2020-10-21 Nr. AB-20386-3-64-3-02860-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1703-438/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02860-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. balandžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. R. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau –Telšių AVPK) 4800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2017 m. kovo 21 d. buvo laikomas Telšių AVPK Mažeikių rajono policijos komisariato areštinėje (toliau – Areštinė) sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose asmenų buvo daugiau nei gali būti pagal teisės aktų reikalavimus. Baldai ir sanitarinis mazgas užėmė didžiąją dalį kameros ploto. Nebuvo užtikrinta galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, sanitariniame mazge nebuvo veidrodžio, atskiros ventiliacijos sistemos, todėl kameroje buvo nemalonus kvapas. Sanitarinis mazgas atitvertas žema sienele. Nebuvo pakankamai šilumos. Kamerose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku. Pareiškėjas turėjo teisę į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje. Kamerų langai aklinai uždengti neskaidraus plastiko lakštais, todėl kamerose trūko šviesos ir oro, nebuvo galima matyti daugumos televizijos kanalų, nebuvo ventiliacijos.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Telšių AVPK pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas teigė, kad sanitarinis mazgas visose kamerose yra atitvertas nuo likusio kameros ploto. Aukščio pertvara iki 2016 m. gruodžio 1 d. buvo 1 m. 20 cm., po to pailginta iki 1 m. 80 cm. Įėjimui į sanitarinį mazgą yra įrengtos durys. Paaiškino, kad apie tai, jog Telšių AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus Mažeikių areštinė atitinka keliamus reikalavimus, užfiksuota patikrinimuose, kuriuos atliko Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos Telšių departamentas, surašytas 2016 m. spalio 25 d. patikrinimo aktas Nr. PA.8-167, kuriame nurodyta, jog patikrinta Telšių AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus Mažeikių areštinė, adresu Gamyklos g. 36, Mažeikiai. Patikrinimas atliktas vadovaujantis Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimų vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo (toliau – HN 134:2015). Patikrinimo išvadoje nurodyta, kad Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus Mažeikių areštinė, adresu Gamyklos g. 36, Mažeikiai, atitinka HN 134:2015 reikalavimus. Kamerose pareiškėjui tenkantis plotas buvo nuo 4,78 iki 19,64 kv. m. Pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus nustatytas pasivaikščiojimo laikas laikotarpiu, kai jis buvo patalpintas Telšių AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus Mažeikių areštinėje. Nėra teisinio pagrindo sutikti su pareiškėjo tvirtinimu, kad jo atžvilgiu buvo taikytas per trumpas pasivaikščiojimo laikas.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. balandžio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Telšių AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus Mažeikių areštinėje buvo pažeista, tačiau reikalavimą dėl 4800 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus duomenis, konstatavo, kad netgi atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą, išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m. kameros ploto, todėl nėra pagrindo išvadai, jog sanitarinis mazgas ir kameroje buvę baldai akivaizdžiai ribotų galimybę normaliai judėti.

7. Teismas nurodė, kad nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimus, vertino, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1800-858/2018, ir kt.). Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas iki 2016 m. gruodžio 1 d. buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino pareiškėjo privatumo, pareiškėjo teiginius pripažino pagrįstais. Teismas taip pat konstatavo, kad nuo 2016 m. gruodžio 1 d. įrengus sanitariniuose mazguose 1,80 m aukščio pertvaras, toks sanitarinio mazgo įrengimas pareiškėjo privatumo nepažeidė.

8. Teismas iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Telšių departamento patikrinimo akto Nr. PA.8-167 (25.14.3.8.12) nustatė, kad Areštinėje higienos normų pažeidimų nenustatyta, Areštinė atitinka higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Taip pat nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir veikiančią mechaninę patalpų vėdinimo sistemą. Pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų, bylai aktualiu laikotarpiu, į Telšių AVPK vadovus ar Areštinės pareigūnus su skundais nesikreipė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teisės aktai neįpareigoja Areštinės administraciją nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi sulaikyti asmenys, būklės. Taip pat teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl nurodytų pažeidimų nesikreipė į įkalinimo įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-964-520/2017). Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad neįrodyta, jog Areštinės patalpos, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

9. Pareiškėjas nurodė, kad pasivaikščiojimui gryname ore buvo skiriama tik 1 valanda, tačiau teismas įvertino, kad šis teiginys yra abstraktus, nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Iš asmens kortelės išrašų kopijos teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė ir jis buvo išvedamas pasivaikščioti. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad jis turėjo teisę į ilgesnį, nei vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore. Teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes konstatavo, kad pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo trukmės yra nepagrįsti.

10. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju neįrodyta, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl pavojaus mygtuko neįrengimo. Taip pat teismas nurodė, jog pareiškėjo teiginiai dėl to, kad sanitariniame mazge neįrengtas veidrodis, yra abstraktūs, deklaratyvūs.

11. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas Mažeikių areštinėje buvo laikomas epizodiškai, atvežamas ir tą pačią arba po kelių dienų išvežamas į policijos komisariatą, Šiaulių TI, teismą ir pan., todėl nustatytas pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, bet ne tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris pasireikštų giliais išgyvenimais, emocine depresija, pažeminimu ar negrįžtamais sveikatos pakitimais. Taip pat teismas pažymėjo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d. (kuriuo nustatyti pažeidimai) didesnę laiko dalį buvo laikomas vienas. Taigi, teismas pareiškėjo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkino iš dalies, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. 12. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui 4800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

13. Pareiškėjas teigia, kad nežmoniškos gyvenimo sąlygos, žeminančios žmogaus orumą, sukėlė didelius dvasinius skausmus, depresiją, sutriko sveikata. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsniu, turi būti atlyginta neturtinė žala. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, prašo priteisti 4800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

14. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

15. Teigia, kad įvertinus byloje esančią pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų būtų patyręs kokius nors sveikatos sutrikimus. Pareiškėjo teiginiai dėl patirtų išgyvenimų ir patirtos neturtinės žalos yra abstraktūs, nepagrįsti jokiomis faktinėmis aplinkybėmis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Telšių AVPK Mažeikių rajono policijos komisariato areštinėje, atlyginimo priteisimo.

17. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino pareiškėjo privatumo, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė. Teismas nurodė, kad pareiškėjas Mažeikių areštinėje buvo laikomas epizodiškai, atvežamas ir tą pačią arba po kelių dienų išvežamas į policijos komisariatą, Šiaulių TI, teismą, todėl nustatytas pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, bet ne tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris pasireikštų giliais išgyvenimais, emocine depresija, pažeminimu ar negrįžtamais sveikatos pakitimais. Taip pat teismas pažymėjo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d. didesnę laiko dalį buvo laikomas vienas. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

18. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausiai pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

20. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis motyvų. Apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika tokio pobūdžio bylose, pareiškėjo nesutikimas su teismo pasirinktu neturtinės žalos kompensavimo būdu ir prašymas apeliacinės instancijos teismui priteisti 4800 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodė jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar byloje esantys duomenys patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, motyvais ir nustatytais pažeidimais. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų apie kalinimo sąlygų pažeidimus, tačiau nesutinka su sprendimu nepriteisti jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai pasisakyti tik dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui būdo ir dydžio, kadangi iš apeliacinio skundo argumentų visumos bei reikalavimo manytina, jog pareiškėjas nesutinka būtent su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi.

21. Neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

22. Nagrinėjamu atveju laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino pareiškėjo privatumo. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

23. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018).

24. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.).

25. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmiau nurodyti pažeidimai sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimai galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

26. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. balandžio 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė