b2a1a1ee-c408-4c7d-8a77-b0b9bf2cf3db · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr                       Civilinė byla Nr. 2T-96/2014Teisminio proceso Nr. 2-60-3-00071-2014-6Procesinio sprendimo kategorija: 130.3.2. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 29 d.Vilnius              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kuriÄ sudaro teisėjai Dalia Kačinskienė, Gintaras Pečiulis (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Alvydas PoÅ¡kus, teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo Jungtinių Amerikos Valstijų bendrovės Interperformances Inc. praÅ¡ymÄ pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Å veicarijos Konfederacijos Tičino kantono prekybos, pramonės ir amatų rÅ«mų arbitražo teismo 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimÄ , priimtÄ byloje Nr. 500057-2012, dėl netesybų, palÅ«kanų bei arbitražo iÅ¡laidų atlyginimo priteisimo.

Suinteresuotas asmuo – R. J..              Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ dėl pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymo, n u s t a t ė:              Šveicarijos Konfederacijos Tičino kantono prekybos, pramonės ir amatų rÅ«mų Arbitražo teismas 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimu byloje Nr. 500057 pareiÅ¡kėjo Jungtinių Amerikos Valstijų bendrovės Interperformances Inc. naudai iÅ¡ suinteresuoto asmens R. J. priteisė 325 000 EUR sutartinių netesybų, 5 proc. metines palÅ«kanas, skaičiuojant nuo 2011 m. rugsėjo 30 d., taip pat 49 605 Å veicarijos frankų arbitražo iÅ¡laidų.             PareiÅ¡kėjas Jungtinių Amerikos Valstijų bendrovė Interperformances Inc., atstovaujamas advokato Nerijaus Stuko, kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismÄ , praÅ¡ydamas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Å veicarijos Konfederacijos arbitražo teismo 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimÄ .

PareiÅ¡kėjas nurodė, kad suinteresuotas asmuo neprieÅ¡taravo dėl arbitro paskyrimo, nereiÅ¡kė argumentų dėl jo neÅ¡aliÅ¡kumo, taikytino Å veicarijos tarptautinio arbitražo reglamento, arbitražo buveinės ir vietos, proceso kalbos. PareiÅ¡kėjas pažymėjo, kad R. J., atstovaujamas advokato, aktyviai dalyvavo arbitražo procese, 2013 m. liepos 9 d. pateikė atsiliepimÄ , o 2013 m. rugsėjo 19 d. – liudytojo parodymus. PareiÅ¡kėjo teigimu, nors suinteresuotas asmuo ir jo atstovas bei liudytojas nedalyvavo 2013 m. rugsėjo 20 d. paskirtame arbitražo teismo posėdyje, vėliau arbitražo teismui teikė savo galutinę pozicijÄ .

R. J. neskundė arbitražo teismo sprendimo. Remdamasis Å¡iomis aplinkybėmis pareiÅ¡kėjas pažymėjo, kad suinteresuotas asmuo R. J. buvo tinkamai ir laiku informuotas apie užsienio valstybėje inicijuotÄ arbitražo procesÄ , jame dalyvavo, todėl visuotinai pripažinti teisės principai (teisė į tinkamÄ procesÄ , Å¡alių teisė į gynybÄ ) nebuvo pažeisti. PareiÅ¡kėjas taip pat pažymi, kad užsienio valstybės arbitražo sprendimas neprieÅ¡tarauja vieÅ¡ajai tvarkai.             Suinteresuotas asmuo R.

J., atstovaujamas advokato Egidijaus Baranausko, atsiliepime prašė pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje atmesti. Suinteresuoto asmens atsiliepimas grindžiamas Å¡iais esminiais argumentais: PraÅ¡ymas dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje negali bÅ«ti tenkinamas, nes jis prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos vieÅ¡ajai tvarkai: Neprotingai didelės netesybos gali bÅ«ti vertinamos kaip vieÅ¡osios tvarkos pažeidimas, jeigu jos reikÅ¡tų lupikavimo įteisinimÄ .

Tarp pareiÅ¡kėjo ir suinteresuoto asmens sudarytos sutarties III dalies A punkte numatyta, kad žaidėjas sumoka atstovui už paslaugas, suteiktas remiantis Å¡ia sutartimi, derantis dėl kliento kontrakto su ne Nacionalinės krepÅ¡inio asociacijos (angl. National Basketball Association) (toliau tekste - NBA) komanda, sumÄ , kuri lygi 10% nuo visų pinigų, o sutarties III dalies B punkte numatyta, kad už derybas dėl NBA kontrakto žaidėjas sumokės atstovui 4 % komisinius nuo visų pinigų, kuriuos žaidėjas arba jo paskirtasis asmuo gavo kaip dabartinio ir atidėto atlyginimo bruto sumÄ .

Pagal sutartį 25 % dydžio bauda, skaičiuojama nuo paskutinio žaidėjo pasiraÅ¡yto kontrakto sumos, du su puse karto virÅ¡ija pareiÅ¡kėjo gautinÄ atlyginimÄ , jei deramasi dėl kliento kontrakto su ne NBA lygoje rungtyniaujančia komanda, ir daugiau nei Å¡eÅ¡is kartus virÅ¡ija pareiÅ¡kėjo gautinÄ atlyginimÄ už derybas su NBA lygos komanda. Pagal suinteresuoto asmens R. J. kontraktÄ su Valensijos krepÅ¡inio klubu, Å¡is klubas už du sezonus suinteresuotam asmeniui įsipareigojo sumokėti 1 300 000 EUR atlyginimÄ .

Taigi suinteresuotam asmeniui 2011 m. gegužės 19 d. nutraukus sutartį su pareiÅ¡kėju, praÅ¡omu pripažinti ir leisti vykdyti arbitražo teismo sprendimu pripažinus kontraktÄ su Valensijos krepÅ¡inio klubu paskutiniu sandoriu, dėl kurio susiderėjo pareiÅ¡kėjas, suinteresuotas asmuo minėtu arbitražo sprendimu buvo įpareigotas sumokėti 325 000 EUR baudÄ už sutarties nutraukimÄ , nors pareiÅ¡kėjo gautinas atlyginimas už kontrakto su Valensijos krepÅ¡inio klubu sudarymÄ , vadovaujantis sutarties III dalies A punktu, geriausiu atveju gali siekti 130 000 EUR (10% nuo 1 300 000 EUR sumos).

Taigi arbitražo sprendimu priteista bauda du su puse karto virÅ¡ija pareiÅ¡kėjo už jo paslaugas gautÄ atlyginimÄ .Sutarties II straipsnyje įtvirtinta nuostata dėl baudos už tai, kad žaidėjas nutraukia sutartį, nesilaikydamas sutartyje nustatyto termino, iÅ¡ esmės yra skirta ne kompensuoti pareiÅ¡kėjo galimus nuostolius dėl tokio sutarties nutraukimo, o įbauginti ir sulaikyti žaidėjÄ nuo sutarties pažeidimo, t. y. sutarties nutraukimo nesilaikant joje numatyto nutraukimo mechanizmo (t. y. suteikiant žaidėjui teisę nutraukti sutartį tik 15 dienų laikotarpiu vienÄ kartÄ per metus).

Tokio pobÅ«džio netesybos sutartyse negali bÅ«ti įtvirtinamos, nes yra neteisėtos – tokios pozicijos laikomasi teisės doktrinoje (Bonell, M. J. An International Restatement of Contract Law, 2nd ed.). Å alių sudaryta sutartis savo esme yra paslaugų teikimo sutartis. Arbitražo sprendimas įteisino paslaugos teikėjo interesų prioritetÄ prieÅ¡ paslaugos gavėjo interesus, paslaugos gavėjo pareigÄ pirkti paslaugas iÅ¡ paslaugos teikėjo ir taip iÅ¡kreipė paslaugų sutarties instituto tikslus bei esmę, todėl jis negali bÅ«ti pripažintas ir leistas vykdyti Lietuvoje kaip pažeidžiantis vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ .

FIBA KrepÅ¡inio arbitražo tribunolas (angl. Basketball Arbitral Tribunal (toliau tekste - BAT) 2014 m. spalio 1 d. sprendime byloje pagal pareiÅ¡kėjo ieÅ¡kinį krepÅ¡ininkui M. P. konstatavo, kad „lango laikotarpiui“ (laikotarpio, skirto sudarytai sutarčiai nutraukti) apskaičiuoti skirtos sutarties nuostatos (3 straipsnis) antras sakinys yra dviprasmiÅ¡kas ir klaidinantis. Jo vienintelis tikslas yra sutrukdyti žaidėjui nutraukti žaidėjo atstovavimo sutartį. Be to, bausmės sÄ lyga, numatyta sutarties 4 straipsnyje, yra skirta dar labiau atgrasyti žaidėjÄ pasinaudoti teise nutraukti žaidėjo atstovavimo sutartį.

Ji naudojasi 3 straipsnyje sukurtu netikrumu, nes vien tas faktas, kad žaidėjas neapskaičiuoja lango laikotarpio, suteikia ieÅ¡kovui teisę gauti didelį žalos atlyginimÄ . Tai pat sutarties 3 ir 4 straipsnių tikslas yra susieti žaidėjÄ neribotam laikui su ieÅ¡kovu. BAT, nagrinėdamas ginÄÄ tarp pareiÅ¡kėjo ir krepÅ¡ininko M. Č., kilusio iÅ¡ analogiÅ¡kos sutarties, kokia buvo sudaryta su suinteresuotu asmeniu R. J., yra pasisakęs, kad tokio termino (t.y. termino, leidžiančio be baudos nutraukti sutartį tik tuo atveju, jei apie jos nutraukimÄ praneÅ¡ama sutartyje nustatytu laikotarpiu) nustatymas pažeidžia Å¡alių lygiateisiÅ¡kumo principÄ , pažeidžia žaidėjo teises ir yra jam nenaudingas.

Tokia sutarties nuostata pernelyg apriboja žaidėjo teisę nutraukti sutartį ir tokio pobÅ«džio sutartims yra neįprasta. Nuostata, draudžianti nutraukti sutartį anksčiau, nei nustatytas nutraukimo periodas, pažeidžia pagrindines žaidėjo teises ir todėl negali bÅ«ti vykdytina. Arbitražo sprendimas savo esme įteisino paslaugų gavėjo pareigÄ gauti paslaugas iÅ¡ paslaugų teikėjo. Jokiais argumentais nepaaiÅ¡kinamu 15 dienų per metus „langu“ (periodu) nutraukti sutartį ir iÅ¡imtinai baudinėmis, lupikiÅ¡komis netesybomis iÅ¡ suinteresuoto asmens buvo atimta fundamentali laisvė atsisakyti agento paslaugų, nors jos turėjo bÅ«ti teikiamos iÅ¡imtinai suinteresuoto asmens naudai.

Arbitražo sprendimas įteisino paradoksaliÄ situacijÄ : suinteresuotas asmuo tapo priklausomas nuo pareiÅ¡kėjo, neterminuotam laikui su juo susietas. Arbitražo sprendimas atveria keliÄ paslaugų teisiniuose santykiuose paminti klientų interesus ir formuotis nesÄ Å¾iningai praktikai, kai paslaugų teikėjas neleidžia paslaugų gavėjui laisvai atsisakyti jo naudai teikiamų paslaugų ir verčia pirkti tas paslaugas. Dėl Å¡ios priežasties arbitražo sprendimas prieÅ¡tarauja vieÅ¡ajai tvarkai ir negali bÅ«ti pripažintas bei vykdomas Lietuvoje.

             Lietuvos apeliacinis teismas, rengdamasis šios civilinės bylos nagrinėjimui teismo posėdyje, 2014 m. lapkričio 5 d. pasiūlė pareiškėjui (jo atstovui) iki 2014 m. lapkričio 13 d. raštu pateikti paaiškinimus dėl suinteresuoto asmens atsiliepime išdėstytos pozicijos.              Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. lapkričio 13 d. nutartimi konstatavęs, kad nagrinėjamoje byloje ginčo šalys kelia naujų, Lietuvos Respublikos teismų praktikoje iki šiol neanalizuotų klausimų, sprendė, jog reikia gauti pareiškėjo (atstovo) rašytinius paaiškinimus dėl suinteresuoto asmens atsiliepime išdėstytų aplinkybių.

Siekdamas suteikti pareiÅ¡kėjui galimybę atsikirsti į suinteresuoto asmens pateiktÄ atsiliepimÄ , teismas atidėjo bylos nagrinėjimÄ ir 2014 m. lapkričio 19 d. raÅ¡tu pakartotinai pasiÅ«lė pareiÅ¡kėjui iki 2014 m. lapkričio 28 d. pateikti teismui raÅ¡ytinius paaiÅ¡kinimus dėl suinteresuoto asmens atsiliepimo.              PareiÅ¡kėjas bendrovė Interperformances Inc. (jos atstovas) procesine teise pateikti Lietuvos apeliaciniam teismui paaiÅ¡kinimus dėl suinteresuoto asmens atsiliepimo nepasinaudojo.

                          PareiÅ¡kėjo praÅ¡ymas netenkinamas. Dėl arbitražo sprendimo pripažinimo teisinių sÄ lygų              Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste - CPK) 809 straipsnio 1 dalimi, užsienio valstybių arbitražų sprendimai Lietuvos Respublikos teritorijoje gali bÅ«ti vykdomi tik po to, kai juos pripažįsta Lietuvos apeliacinis teismas, kaip valstybės įgaliota teisminė institucija pripažinti sprendimÄ .

Pagal CPK 810 straipsnio 6 dalį užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo sÄ lygas nustato 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau tekste – 1958 m. Niujorko konvencija) ir Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymas.              Komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimÄ ir vykdymÄ , įtvirtina, jog arbitražo sprendimas, priimtas bet kurioje valstybėje – 1958 m.

Niujorko konvencijos dalyvėje, Lietuvos Respublikoje pripažįstamas ir vykdomas pagal šio straipsnio ir 1958 m. Niujorko konvencijos nuostatas (1 dalis).              1958 m. Niujorko konvencijos I straipsnio 1 dalyje, apibrėžiančioje šio teisės akto taikymo sritį, nustatyta, kad ši Konvencija taikoma pripažinimui ir vykdymui arbitražų sprendimų, priimtų kitos valstybės teritorijoje, o ne tos valstybės, kurios prašoma pripažinti ir vykdyti tokius sprendimus, dėl ginčų, kurių pusės gali būti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys.

Ji taip pat taikoma ir tiems arbitražų sprendimams, kurie nelaikomi vidaus sprendimais toje valstybėje, kurios praÅ¡oma juos pripažinti ir vykdyti.             1958 m. Niujorko konvencijos II straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog kiekviena Susitariančioji valstybė pripažįsta raÅ¡ytinį susitarimÄ , pagal kurį pusės pasižada perduoti arbitražui visus ar tam tikrus ginčus, kilusius arba galinčius kilti tarp jų dėl kurių nors konkrečių sutartinių ar kitokių teisinių santykių, galinčių bÅ«ti arbitražo nagrinėjimo dalyku.             Pagal 1958 m.

Niujorko konvencijos III straipsnį kiekviena Susitariančioji valstybė pripažįsta arbitražų sprendimus privalomais ir vykdo pagal tos teritorijos, kurioje praÅ¡oma pripažinti ir vykdyti Å¡iuos sprendimus, procesines normas tolesniuose Konvencijos straipsniuose iÅ¡dėstytomis sÄ lygomis. Arbitražų sprendimams, kuriems taikoma Å¡i Konvencija, pripažinti ir vykdyti neturi bÅ«ti taikomos iÅ¡ esmės sunkesnės sÄ lygos arba didesni muitai ar rinkliavos, negu tie, kurie galioja vidaus arbitražų sprendimams pripažinti ir vykdyti.             1958 m.

Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtinti užsienio arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai, sprendžiant užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimÄ , iÅ¡skirti į dvi grupes, kurios tarpusavyje skiriasi subjektu, galinčiu/turinčiu pareigÄ inicijuoti jų taikymÄ ir turinčiu įrodinėjimo pareigÄ . 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti pagrindai, kurie yra taikomi tik tada, kai to reikalauja arbitražo Å¡alis, prieÅ¡ kuriÄ yra priimtas praÅ¡omas pripažinti ir leisti vykdyti užsienio arbitražo sprendimas.

Todėl bÅ«tent Å¡iai Å¡aliai tenka pareiga įrodyti aplinkybes, sudarančias užsienio arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindÄ . 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje įtvirtinti užsienio arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai pasižymi tuo, jog dėl jų buvimo teismas turi spręsti ex officio, t. y. kiekvienu atveju, nepriklausomai, ar Å¡alis, prieÅ¡ kuriÄ nukreiptas užsienio arbitražo sprendimas, jais remiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-57/2013, ir kt.).

Toks patikrinimas turi būti atliekamas tiek proceso, tiek materialiosios teisės aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2008).             Nagrinėjamoje byloje šalys nesiremia 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje nustatytais nepripažinimo pagrindais ir jų neįrodinėja, o Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nenustatė 1958 m.

Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies a) punkte nustatyto nepripažinimo pagrindo. Dėl Å¡ios priežasties teisėjų kolegija patikrina ir atskirai pasisako tik dėl 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punkte nustatyto užsienio arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindo. Dėl arbitražo sprendimo prieÅ¡taravimo vieÅ¡ajai tvarkai(1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punktas)              1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punkte įtvirtintas pagrindas atsisakyti pripažinti ir vykdyti užsienio arbitražo sprendimÄ , jei tos Å¡alies, kurios praÅ¡oma pripažinti ir vykdyti, kompetentinga valdžios institucija pripažįsta, kad to sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieÅ¡tarauja Å¡ios Å¡alies vieÅ¡ajai tvarkai.             Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimo procedÅ«ra reiÅ¡kia 1958 m.

Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintų nepripažinimo pagrindų buvimo ar nebuvimo patikrinimÄ . Sprendžiant dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo negali bÅ«ti tikrinamas jo teisėtumas ir pagrįstumas (CPK 810 str. 4 d., 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnis). Tai reiÅ¡kia, kad teismas, spręsdamas užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo klausimÄ , neturi teisės arbitražo teisme iÅ¡spręsto ginčo nagrinėti iÅ¡ esmės, spręsti fakto ar materialiosios teisės klausimų, susijusių su ginčo nagrinėjimu iÅ¡ esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011).

             Nagrinėjamoje byloje tarp pareiÅ¡kėjo ir suinteresuoto asmens R. J. kilo ginčas dėl Å¡ių asmenų sudarytos sutarties II dalies, numatančios sutarties galiojimo trukmę ir pratęsimo tvarkÄ bei nustatančios netesybas už jos nutraukimÄ , sÄ lygų. Pagal minėtos sutarties nuostatas sutarties galiojimo laikotarpis skaičiuojamas nuo jos sudarymo dienos ir tęsiasi vienerius metus arba žaidėjo vardu sudarytos sutarties (kontrakto) laikotarpį, atsižvelgiant į tai, kuris laikotarpis yra ilgesnis.

Vėliau Å¡i sutartis laikoma savaime pratęsta kas kartÄ vieneriems metams, iÅ¡skyrus atvejus, kai raÅ¡tu praneÅ¡ama apie atsisakymÄ tai padaryti. PraneÅ¡imas dėl atsisakymo pratęsti sutartį gali bÅ«ti pateikiamas likus 15 dienų iki nurodyto laikotarpio pabaigos. Jeigu sutartis nutraukiama iki minėto 15 dienų nutraukimo laikotarpio, atstovui nedelsiant sumokami dvideÅ¡imt penkių procentų (25 %) nuo bendros paskutinio kontrakto, dėl kurio atstovas susiderėjo, sumos dydžio iÅ¡ anksto aptarti nuostoliai (angl. liquidated damages).

             PareiÅ¡kėjas praÅ¡yme dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti nurodo, jog nėra to sprendimo nepripažinimo pagrindų, nustatytų 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnyje. Suinteresuotas asmuo R. J. atsiliepime teigia, kad sutarties sÄ lyga dėl praneÅ¡imo apie atsisakymÄ pratęsti sutartį yra niekinė ir negaliojanti, o jos pagrindu priimtas arbitražo sprendimas prieÅ¡tarauja vieÅ¡ajai tvarkai. Be to, R. J. argumentuoja, kad arbitražo teismo sprendimu įteisintas lupikavimas – iÅ¡ suinteresuoto asmens priteistos baudinės, lupikiÅ¡ko dydžio netesybos.

Suinteresuoto asmens teigimu, tarp Å¡alių sudarytos sutarties II dalyje numatytų netesybų paskirtis – ne kompensuoti pareiÅ¡kėjo nuostolius, o nubausti suinteresuotÄ asmenį už sutarties nutraukimÄ . Suinteresuotas asmuo įrodinėja, jog Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimÄ , turi įvertinti ir sutarties, kurios pagrindu buvo priimtas aptariamas arbitražo sprendimas, sÄ lygas.              Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į 1958 m.

Niujorko konvencijos III straipsnio, reglamentuojančio, jog užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimo procedÅ«ra atliekama pagal tos valstybės, kurioje praÅ¡oma pripažinti ir vykdyti Å¡iuos sprendimus, procesines normas, nuostatas bei į faktÄ , kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pateikiami teisės iÅ¡aiÅ¡kinimai yra privalomi žemesnės instancijos teismams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2011), įskaitant Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika, nuostatų aiÅ¡kinimÄ , Å¡ioje byloje bÅ«tina remtis kasacinio teismo suformuluotomis taisyklėmis dėl arbitražo teismo sprendimo atitikties vieÅ¡ajai tvarkai vertinimo ribų.

             Kasacinio teismo praktikoje bylose dėl užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad teismui, sprendžiančiam užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo tokį sprendimÄ vykdyti klausimus, suteiktos aiÅ¡kiai apibrėžtos arbitražo teismo sprendimo tikrinimo galios. Pirma, Niujorko konvencijos V straipsnyje numatytas baigtinis galimų arbitražo teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų sÄ raÅ¡as, todėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimas reiÅ¡kia Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintų pagrindų buvimo ar nebuvimo patikrinimÄ (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011).

Antra, net ir vertinant arbitražo teismo sprendimÄ Niujorko konvencijos V straipsnyje iÅ¡vardytais pagrindais, teismo atliekamas vertinimas jokiais atvejais negali bÅ«ti toks iÅ¡samus, kad prilygtų arbitražo teismo sprendimo ar kai kurių jame nagrinėtų klausimų peržiÅ«rėjimui iÅ¡ esmės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nustatęs aiÅ¡kias arbitražo teismo sprendimo vertinimo atitikties vieÅ¡ajai tvarkai ribas, pagal kurias, vertindamas praÅ¡omÄ pripažinti arbitražo teismo sprendimÄ Niujorko konvencijos V straipsnyje nurodytu atitikties vieÅ¡ajai tvarkai pagrindu, teismas nesprendžia, ar arbitražo teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir tinkamai jas vertino, nenagrinėja, kaip buvo tiriami įrodymai arbitražo procese, taip pat nevertina, ar tinkamai buvo taikytos proceso ir materialiosios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Imlitex“ v.

UAB „Varėnos pienelis“, bylos Nr. 3K-3-370/2012). Taigi teismas, nagrinėjantis arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimÄ , neturi teisės nagrinėti bylÄ iÅ¡ esmės, aiÅ¡kintis, ar arbitrai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai iÅ¡tyrė bei įvertino įrodymus, ar tinkamai taikė teisės normas ir pan. Tačiau kasacinio teismo praktikoje konstatuota, jog bendrasis draudimas atliekant užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo procedÅ«rÄ peržiÅ«rėti sprendimÄ iÅ¡ esmės, iÅ¡reiÅ¡kia arbitražo, kaip alternatyvaus valstybiniams teismams ginčų sprendimo bÅ«do, esmę, tačiau Å¡is draudimas nereiÅ¡kia, kad teismas arbitražo sprendimo pripažinimo procese neturi susipažinti su arbitražo sprendimo turiniu ir iÅ¡analizuoti jo motyvus, siekiant įsitikinti, ar neegzistuoja Niujorko konvencijoje nustatyti arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai.

Draudimas iÅ¡ esmės peržiÅ«rėti užsienio arbitražo sprendimÄ ir teismo pareiga patikrinti atsisakymo pripažinti tokį sprendimÄ pagrindų buvimÄ sistemiÅ¡kai dera ir vienas kitam neprieÅ¡tarauja, nes atlikdamas tokiÄ patikrÄ teismas negali pakeisti arbitražo nustatytų faktinių aplinkybių kitomis aplinkybėmis bei atlikti kitokiÄ tų aplinkybių teisinę kvalifikacijÄ , nei jÄ atliko arbitražo teismas. Kartu Å¡alių pasirinktas ginčo sprendimo bÅ«das arbitražu neturėtų sukurti sÄ lygų pažeisti fundamentalias vieÅ¡osios tvarkos taisykles, todėl užsienio arbitražo sprendimo analizė galima tokia apimtimi, kiek ji skirta įvertinti galimÄ vieÅ¡osios tvarkos pažeidimÄ .

Jei vieÅ¡osios tvarkos pažeidimas negali bÅ«ti visapusiÅ¡kai įvertintas vien susipažinus su arbitražo sprendimo turiniu ir šį pažeidimÄ lemia arbitražo neanalizuotos aplinkybės bei jo netirti įrodymai, sprendimo pripažinimÄ atliekantis teismas gali įtraukti į savo vertinimÄ faktus, kurių nevertino arbitražas, priimdamas sprendimÄ , ir tirti įrodymus, kurių jis netyrė (pvz., siekdamas nustatyti Å¡alių arba arbitrų neteisėtÄ elgesį, sudarantį vieÅ¡osios tvarkos pažeidimo sudėtį) (žr.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. birželio 27 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2014).              Lietuvos apeliacinis teismas atmeta suinteresuoto asmens argumentus, kuriais įrodinėjama, kad tokio pobÅ«džio teismo procese, esant iÅ¡imtinėms aplinkybėms, galimas arbitražo teismo jau iÅ¡nagrinėtos sutarties ar atskirų jos elementų pakartotinis nagrinėjimas ar vertinimas, kadangi teismo procesas dėl užsienio valstybėje priimto arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti bei Å¡io proceso metu atliekamas patikrinimas nėra tapatus teismo procesinio sprendimo peržiÅ«ros apeliacine tvarka esmei bei riboms.

Todėl sutartis, iÅ¡ kurios kylantį ginÄÄ nagrinėjo bei dėl kurios pasisakė užsienio valstybės arbitražas, nepatenka į Lietuvos apeliacinio teismo atliekamos peržiÅ«ros ribas. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio aspektu gali bÅ«ti vertinamas tik arbitražo sprendimas, bet ne sutartis, kurios pagrindu toks arbitražo sprendimas priimtas. Be to, praÅ¡omas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje arbitražo sprendimas iÅ¡ principo apima ir sutartį, dėl kurios tokiame sprendime buvo sprendžiama bei pasisakoma, todėl antrÄ kartÄ vertinti sutartį ne tik negalima, bet ir nereikalinga.

Kaip minėta, 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnis numato baigtinį nepripažinimo pagrindų sÄ raÅ¡Ä , o arbitražo sprendimo nepripažinimas kitokiais, nei nustato minėtas tarptautinės teisės aktas, pagrindais de facto reiÅ¡kia valstybės, prisijungusios prie Å¡io dokumento, prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų nesilaikymÄ . Tačiau Å¡i aplinkybė nereiÅ¡kia, kad užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimÄ nagrinėjantis teismas, nustatęs, kad užsienio arbitražo sprendimas dėl vienokių ar kitokių priežasčių, įskaitant priežastis, susijusias su Å¡alių sutartiniais santykiais, akivaizdžiai prieÅ¡tarauja vieÅ¡ajai tvarkai, nesant objektyvaus poreikio tokios iÅ¡vados padarymui atlikti iÅ¡samiÄ arbitražo sprendimo bei teisinio reglamentavimo analizę, negali atsisakyti jo pripažinti ir leisti vykdyti.

Tam, kad bÅ«tų galima atisakyti arbitražo sprendimÄ pripažinti ir leisti jį vykdyti, tokio sprendimo prieÅ¡taravimas vieÅ¡ajai tvarkai turi bÅ«ti tiek akivaizdus, kad toks faktas teismui nekeltų pagrįstų abejonių.              Teisėjų kolegija, iÅ¡analizavusi turimÄ medžiagÄ , konstatuoja, kad bÅ«tent tokia situacija susiklostė nagrinėjamoje byloje, t. y. užsienio arbitražo sprendimas, kurį praÅ¡oma pripažinti ir leisti vykdyti, akivaizdžiai prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikoje įtvirtintai vieÅ¡ajai tvarkai.

Toliau teisėjų kolegija išsamiai pasisako dėl tokios išvados motyvų (CPK 290 - 291 straipsniai).              Iš prašomo pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje užsienio valstybės arbitražo sprendimo matyti, jog pareiškėjas pagal sutartį inter alia įsipareigojo atstovauti, patarti, konsultuoti ir padėti suinteresuotam asmeniui prisistatyti krepšinio komandoms, kiek tai susiję su žaidėjo paslaugomis ir (arba) derybomis ir bet kokių žaidėjo sutarčių dėl žaidėjo teikiamų paslaugų sudarymu.

PareiÅ¡kėjas taip pat įsipareigojo atstovauti, patarti, konsultuoti ir padėti suinteresuotam asmeniui jo santykiuose su suinteresuoto asmens krepÅ¡inio komanda. Sutartyje pažymima, kad pareiÅ¡kėjas bÅ«siÄ s vienintelis suinteresuoto asmens atstovas.              Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylos medžiagÄ , pažymi, kad teisinių veiksmų, dėl kurių susitarė Å¡alys, atitikmuo Lietuvos Respublikoje galiojančiai teisinei sistemai yra artimas Civilinio kodekso XII skyriuje reguliuojamiems civiliniams santykiams (Komercinis atstovavimas).

Å alių sudaryta sutartis atitinka minėtame CK skyriuje reglamentuotų teisinių santykių esmę, konkrečiai – CK 2.152 straipsnyje įtvirtintÄ institutÄ . Aptariamo CK 2.152 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog prekybos agentu laikomas nepriklausomas asmuo, kurio pagrindinė Å«kinė veikla – nuolat už atlyginimÄ tarpininkauti atstovaujamajam sudarant sutartis ar sudaryti sutartis atstovaujamojo vardu ir atstovaujamojo sÄ skaita. Minėta teisės norma į Lietuvos Respublikos teisinę sistemÄ perkelta derinant nacionalinius teisės aktus su Europos Bendrijos 1986 m. gruodžio 18 d.

Tarybos direktyvos 86/653/EEB „Dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su nepriklausomais komerciniais atstovais, suderinimo“ (toliau tekste - Direktyva) nuostatomis. Tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai atitinka abejuose minėtuose teisės aktuose suformuluotus esminius komercinio atstovavimo teisinių santykių požymius:

1) atstovas yra nepriklausomas subjektas;

2) atstovo veikla yra nuolatinio pobūdžio;

3) ji yra atlygintinė;

4) atstovas santykiuose su trečiaisiais asmenimis veikia atstovaujamojo vardu ir interesais. CK 2.152 straipsnio nuostatos reglamentuoja teisinius santykius tiek pačiam atstovui sudarant sutartis atstovaujamojo vardu, tiek (kaip susiklostė Å¡ioje byloje) atstovui tiktai derantis dėl sutarčių sudarymo (t. y. kai sutartį sudaro pats atstovaujamasis). Vadovaujantis CK 2.156 straipsniu agentas privalo sÄ Å¾iningai ir rÅ«pestingai vykdyti visus atstovaujamojo pavedimus ir protingumo kriterijų atitinkančias instrukcijas, bÅ«ti lojalus atstovaujamajam ir veikti iÅ¡imtinai dėl atstovaujamojo interesų (1 punktas).

Taigi atstovÄ ir atstovaujamÄ jį sieja fiduciariniai teisiniai santykiai, atstovas, nors ir veikia savarankiÅ¡kai, iÅ¡ esmės privalo vykdyti atstovaujamojo nurodymus. CK XXXV skyriaus (Atlygintinų paslaugų teikimas) 6.716 straipsnio, įtvirtinančio atlygintinų paslaugų sutarties sampratÄ , 2 dalis numato, kad Å¡io skyriaus nuostatos taikomos tik tokioms paslaugoms, kai tarp paslaugų teikėjo ir kliento neatsiranda darbo ar kitokių pavaldumo (subordinacijos) santykių. Nors sporto agentų ir sportininkų sudaromos agentavimo sutartys iÅ¡ principo gali apimti ir tam tikrų atlygintinų paslaugų teikimÄ (pvz., mokesčių, teisinės konsultacijos, finansų bei investicijų valdymas, įvaizdžio kÅ«rimas, marketingas ir kt.), pareiÅ¡kėjo ir suinteresuoto asmens sudarytoje sutartyje dėl Å¡ių paslaugų teikimo nesutarta, todėl nėra pagrindo Å¡alių sudarytÄ sutartį vertinti kitaip nei komercinio atstovavimo sutartį.

Faktas, kad tarp sportininko ir sporto agento sudaroma sutartis savo esme yra komercinio atstovavimo sutartis, taip pat patvirtinamas ir teisės mokslo doktrinoje (žr. Wong, G. M. Essentials of Sports Law, 4th ed. Praeger, 2010. P 577). AnalogiÅ¡kos pozicijos dėl ginčo teisinių santykių kvalifikavimo laikėsi ir bylÄ iÅ¡nagrinėjęs arbitražas. Todėl suinteresuoto asmens argumentai, kad tarp Å¡alių susiklostę teisiniai santykiai yra atlygintinų paslaugų teikimas, bei su Å¡iais argumentais siejami teiginiai (pavyzdžiui, dėl tokio pobÅ«džio sutarties nutraukimo tvarkos) teisėjų kolegijos atmetami kaip nepagrįsti.

             CK 2.165 ir 2.166 straipsniai reglamentuoja atitinkamai neterminuotos ir terminuotos komercinio atstovavimo sutarties nutraukimo tvarkÄ . CK 2.166 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad apibrėžtam terminui sudarytÄ sutartį kiekviena Å¡alis turi teisę nutraukti prieÅ¡ terminÄ , jeigu tam yra svarbių priežasčių. Atsisakymas nuo Å¡ios teisės negalioja. Vadovaujantis CK 2.165 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu komercinio atstovavimo sutarties terminas yra pasibaigęs ir terminuota sutartis tapo neterminuota, jos nutraukimui taikomi Å¡io straipsnio 1 dalyje nurodyti įspėjimo terminai, į kuriuos įskaičiuojamas terminuotos sutarties galiojimo terminas.

Pagal aptariamo straipsnio 1 dalį neapibrėžtam terminui sudaryta sutartis gali bÅ«ti bet kurios Å¡alies iniciatyva nutraukta, jeigu apie sutarties nutraukimÄ iÅ¡ anksto praneÅ¡ta kitai Å¡aliai per Å¡iuos terminus:

1) prieÅ¡ vienÄ mėnesį – jeigu sutartis tęsėsi ne ilgiau kaip vienerius metus;

2) prieš du mėnesius – jeigu sutartis tęsėsi ne ilgiau kaip dvejus metus;

3) prieš tris mėnesius – jeigu sutartis tęsėsi ne ilgiau kaip trejus metus;

4) prieÅ¡ keturis mėnesius – jeigu sutartis tęsėsi ilgiau kaip trejus metus. CK 2.165 straipsnio 2 dalis nurodo, kad Å¡alys savo susitarimu negali nustatyti trumpesnių praneÅ¡imo terminų, bet gali nustatyti ilgesnius praneÅ¡imo terminus, tačiau visais atvejais abiem Å¡alims taikomi vienodi praneÅ¡imo terminai. PraneÅ¡ta turi bÅ«ti iki kalendorinio mėnesio pabaigos.              Taigi pagal Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintÄ neterminuotų komercinio atstovavimo sutarčių nutraukimo tvarkos teisinį reglamentavimÄ sutarties galiojimo trukmė bei praneÅ¡imo apie ketinimÄ nutraukti sutartį terminas koreliuoja: kuo ilgiau galiojo sutartis, tuo yra nustatytas ilgesnis praneÅ¡imo apie jos nutraukimÄ terminas.

AnalogiÅ¡kos nuostatos yra įtvirtintos aukščiau minėtos Direktyvos 15 straipsnyje, įvairių valstybių nacionaliniuose teisės aktuose (žr. Vokietijos Federacinės Respublikos komercinio kodekso (vok. Handelsgesetzbuch) 89 paragrafÄ , PrancÅ«zijos Respublikos komercinio kodekso (pranc. Code de commerce ) L.134-11 straipsnį ir kt.). Å ių nuostatų raison d‘etre (liet. egzistavimo priežastis) yra paprasta: galimybės nutraukti neterminuotÄ sutartį nebuvimas reikÅ¡tų, kad sutartinių santykių tęsti nepageidaujanti Å¡alis bÅ«tų saistoma sutarties tol, kol kontrahentas nesutiktų jos nutraukti.

Tokia padėtis neabejotinai neatitiktų Å¡alies, siekiančios sutartinio santykio užbaigimo, interesų. Kitos teisinio santykio pusės, dažniausiai net nesiekiančios sutarties nutraukimo, teisės ir teisėti interesai, savo ruožtu, taip pat turi bÅ«ti saugomi – tokia teisinio santykio Å¡alis gali bÅ«ti priklausoma nuo sutartinių teisinių santykių, kuriuos kontrahentas pageidauja nutraukti. Å is interesas gali bÅ«ti pagrįstas investicijų grÄ Å¾a, siekiu, buvusiam partneriui nutraukus sutartį, persiorientuoti į verslo santykius su naujais klientais, verslo pertvarkymo poreikiu ir kt.

CK 2.165 straipsnio paskirtis ir esmė – subalansuoti Å¡iuos prieÅ¡ingus Å¡alių interesus: Å¡alis, siekianti nutraukti neapibrėžtÄ laiko tarpÄ egzistavusį teisinį santykį, tinkamai praneÅ¡usi gali tai padaryti, o prieÅ¡inga Å¡alis Å¡iuo atveju gauna protingÄ laiko tarpÄ , per kurį gali atlikti vienokius ar kitokius reikalingus veiksmus. Taip yra saugomi abiejų Å¡alių interesai. Tuo atveju, jeigu praneÅ¡imo termino nesilaikoma, aptariamÄ pareigÄ pažeidusi Å¡alis turi atlyginti kitai Å¡aliai nuostolius (CK 2.165 straipsnio 3 dalis).

Tokia yra iÅ¡ankstinio praneÅ¡imo apie ketinimÄ nutraukti sutartį esmė bei Å¡alies, pažeidusios Å¡iÄ pareigÄ , prievolės sumokėti nukentėjusiajai Å¡aliai jos patirtus nuostolius paskirtis. Å io instituto esmė bei paskirtis tiek pagal Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę, tiek pagal minėtus Vokietijos ir PrancÅ«zijos teisės aktus, tiek ir pagal DirektyvÄ sutampa.              Šalys, įgyvendindamos sutarčių laisvės principÄ , turi teisę sulygti dėl savo teisių ir pareigų turinio, įskaitant teisę susitarti dėl netesybų.

IÅ¡ praÅ¡omo pripažinti ir leisti vykdyti arbitražo teismo sprendimo matyti, kad pareiÅ¡kėjas bendrovė Interperformances Inc. bei suinteresuotas asmuo R. J. 2003 m. lapkričio 18 d. sutartimi susitarė dėl netesybų, žaidėjo mokėtinų už prievolių pagal sutartį nevykdymÄ â€“ sutartyje nustatyto 15 dienų termino praneÅ¡ti apie sutarties nutraukimÄ nesilaikymÄ . Å alys susitarė, jog pažeidus sutartimi sulygtÄ agento informavimo apie sutarties nutraukimÄ tvarkÄ , agentui turės bÅ«ti sumokėti 25 proc. nuo bendros paskutinio kontrakto, dėl kurio atstovas susiderėjo, sumos dydžio iÅ¡ anksto aptarti nuostoliai (angl. liquidated damages).             Teisėjų kolegija pažymi, kad liquidated damages institutas, kurį Å¡alys nurodė sutartyje, yra kilęs iÅ¡ bendrosios teisės tradicijos valstybių teisinių sistemų.

Å io teisinio instrumento esmė yra ta, jog Å¡alys, sudarydamos sutartį, turi teisę iÅ¡ anksto įvertinti sutarties neįvykdymo (netinkamo vykdymo) atveju patirsimus nuostolius bei joje numatyti pinigų sumÄ , kuriÄ prievolę pažeidusi Å¡alis turėsianti sumokėti kontrahentui, nereikalaujant nukentėjusiajai Å¡aliai įrodinėti patirtų nuostolių dydžio (žr. Liquidated Damages: A Comparison of the Common Law and the Uniform Commercial Code [comments] Fordham Law Review, Vol. 45, Issue 6 (May 1977), pp. 1349-1381).

Kaip ir Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje numatytų netesybų rūšių, liquidated damages instituto paskirtis yra grynai kompensacinio pobūdžio. Tai reiškia, kad šis institutas iš esmės negali būti naudojamas bausti (baudimui). Nepaisant to, šalys, sutartyje numatydamos liquidated damages, iš tiesų gali siekti kitokių tikslų, pavyzdžiui, bausmės sutartinio įteisinimo. Šiuo atveju aptariamas institutas šalių sutartyje gali būti naudojamas kaip baudinio pobūdžio sankcijų funkcinis atitikmuo.

Todėl teismas privalo pats kvalifikuoti teisinį instrumentÄ , dėl kurio kyla ginčas. IÅ¡ anksto aptartų nuostolių ir bausmę nustatančių sutarties sÄ lygų samprata, atribojimo kriterijai bei sukeliamos teisinės pasekmės pagal Jungtinės Karalystės teisę yra iÅ¡dėstyti Jungtinės Karalystės Lordų RÅ«mų jurisprudencijoje (Å¡iais klausimais žr. Dunlop Pneumatic Tyre Co Ltd v New Garage & Motor Co Ltd [1914] UKHL 1 (01 July 1914) ir cituojamÄ praktikÄ ). Bendrosios teisės tradicijos užsienio valstybių teismų praktikoje bei teisės mokslo doktrinoje pažymima, kad liquidated damages įtvirtinanti sutarties nuostata yra vykdytina, jeigu ji nustato protingÄ Å¾alos, kilusios ar galėjusios kilti dėl sutarties pažeidimo, prognozę.

Tačiau tuo atveju, jeigu pinigų suma, sutartyje nurodyta kaip liquidated damages, nėra proporcingai susijusi su žalos, kilusios ar galėjusios kilti dėl sutarties pažeidimo, dydžiu, Å¡i nuostata yra laikoma penalty (liet. bausmė, bauda). Penalty – sutarties nuostata, skirta atgrasyti Å¡alį nu sutarties nutraukimo bei nubausti jÄ už tokio pobÅ«džio veiksmus. Tuo atveju, jeigu Å¡alių numatyti iÅ¡ anksti aptarti nuostoliai yra neproporcingai dideli, jie laikomi bausme (angl. penalty), o tokio pobÅ«džio sutarties sÄ lyga negalioja (be kita ko, žr.

Jungtinių Amerikos Valstijų unifikuoto komercinio kodekso 2-718 paragrafo 1 dalį). Teisės mokslo doktrinoje (kaip ir anksčiau minėtoje Jungtinės Karalystės Lordų RÅ«mų praktikoje) pažymima, kad sÄ lyga, nustatanti penalty, skirtingai nei liquidated damages, nėra vykdytina (angl. unenforceable) (žr. Mann, R. A. and Roberts, B. S. Smith & Roberson’s Business Law, Fifteenth Edition. South-Western, Cengage Learning. 2012. P. 323).              Šioje byloje vertintina, jog, atsižvelgiant į tokio pobÅ«džio sutarčių nutraukimo tvarkÄ , ypač – iÅ¡ankstinio praneÅ¡imo apie sutarties nutraukimÄ institutÄ , jo esmę bei paskirtį, pareiÅ¡kėjo ir suinteresuoto asmens 2003 m. lapkričio 18 d. sutarties II dalyje numatytų netesybų dydis apskritai nesusijęs su agento realiai ar potencialiai galimais patirti nuostoliais, todėl akivaizdu, kad tokio pobÅ«džio sutartine nuostata iÅ¡ tiesių siekiama apsunkinti žaidėjo galimybes nutraukti sutartį ir jį nubausti.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad sutarties projektÄ rengė ne krepÅ¡ininkas, o agentas. Teisingumo principas reikalauja, kad vienos iÅ¡ Å¡alių, be kita ko, rengusios sutartį, galimybė a priori įtraukti į jÄ tokio pobÅ«džio nuostatų, nesuteiktų jai jokių teisinių privilegijų vien dėl Å¡ios galimybės. Kadangi tiek netesybų apskritai, tiek liquidated damages instituto paskirtis yra kompensacinė, netesybos negali bÅ«ti instrumentu, skirtu bausti, tačiau ginčo Å¡alių sutarties II dalyje numatytos netesybos vertintinos kaip baudinę, o ne kompensacinę paskirtį turinčios priemonės.             Teisėjų kolegijai konstatavus, kad:

a) atstovavimo sutartyje nustatytas 15 dienų praneÅ¡imo terminas yra skirtas ne apsaugoti agentÄ nuo siurprizinio sutarties nutraukimo, bet apsunkinti krepÅ¡ininko (atstovaujamojo) galimybes nutraukti atstovavimo sutartį;

b) sutartyje numatytų netesybų funkcija yra ne kompensacinė, bet iÅ¡ esmės baudinio pobÅ«džio (tarnaujanti atstovaujamojo atgrasymui nuo sutarties nutraukimo), akivaizdu, jog užsienio valstybės arbitražo sprendimas, kuriuo pagal tokio turinio sutarties sÄ lygas (atstovavimo sutarties II dalies paskutiniame sakinyje iÅ¡dėstytos sÄ lygos pagrindu) priteistos tam tikros pinigų sumos, prieÅ¡tarauja vieÅ¡ajai tvarkai. Nors pagal Å veicarijos Konfederacijos teisę teismas, nustatęs, kad Å¡alių aptartos netesybos yra neproporcingai didelės, turi teisę jas mažinti iki tinkamo dydžio (žr.

Smits, J. M. Elgar Encyclopedia Of Comparative Law, Second Edition, Edward Elgar, 2014. P. 770), visgi nustačius, kad nagrinėjamoje situacijoje jos apskritai nėra susijusios su nuostolių atlyginimu, be to, įvertinant, kad pats jų atsiradimo pagrindas neatitinka teisingumo principo reikalavimų, pareiškėjo prašymas yra netenkinamas.              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 809 straipsniu, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsniu ir 1958 m.

Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo V straipsnio 2 dalies b) punktu, n u t a r i a:              Atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Å veicarijos Konfederacijos Tičino kantono prekybos, pramonės ir amatų rÅ«mų Arbitražo teismo 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimÄ , priimtÄ byloje Nr. 500057-2012, kuriuo pareiÅ¡kėjo Jungtinių Amerikos Valstijų bendrovės Interperformances Inc. naudai iÅ¡ suinteresuoto asmens R.

J. priteista 325 000 EUR sutartinių netesybų, 5 proc. metinės palūkanos, skaičiuojant jas nuo 2011 m. rugsėjo 30 d., taip pat 49 605 Šveicarijos frankų arbitražo išlaidų.              Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per 30 dienų nuo priėmimo gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Teisėjai                                                                        Dalia Kačinskienė                                                                                      Gintaras Pečiulis                                                                                      Alvydas Poškus