b292ce3d-aef3-4bd7-bd09-7153bfe6d3dc · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-1822-611/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-41781-2013-6Procesinio sprendimo kategorijos: 50.11.2.; 121.14.; 121.18.; 121.21 (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S2014 m. gegužės 30 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų teisėjų Romualdos Janovičienės, Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo ieÅ¡kovo SÄ® „Vilniaus miesto bÅ«stas“ apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo SÄ® „Vilniaus miesto bÅ«stas“ ieÅ¡kinį atsakovams R.

M. ir E. B. dėl iÅ¡keldinimo iÅ¡ gyvenamosios patalpos, trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.              Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė : I. Ginčo esmė ieÅ¡kovas kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydamas iÅ¡keldinti atsakovus iÅ¡ gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), bei priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Nurodė, kad gyvenamoji patalpa, esanti Keramikų g. 88-2, Vilniuje, nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei.

Tuo tarpu Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008-05-28 sprendimu Nr.1-474 perdavė SÄ® „Vilniaus miesto bÅ«stas“ patikėjimo teise valdyti visas Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamÄ sias patalpas. IeÅ¡kovo teigimu, Vilniaus miesto savivaldybė nėra suteikusi atsakovams teisės naudotis minėta gyvenamÄ ja patalpa, o ieÅ¡kovas nėra sudaręs su atsakovais gyvenamosios patalpos nuomos sutarties. Todėl atsakovai, ieÅ¡kovo teigimu, gyvenamÄ ja patalpa naudojasi nesant jokio teisinio pagrindo, dėl ko pažeidžia ieÅ¡kovo, kaip jam patikėto turto valdytojo, teises.Atsakovai atsiliepimų į ieÅ¡kinį nepateikė.             II.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 3 d. sprendimu už akių ieÅ¡kinį atmetė. Teismas nustatė, kad gyvenamoji patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei (b.l.5-6). Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008-05-28 sprendimu Nr.1-474 minėta gyvenamoji patalpa kartu su kitomis gyvenamosiomis patalpomis perduotos ieÅ¡kovui. Minėta gyvenamÄ ja patalpa naudojasi atsakovai, nesant tarp jų ir ieÅ¡kovo raÅ¡tu sudarytos gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties (b.l.8-14).

Teismas pripažino, kad vien raÅ¡ytinės gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nebuvimas savaime negali lemti pagrindo pagal CK 6.612 str. iÅ¡keldinti atsakovus iÅ¡ gyvenamųjų patalpų, neįvertinus visų svarbių tokiose bylose aplinkybių. Teismas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „bÅ«sto“ sÄ voka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, gali apimti ne tik teisėtai įsteigtÄ ir užimtÄ bÅ«stÄ , bet ir faktinę asmens gyvenamÄ jÄ vietÄ , kuri kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryÅ¡ių su konkrečia vieta buvimÄ .

Teisės į bÅ«sto neliečiamybės gerbimÄ apribojimas gali bÅ«ti įvairių formų, iÅ¡ kurių griežčiausia – tai bÅ«sto netekimas, todėl kiekvienu atveju svarbu nustatyti nurodytos formos proporcingumÄ ir pagrįstumÄ , be to, skundžiamas apribojimas bus laikomas bÅ«tinu demokratinėje visuomenėje teisėtam tikslui pasiekti, jeigu jis atitiks primygtinį socialinį poreikį ir bus proporcingas siekiamam teisėtam tikslui pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-267/2011).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog ilgalaikis socialinio bÅ«sto patalpų faktinis naudojimas, jas remontuojant, prižiÅ«rint, atsiskaitant už atitinkamas komunalines paslaugas, nors nesukuria teisės į nuomÄ , bet suformuoja pareigÄ vietos savivaldos institucijai spręsti tokių asmenų teisės į bÅ«stÄ klausimÄ , kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į teisines galimybes užtikrinti teisę į bÅ«stÄ , ypač jeigu Å¡ios teisės apsauga taikoma nepilnamečiams vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1547/2002, 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2010).Kadangi atsakovo E. B. gyvenamoji vieta ginčo patalpoje deklaruota nuo 1996-04-19, t.y. beveik nuo gimimo, o atsakovė R.

M. Å¡iuo adresu gyvenamÄ jÄ vietÄ deklaravo nuo 1991-06-19 (b.l.7), atsakovai gyvena ir naudojasi ginčo gyvenamosiomis patalpomis jau beveik 23 metus, atsakovai faktiÅ¡kai gyveno socialiniame bÅ«ste, mokėjo ir moka bÅ«sto nuomÄ bei kitas komunalines paslaugas, teismas konstatavo, kad atsakovams yra atsiradę teisėtų lÅ«kesčių dėl galimybės gyventi Å¡ioje patalpoje. Tuo tarpu ieÅ¡kovui beveik 23 metus nesiimant jokių veiksmų dėl socialinio bÅ«sto nuomos teisinių santykių nutraukimo ar raÅ¡ytinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties sudarymo, teismas laikė, kad ieÅ¡kovas neprieÅ¡taravo faktiniam gyvenamųjų patalpų naudojimui, o savo ruožtu dėl to atsakovai neturėjo jokio pagrindo abejoti jų galimybe gyventi bei naudotis Å¡iomis patalpomis.

Aplinkybę, kad atsakovai mokėjo mokesčius bei dengė įsiskolinimus už komunalines paslaugas, teismas grindė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus iÅ¡vada (b.l.37-42) bei tuo, kad ieÅ¡kovas nepateikė duomenų apie atsakovų įsiskolinimus. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 str., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 5 p., Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintu vaiko teisių prioritetinės apsaugos principu, atsižvelgdamas į tai, kad su atsakove ginčo patalpoje kartu gyvena ir jos nepilnametis vaikas E. B., gim. (duomenys neskelbtini), atsakovė Å¡iuo metu yra bedarbė, gauna 350,00 Lt socialinę paÅ¡alpÄ bei 180,00 Lt naÅ¡lių ir naÅ¡laičių pensijÄ , ilgai naudojasi ginčo patalpa ir moka nuomos mokestį bei komunalinius mokesčius, kad iÅ¡keldinimo atveju ji neturėtų kur gyventi, dėl ko vaikas bÅ«tų apgyvendintas Globos namuose, teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad iÅ¡keldinimas iÅ¡ gyvenamųjų patalpų bÅ«tų neproporcingas teisės pažeidimui.

Atsakovų iÅ¡keldinimas, nesuteikiant jiems kitos tinkamos gyventi patalpos, kartu atsižvelgiant ir į atsakovės socialinį statusÄ , iÅ¡ esmės pažeistų jos ir vaiko interesus, todėl bÅ«tent atsakovų interesai tokioje situacijoje nusveria teisėtus valstybės tikslus, o iÅ¡keldinimas nėra proporcingas siekiamam tikslui. Todėl teismas ieÅ¡kovo reikalavimo netenkino. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai                          Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovas SÄ® „Vilniaus miesto bÅ«stas“ praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimÄ ir ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį patenkinti, iÅ¡keldinti atsakovus iÅ¡ gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), taip pat priteisti iÅ¡ atsakovės R.

M. bylinėjimosi iÅ¡laidas. Apeliacinį skundÄ grindžia tokiais argumentais:pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad raÅ¡ytinės nuomos sutarties nebuvimas savaime negali lemti pagrindo pagal CK 6.612 str. iÅ¡keldinti atsakovus iÅ¡ gyvenamųjų patalpų. Å iuo atveju nuomos sutartis nebuvo sudaryta, nors CK 6.579 str. numato, kad kai nuomotojas yra savivaldybė, valstybė ar juridinis asmuo, nuomos sutartis turi bÅ«ti sudaroma raÅ¡tu,  todėl atsakovai neteisėtai, nesudarę tokios sutarties, apsigyveno ginčo patalpose savavaliÅ¡kai.

Remiantis CK 6.612 str. savavaliÅ¡kai užėmę gyvenamÄ jÄ patalpÄ asmenys turi bÅ«ti iÅ¡keldinami, nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos. Be eilės iÅ¡nuomojus butÄ atsakovams bÅ«tų pažeisti ne tik LR valstybės paramos bÅ«stui įsigyti ar iÅ¡sinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo reikalavimai, bet ir kitų asmenų, įraÅ¡ytų į sÄ raÅ¡Ä , teisės ir teisėti interesai. Palikus galioti skundžiamÄ teismo sprendimÄ , bÅ«tų paneigtas eilėje socialiniam bÅ«stui gauti laukiančių asmenų teisėtų lÅ«kesčių principas.

Be to, teisės į bÅ«stÄ apsauga ir gynimas neturėtų bÅ«ti suabsoliutinta. Tokio pobÅ«džio bylose kartu turi bÅ«ti vertinami ir kiti teisės principai, ypač asmenų lygiateisiÅ¡kumas nuomojant savivaldybės socialinį bÅ«stÄ . Palikus skundžiamÄ teismo sprendimÄ susidarytų situacija, kad nesant teisinio pagrindo asmenims nuomotis savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų, tokia teisė jiems bÅ«tų pripažįstama, taip pažeidžiant imperatyvias teisės aktų nuostatas ir kitų asmenų teises.Kadangi atsakovai ginčo butÄ užėmė neteisėtai, todėl nagrinėjamu atveju nebuvo teisėto pagrindo, kuriuo atsakovai bÅ«tų įgiję tam tikras teises ar teisėtus lÅ«kesčius.

Atsakovai atsiliepimo ieÅ¡kovo į apeliacinį skundÄ nepateikė.              IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinis skundas netenkinamas.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylÄ nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.).

Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (LR CPK 329 str.). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad gyvenamoji patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei (b.l.5-6). Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008-05-28 sprendimu Nr.1-474 minėtas butas buvo perduotas ieÅ¡kovui. Minėtu butu faktiÅ¡kai naudojasi ir jame gyvena atsakovai, atsakovė R. M. nuo 1991-06-19, o atsakovas E. B. nuo savo gimimo (b.l.8-9). Atsakovė savo gyvenamÄ jÄ vietÄ minėtame bute deklaravo 1991-06-19, o atsakovas 1996-04-19.

Atsakovai nei su ieÅ¡kovu, nei su ginčo buto savininku Vilniaus miesto savivaldybe nėra sudarę raÅ¡ytinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties. Byloje yra kilęs ginčas dėl CK 6.612 str. nuostatų taikymo bei dėl to, ar teismas pagrįstai nusprendė netenkinti ieÅ¡kovo reikalavimo iÅ¡keldinti atsakovus iÅ¡ ginčo buto.IeÅ¡kovas reikalavimÄ atsakovams iÅ¡ esmės grindė vieninteliu argumentu, t.y. tuo, kad atsakovai savavaliÅ¡kai užėmė ginčo butÄ , kadangi nėra sudarę raÅ¡ytinę gyvenamosios patalpos nuomos sutartį.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė moka nuomos mokestį ieÅ¡kovui bei komunalinius mokesčius, ieÅ¡kovas Å¡ių teismo iÅ¡vadų neginčija, todėl teisėjų kolegija vadovaujasi tokia pirmosios instancijos teismo pagal bylos duomenis padaryta iÅ¡vada.CK 6.579 str. 1 d. nustato, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kai nuomotojas yra valstybė, savivaldybė ar juridinis asmuo, turi bÅ«ti sudaroma raÅ¡tu. Tačiau minėta bei jokia kita CK norma nenustato, kad raÅ¡ytinės formos nesilaikymas tokiÄ sutartį daro negaliojančia, o pagal CK 1.93 str. 1 d.

įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. Dėl Å¡ios priežasties teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad vien raÅ¡ytinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nebuvimas savaime negali lemti pagrindo pagal CK 6.612 str. iÅ¡keldinti atsakovus iÅ¡ ginčo gyvenamųjų patalpų, neįvertinus visų svarbių bylos aplinkybių. Tokios nuostatos laikosi ir kasacinis teismas, papildomai nurodę, kad iÅ¡keldinimas reiÅ¡kia teisės į bÅ«sto neliečiamybę apribojimÄ , todėl CK 6.612 str. turi bÅ«ti aiÅ¡kinamas ir taikomas kartu su žmogaus teises (konkrečiai – teisę į bÅ«sto neliečiamybę) įtvirtinančiomis tiek nacionalinės, tiek tarptautinės teisės normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-432/2011).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė ginčo bute gyvena nuo 1991 metų, o atsakovas – 1996 m., iki tol Vilniaus miesto savivaldybė ir ieÅ¡kovas toleravo atsakovų gyvenimÄ ginčo bute, priimdavo iÅ¡ jų mokamÄ nuomos mokestį, neinicijavo atsakovų iÅ¡keldinimo virÅ¡ 20 metų, leido atsakovams minėtame bute deklaruoti gyvenamÄ jÄ vietÄ . Tokios aplinkybės, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, sudaro pagrindÄ daryti iÅ¡vadai, jog atsakovai įgijo teisėtÄ lÅ«kestį dėl galimybės gyventi ginčo patalpoje ir neturėjo pagrindo abejoti jų teise naudotis Å¡ia patalpa.

Žmogaus teisė į bÅ«sto neliečiamybę yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 str. įtvirtinta konstitucinė asmens teisė. Pagarbos Å¡iai teisei principas taip pat įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 str. 1 d., kuri yra privaloma ir tiesiogiai taikoma Lietuvoje (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-432/2011). Minėtoje cituotoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad sprendžiant asmenų iÅ¡keldinimo iÅ¡ savavaliÅ¡kai užimtų socialinio bÅ«sto patalpų klausimÄ , turi bÅ«ti nustatyta Å¡alių (neteisėtai patalpas užėmusių asmenų ir patalpų savininkų) interesų pusiausvyra, atsižvelgiant į tai, kad savavaliÅ¡ko patalpų užėmimo faktas savaime nepaneigia asmens teisės į bÅ«sto neliečiamybę, tačiau Å¡i teisė gali bÅ«ti apribojama, priklausomai nuo nustatytų konkrečioje situacijoje susiklosčiusių aplinkybių, t.y. klausimas, ar keldinamų asmenų teisė į bÅ«sto neliečiamybę gintina ir kokia apimtimi, turi bÅ«ti sprendžiamas remiantis individualiomis kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybėmis.

Tokiose bylose svarbiausia, įvertinus visas reikÅ¡mingas faktines aplinkybes, atsakyti į klausimÄ , ar iÅ¡keldinimas yra proporcinga neteisėtai užėmusių gyvenamÄ sias patalpas asmenų teisės į bÅ«sto neliečiamumÄ apribojimo priemonė, ar toks teisių apribojimas yra ne tik numatytas įstatyme ir juo siekiama įstatyme įtvirtintų tikslų, bet ir ar jis bÅ«tinas demokratinėje visuomenėje (Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad sprendžiant šį klausimÄ , privalo bÅ«ti atsižvelgiama į asmenų apsigyvenimo socialiniame bÅ«ste aplinkybes, laikotarpį, kurį asmenys gyvena socialiniame bÅ«ste, jų elgesį (nuomos, komunalinių mokesčių mokėjimas ir pan.), turtinę padėtį, galimybes jiems apsirÅ«pinti gyvenamuoju bÅ«stu, savivaldybės, kaip socialinio bÅ«sto savininko, elgesį administruojant socialinius bÅ«stus, taip pat į tai, kad socialinio bÅ«sto nuomos santykiai susiklosto savivaldybei įgyvendinant jai priskirtÄ socialinę funkcijÄ , todėl Å¡ių santykių sritis siejasi ir su kitų asmenų, įtrauktų į savivaldybės sÄ raÅ¡us socialiniam bÅ«stui iÅ¡sinuomoti, teisėtais interesais, ir pan.

Nustačius, kad neteisėtai užimtose patalpose gyvena nepilnamečiai vaikai, ypatingas dėmesys turi bÅ«ti skiriamas vaikų interesų apsaugai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-445/2010; kt.). Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad vadovaujantis Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 str., LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str., ginant vaikų teises, turi bÅ«ti pasirenkamas toks racionalus sprendimo bÅ«das, kad tos minimalios gyvenimo sÄ lygos, kurias jie turėjo, bÅ«tų iÅ¡saugotos.

Bendrojo vaiko teisių apsaugos principo, pagal kurį nė vienas vaikas negali bÅ«ti paliktas be gyvenamojo bÅ«sto, įgyvendinimÄ turi užtikrinti vaiko tėvai, kiti teisėti atstovai, o jiems neiÅ¡galint – valstybė per savo institucijas. Kasacinis teismas taip pat pabrėžė, kad vaiko teisių, kaip ir bet kurių kitų, negalima suabsoliutinti, vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams ir kiekvienu konkrečiu atveju bÅ«tina nustatyti protingÄ bei sÄ Å¾iningÄ pusiausvyrÄ tarp vaikų interesų gynybos bei bÅ«sto, iÅ¡ kurio reikalaujama iÅ¡sikelti, savininko teisių bei teisėtų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje Nr.3K-3-410/2010; 2011 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-432/2011).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylÄ , atsižvelgė į minėtus kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimus, nustatė ir tinkamai įvertino visas bylai reikÅ¡mingas aplinkybes, tiek dėl atsakovų apsigyvenimo ginčo patalpose aplinkybių, gyvenimo laikotarpio, jų elgesio, tiek dėl ieÅ¡kovo ir Vilniaus miesto savivaldybės netinkamo elgesio. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, pripažintina, kad per daugiau nei 20 metų susiformavo atsakovės ir jos nepilnamečio vaiko tvirti ilgalaikiai ryÅ¡iai su jų gyvenamÄ ja vieta, atsakovės nepilnametis sÅ«nus gyvena Å¡ioje patalpoje nuo gimimo.

Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovų iÅ¡keldinimas nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, be kita ko, iÅ¡ esmės pažeistų atsakovo – nepilnamečio vaiko - interesus ir bÅ«tų neproporcinga atsakovų teisių į bÅ«stÄ apribojimo priemonė. Atsakovai jokio kito bÅ«sto neturi, atsakovas yra nepilnametis, atsakovė yra bedarbė, jos pajamas sudaro tik gaunamos socialinės iÅ¡mokos. IeÅ¡kovas neginčija aplinkybės, kad atsakovė pagal Valstybės paramos bÅ«stui įsigyti ar iÅ¡sinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymÄ , atsižvelgiant į bylos duomenis apie jos turtinę padėtį, turėtų teisę pretenduoti į socialinį bÅ«stÄ .

Esant nurodytoms aplinkybėms ieÅ¡kovo reikalavimo tenkinimas bÅ«tų neproporcinga priemonė atsakovų padarytam pažeidimui. IeÅ¡kovo apeliacinio skundo argumentas, kad teismo sprendimu paneigiama socialinio bÅ«sto paskirtis, kad pažeidžiami kitų asmenų, įraÅ¡ytų į eilę socialiniam bÅ«stui gauti asmenų, teisės ir teisėti interesai, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi atsakovai taip pat yra socialinės paramos reikalingi asmenys pagal Valstybės paramos bÅ«stui įsigyti ar iÅ¡sinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymÄ .

Kiti ieÅ¡kovo apeliacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į nurodytus nutartyje motyvus bei nustatytas byloje aplinkybes, neturi teisinės reikÅ¡mės ginčui bei nepaneigia nustatytų aplinkybių bei padarytų teismo iÅ¡vadų, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.Vadovaudamasi tuo, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, visapusiÅ¡kai iÅ¡tyrė ir įvertino bylai reikÅ¡mingas aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

IeÅ¡kovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo skundžiamÄ teismo sprendimÄ pakeisti arba panaikinti (LR CPK 320 str.), todėl ieÅ¡kovo apeliacinis skundas atmetamas.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, n u t a r i a: Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 3 d. sprendimÄ už akių palikti nepakeistÄ . Teisėjai                          Romualda Janovičienė Andžej Maciejevski Alma Urbanavičienė