2018-12-19 Nr. AB-920-3-61-3-01858-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2785-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01858-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 380,00 Eur žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo kalinamas, buvo nemažai pažeidimų. Šiuos pažeidimus Nacionalinis visuomenės sveikatos centras patikrinimo metu užfiksavo ir patvirtino, t. y. kameroje Nr. 120 lange įskilęs stiklas, grindų paviršius nelygus (trūko dalies plytelių), kamerose Nr. 110 ir Nr. 166 langų stiklai buvo vizualiai nešvarūs, kameroje Nr. 301 ant unitazo nebuvo dangčio, kameroje Nr. 312 lango stiklas buvo įskilęs, kamerose Nr. 265, Nr. 373, Nr. 301 buvo vizualiai nešvarūs langai ir palangės.

3. Pareiškėjas nurodė, kad kai kuriose gyvenamose patalpose, t. y. kamerose Nr. 104 ir Nr. 125 švarą palaiko asmenys, kurie atlieka ūkio darbus ir yra paskirti į valytojo pareigas, tačiau į šias kameras valymo inventorius yra neišduodamas. Kadangi buvo kalinamas minėtose kamerose, kuriose buvo rasta daug pažeidimų ir nesilaikyta teisės aktuose keliamų reikalavimų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų bei nuteistųjų palaikyti švarą kamerose, nes už kamerų valymą yra atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius jiems visada išduodamas. Taip pat išduodama kalcinuota soda, kuri skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gautas lėšas iš valstybės biudžeto. Visose kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Visose kamerose yra taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti. Dėl langų paaiškino, kad langų angoje yra įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu, kad metalinis tinklas nebūtų pasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti, įdėtos vidinės metalinės grotos. Tokiu būdu jos apsaugo nuteistuosius nuo neteisėtų veiksmų atlikimo.

6. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio ir nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Prašė iš pareiškėjo priteisti 3,60 Eur patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir teismų praktika ( Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

9. Teismas vertino šiuos nurodytus pažeidimus: dėl kameroje Nr. 120, Nr. 301 ir Nr. 110 nelygaus grindų paviršiaus; unitazo dangčio; nešvarių grindų ir sutiko su pareiškėju, kad šie pažeidimai Nacionalinio visuomenės sveikatos centro buvo konstatuoti 2017 m. gegužės 17 d. patikrinimo akte Nr. PA.10-741 (16.16.8.10.12), tačiau teismas akcentavo, jog iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad tiek sudužęs lango stiklas, tiek kiti pažeidimai buvo nedelsiant pašalinti. Įvertinęs byloje esančius Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose Nr. 110, Nr. 120, Nr. 166, Nr. 312 patalpos vėdinamos per langus ir tai atitinka keliamus higienai reikalavimus. Kamerose Nr. 110 ir Nr. 116 langų stiklai švarūs, jokių pažeidimų šiose kamerose nebuvo nustatyta. Duomenų apie kitas kameras ir jų būklę teismui nebuvo pateikta.

10. Teismas akcentavo, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma 2015), 17 punktą kameros vėdinamos per langus. Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas ir nėra finansinių galimybių atlikti kapitalinį remontą. Natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka minėtų Higienos normų reikalavimus, o tinkamai kameras vėdinant per langus, išvengiama ir didelio drėgmės susidarymo, pelėsio veisimosi.

11. Teismui nebuvo pagrindo abejoti atsakovo nurodyta aplinkybe, jog Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose apgyvendinti suimtieji ir nuteistieji dažnai patys niokoja kamerose esančius baldus bei įrangą. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai numato, kad suimtieji privalo tardymo izoliatoriaus administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarkyti kameras, kuriose patys gyvena, tausoti tardymo izoliatoriaus, o jeigu suimtasis mokosi – ir švietimo ar profesinio mokymo įstaigos turtą. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktus laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo administracijos paskyrimu eilės tvarka budėti gyvenamosiose patalpose, tausoti pataisos įstaigos, o jeigu nuteistasis mokosi – ir švietimo ar profesinio mokymo įstaigos turtą.

12. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skunde pats sutiko, kad kai kuriose gyvenamose patalpose, t. y. kamerose Nr. 104 ir Nr. 125, švarą palaiko asmenys, kurie atlieka ūkio darbus ir yra paskirti į valytojo pareigas, tačiau skundėsi, kad į šias kameras valymo inventorius yra neišduodamas.

13. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K pagal turimus finansinius resursus atlieka kamerų remontą. Teismo vertinimu, kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas. Taip pat byloje buvo nustatyta, kad į gyvenamąsias kameras (išskyrus Nr. 104–125) išduodamos dezinfekuotos, švarios ir tvarkingos valymo priemonės: šepetys grindims, šiukšlių semtuvėlis, kibiras ir šluostė. Taip pat kas mėnesį išduodama geriamosios sodos indų plovimui ir sodos sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimui. Abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais ir byloje esančiais duomenimis teismui nėra pagrindo.

14. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie negrįžtamus pareiškėjo sveikatos pakitimus, sąlygotus šių pažeidimų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu.

15. Teismas konstatavo, jog kameroms keliamų higienos reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta. Teismas vertino Lukiškių TI-K nurodytas aplinkybes, kad įstaigos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekė įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas, o suimtieji ir nuteistieji dažnai patys niokojo kamerose esančius baldus bei įrangą. Byloje taip pat nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

16. Ištyręs byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundo bei atsiliepimo į skundą argumentus, teismas konstatavo, jog pareiškėjo kalinimo metu Lukiškių TI-K nebuvo nustatyta pareigūnų neteisėtų veiksmų. Nenustatęs būtinųjų CK 6.271 straipsnyje įtvirtintų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, teismas skundą atmetė.

17. Teismas nurodė, jog atsakovas prašo priteisti iš pareiškėjo 3,60 Eur patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K visus dokumentus pateikė per elektroninių paslaugų sistemą, teismas konstatavo, jog Lukiškių TI-K išlaidų už kopijų parengimą nepatyrė, todėl Lukiškių TI-K prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas buvo atmestas.

III. 18. Pareiškėjas M. A. apeliaciniame skunde (I t. b. l. 106–111) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti, priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

19. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas teigia, kad patys suimtieji ir nuteistieji kamerose niokoja baldus bei įrangą, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad kamerose pažeidimai jau seniai ir ilgą laiką nebuvo pašalinti. Pareiškėjas kameros langų neištepė ir įrangos bei baldų nesugadino, tačiau buvo priverstas gyventi tokiomis sąlygomis.

20. Nustatyti pažeidimai ir patirti išgyvenimai (fizinis skausmas, nepatogumai, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas) Lukiškių TI-K turėjo įtakos pareiškėjo sveikatai, atsirado odos bėrimai, kurie išliko ir iki šiol.

21. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

22. Atsakovo nuomone, pareiškėjas, teigdamas jog jo laikymo sąlygos buvo nežmoniškos, dėl ko jis patyrė papildomus išgyvenimus, sukeltos kančios nedetalizuoja ir nepagrindžia, jokių papildomų ar pirmosios instancijos teismo sprendime neįvertintų aplinkybių nepateikia.

23. Atsakovas neįžvelgia motyvų bei argumentų, kuriais remiantis būtų galima nuginčyti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliantas nepateikia argumentų, kuriais pagrįstų savo reikalavimus, bei nenurodo aplinkybių, kurios nebuvo įvertintos ar buvo įvertintos netinkamai. Kauno TI negali pateikti papildomų paaiškinimų atsakant į apelianto skundą, nes visi argumentai ir įrodymai buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, o šio teismo sprendime minėti argumentai ir įrodymai tinkamai aptarti ir įvertinti. Atsakovo nuomone, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, priimtas tinkamai išnagrinėjus bylos aplinkybes, o apeliantas akivaizdžiai piktnaudžiauja teisminės gynybos teise, tai yra kreipiasi į teismą be rimto pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 25 d. iki 2017 m. vasario 27 d., atlyginimo.

25. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, jog Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos.

26. Pirmosios instancijos teismas nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo skunde nurodytų nusiskundimų, žalos padarymo fakto ir pareiškėjo skundą atmetė.

27. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, spręsdamas dėl skunde nurodytų pažeidimų, netinkamai įvertino nustatytus higienos pažeidimus ir jų įtaką pareiškėjo sveikatai, neišreikalavo įrodymų dėl pareiškėjo sveikatos būklės.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, <...> apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

30. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, kt.).

31. Pareiškėjas prašo išreikalauti naujus įrodymus. Akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė teikti naujus įrodymus, ji užtikrina sąžiningo, operatyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme buvimą. Pareiškėjas nepagrindžia aplinkybių, kad naujų įrodymų išreikalavimo būtinybė iškilo jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ir kad nebuvo galimybės šiuos įrodymus išreikalauti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes, pareiškėjo prašymo išreikalauti naujus įrodymus netenkina.

32. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2017 m. gegužės 17 d. patikrinimo aktu Nr. PA.10-741 (16.16.8.10.12) nustatyti Lietuvos higienos normos HN134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, 1.12 punkto ir 2.35 punkto pažeidimai dėl (kameroje Nr. 120, Nr. 301 ir Nr. 110) nelygaus grindų paviršiaus, unitazo dangčio ir nešvarių grindų (b. l. 50).

33. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

35. Atsakovo atstovas, neužtikrindamas, jog kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitiktų higienos normų reikalavimus, neveikė taip, kaip privalėjo elgtis pagal minėtų teisės aktų nuostatas, t. y. atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių kyla civilinė atsakomybė.

36. Teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas sukėlė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, o tai sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant higienos normas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

37. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

38. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, jog tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013).

39. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas kamerose Nr. 120, Nr. 301 ir Nr. 110, kuriose buvo nustatyti higienos normos pažeidimai (nelygus grindų paviršius, nebuvo unitazo dangčio ir nešvarios grindys). Šie pažeidimai Lukiškių TI-K buvo nedelsiant pašalinti. Todėl, įvertinusi padarytų pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą ir intensyvumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pripažinimas, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K, yra pakankama satisfakcija jo patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

40. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo M. A. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime sąlygas.

41. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą pakeisti.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo M. A. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime sąlygas.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė