2016-03-02 Nr. AB-5034-3-61-3-07852-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2472-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07852-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 28; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „LK1“, uždarosios akcinės bendrovės „LK2“ ir uždarosios akcinės bendrovės „LK3“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „LK1“, uždarosios akcinės bendrovės „LK2“ ir uždarosios akcinės bendrovės „LK3“ skundą atsakovui Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „LK1“, UAB „LK2“, UAB „LK3“ su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami:

1) iš dalies panaikinti Išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 17R-1321 ir įpareigoti atsakovą kompensuoti neatlygintą dalį UAB „LK 3” patirtų išlaidų – 5 000 Lt, o sprendimo dalį dėl 13,50 Lt išlaidų kompensavimo palikti galioti nepakeistą;

2) iš dalies panaikinti Komisijos 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 17R-1322 ir įpareigoti atsakovą kompensuoti neatlygintą dalį UAB „LK 2” patirtų išlaidų – 5 000 Lt, o sprendimo dalį dėl 20,50 Lt išlaidų kompensavimo palikti galioti nepakeistą;

3) iš dalies panaikinti Komisijos 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 17R-1323 ir įpareigoti atsakovą kompensuoti neatlygintą dalį UAB „LK 1” patirtų išlaidų – 5 000 Lt, o sprendimo dalį dėl 13,50 Lt išlaidų kompensavimo palikti galioti nepakeistą;

4) iš dalies panaikinti Komisijos 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 17R-1324 ir įpareigoti atsakovą kompensuoti neatlygintą dalį UAB „LK 2” patirtų išlaidų – 5 250 Lt, o sprendimo dalį dėl 16,00 Lt išlaidų kompensavimo palikti galioti nepakeistą;

5) iš dalies panaikinti Komisijos 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 17R-1325 ir įpareigoti atsakovą kompensuoti neatlygintą dalį UAB „LK 1” patirtų išlaidų – 5 250 Lt, o sprendimo dalį dėl 16,00 Lt išlaidų kompensavimo palikti galioti nepakeistą;

6) iš dalies panaikinti Komisijos 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 17R-1326 ir įpareigoti atsakovą kompensuoti neatlygintą dalį UAB „LK 1” patirtų išlaidų – 5 000 Lt, o kitą sprendimo dalį 20,50 Lt išlaidų kompensavimo palikti galioti nepakeistą;

7) iš dalies panaikinti Komisijos 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 17R-1327 ir įpareigoti atsakovą kompensuoti neatlygintą dalį UAB „LK 2” patirtų išlaidų – 5 000 Lt, o sprendimo dalį dėl 13,50 Lt išlaidų kompensavimo palikti galioti nepakeistą;

8) iš dalies panaikinti Komisijos 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 17R-1328 ir įpareigoti atsakovą kompensuoti neatlygintą dalį UAB „LK 3” patirtų išlaidų – 5 000 Lt, o sprendimo dalį dėl 20,50 Lt išlaidų kompensavimo palikti galioti nepakeistą;

9) iš dalies panaikinti Komisijos 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 17R-1329 ir įpareigoti atsakovą kompensuoti neatlygintą dalį UAB „LK 3” patirtų išlaidų – 5 250 Lt, o sprendimo dalį dėl 16,00 Lt išlaidų kompensavimo palikti galioti nepakeistą;

Taip pat prašė atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai nurodė, kad 2013 m. vasario 4 d. Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – ir Ministerija) jiems išdavė leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą. Kreipimosi dėl leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus metu galiojo Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) nuostatos, pagal kurias saulės jėgainių savininkams buvo numatyta teisė į fiksuotą elektros energijos supirkimo tarifą, galiojusį leidimų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą metu.

Saulės elektrinių statybos, rangos, projektavimo ir dokumentų rengimo darbams atlikti pareiškėjai sudarė rangos sutartis su UAB „Vilnius house“. Už paslaugas ir darbus pareiškėjai pagal rangos sutartis rangovui UAB „Vilnius house” sumokėjo atitinkamas sumas. UAB „Vilnius house” savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė tinkamai, tačiau 2013 m. sausio 17 d. buvo priimtos AIEĮ pataisos, kurios įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d., ir pagal naująją AIEĮ redakciją saulės jėgainių savininkai neteko teisės į fiksuotą elektros energijos supirkimo tarifą, taip pat buvo sutrumpinti projektų vystymo terminai.

Pasikeitus įstatyminiam reglamentavimui bei elektros tarifams, elektros energijos gamybos projektų plėtra būtų buvusi nuostolinga, todėl šie projektai toliau nebebuvo vykdomi ir pareiškėjai Komisijai pateikė prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo bei dokumentus, pagrindžiančius išlaidas, tačiau skundžiamais sprendimais jų prašymai buvo patenkinti tik iš dalies. Visi skundžiami sprendimai buvo pateikti beveik be jokių motyvų, todėl neaišku, kodėl Komisija nusprendė kompensuoti tik dalį patirtų išlaidų.

Nors vėliau atsakovas nurodė, jog pareiškėjų prašymuose buvo nustatyti trūkumai ir šie trūkumai buvo nurodyti pareiškėjams elektroniniu paštu 2013 m. rugsėjo 23 d. išsiųstuose raštuose, tačiau, pareiškėjai šių raštų nebuvo gavę. Pareiškėjai nesutiko su Komisijos išvada, jog jiems nėra kompensuotini sumokėti ir negrąžinti avansiniai mokėjimai pagal rangos sutartis, nes darbų atlikimas ir avanso grąžinimo faktas nėra įrodyti pagrindžiančiais dokumentais. Pareiškėjų teigimu, jie Komisijai pateikė rangos sutartis bei kasos pajamų orderius, kurie patvirtina, kokiu pagrindu pinigai buvo mokėti ir patį pinigų priėmimo faktą.

Susisiekus su Komisijos atstovais, pareiškėjams buvo nurodyta, kad prie rangos sutarčių nėra sutarčių nutraukimą patvirtinančių dokumentų, todėl buvo konstatuota, kad pareiškėjų išlaidų nepagrindžia jų pateikti dokumentai, tačiau nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK), nei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai neįtvirtina, kad tuo atveju, kai yra nutraukiamos sutartys, yra privaloma pasirašyti sutarčių nutraukimo dokumentus. Šiuo atveju susiklostė situacija, dėl kurios rangos sutarčių pabaiga buvo numatyta ir aptarta pačiose sutartyse.

Atkreipė dėmesį, jog tarp pareiškėjų ir rangovo ginčo dėl rangos sutarčių pabaigos nėra ir rangos sutartys yra laikomos nutrūkusios pagal atitinkamai kiekvienos iš šių sutarčių 6.5 punktą. Sistemiškai aiškinant rangos sutartis akivaizdu, kad tuo atveju, kai užsakovai (pareiškėjai) dėl ne nuo jų priklausančių aplinkybių nesugeba gauti finansavimo (šiuo atveju pareiškėjams susiklostė būtent tokia situacija), rangos sutartys savaime yra laikomos nutrūkusiomis ir jokie papildomi susitarimai dėl rangos sutarčių nutraukimo nėra reikalingi tam, kad būtų konstatuotas šių sutarčių nutraukimo faktas.

Be to, rangovas UAB „Vilnius house“ savo įsipareigojimus pagal rangos sutartis įvykdė tinkamai, sutartimis užsibrėžti rezultatai buvo pasiekti, todėl UAB „Vilnius house“ turėjo teisę į šių paslaugų ir darbų apmokėjimą, taigi netgi tuo atveju, jeigu nebūtų rangos sutartyse numatytos sąlygos apie sutarties nutrūkimą, pareiškėjai turėtų pareigą atsiskaityti už suteiktas paslaugas ir atliktus darbus, o UAB „Vilnius house“ pasilikti iš pareiškėjų gautus avansus. Atkreipė dėmesį, jog rangos sutarčių 4.3 punktai įtvirtinta, kad tarpiniai užsakovo atlikti darbai taip pat gali būti įrodomi objektyviai egzistuojančiais rezultatais.

Tai reiškia, kad šalys nurodytiems darbams neprivalėjo sudarinėti atliktų darbų akto, todėl Komisijos reikalavimas pateikti atliktų darbų aktus šiuo atveju yra nepagrįstas. Dvišaliai rangos sutarčių nutraukimo dokumentai nėra reikalingi tam, kad būtų patvirtintas rangos sutarčių nutraukimo faktas, nes situacija, dėl kurios nutrūko rangos sutartys yra aptarta pareiškėjų ir rangovo pasirašytose sutartyse, tačiau Komisija, priimdama skundžiamus sprendimus, į tai neatsižvelgė, rangos sutarčių nevertino ir neanalizavo, dėl ko priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus.

Skundžiami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų. Komisija privalėjo nurodyti, kokie motyvai nulėmė būtent tokių, t. y. iš dalies tenkintinų, sprendimų priėmimą. Be to, pareiškėjų manymu, valstybė pažeidė jų teisėtus lūkesčius bei teisinės valstybės principą.

Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 1–4), prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594, (toliau – ir Aprašas), 4 punktas nustato, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagristos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Pareiškėjai prašė kompensuoti sumokėtus ir negrąžintus avansinius mokėjimus pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo ir kitas išlaidas.

Pabrėžė, kad dėl kitos paskirties išlaidų ginčo nėra, tuo tarpu priimdama sprendimą dėl pareiškėjų patirtų avansinių mokėjimų išlaidų Komisija vadovavosi minėta Aprašo 4 punkto nuostata. Komisija nekompensavo pareiškėjų prašomų avansinių mokėjimų, nes avansas turėjo būti pareiškėjoms grąžintas iš rangovo UAB „Vilnius house“. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai nepateikė 2013 m. rugsėjo 23 d. raštais prašomų duomenų ir tik 2013 m. lapkričio 20 d. pateikė duomenis apie rangos sutarčių nutraukimą, tuo tarpu Aprašo nuostatos nesuteikia teisės Komisijai naikinti jau priimtus sprendimus ir svarstyti klausimus dėl kompensavimo iš naujo.

Taip pat pažymėjo, kad patvirtinimuose dėl rangos sutarčių nutraukimo nėra nurodyta, kokie darbai atlikti, nepagrįstai vadovaujamasi šių sutarčių 6.5 punktu, todėl pareiškėjai turėjo teisę susigrąžinti avansą, tačiau pasirašė patvirtinimus dėl sutarčių nutraukimo, kuriais sutiko su avanso negrąžinimu. Atkreipė dėmesį, kad patvirtinimai dėl sutarčių nutraukimo pasirašyti jau po to, kai buvo priimtas AIEĮ pakeitimas ir kai buvo žinoma, jog saulės elektrinės projektų plėtojimas yra stabdomas ir nebus remiamas valstybės, susiklosčius poreikiui ginti viešąjį interesą, po to, kai Komisija priėmė sprendimus, taip pat į tai, kad pareiškėjai nedėjo jokių pastangų susigrąžinti bent dalį sumokėto avansinio mokėjimo, nors pagal sutarčių nuostatas turėjo tokią teisę.

Vertino, jog pareiškėjai pasirinko būdą atgauti sumokėtas sumas pasinaudojant Aprašo reglamentuojamu kompensaciniu mechanizmu, tačiau visi kompensavimo procese dalyvaujantys subjektai, kuriems valstybė sudarė galimybę atgauti išlaidas, tiesiogiai susijusias su elektrinės projekto plėtojimu, turi elgtis sąžiningai, teisėtai, proporcingai. Šiuo atveju pareiškėjai išnaudojo ne visas galimybes atgauti sumokėtas avansines sumas, neįsitikino, kad šių sumų susigrąžinimo galimybės neegzistuoja, o tiesiog kreipėsi į Komisiją dėl minėtų sumų kompensavimo.

Be to, pateikti kasos pajamų orderiai neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 41 punkto, pagal kurį kasos pajamų ir išlaidų orderius pasirašo ūkio subjekto vadovo patvirtinti asmenys, turintys teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti kasos pajamų ir išlaidų orderius. Šiuo atveju kasos pajamų orderiai nėra pasirašyti UAB „Vilnius house“ direktoriaus įgalioto asmens, todėl laikytina, kad jie neatitinka taip pat ir Aprašo 4 punkto reikalavimų.

Teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, iš esmės turėtų apsiriboti patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų. Teismas taip pat turėtų įvertinti, ar priimant skundžiamą Komisijos sprendimą buvo laikytasi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas. Pažymėjo, kad skundžiami sprendimai atitinka VAĮ nuostatas, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis bei juose aiškiai suformuluotos suteikiamos teisės ir pareigos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjų UAB „LK1“, UAB „LK2“, UAB „LK3“skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai saulės elektrinių statybos, rangos, projektavimo ir dokumentų rengimo darbams atlikti sudarė rangos sutartis su UAB „Vilnius house“: 2012 m. spalio 1 d. UAB „LK 1” ir UAB „Vilnius house“ rangos sutartis Nr. VH LK 1, 2012 m. spalio 3 d. UAB „LK 1” ir UAB „Vilnius house“ rangos sutartis Nr. VH LK 1 RK 5; 2012 m. lapkričio 28 d. UAB „LK 1” ir UAB „Vilnius house“ rangos sutartis Nr. VH LK 1 GG 9, 2012 m. spalio 1 d. UAB „LK 2” ir UAB „Vilnius house“ rangos sutartis Nr. VH LK 2, 2012 m. spalio 3 d. UAB „LK 2” ir UAB „Vilnius house“ rangos sutartis Nr. VH LK 2 RK 6, 2012 m. lapkričio 28 d. UAB „LK 2” ir UAB „Vilnius house“ rangos sutartis Nr. VH LK 2 GG 10, 2012 m. spalio 1 d. UAB „LK 3” ir UAB „Vilnius house“ rangos sutartis Nr. VH LK 3; 2012 m. spalio 3 d. UAB „LK 3” ir UAB „Vilnius house“ rangos sutartis Nr. VH LK 3 RK 7, 2012 m. lapkričio 28 d. UAB „LK 3” ir UAB „Vilnius house“ rangos sutartis Nr. VH LK 3 GG 11. Pagal rangos sutartis Nr. VH LK 1, Nr. VH LK 1 RK 5, Nr. VH LK 2, Nr. VH LK 2 RK 6; Nr. VH LK 3, Nr. VH LK 3 RK 7 pareiškėjai UAB „Vilnius house“ sumokėjo po 5 000 Lt avanso, o pagal rangos sutartis Nr. VH LK 1 GG 9, Nr. VH LK 2 GG 10 IR Nr. VH LK 3 GG 11 – po 5 250 Lt avanso. Pareiškėjai 2013 m. rugpjūčio 21 d. su prašymais kreipėsi į Komisiją dėl patirtų išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Pareiškėjai prašė kompensuoti avansinius mokėjimus pagal rangos sutartis bei nuomos sutarčių registravimo Registrų centre išlaidas. Nurodytas išlaidas pareiškėjai grindė rangos sutartimis, kasos pajamų orderio kvitais ir Registrų centro sąskaitomis.

Teismas pažymėjo, kad pagal rangos sutarčių 6.5 punktą, pareiškėjams vienašališkai nutraukus sutartį, jie privalo atlyginti visus rangovo nuostolius. Minimaliais rangovo nuostoliais laikoma užsakovo sumokėta avansinio mokėjimo suma. Teismas taip pat rėmėsi CK 1.5 ir 6.200 straipsniais.

Pažymėta, kad pareiškėjai yra komercinę veiklą vykdantys subjektai, kuriems taikomi aukštesni apdairumo standartai. Laikydamiesi šių principų, o ypač, vykdydami prievolinių santykių šalių bendradarbiavimo pareigą, veikdami rūpestingai, pareiškėjai galėjo ir turėjo numatyti, kad ginčo santykių reglamentavimas gali būti koreguojamas ir veiklos sąlygos gali keistis, todėl veikdami apdairiai, galėjo nesutikti su rangos sutarties sąlyga minimaliais rangovo nuostoliais laikyti sumokėto avanso sumą. Avansas yra išankstinis mokėjimas, kurio paskirtis – apmokėti pagrindinį mokėjimą ar jo dalį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tuo atveju, kai sutarties šalys nustato imperatyviosioms teisės normoms neprieštaraujančią sąlygą, kad iš anksto sumokėtas avansas, kuris atliks mokėjimo-atsiskaitymo funkciją ir bus įskaitytas į sutarties, ją įvykdžius, kainą, dėl sutartyje aptartų šalies padarytų pažeidimų negrąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui, avansas laikomas netesybomis baudos forma, t. y., atlieka ne tik mokėjimo-atsiskaitymo, bet ir netesybų funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2010; 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2011). CK 6.73 straipsnio 2 dalyje bei 6.258 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta skolininko teisė kreiptis į teismą su prašymu pripažinti netesybas neprotingai didelėmis ir dėl to jas mažinti, tačiau pareiškėjai šia teise nepasinaudojo ir nesiėmė priemonių, kad sutarties šalys patirtų kuo mažiau nuostolių, t. y., neveikė, kaip apdairus ir rūpestingas juridinis asmuo, siekiantis maksimaliai sumažinti patiriamas išlaidas. Pažymėta, kad pagal rangos sutarčių 4.1 punktą visi darbai turėjo būti įforminami abiejų sutarties šalių pasirašytu darbų priėmimo-perdavimo aktu, tačiau tokių aktų pareiškėjai nei Komisijai, nei teismui nepateikė. Nors rangos sutarčių 4.3 punkte ir nurodyta, kad tarpiniai darbai taip pat gali būti įrodomi objektyviai egzistuojančiu rezultatu, tačiau pareiškėjai tokių įrodymų taip pat nepateikė. Taigi pareiškėjai neįrodė, kad visos jų išlaidos, susijusios su avansiniais mokėjimais, buvo patirtos išimtinai vykdant saulės elektrinės projektą.

Teismas atkreipė dėmesį, jog pagal Aprašo 26 punktą nustačius, kad pateikti ne visi reikiami dokumentai ar pateiktuose dokumentuose yra trūkumų, pareiškėjams suteikiamas 5 darbo dienų terminas trūkumams pašalinti. Apie tai pareiškėjas informuojamas jo prašyme nurodytu būdu. Į bylą yra pateikti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2013 m. rugsėjo 23 d. raštai, kuriuose yra išaiškinama, kokius papildomus dokumentus turi pateikti pareiškėjai, tačiau pareiškėjai Inspekcijos nurodytų savo prašymų trūkumų nepašalino. Pareiškėjų teiginiai, kad jie minėtų Inspekcijos raštų negavo, vertintini kritiškai, kadangi atsakovas pateikė teismui duomenis, jog 2013 m. rugsėjo 23 d. raštai pareiškėjams iš tiesų buvo išsiųsti elektroniniu paštu adresu imones@outlook.com. Pažymėtina, kad šį adresą pareiškėjai buvo nurodę savo prašymuose dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projektavimo plėtojimu, kompensavimo, skiltyje „3. Komisijos priimtą sprendimą ir kitą informaciją pageidauju gauti“ nurodydamos, kad sprendimą ir kitą informaciją nori gauti elektroniniu paštu, kuris pagal minėtų prašymų 1.5 punktą buvo nurodytas būtent toks, kokiu ir buvo išsiųsti minėti raštai, t. y. imones@outlook.com. Kadangi patys pareiškėjai Komisijai nurodė šį elektroninio pašto adresą, darytina išvada, jog atsakovas tinkamai informavo pareiškėjus apie jų prašymų trūkumus ir sudarė galimybę šiuos trūkumus pašalinti, tačiau jie šia teise nepasinaudojo.

Pažymėta, kad išlaidų kompensavimo galimybę nustatančiomis teisės aktų nuostatomis siekiama atlyginti dalį pagrįstų praradimų, susijusių su saulės elektrinės projekto plėtojimu, todėl, teismo vertinimu, šių tikslų iš esmės neatitiktų kompensavimas išlaidų, kurių galėjo būti išvengta veikiant apdairiai, rūpestingai arba jos galėjo būti mažesnės. Pagal byloje esančius duomenis nėra galimybės nustatyti, kokia rangos sutartyse numatyta rangovo įsipareigojimų dalis buvo įvykdyta iki sutarties nutraukimo ir ar atliktų darbų kaina yra proporcinga pareiškėjų sumokėtam avansui. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjai ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdami apginti savo teises, ginčijo sutarties sąlygą dėl avansinio mokėjimo įskaitymo į nuostolius ar siekė nustatyti, kokie darbai buvo atlikti, kokią įrangą rangovas pirko ir kokia jų kaina, ar domėjosi kitomis UAB „Vilnius house“ patirtomis išlaidomis ir jų pagrįstumu. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjai neįrodė, jog siekė išvengti ar sumažinti išlaidas (nuostolius), susijusias su rangos sutarčių nutraukimu, todėl Komisija pagrįstai atsisakė kompensuoti avansiniais mokėjimais patirtas išlaidas.

Pasisakydamas dėl skundžiamų sprendimų atitikimo VAĮ reikalavimams, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, vertino, jog ginčijamuose sprendimuose nurodyta, kokių teisės aktų pagrindu jie priimti, pažymėta, kad avansiniai mokėjimai pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo nekompensuojami, nes darbų atlikimas ir avanso negrąžinimo faktas nėra įrodyti pagrindžiamaisiais dokumentais. Be to, ir 2013 m. rugsėjo 23 d. Inspekcijos raštuose pareiškėjams buvo nurodyti konkretūs dokumentai ir paaiškinimai, kurie turėjo būti papildomai pateikti Komisijai. Taigi, teismo vertinimu, ginčijamuose sprendimuose nurodyta informacija leido pareiškėjui suprasti apie jų priėmimo priežastis, sprendimuose buvo nurodytas pakankamas faktinis bei teisinis jų pagrindimas, taigi šie sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, keliamus individualiems administraciniams aktams.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad skundžiami Komisijos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl pagrindo juos panaikinti ir priteisti pareiškėjų patirtas avansinių mokėjimų išlaidas, nėra, pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2015 m. vasario 9 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą dėl Komisijos priimtų Sprendimų patenkinti visa apimtimi.

Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Teismo teiginys, jog pareiškėjai, nesikreipdami į teismą su ieškiniu dėl netesybų pripažinimo neprotingai didelėmis, pasielgė neapdairiai ir nerūpestingai, nepagrįstas. Pirma, teismo nurodomos įstatymo normos (CK 6.73 str. 2 d. bei 6.258 str. 3 d.) negarantuoja asmeniui, kad kiekvieno kreipimosi į teismą metu, teismas sumažins sutartimi nustatytų netesybų dydį. Atkreipia dėmesį, jog avansai paslaugų teikėjui (rangovui) jau buvo sumokėti, todėl pareiškėjų ieškinys dėl netesybų ar nuostolių mažinimo neabejotinai būtų buvęs atmestas. Antra, pareiškėjai neturėjo ir faktinio pagrindo kreiptis į teismą dėl avansų grąžinimo (netesybų ar nuostolių mažinimo). Už tinkamai įvykdytus darbus pareiškėjai privalėjo atsiskaityti. Pareiškėjų ieškinys teismui dėl netesybų (nuostolių) mažinimo būtų atmestas, dėl ko, pareiškėjai būtų patyrę dar didesnių nuostolių. Pareiškėjai dėjo pastangas siekiant išvengti dar didesnių nuostolių dėl sutarčių nevykdymo ir tai pavyko pasiekti sudarant su UAB „Vilnius house“ susitarimus dėl rangos sutarčių nutraukimo, todėl vien tik nesikreipimo į teismo faktas negali būti laikomas aplaidžiu ir nerūpestingu pareiškėjų elgesiu. Įstatymų leidėjas nenustatė pareigos pareiškėjams visų pirma kreiptis į teismą dėl nuostolių atlyginimo, arba išnaudoti visas įmanomas teisines priemones siekiant atgauti išlaidas, patirtas vykdant su saulės energijos elektrinių projektų plėtojimu susijusią veiklą, ir tik tuomet kreiptis į Komisiją neatgautų išlaidų atlygimo.

2) Teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjai neįrodė, kad rangos darbai pagal Rangos sutartis buvo įvykdyti, bei nepagrįstai, nukrypstant nuo formuojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, atlikto pareiškėjų patirtų išlaidų bei pateiktų dokumentų, išlaidoms pagrįsti, vertinimą, todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Rangos darbų atlikimas užfiksuotas Susitarimais, bei objektyviais įrodymais – leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus pareiškėjams išdavimas bei nuomos sutarties įregistravimas VĮ „Registrų centras“. Pagal Rangos sutarčių 4.3. punktą, tokiu atveju atliktų darbų aktai nesudaromi.

3) Teismas suteikdamas Komisijai galimybę po bylos nagrinėjimo pabaigos pateikti naujus įrodymus, pažeidė šalių procesinio lygiateisiškumo principą bei suteikė nepagrįstą pranašumą valstybės institucijai, bei dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Be to, Komisijos pateikti elektroniniai laiškai nepatvirtina, kad jais buvo persiunčiami būtent 2013 m. rugsėjo 23 d. raštai bei kad su laiškais siųsti priedai buvo adresuoti pareiškėjams, o ne kitoms įmonėms.

4) Nors teismo posėdžio metu Komisijos atstovas akcentavo, jog pareiškėjai visus reikiamus dokumentus turėjo pateikti su pirminiais prašymais kompensuoti patirtas išlaidas, toks atstovo aiškinimas neatitinka Aprašo 26 punkto. Taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-277-525/2015 pateiktu išaiškinimu, teigia, kad šioje byloje teismas privalėjo įvertinti pareiškėjų vėliau Komisijai pateiktus dokumentus, t. y. susitarimus dėl rangos sutarties nutraukimo, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui ir priimti atitinkamus sprendimus, bet tai nebuvo padaryta.

5) Teismas konstatuodamas, jog Komisijos Sprendimai atitiko įstatymų reikalavimus ir buvo pakankamai motyvuoti, netinkamai taikė VAĮ nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Komisijos Sprendimuose nėra nurodyti faktiniai sprendimų priėmimo pagrindai, neišdėstyti jokie argumentai, nėra detalizuotos nei kompensuotinų, nei nekompensuotinų išlaidų kategorijos, nėra nurodyta, kokių išlaidų Komisija nusprendė nekompensuoti, kokiais įrodymais rėmėsi priimdama ginčijamus sprendimus.

Atsakovo Komisijos atstovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Laikydamasi Aprašo nuostatų reikalavimų, nagrinėdama prašymus dėl išlaidų kompensavimo, kuriais prašoma kompensuoti sumokėtus ir negrąžintus avansus, Komisija sprendimus dėl tokių išlaidų kompensavimo priima, tuomet, kai įsitikina, t. y. gauna dokumentus įrodančius, kad pareiškėjams, jų sumokėti avansai nebuvo grąžinti, o jų negrąžinimai (susitarimai dėl sumokėtų avansų negrąžinimo) yra pagrįsti, bei atitinkantys CK 1.5 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintas nuostatas.

2) Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-157-525/2015 pateiktu išaiškinimu dėl Komisijos teisės vertinti pareiškėjų prašomų kompensuoti išlaidų pagrįstumą.

3) Nuo 2013 m. rugsėjo 23 d. iki Komisijos 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimų priėmimo iš pareiškėjų nebuvo gauta jokių papildomų duomenų, kurie leistų Komisijai įsitikinti, kad pareiškėjams jų sumokėti avansai nebuvo grąžinti bei šių avansų negrąžinimai galėtų būti vertinami pagrįstais, todėl Komisija, įvertinusi iki tol pareiškėjų pateiktus dokumentus, pagrįstai nusprendė nekompensuoti pareiškėjų nurodytų avansinių mokėjimų išlaidų, motyvuodama tuo, kad nei darbų atlikimas, nei avansų negrąžinimo faktai nėra įrodyti pagrindžiančiais dokumentais.

4) Komisijos Sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnyje numatytus individualiam administraciniam aktui keliamus bendruosius reikalavimus, t. y. jie pakankamai pagrįsti tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisės aktų normomis, juose argumentuotai pasisakyta kodėl Komisija nusprendė nekompensuoti avansinių išlaidų bei nurodytos teisės akto normos (Aprašo 4 ir 20 p.), kuriomis vadovaujantis minėti Komisijos Sprendimai priimti. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-154-525/2015.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimų Nr. 17R-1321, 17R-1322, 17R-1323, 17R-1324, 17R-1325, 17R-1326, 17R-1327, 17R-1328 ir 17R-1329, ta apimtimi, kiek jais nebuvo kompensuota dalis pareiškėjų UAB „LK 1“, UAB „LK 2“ ir UAB „LK 3“ prašytų kompensuoti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtra.

Komisija ginčijamomis Sprendimų dalimis nurodė, jog vadovaujantis Aprašo 4 punktu, nekompensuotini sumokėti ir negrąžinti avansiniai mokėjimai pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo, nes darbų atlikimas ir avanso negrąžinimo faktas nėra įrodyti pagrindžiančiais dokumentais.

Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Pabrėžtina, jog sprendžiant ginčą dėl teisės, tikrinama ar skundžiamą aktą priėmusi institucija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1820/2014).

2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Pažymėtina, jog įstatymų leidėjas įtvirtindamas su elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą negarantavo, kad asmenims, nusprendusiems dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebevystyti elektrinių projektų, bus kompensuotos visos patirtos išlaidos. Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją.

Pagal Aprašo 4 punktą, kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Aprašo 3 punkte apibrėžta, jog išlaidomis Apraše laikomos tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos.

Taigi, minėtose nuostatose įtvirtinti reikalavimai kompensuotinoms išlaidoms. Lingvistiniu aspektu aiškinant Aprašo 4 punkto formuluotę išlaidos turi būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos ir šiems trims požymiams įrodyti reikalingi išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo dokumentai.

Kaip minėta, prašymai dėl išlaidų kompensavimo paduodami ir juos nagrinėja Komisija. Aprašo V skyriuje reglamentuojama Komisijos sudėtis ir veikla, nustatyta prašymų dėl išlaidų kompensavimo nagrinėjimo procedūra.

Aprašo 5 punkte išvardintos kompensuotinų išlaidų kategorijos (5.1 – 5.6 punktai), o Aprašo 5.7 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti kitų, nei nurodyta Aprašo 5 punkte, pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Aprašo 2 priede nurodyti maksimalūs kompensuotinų išlaidų dydžiai. Aprašo 6 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti pareiškėjų patirtų išlaidų, kurių dydis viršija nustatytus Aprašo 2 priede, pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, priima vieną iš šių sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 punktas).

Aprašo 26 punktas numato, jog nustačius, kad pateikti ne visi reikiami dokumentai ar pateiktuose dokumentuose yra trūkumų, pareiškėjams suteikiamas 5 darbo dienų terminas trūkumams pašalinti. Apie tai pareiškėjas informuojamas jo prašyme nurodytu būdu.

Sistemiškai aiškinant aptartas Aprašo nuostatas, darytina išvada, jog Komisijai suteikta teisė vertinti, ar pareiškėjų prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, ar šios išlaidos yra nustatytos, pagristos ir patvirtintos, taip pat spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio. Be to, Komisijos teisė vertinti išlaidų pagrįstumą tiesiogiai nurodyta Aprašo 5.7 ir Aprašo 6 punktuose. Aiškinimas, jog Komisijai nesuteikiama teisė vertinti išlaidų pagrįstumo, reikštų, kad Komisija įgaliota atlikti tik formalų pareiškėjų pateikiamų dokumentų patikrinimą, tačiau, kaip matyti iš aptarto teisinio reguliavimo, Komisijai suteikti didesni įgaliojimai tirti pareiškėjų pateikiamus duomenis ir spręsti dėl išlaidų kompensavimo apimties. Toks Aprašo nuostatų aiškinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ankstesnėse šios kategorijos bylose (žr. pvz., 2015 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-157-525/2015; 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-390-525/2015; 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-346-525/2015; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1118-525/2015 ir kt.).

Apibendrinant konstatuotina, jog Komisija turėjo teisę vertinti pareiškėjų nurodytų ir prašytų kompensuoti išlaidų pagrįstumą.

Nagrinėjamu atveju, minėta, skundžiamose Komisijos Sprendimų dalyse nurodyta, jog sumokėti ir negrąžinti avansiniai mokėjimai nekompensuotini, nes darbų atlikimas ir avanso negrąžinimo faktas nėra įrodyti pagrindžiančiais dokumentais.

Iš bylos medžiagos matyti, jog savo prašymų dalis dėl avansinių mokėjimų kompensavimo pareiškėjai grindė tik rangos sutartimis ir kasos pajamų orderio kvitais.

Kaip nurodo atsakovas, iš pareiškėjų kartu su prašymais pateiktų dokumentų, buvo neaišku, kokie sprendimai ir kodėl priimti dėl sumokėtų avansų grąžinimo ar negrąžinimo ir, ar šie sprendimai pagrįsti.

Byloje yra Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2013 m. rugsėjo 23 d. raštai, iš kurių matyti, jog pareiškėjai, remiantis Aprašo 26 punktu buvo prašomi pateikti paaiškinimą, ar buvo atlikti kokie nors darbai pagal pareiškėjų avansinius mokėjimus, kuriuos patvirtina kasos pajamų orderio kvitai, jei taip, tuomet prašoma pateikti tokių darbų atlikimą patvirtinančius dokumentus; pateikti paaiškinimą, ar rangos sutartys toliau vykdomos, tuo atveju jei sutarčių vykdymas buvo nutrauktas, prašoma pateikti susitarimo dėl sutarties nutraukimo kopiją bei pranešti koks sprendimas ir kodėl priimtas dėl sumokėtų avansinių mokėjimų grąžinimo; pareiškėjams išaiškinta, jog vadovaujantis Aprašo 26 punktu, šie dokumentai prašomi pateikti ne vėliau kaip per 5 darbo dienas, tuo atveju, jei nebus pateikti papildomi dokumentai ir nepašalinti nustatyti trūkumai, vadovaujantis Aprašo 27 punktu, Komisijai bus teikiami pareiškėjo pateikti dokumentai ir informacija.

Pareiškėjai jau skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad pastarųjų Inspekcijos raštų negavo. Nors atsakovas į bylą pateikė minėtus pareiškėjams siųstus raštus, pareiškėjai kėlė abejonę, ar jie tikrai buvo išsiųsti.

Siekdamas panaikinti pareiškėjų keliamas abejones, pirmosios instancijos teismas 2014 m. gruodžio 8 d. nutartimi, remdamasis ABTĮ 81 straipsniu, atnaujino administracinės bylos nagrinėjimą iš esmės ir įpareigojo Inspekciją pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog jos 2013 m. rugsėjo 23 d. raštai buvo išsiųsti pareiškėjams elektroniniu paštu imones@outlook.com.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta šiuo aspektu pateiktus apeliacinio skundo argumentus, kad tokiais veiksmais teismas suteikė nepagrįstą pranašumą Komisijai, pažeidė ABTĮ 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą šalių lygiateisiškumo principą, rėmėsi netinkamais įrodymais, netinkamai juos vertino. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo argumentus, pagrįstai veikė aktyviai, siekė pašalinti byloje esančias abejones ir procesinių teisės normų nepažeidė.

Vykdydamas teismo įpareigojimą atsakovas pateikė įrodymus (elektroninius laiškus su juose buvusiais priedais), jog 2013 m. rugsėjo 23 d. raštai pareiškėjams iš tiesų buvo išsiųsti elektroniniu paštu adresu imones@outlook.com (III t., b. l. 16-34).

Kartu pažymėtina, jog remiantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, prie bylos neprijungiami kartu su apeliaciniu skundu pateikti nauji įrodymai – Inspekcijos adresu imones@outlook.com siųsti elektroniniai laiškai su bylai neaktualiai priedais, bei iš minėto adreso Inspekcijai siųstas laiškas dėl informacijos, taip pat nesusijusios su šia byla negavimo, prašymo ją persiųsti.

Tačiau byloje yra, ką apeliaciniame skunde akcentuoja ir pareiškėjai, 2013 m. lapkričio 18 d. susitarimai tarp pareiškėjų ir UAB „Vilnius house“, kuriuose šalys nurodė, jog veikdamos gera valia, siekdamos išspręsti susiklosčiusią padėtį tarp šalių valstybei atgaline data sumažinus supirkimo tarifą ir taip kardinaliai pabloginus užsakovų (pareiškėjų) padėtį, bei pažeidus šalių teisėtų lūkesčių principą, susitaria ir patvirtina, kad: 1) sutartiniai santykiai tarp šalių laikomi nutrūkusiais remiantis rangos sutarčių 6.5 punktais; 2) šalys patvirtina, kad neturės viena kitai jokių pretenzijų dėl nebaigtų projektų, ir nereikš jų ateityje; 3) užsakovai patvirtina, kad rangovo atlikti darbai nurodyti sutarčių prieduose atitinka sutartis; 4) užsakovas nemokės rangovui jokių netesybų pagal sutarčių 6.5 punktus, išskyrus avansą, kurie lieka rangovui kaip minimalūs nuostoliai (netesybos), ir užsakovui nėra grąžinamas, dėl ko šalys neturi viena kitai jokių pretenzijų; 5) šie susitarimas yra galutinis, ir patvirtina sutarčių nutraukimo faktą (II t., b. l. 163-165).

Atkreiptinas dėmesys, jog šiuos susitarimus pareiškėjai atsakovui pateikė 2013 m. lapkričio 18 d. raštu (Inspekcijoje gauta 2013 m. lapkričio 20 d. registracijos Nr. 18R-92), nurodydami, jog nebuvo gavę jokio prašymo dėl papildomos informacijos suteikimo, todėl buvo įsitikinę, kad visa tinkama informacija yra pateikta; be to, pareiškėjų atstovas asmeniškai dalyvavo 2013 m. lapkričio 5 d. posėdyje ir jam nebuvo pateikti jokie su prašymais susiję klausimai, todėl prašė prijungti prie paraiškų papildomus dokumentus ir iš naujo priimti sprendimą dėl kompensavimo už patirtas išlaidas (II t., b. l. 162).

Komisija 2013 m. gruodžio 11 d. rašte, atsakydama į pareiškėjų 2013 m. lapkričio 18 d. prašymą, nurodė kad Komisijai nesuteikta teisė savo iniciatyva keisti priimtus sprendimus ar juos naikinti, ar teikti išaiškinimus dėl priimtų sprendimų ar Komisijos narių balsavimo. Komisija prašymus nagrinėja ir sprendimus priimta vadovaudamasi Aprašu. Paaiškinant, jog tuo atveju, jei nesutinka Komisijos priimti sprendimu, pareiškėjai turi teisę jį apskųsti Aprašo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (II t., b. l. 166).

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į pareiškėjų ginčijamose Komisijos Sprendimų dalyse pateiktus argumentus dėl pareiškėjų patirtų išlaidų nekompensavimo, pastarieji susitarimai reikšmingi sprendžiant pareiškėjų teisės į jų prašymų kompensuoti avansinių mokėjimų klausimą, nes sistemiškai aiškinant anksčiau aptartas Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies ir Aprašo 4 punkto formuluotes, patirtos išlaidos reiškia, kad tos išlaidos buvo realiai patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. iki šių išlaidų kompensavimo mechanizmo sukūrimo. Tačiau nei Įgyvendinimo įstatymas, nei Aprašas nenurodo, kad iki 2013 m. vasario 1 d. patirtos išlaidos turi būti pagrindžiamos iki 2013 m. vasario 1 d. parengtais ir surinktais įrodymais.

Byloje esantys kasos pajamų orderio kvitai, kuriais pareiškėjai grindžia savo avansinius mokėjimus rangovui UAB „Vilnius house“, išrašyti iki 2013 m. vasario 1 d. tad, pareiškėjams pateikus minėtus 2013 m. lapkričio 18 d. susitarimus, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, manytina, jog Komisija, pagal aptarą kompetenciją bei diskreciją, turėtų iš naujo svarstyti pareiškėjų prašymus dėl išlaidų kompensavimo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjų ginčijamos Komisijos Sprendimų dalys, kuriomis atsisakyta kompensuoti pareiškėjų prašymuose nurodytus negrąžintus avansinius mokėjimus pagal sutartis dėl elektros plėtojimo, naikintinos, perduodant Komisijai šias pareiškėjų prašymų dalis nagrinėti iš naujo.

Pastebėtina, jog toks aiškinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką išnagrinėtose panašiose administracinėse bylose (žr. pvz., 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1253-525/2015; 2015 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-277-525/2015).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos nuomone, pasisakyti dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nėra tikslinga.

Tačiau šia neskundžiama teismo nutartimi iš dalies patenkinus pareiškėjų apeliacinį skundą ir pakeitus pirmosios instancijos teismo spendimą, pareiškėjų skundą tenkinant iš dalies, spręstinas bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas.

Pareiškėjus šioje byloje atstovavimo sutarčių pagrindu atstovavo advokato padėjėja, vėliau advokatė, Evelina Davidavičiūtė (I t., 137-139; III t., b. l. 77). Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis būtent ji 2013 m. gruodžio 16 d. sumokėjo 75 Lt žyminį mokestį už skundą pirmosios instancijos teismui, tačiau byloje nėra duomenų, kad šias išlaidas būtų patyrę pareiškėjai. Atsižvelgiant į tai, apeliantams nepateikus konkretaus ir išsamaus prašomų priteisti išlaidų pagrindimo, kaip to reikalauja ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis, pirmosios instancijos teismui sumokėtas žyminis mokestis (atitinkama jo dalis) negali būti priteista. Šiuo aspektu pastebėtina, jog pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį, prašymai raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, gali būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Byloje taip pat yra duomenys, jog pareiškėjų atstovas direktorius V. Z. 2015 m. vasario 19 d. sumokėjo 11 Eur žyminį mokestį už apeliacinio skundo pateikimą (0,50 Eur permoka grąžinta 2015 m. vasario 25 d. pirmosios instancijos teismo nutartimi) (III t., b. l. 58) bei 2015 m. vasario 19 d. advokatės Evelinos Davidavičiūtės išrašyta 200 Eur sąskaita už teisines paslaugas –skundo dėl 2015 m. vasario 9 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo parengimą – Nr. DIP0081 (III t., b. l. 62), kurią V. Z. apmokėjo 2015 m. vasario 23 d. banko pavedimu (III t., b. l. 63)

Atsižvelgiant į šioje byloje patenkintų pareiškėjų reikalavimų apimtį, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 1-2 ir 6 dalimis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ir advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojusi iki 2015 m. kovo 20 d.) 8.10 punktu pareiškėjams (jų atstovui direktoriui V. Z.) priteisiama pusė pagrįstai sumokėtos sumos už žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir pusė sumos už patį apeliacinį skundą, t. y. 105,25 (5,25+100) Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „LK1“, uždarosios akcinės bendrovės „LK2“ ir uždarosios akcinės bendrovės „LK3“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimus Nr. Nr. 17R-1321, 17R-1322, 17R-1323, 17R-1324, 17R-1325, 17R-1326, 17R-1327, 17R-1328 ir 17R-1329 ta apimtimi, kiek jais buvo atsisakyta kompensuoti išlaidas už sumokėtus ir negrąžintus avansinius mokėjimus pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo.

Kitoje dalyje pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Iš atsakovo Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos, atstovaujamo Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „LK 1“, uždarosios akcinės bendrovės „LK 2“ ir uždarosios akcinės bendrovės „LK 3“ atstovo direktoriaus V. Z. naudai priteisti 105,25 Eur (vieną šimtą penkis eurus 25 centus) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė