2015-12-15 Nr. AB-24445-3-64-3-00722-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2001-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00722-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo išmokėti pensijos nepriemoką.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas P. M. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 2–4) į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV) 2014 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1089 „Dėl 2013 m. gruodžio 9 d. ir 2013 m. gruodžio 19 d. prašymų“; 2) įpareigoti atsakovą išmokėti 8 066,74 Lt negautą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis, valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija jam buvo mokama sumažinta du kartus. Dėl sumažintos pensijos išmokėjimo (mažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 str.) kreipėsi į trečiąjį suinteresuotą asmenį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrių (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV Šiaulių skyrius), kuris 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. (10.1) S-58768 atsisakė patenkinti prašymą. Nesutikdamas su VSDFV Šiaulių skyriaus sprendimu, kreipėsi į VSDFV, kuri 2014 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1089 taip pat atsisakė patenkinti prašymą. Pareiškėjo nuomone, institucijų priimti sprendimai yra neteisėti, nes 2010–2011 m. sumažindamos pensijas pasielgė vienašališkai ir nepranešė, kad galima nesutikti su sprendimais ir skųstis per tam tikrą laikotarpį. VSDFV Šiaulių skyrius, neatsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatas, pažeidė konstitucinį teisinės valstybės, proporcingumo, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisėtų lūkesčių principus. VSDFV sprendime neteisingai konstatavo, kad buvo praleistas trejų metų senaties terminas, nes Konstitucinis Teismas tik 2012 m. vasario 6 d. nutarime Laikinojo įstatymo nuostatas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 25–28) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pirmoji pagal Laikinąjį įstatymą sumažinta pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl pareiškėjas apie tai, jog senatvės pensija mokama sumažinta, sužinojo dar 2010 m. sausio mėn., o į VSDFV teritorinį skyrių ir vėliau į VSDFV kreipdamasis su 2013 m. gruodžio 9 d. ir 2013 m. gruodžio 19 d. prašymais praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV trejų metų terminą. Atsakovas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad teisingai vertino, jog terminas skundui VSDFV dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), mokant pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas sumažintas pensijas, paduoti skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos dienos. Teigė, jog, atsisakius nagrinėti pareiškėjo prašymus, laikytina, kad jis nėra pasinaudojęs privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Nurodė, jog VSDFV sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 21–24) prašė nutraukti bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį sumažinta senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl apie tai, jog mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, jis sužinojo dar 2010 m. vasario mėn. Teigė, jog, vykdydamas Laikinojo įstatymo nuostatas, kaip vykdomoji institucija, teisėtai ir pagrįstai sumažino pareiškėjui paskirtą senatvės pensiją. Nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjui mokama viso dydžio paskirta pensija. Kadangi pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus trejų metų apskundimo terminui, ši byla turi būti nutraukta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 11 d. sprendimu (b. l. 44–47) pareiškėjo skundo dalį dėl VSDFV 2014 m. vasario 5 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1089 panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą, o skundo dalį dėl įpareigojimo išmokėti pareiškėjui valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. paliko nenagrinėtą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl VSDFV 2014 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1089 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo išmokėti pareiškėjui 8 066,74 Lt negautą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pažymėjo, jog byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojama vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Ginčas byloje iš esmės kilęs dėl pareiškėjo teisės teismine tvarka ginti savo teises ir reikalauti pensijos nepriemokos priteisimo.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalimi, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 1 dalimi, padarė išvadą, kad pareiškėjo keliamam ginčui įstatymas nustatė privalomą ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-849/2013, 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-800/2013, 2013 m. lapkričio 13 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas, prieš kreipdamasis į teismą, siekė pasinaudoti privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka ir kreipėsi į VSDFV. VSDFV 2014 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1089 panaikino VSDFV Šiaulių skyriaus 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. (10.1) S-58768 dalį, kaip priimtą nekompetentingo subjekto, o pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo atsisakė nagrinėti, nes pareiškėjas į VSDFV kreipėsi praleidęs iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusioje Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą.

Teismas pažymėjo, jog, pagal ginčui aktualiu laikotarpiu (sumažintos senatvės pensijos pareiškėjui mokėjimo metu) galiojusį teisinį reglamentavimą, VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per trejus metus privaloma ikiteismine tvarka turėjo būti skundžiami VSDFV. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad sprendimą mokėti sumažintą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją VSDFV teritorinis skyrius priėmė 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui buvo išmokėta pirmoji sumažinta pensija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), t. y. sprendimas mokėti sumažintą pensiją išreikštas VSDFV Šiaulių skyriaus veiksmais. Tokio pobūdžio bylose asmenys, prieš kreipdamiesi į VSDFV, neprivalėjo kreiptis į jiems pensiją mokantį VSDFV teritorinį skyrių, o per trejus metus nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos VSDFV turėjo ginčyti sprendimą mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją. Tačiau pareiškėjas su 2013 m. gruodžio 9 d. prašymu išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką kreipėsi į VSDFV Šiaulių skyrių, kuris 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. (10.1) S-58768 atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą. Teismas, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, nurodė, kad VSDFV Šiaulių skyrius, atsižvelgęs į pareiškėjo prašymo pobūdį, jį pagal kompetenciją turėjo persiųsti nagrinėti VSDFV. Taigi VSDFV Šiaulių skyrius neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo ir jį pagal kompetenciją turėjo persiųsti VSDFV. Šiuo aspektu ginčo faktines aplinkybes įvertinęs pagal paminėtas teisės nuostatas, teismas padarė išvadą, kad VSDFV skundžiamu sprendimu pagrįstai panaikino VSDFV Šiaulių skyriaus 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. (10.1) S-58768 dalį, kuria atsisakyta pareiškėjui išmokėti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų sumažintos senatvės pensijos dalį.

Teismas pažymėjo, jog pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas perskaičiuota pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl skundas VSDFV turėjo būti pateiktas iki 2013 m. sausio mėn. Pareiškėjas su prašymu į VSDFV Šiaulių skyrių kreipėsi 2013 m. gruodžio 9 d., o į VSDFV – 2013 m. gruodžio 19 d., t. y. praleidęs Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad VSDFV pareiškėjo prašymus pagrįstai atsisakė nagrinėti. Atkreipė dėmesį, kad skundžiamu VSDFV sprendimu pareiškėjui buvo pasiūlyta iki 2014 m. kovo 1 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, tačiau šia teise pareiškėjas nepasinaudojo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas taip pat reiškė reikalavimą dėl įpareigojimo išmokėti jam neišmokėtą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo. Vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nėra pasinaudojęs teisės aktuose nustatyta privaloma ikiteismine ginčų dėl pensijos dalies priteisimo nagrinėjimo tvarka ir šia tvarka dar gali pasinaudoti (pareiškėjas VSDFV neprašė atnaujinti skundo padavimo termino, todėl šis klausimas nebuvo sprendžiamas), teismas skundo dalį dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo paliko nenagrinėtą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 53–54) nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. sprendimu. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendime akcentuojami tik procesiniai reikalavimai, nurodant Laikinąjį įstatymą, o ne pažeistos jo teisės.

2. Teismas sąmoningai nekreipė dėmesio į Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai Laikinojo įstatymo nuostatas, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės ir valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu. Nesuprantama, kodėl teismas sprendime nurodė: „nėra ginčo, kad pareiškėjo valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija buvo perskaičiuojama vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Ginčas byloje iš esmės kilęs dėl pareiškėjo teisės teismine tvarka ginti savo teises ir reikalauti pensijos nepriemokos priteisimo“.

3. Apie tai, jog pažeistos teisės dėl pensijos sumažinimo dirbantiems, sužinojo tik susipažinęs su Konstitucinio Teismo nedviprasmišku išaiškinimu, iki kurio paskelbimo skųsti pažeistas teises nebuvo aiškaus pagrindo ne tik jam (dėl to ir buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo).

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 58–59) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmąją sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensiją apeliantui išmokėjo 2010 m. sausio mėn., todėl apie tai, jog mokama ne visa paskirta senatvės pensija, jis sužinojo 2010 m. vasario mėn., dėl to VSDFV nustatė, kad kreipdamasis su 2013 m. gruodžio 9 d. prašymu išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. negautą senatvės pensijos dalį apeliantas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV trejų metų terminą. Dėl šios priežasties VSDFV 2014 m. sausio 5 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1089, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, jo prašymą atsisakė nagrinėti ir nurodė, kad iki 2014 m. vasario 24 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Tačiau apeliantas, nepateikęs VSDFV jokių įrodymų, 2014 m. vasario 27 d. nepagrįstai kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Teismas, teisingai bei pagrįstai įvertinęs šias aplinkybes ir nustatęs, kad apeliantas nepasinaudojo išankstine ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir neprašė VSDFV atnaujinti skundo padavimo termino, skundo dalį dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo paliko nenagrinėtą. Taigi nebeliko teisinio pagrindo nagrinėti apelianto klausimo dėl jam mokėtos Laikinojo įstatymo pagrindu sumažintos pensijos. Nustačius, kad paties apelianto netinkami veiksmai nulėmė tolimesnius veiksmus dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo, skundo dalį dėl VSDFV 2014 m. vasario 5 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1089 teismas atmetė kaip nepagrįstą. Teismas išsamiai išnagrinėjo visas faktines aplinkybes, o nustatęs, kad apeliantas pats tinkamai negynė savo pažeistų teisių, priėmė teisingą sprendimą. Taigi apelianto nurodyti motyvai nesukuria jokio pagrindo panaikinti teisėtą bei teisingą teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. išmokėjimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV Šiaulių skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta senatvės pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) 2013 m. gruodžio 9 d. pareiškėjas padavė VSDFV Šiaulių skyriui prašymą, kuriame išreiškė nesutikimą su jam paskirtos pensijos sumažinimu ir prašė išmokėti pensijos nepriemoką (b. l. 29);

2) VSDFV Šiaulių skyriaus 2013 m. gruodžio 13 d. raštu (atsakymu į paminėtą pareiškėjo 2013-12-09 prašymą) pareiškėjui buvo paaiškintas tokio pensijos sumažinimo teisinis pagrindimas (b. l. 31-32);

3) 2013 m. gruodžio 19 d. skundu pareiškėjas prašė VSDFV išmokėti, jo teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį (b. l. 30);

4) pareiškėjo šioje administracinėje byloje skundžiamame VSDFV 2014 m. vasario 5 d. sprendime jam buvo nurodyta, kad jis praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam mokėtinos pensijos sumažinimo. Paminėti jo prašymai atsakovo buvo palikti nenagrinėtais Taisyklių 31 punkto pagrindu, taip pat jam buvo pasiūlyta iki 2014 m. vasario 24 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą šiam skundui paduoti, bei paaiškinta, kad, jam pateikus tokius įrodymus, vadovaujantis Taisyklių 20 punktu, šio skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pastebėtina ir pabrėžtina, kad šiame sprendime atsakovas nepasisakė pareiškėjo prašymo išmokėti jo nurodytą pensijos nepriemoką pagrįstumo klausimu, o tik informavo pareiškėją apie numatytą santykių dėl tokio pobūdžio nepriemokų grąžinimo teisinį reglamentavimą (b. l. 33-35);

5) pareiškėjas, ignoruodamas paminėtą atsakovo pasiūlymą, 2014 m. vasario 28 d. kreipėsi į teismą, skunde nurodęs, kad atsakovo nurodyto 3 metų termino nėra praleidęs, nes apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik po paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo.

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31) tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo VSDFV Šiaulių skyriui 2013 m. gruodžio 9 d. paduotas prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas senatvės pensijai nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjas pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl šio termino nepraleidimo negali būti pripažinti (laikomi) termino praleidimą pateisinančia priežastimi.

Kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo pasirinktą elgesio modelį (į tai, kad jis ignoravo atsakovo VSDFV pasiūlymą pateikti įrodymus, patvirtinančius paminėto termino praleidimo priežasčių svarbumą, teismui nenurodė jokių individualaus pobūdžio aplinkybių, galinčių turėti įtakos šio termino praleidimo priežasčių svarbumui, o, priešingai, nuosekliai laikėsi klaidingos pozicijos dėl aptariamo termino eigos skaičiavimo), neįžvelgia tokioje situacijoje Taisyklių 20 punkto (pareiškėjo teisės pateikti VSDFV įrodymus, patvirtinančius paminėto 3 metų termino praleidimo priežasčių svarbumą) pažeidimo. Tuo labiau kolegija neįžvelgia taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme. Atsižvelgiant į tai, kolegija daro išvadą, kad aplinkybė, jog pareiškėjas nepasinaudojo VSDFV 2014 m. vasario 5 d. sprendime jam duotu pasiūlymu pateikti paminėtus įrodymus (dėl kolegijos aptartų priežasčių), negali būti vertinama, kaip privalomos ikiteisminės ginčų dėl pensijos dalies priteisimo nagrinėjimo tvarkos nepasinaudojimu Taisyklių 20 punkto taikymo prasme. Todėl pirmosios instancijos teismo padaryta priešinga išvada ir teismo ABTĮ 103 straipsnio 1 dalies pritaikymas byloje nagrinėjamoje situacijoje kolegijos nepripažintini pagrįstais

Pasisakydama dėl VSDFV 2014 m. vasario 5 d. sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai ta prasme, ar jame buvo išreikšta atsakovo (Pensijų įstatymo 45 str. taikymo prasme išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) pozicija ir valia dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir padaryta išvada, pažymi, kad šiame sprendime (jo turinys kolegijos nurodytas, išvardijant faktines bylos aplinkybes) nėra tiesiogiai išreikšta atsakovo pozicija dėl pareiškėjo prašymo grąžinti ginčo nepriemoką nepagrįstumo. Šiame sprendime nurodyta informacija apie numatomą (būsimą) ginčo santykių teisinį reglamentavimą pagal savo pobūdį ir paskirtį negali būti pripažinta atsakovo pozicijos dėl ginčo esmės išreiškimu. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo P. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė