A-502-1305-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1305/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00801-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjai J. M.,

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei Rasai Pačkauskaitei,

trečiajam suinteresuotam asmeniui G. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. M. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir biudžetinei įstaigai Vilniaus miesto socialinės paramos centro Socialinių išmokų skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui G. M. dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja J. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktoriaus 2011 m. kovo 2 d. įsakymą Nr. A15-659 (2.1.4-SR.) „Dėl išmokos vaikui J. M. perskaičiavimo ir permokos nustatymo“ ir biudžetinės įstaigos Vilniaus miesto socialinės paramos centro (toliau – ir Centras) Socialinių išmokų skyriaus 2011 m. kovo 16 d. reikalavimą Nr. 17-34/2387 „Dėl išmokos vaikui“.

Skunde (b. l. 1-3, 32-35) pareiškėja paaiškino, kad 2011 m. sausio 4 d. gavo Centro Socialinių išmokų skyriaus 2010 m. gruodžio 30 d. pranešimą Nr. 17-32/6297, kuriuo buvo prašoma iki 2011 m. sausio 31 d. pateikti šeimos pajamų dydį patvirtinančius dokumentus už 2009 m. sausio 1 d. – 2010 m. sausio 31 d. laikotarpį. J. M. ir jos sutuoktinis G. M., nuvykę į Centrą, pateikė reikalaujamus duomenis, t. y. pažymas iš darbovietės apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. sausio 31 d., fizinio asmens, įsigijusio privalomąjį patentą, piniginių įplaukų ir išlaidų apskaitos žurnalą, 2009 m. rugpjūčio 3 d. šaldiklių pirkimo-pardavimo sutartį bei 3 šaldiklių įsigijimą patvirtinančias išperkamosios nuomos sutartis. Pasak pareiškėjos, iš šios medžiagos visumos matyti, jog šeimos pajamas 2009 m. sudarė:

1) G. M. darbo užmokestis – 13 004 Lt;

2) J. M. darbo užmokestis – 13 223 Lt;

3) J. M. pajamos pagal verslo liudijimą – 3 909,70 Lt (atėmus, iš per metus gautų pajamų per metus patirtas išlaidas);

4) G. M. pajamos pardavus 3 šaldiklius – 0,00 Lt. Taigi bendros šeimos pajamos 2009 m. buvo 30 136,70 Lt. Kiekvienam iš penkių šeimos narių per mėnesį 2009 m. teko 502,28 Lt pajamų. Tokią pačią informaciją pareiškėja buvo pateikusi institucijai, kreipdamasi dėl išmokų vaikams skyrimo. Pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens darbovietė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Baltoji gervė“ Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai yra pateikusi metinę pajamų mokesčio deklaraciją (FR 0573), kuri patvirtina šiuos duomenis.

Tačiau 2011 m. sausio mėnesį apsilankymo Centre metu pareiškėja sužinojo, kad į šeimos 2009 m. pajamas bus įtrauktos visos jos pajamos, gautos vykdant veiklą pagal verslo liudijimą (neatskaičius patirtų ir patiriamų sąnaudų, išlaidų, t. y. 14 182,06 Lt), todėl šiuo atveju kyla ginčas, ką laikyti šeimos pajamomis. Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo (toliau – ir Paramos įstatymas) 15 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, jog skiriant piniginę paramą įskaitomos visų šeimos narių individualios veiklos pajamos, įskaitant pajamas, gautas verčiantis veikla pagal verslo liudijimą.

Lietuvos Respublikos įstatymuose yra įtvirtintas lygiateisiškumo principas, reiškiantis, jog nei vienas asmuo ar jų grupė negali būti išskirti ir iš jų reikalaujama daugiau nei iš visų kitų valstybėje veikiančių asmenų. Sistemiškai nagrinėjant įstatymo nuostatas, kurios nustato pajamų skaičiavimo tvarką skiriant piniginę socialinę paramą, pastebėtina, jog visais atvejais į šeimos pajamas traukiamos piniginės sumos, jau atėmus su jų gavimu susijusias išlaidas. Išmokų vaikams skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 801 (toliau – ir Nuostatai), 23.1 punktas nustato, kad apskaičiuojant šeimos pajamas, tenkančias vienam asmeniui per mėnesį, skaičiuojamos gautos pajamos, išskaičiavus gyventojų pajamų mokestį ir valstybinio socialinio draudimo įmokas.

Taigi šeimos pajamomis pripažįstamos tos sumos, kurios betarpiškai patenka į šeimos biudžetą ir naudojamos šeimos reikmėms. Pagal Paramos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punktą, skiriant piniginę paramą įskaitomos individualios įmonės savininko pajamos, gautos iš įmonės apmokestinto pelno. Tai yra, šiuo atveju skaičiuojamos grynosios pajamos. Kadangi faktinės pareiškėjos šeimos pajamos per mėnesį vienam asmeniui 2009 m. neviršijo nustatytos 525 Lt ribos, ji 2010 m. teisėtai ir pagrįstai gavo piniginę socialinę paramą.

Atsakovas biudžetinė įstaiga Vilniaus miesto socialinės paramos centro Socialinių išmokų skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 44-46) paaiškino, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 12 straipsniu, Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymu (toliau – ir Išmokų vaikams įstatymas), Nuostatais ir Paramos įstatymo 15 straipsniu nuo 2010 m. sausio 1 d. išmoka vaikui, kai šeimoje auga trys ir daugiau vaikų, buvo skiriama, jei vidutinės šeimos pajamos, nustatytos Paramos įstatymo 15 straipsnyje, vienam asmeniui per mėnesį buvo mažesnės negu 1,5 valstybės remiamų pajamų (525 Lt) dydžio.

Šeimos vidutinės mėnesio pajamos išmokai vaikui gauti galėjo būti apskaičiuojamos pagal praėjusių kalendorinių metų (2009 m.) iki teisės gauti išmoką atsiradimo dienos pajamas arba, jei praėjusių kalendorinių metų šeimos pajamoms sumažėjus, pagal 12 kalendorinių mėnesių iki kreipimosi dėl išmokos mėnesio pajamas (Išmokų vaikams įstatymo 12 str. 10 d.). Kreipiantis dėl išmokos vaikui paskyrimo būtina prašyme pažymėti duomenis apie šeimos vidutinių mėnesio pajamų, nustatytų Paramos įstatymo 15 straipsnyje ir tenkančių vienam asmeniui per mėnesį, dydį per praėjusius kalendorinius metus arba pateikti praėjusių 12 kalendorinių mėnesių iki kreipimosi dėl išmokos mėnesio šeimos pajamų dydį patvirtinančius dokumentus, jeigu šeimos vidutinės mėnesio pajamos, palyginti su praėjusiais kalendoriniais metais gautomis pajamomis, sumažėjo (Nuostatų 12.3, 12.4 p.).

Atsakovas pažymėjo, kad 2010 m. liepos 22 d. J. M. Centro Socialinių išmokų skyriuje užpildė prašymą išmokai gauti už vaikus D. M. (gim. 1993 m.), B. M. (gim. 1997 m.) ir L. M. (gim. 2005 m.), ir prašyme pažymėjo, kad šeimos vidutinės pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį būtų vertinamos už praėjusius kalendorinius metus, todėl Centro specialistai neprivalėjo reikalauti šeimos pajamų dydžių patvirtinančių dokumentų. Atsižvelgiant į J. M. prašymą, 2010 m. rugsėjo 8 d. buvo priimtas sprendimas skirti išmoką vaikui.

Nuostatų 27 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracija, priėmusi sprendimą skirti išmoką vaikui, jos mokėjimą vykdo iki atsiranda aplinkybės, turinčios įtakos išmokos dydžio pasikeitimui, išmokos mokėjimo sustabdymui ar nutraukimui. Centro Socialinių išmokų skyriaus 2010 m. gruodžio 30 d. pranešimu Nr. 17-32/6297 J. M. buvo informuota apie galimai susidariusią permoką, prašant iki 2011 m. sausio 31 d. pateikti šeimos pajamų dydį patvirtinančius dokumentus apie nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. sausio 31 d. gautą darbo užmokestį, kitas pajamas.

Atitinkamus įrodymus J. M. pateikė 2011 m. sausio 4 d. ir 2011 m. sausio 12 d. Centras nurodė, kad individuali veikla yra laikoma savarankiška gyventojo veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos, neatsižvelgiant į tai, ar ši veikla pelninga. Besiverčiantis savarankiška veikla asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, t. y. pats dengia savo išlaidas, susijusias su veiklos vykdymu, pats susimoka nustatytus mokesčius. Tokia sąlyga numatyta ir Paramos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 7 punkte.

Apskaičiavus vidutines šeimos pajamas pagal pateiktas praėjusių 12 kalendorinių mėnesių iki kreipimosi mėnesio pažymas, nustatyta, kad vidutinės J. M. šeimos pajamos vienam asmeniui per mėnesį buvo didesnės nei 525 Lt, nes 2009 m. sausio 1 d. – 2009 m. gruodžio 31 d. J. ir G. M. gautos pajamos buvo 43 192,06 Lt (43 192,06 Lt/12 mėn./5 šeimos narių = 719,86 Lt).

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pareiškėjos skundu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 73-74) palaikė Centro Socialinių išmokų skyriaus išdėstytus argumentus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo G. M. atsiliepime prašė tenkinti pareiškėjos skundą (b. l. 72).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiškėjos J. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 95-101).

Teismas, įvertinęs apskaitos žurnalo duomenimis, nustatė, kad J. M. 2009 m. sausio – lapkričio mėnesiais patyrė 13 508,91 Lt prekių įsigijimo ir kitų išlaidų, o birželio, liepos ir spalio mėnesiais gavo pajamų už parduotas prekes, savos gamybos produkciją ar suteikė paslaugų atitinkamai už 6 985,04 Lt, 3 290,52 Lt, 3 906,53 Lt, bendra suma – 14 182,06 Lt. 2009 m. sausio – 2010 m. sausio mėnesį UAB „Baltoji gervė“ uždirbo 14 888 Lt. Jos sutuoktinis – 14 450 Lt. Šeimos pajamas, kurios skaičiuojamos skiriant išmoką vaikui, nurodė byloje esančiame dokumente – 30 136,70 Lt, kurios susidėjo iš paminėtų darbo užmokesčių ir pajamų iš individualios veiklos.

Tokią gautų metinių pajamų sumą pareiškėja nurodė patikslintame skunde. Paskaičiavus kiekvienam šeimos nariui tenkančią sumą per mėnesį gavo 502,28 Lt. Iš pareiškėjos pateiktų įrodymų galima būtų daryti išvadą, jog šeimos pajamos neviršijo Laikinojo įstatymo 12 straipsniu, Išmokų vaikams įstatymu, Nuostatais ir Paramos įstatymo 15 straipsniu vienam asmeniui per mėnesį nustatyto 1,5 valstybės remiamų pajamų dydžio, kas sudarė 525 Lt. Patikrinęs pareiškėjos pateiktas pažymas apie jos ir sutuoktinio gautus darbo užmokesčius nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. sausio 31 d. pirmosios instancijos teismas nustatė, jog J.

M., skunde nurodydama, kad ji ir sutuoktinis per šį laikotarpį gavo atitinkamai 13 223 Lt ir 13 004 Lt darbo užmokesčio, nepriskaičiavo darbo užmokesčio už 2009 m. gruodžio mėnesį, išmokėtą 2010 m. sausio mėnesį. Atitinkamai šeimos pajamos padidėtų 1 665 Lt ir 1 446 Lt. Atsižvelgiant į tai, pripažinta, kad pareiškėja nurodė pajamas, neatitinkančias faktinių duomenų. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjos keliamais reikalavimais, į bylą pateikė įrodymus, gautus iš VMI, kurie patvirtina, jog pareiškėja ir jos sutuoktinis deklaravo pajamas šiai institucijai ir nurodė, jog J.

M. gavo 16 100 Lt darbo užmokesčio, G. M. – 15 800 Lt. M. gavo 5 666,39 Lt iš turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn. Pareiškėja deklaravo 3 933,73 Lt pajamų iš individualios veiklos, vykdomos įsigijus verslo liudijimus. Remiantis atsakovo pateiktais faktiniais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjos šeimos pajamos nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. sausio 31 d. sudarė 41 500,12 Lt. Teismas nurodė neturintis pagrindo abejoti šiais duomenimis, nes jie gauti iš oficialių šaltinių. Paskaičiavus kiekvieno šeimos nario mėnesio pajamas gaunama (41 500,12 Lt/12 mėn./5 šeimos nariai) – 691,60 Lt.

Ši suma viršija nustatytą Laikinajame įstatyme. Teismas pažymėjo, jog šeima Centro Socialinių išmokų skyriaus 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. 65913 kas mėnesį dar gaudavo po 156 Lt dydžio išmokas. Taigi pareiškėjos šeimos pajamos kas mėnesį buvo didesnės, nei valstybės remiamų pajamų suma.

III. Pareiškėja J. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti (b. l. 105-106).

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje ir VMI pateikiamoje informacijoje apie 2009 m. gautą darbo užmokestį figūruoja sumos, iš kurių nėra atimtas pajamų mokestis ir socialinio draudimo įmokos (Nuostatų 23 p.). Tos pačios, į bylą pateiktos FR 0573 deklaracijos A12 laukelyje nurodoma, kad iš minėtų sumų J. M. buvo išskaičiuota 1 440 Lt ir G. M. 1 386 Lt pajamų mokesčio. VMI savo pateikiamuose duomenyse nenurodo, kiek iš darbo užmokesčio buvo išskaičiuota socialinio draudimo įmokų. Tačiau iš pareiškėjos ir jos sutuoktinio darbdavio pažymų matyti, jog atitinkamai buvo išskaičiuota 1 437 Lt ir 1410 Lt socialinio draudimo įmokų. Taigi per 2009 m. J. M. buvo išmokėta 16 100 Lt – 1 440 Lt (pajamų mokestis) – 1 437 Lt (socialinio draudimo įmokos) = 13 223 Lt, jos sutuoktiniui 15 800 Lt – 1 386 Lt (pajamų mokestis) – 1 410 Lt (socialinio draudimo įmokos) = 13 004 Lt. Be to, pirkimo-pardavimo sutartis liudija, jog G. M. pardavė 3 šaldiklius už 5 666,39 Lt. Taip pat yra pridėtos trys išperkamosios nuomos sutartys, iš kurių matyti, jog G. M. šaldiklius įsigijo už tą pačią 5 666,39 Lt kainą. Taigi iš šaldiklių pardavimo pareiškėjos sutuoktinis pajamų negavo.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimuose (b. l. 112-114, 131-133) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo G. M. atsiliepime palaiko pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 110-111).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėja kreipėsi į administracinį teismą, siekdama nuginčyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktoriaus 2011 m. kovo 2 d. įsakymą Nr. A15-659 (2.1.4-SR.), kuriuo jai nustatyta 1 872 Lt išmokos vaikui permoka už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. sausio 1 d., bei Centro Socialinių išmokų skyriaus 2011 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. 17-34/2387, informuojantį, kad 2009 m. pareiškėjos šeimos pajamos vienam šeimos nariui viršijo nustatytą 525 Lt dydį, ir atsižvelgiant į tai siūlantį per 30 kalendorinių dienų grąžinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai neteisėtai gautą 1 872 Lt dydžio paramą.

Vadovaujantis Išmokų vaikams įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, išmokas, išskyrus globos (rūpybos) išmoką, skiria ir moka savivaldybės, kurios teritorijoje asmuo, turintis teisę gauti šio įstatymo nustatytas išmokas, deklaruoja gyvenamąją vietą, administracija <...>. To paties įstatymo 14 straipsnio 3 dalis (2008 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X-1664 redakcija) numato, kad dėl išmokos gavėjo kaltės permokėta išmokos suma turi būti grąžinama ar išskaičiuojama savivaldybės administracijos sprendimu.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo seka, jog išmokos vaikui (Išmokų vaikams įstatymo 3 str. 2 p.) administravimas yra savivaldybių vykdomųjų institucijų kompetencijos dalykas. Įgyvendindamos Išmokų vaikams įstatyme ir jį detalizuojančiuose Nuostatuose įtvirtintas teises bei pareigas savivaldybių administracijos realizuoja turimus valdingus įgalinimus, todėl atitinkami jų sprendimai ir veiksmai yra saistomi viešojo administravimo veiklai nustatytų standartų.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 str. 2 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą konstatavo, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog viešojo administravimo subjekto priimtame individualiame teisės akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz.: 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009 ir kt.). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (pvz.: 2008 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje apskųsti administracinės procedūros sprendimai (tiek tarpinis – 2011 m. kovo 2 d. įsakymas, tiek galutinis 2011 m. kovo 16 d. raštas) neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Visų pirma pažymėtina, jog įsakyme, kuriuo nustatytas išmokos vaikui permokos faktas, nėra įvardytas jo priėmimo teisinis pagrindas, t. y. konkrečios Išmokų vaikams įstatymo ir Nuostatų normos, įtvirtinančios šiam ginčui reikšmingas išmokos vaikui skyrimo bei mokėjimo sąlygas. Antra, atsakovas nenurodė, kokie faktiniai duomenys buvo analizuoti (iš atsiliepimų motyvacijos galima tik numanyti, kad vertintos pareiškėjos ir jos sutuoktinio pajamos), kokia apimtimi ir aspektais jie apdoroti (į kokių rūšių, dydžių bei laikotarpių pinigines sumas buvo atsižvelgta), kokia aritmetinių veiksmų seka gautas 1872 Lt rezultatas. Vadovaujantis aptartais trūkumais ir neaiškumais konstatuotina, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepaisė įpareigojimo nurodyti esminius argumentus, faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, išdėstyti juridinį pagrindimą, kuriuo remiantis priimamas asmens teisinę padėtį įtakojantis sprendimas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi principinės pozicijos, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę tiksliai žinoti, kuo pasireiškė jo veiksmų neteisėtumas, ir kokiu teisiniu pagrindu kyla atsakomybė (2007 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-549/2007). Nagrinėjamu atveju siūlydamas grąžinti 1 872 Lt sumą ne teismo tvarka, Centras 2011 m. kovo 16 d. rašte Nr. 17-34/2387 neaptarė pareiškėjos kaltės klausimo, nors Išmokų vaikams įstatymo 14 straipsnio 3 dalis leidžia viešojo administravimo subjektui inicijuoti permokos išieškojimą tik šiai sąlygai esant. Todėl teisėjų kolegija, neturėdama jokios galimybės patikrinti, ar J. M. išties padarė tam tikrą pažeidimą, su kuriuo gali būti siejama jos, išmokos gavėjos, pareiga grąžinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai gautą piniginę paramą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimą naikina kaip neteisėtą ir nepagrįstą, ir byloje priima naują sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjos J. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjos J. M. skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento direktoriaus 2011 m. kovo 2 d. įsakymą Nr. A15-659 (2.1.4-SR.) „Dėl išmokos vaikui J. M. perskaičiavimo ir permokos nustatymo“ ir biudžetinės įstaigos Vilniaus miesto socialinės paramos centro Socialinių išmokų skyriaus 2011 m. kovo 16 d. raštą Nr. 17-34/2387 „Dėl išmokos vaikui“.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė