2022-02-09 Nr. AB-3203-3-62-3-02384-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-149-552/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02384-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. (A. L.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. (A. L.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas A. L. (A. L.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jam laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2020 m. birželio 20 d. atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK kalinimo sąlygos buvo žeminančios žmogiškąjį orumą, nes naudojantis dušu jam nebuvo užtikrintas privatumas. Pataisos namų dušo patalpose vienu metu maudydavosi ne mažiau kaip penkiolika asmenų, tarp dušo ragelių nebuvo jokių pertvarų, todėl besimaudančio asmens privatumas nebuvo visiškai užtikrintas. Pareiškėjui asmeniškai tokia situacija buvo labai nemaloni ir žeminanti, nes jis nuolat sutrikdavo, kai reikėjo visą kūną prausti kitų akivaizdoje, stengdavosi greičiau išeiti iš dušo. Dėl tokių maudymosi sąlygų pareiškėjas negalėjo tinkamai nuprausti kūno, ypač intymių kūno vietų, nuolat jautėsi nešvarus, jausdavosi blogas kvapas, sulaukdavo įvairių pašaipų. Persirengimo kambaryje taip pat nebuvo jokių pertvarų, todėl ir šluostantis kūną nebuvo užtikrintas privatumas. Pareiškėjas, nenusišluostęs kūno, kuo greičiau rengėsi drabužius ir stengėsi išeiti, nes sulaukdavo pašaipų, tokios situacijos gali išprovokuoti imtis fizinės jėgos panaudojimo vengiant patyčių. Atsakovo atstovui daug kartų žodžiu buvo reikštos pretenzijos, tačiau nebuvo reaguojama. Dėl tokių sąlygų pareiškėjas jautė didelį orumo pažeminimą, diskomfortą, dažnai jautėsi nešvarus, sulaukdavo pašaipų dėl reakcijos į privatumo neužtikrinimą, jautėsi prislėgtas. Pažeidimas truko ilgą laiką, pasekmės buvo jaučiamos nuolat (nešvaros jausmas, kitų asmenų pašaipos ir t. t.). Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2006 m. liepos 17 d. rašte patvirtinama, jog pertvarų duše nebuvimas sukelia psichologinius išgyvenimus.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Pravieniškių PN-AK nurodė, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK atliko nuo 2018 m. gegužės 29 d. Teisės aktai nenumato prievolės įrengti matomumą ribojančias pertvaras nuteistųjų dušinėse. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymas Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ nustato dušo kabinų įrengimą tik ilgalaikių pasimatymų kambariuose. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pertvarų nebuvimas nelaikomas pakankamu pagrindu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Pataisos įstaigos neteisėtų veiksmų (neveikimo) nėra. Byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos įstaigos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas ar, jog dėl pataisos įstaigos pareigūnų veikimo ar neveikimo būtų kilusi žala pareiškėjui, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą. Nėra įrodyta ir pagrįsta nė viena iš valstybės civilinės atsakomybės kilimo sąlygų. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2021 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjo A. L. skundą patenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

6. Teismas nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir Normos), kuriose nustatyta, jog dušo patalpose turi būti dušo čiaupai (galvutės) 1 vnt. 1 besiprausiančiam asmeniui (Normų 13.1 p.). Detalesnio reglamentavimo (pvz., sienelių tarp dušų čiaupų privalomo įrengimo) pataisos įstaigose įrengtoms dušų patalpoms nei Normos, nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), nei kiti nacionaliniai teisės aktai nepateikia.

7. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, ne kartą konstatuota, jog aplinkybė, kad teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, nesudaro pagrindo atleisti atsakovo nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis dušais (žr., pvz., 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019, 2018 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018 ir kt.).

8. Teismas nurodė, kad atsakovas atsiliepime iš esmės neneigė, jog ginčo laikotarpiu nebuvo įrengtos matomumą ribojančios pertvaros nuteistųjų dušinėse, persirengimo kambariuose, pareiškėjo nurodytas aplinkybes paneigiančių įrodymų taip pat nepateikė. Atsakovo atstovui šių konkrečių aplinkybių nepaneigus, teismas konstatavo, kad pareiškėjo privatumas naudojantis dušu galėjo būti pažeistas visą skunde nurodytą ginčui aktualų laikotarpį ir pareiškėjas galėjo patirti perteklinių nepatogumų naudojantis dušu. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui suteikiama teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę praustis duše (Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai” 44 p.) ir ginčo dėl šios galimybės pareiškėjui suteikimo byloje nėra, teismas vertino, kad pareiškėjo privatumas naudojantis dušu galėjo būti pažeista apie 109 dienas (kartus).

9. Teismas nurodė, kad pertvarų būtinumo persirengimo kambaryje nei Normos, nei Eksploatavimo taisyklės, nei kiti nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja. Todėl pareiškėjo argumentus dėl pertvarų persirengimo patalpose nebuvimo teismas atmetė.

10. Teismas nustatė, kad pateiktuose dokumentuose apie pareiškėjo sveikatą duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi į sveikatos priežiūros specialistus dėl skunde jo nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų sukeltų pasekmių jo sveikatai, nėra, tačiau, įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, teismui nekilo abejonių, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą.

11. Teismas, įvertinęs byloje konstatuotų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nustatęs, kad dėl pažeidimų sukeltų nepatogumų pareiškėjas nėra kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, sprendė, kad pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 100 Eur.

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas patikslinto skundo, atitinkančio Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nustatytu terminu nepateikė, todėl teismas nevertino pareiškėjo argumentų, susijusių su skundo papildymu (prašomos priteisti sumos dydžiu ir pan.).

III. 13. Pareiškėjas A. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. vasario 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

14. Pareiškėjas teigia, kad jam į dušą teko eiti kiekvieną dieną po sporto užsiėmimų ir pan., todėl pažeidimas truko 728 dienas. Pareiškėjas duše teigė nuolat sulaukęs patyčių dėl savo neįprastos išvaizdos, tatuiruočių, dėl po patyrė psichologinių išgyvenimų, dėl kurių kreipėsi į medikus ir prašo išreikalauti iš Pravieniškių PN-AK dokumentus apie tai. Pareiškėjo nuomone, buvo pažeista viena svarbiausių vertybių – privatumas, todėl priteistas neturtinės žalos dydis per mažas.

15. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Pravieniškių PN-AK nurodo, kad pareiškėjo apeliacinis skundas nepagrįstas nei faktiniais, nei teisiniais argumentais. Pareiškėjas teigė, kad jis galėjo praustis ne dažniau kaip kartą per savaitę. Atsakovo atstovo vertinimu, pareiškėjas nepagrindė neturtinės žalos dydžio.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. vasario 9 d. sprendimą – pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.

18. Atsakovo atstovas teigia, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto. Teisės aktai nenumato privalomų pertvarų dušo patalpose įrengimo. Nors pareiškėjas ir galėjo patirti tam tikrų neigiamų išgyvenimų, tačiau pažeidimo pripažinimas būtų pakankama satisfakcija patirtai skriaudai kompensuoti. Nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl jam sukeltų neigiamų pasekmių būtų kreipęsis į medikus, jis nebuvo išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jo kalinimo sąlygos nebuvo bloginamos, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Byloje kilo ginčas dėl 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų kalinant jį netinkamomis sąlygomis nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2020 m. birželio 20 d. atlyginimo priteisimo.

20. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčo laikotarpį, tai, kad pareiškėjas buvo vedamas praustis kartą per savaitę, konstatavo, jog pareiškėjo privatumas naudojantis dušu galėjo būti pažeistas apie 109 dienas (kartus) ir, nustatęs Pravieniškių PN-AK neteisėtus veiksmus, priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jam priteistas neturtinės žalos atlyginimas per mažas, turėtų būti priteista 8 000 Eur suma, nes patirti išgyvenimai buvo nuolatiniai, intensyvūs ir ilgalaikiai. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvatus būtų pažeidimo pripažinimas nepriteisiant kompensacijos pinigais.

22. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo prašymas išreikalauti papildomus dokumentus šioje proceso stadijoje netenkinamas.

24. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

25. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

26. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės aktų taikymo aspektais bei atsižvelgdama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo nusiskundimų dėl privatumo neužtikrinimo Pravieniškių PN-AK dušo patalpose. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK atliko laisvės atėmimo bausmę nuo 2018 m. gegužės 29 d. iki 2020 m. birželio 20 d.

27. Vyraujančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog aplinkybė, kad teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvarų dušuose, nesudaro pagrindo atleisti Pravieniškių PN-AK nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018; 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019; 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019; 2021 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-172-575/2021; 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-735-624/2021; 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1005-789/2021 ir kt.). Todėl pripažįstama, kad pareiškėjams, naudojantis pertvarų neturinčiu dušu, pažeidžiamas jų privatumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1200-602/2021). Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio, garantuojančio asmens teisę į privatumą, prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustačius pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis pertvarų neturinčiu dušu pažeidimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo Pravieniškių PN-AK neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

28. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

29. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

30. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99).

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuoto pažeidimo pobūdį ir trukmę (nuo 2018 m. gegužės 29 d. iki 2020 m. birželio 20 d., t. y. daugiau nei 2 metus), į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl nustatytų pažeidimų buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai ar kilo kitų ilgalaikių neigiamų pasekmių ar kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pakenkti pareiškėjui ar išskirti jį iš kitų asmenų, bei į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju adekvati suma pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti yra 100 Eur, kaip ir buvo nusprendęs pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašoma priteisti 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma nėra proporcinga, adekvati ir teisinga, todėl nėra pagrindo tenkinti jo apeliacinį skundą. Atitinkamai atmestinas ir atsakovo atstovo apeliacinis skundas, kadangi vien pažeidimo pripažinimas, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, negali būti pripažintas pakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai skriaudai kompensuoti.

32. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis teisės normomis, o apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. L. (A. L.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius