šias dvi Chartijos nuostatas draudžiamą elgesį (šiuo klausimu žr. 2023 m. liepos 6 d. sprendimo Bundesamt für Fremdenwesen und Asyl (Sunkų nusikaltimą padaręs pabėgėlis), C‑663/21, EU:C:2023:540, 36 punktą ir 2024 m. birželio 18 d. sprendimo Generalstaatsanwaltschaft Hamm (Prašymas išduoti pabėgėlius į Turkiją), C‑352/22, EU:C:2024:521, 61 punktą).

Valstybės narės turi leisti atitinkamiems asmenims remtis bet kokiu aplinkybių pasikeitimu, įvykusiu priėmus sprendimą grąžinti ir galinčiu turėti reikšmingą poveikį, vertinant atitinkamo trečiosios šalies piliečio padėtį, be kita ko, atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115 5 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 19 d. sprendimo Gnandi, C‑181/16, EU:C:2018:465, 64 punktą). Pagal Direktyvos 2008/115 5 straipsnį, siejamą su Chartijos 4 straipsniu ir 19 straipsnio 2 dalimi, nacionalinė institucija, prieš vykdydama sprendimą grąžinti, įpareigojama atlikti atnaujintą trečiosios šalies piliečio patiriamos grėsmės, kad su juo bus elgiamasi taip, kaip absoliučiai draudžiama pagal šias dvi Chartijos nuostatas, vertinimą.

Toks vertinimas, kuris turi būti atskiras ir nepriklausomas nuo vertinimo, atlikto minėto sprendimo grąžinti priėmimo momentu, turi leisti nacionalinei institucijai, atsižvelgiant į bet kokias pasikeitusias aplinkybes ir į bet kokius naujus trečiosios šalies piliečio pateiktus duomenis, įsitikinti, kad nėra rimtų ir pagrįstų priežasčių manyti, jog, grįžus į trečiąją šalį, šiam trečiosios šalies piliečiui kiltų reali grėsmė, kad toje trečiojoje šalyje jam bus paskirta mirties bausmė, jis bus kankinamas arba su juo bus nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi.

Iš tiesų toks atnaujintas vertinimas yra vienintelis, leidžiantis šiai institucijai įsitikinti, kad išsiuntimas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas ir, be kita ko, Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Nacionalinė taisyklė ar praktika, pagal kurią negrąžinimo principo laikymąsi galima nagrinėti tik per tarptautinės apsaugos procedūrą, prieštarautų Direktyvos 2008/115 5 straipsniui, siejamam su Chartijos 19 straipsnio 2 dalimi.

29. Taigi Direktyvos 5 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė privaloma valstybėms narėms, kai tik jos įgyvendina šią direktyvą, pagal kurią kompetentinga nacionalinė institucija įpareigojama visuose grąžinimo procedūros etapuose laikytis negrąžinimo principo, kuris kaip pagrindinė teisė garantuojamas Chartijos 18 straipsnyje, siejamame su 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso, iš dalies pakeistos Protokolu dėl pabėgėlių statuso, 33 straipsniu, ir Chartijos 19 straipsnio 2 dalyje (žr., pvz., ESTT didžiosios kolegijos 2022 m. lapkričio 22 d. sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Éloignement - Cannabis thérapeutique), C‑69/21, ECLI:EU:C:2022:913, 55 p.).

30. Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurias turi atitikti užsienietis, kai gali būti nenustatinėjamos ir nevertinamos Įstatymo 130 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės (byloje nėra duomenų apie tai, kad jis kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, jis nėra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei). Todėl, priimant Sprendimą, atsakovas privalėjo vertinti Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytas aplinkybes, tačiau, kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, jis nevertino jų iš esmės, Sprendime formaliai nurodydamas, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino Įstatymo 130 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia galimą jo persekiojimą (duomenys neskelbtini), turėtų būti įvertintos, nustatant, ar nagrinėjamu atveju yra Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos priežastys. Vien tik formalus konstatavimas, kad nenustatytos Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyje nurodytos priežastys, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, negali būti prilyginimas šių priežasčių įvertinimui. Tai, kad Sprendimas dėl išsiuntimo buvo priimtas praėjus neilgam laikui po Sprendimo dėl prieglobsčio, kurį priimant, be kita ko, buvo taip pat nagrinėjamos aplinkybės dėl galimo pareiškėjo persekiojimo (duomenys neskelbtini), priėmimo, nereiškia, kad Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos priežastys neturi būti iš naujo įvertintos užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos kontekste.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti ginčijamo Sprendimo turinio teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos trūkumai yra esminiai, dėl kurių skundžiami Migracijos departamento Sprendimas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriame konstatuota, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, laikytini nepagrįstais.

33. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas, kaip kompetentinga valdžios institucija, spręsdamas dėl pareiškėjo grąžinimo į (duomenys neskelbtini), ginčijamame Sprendime tik formaliai nurodė Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, tačiau nevykdė kokybiškai naujo įrodymų dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurios, pareiškėjo vertinimu, pagrindžia, kad, pareiškėjui grįžus į (duomenys neskelbtini), kyla grėsmė būti persekiojamam, tyrimo. Taigi Migracijos departamentas neįvykdė pareigos individualiai įvertinti nagrinėjamą situaciją, neištyrė medžiagos taip, kad priimtų byloje skundžiamą Sprendimą, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes (faktus), kurias būtina įvertinti, priimant tokio pobūdžio sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas tenkinamas, panaikinant skundžiamą Migracijos departamento Sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą tenkinti.

Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 24S126604.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis