2020-02-12 Nr. AB-3141-3-62-3-01216-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-566-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01216-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, atsakovo atstovas), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. gegužės 6 d. iki 2017 m. sausio 1 d., atliekant bausmę Alytaus PN, jam nebuvo išduotos higienos priemonės: dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai, tualetinis popierius. Dėl to pareiškėjas žodžiu ne kartą kreipėsi į Alytaus PN administraciją, tačiau jo prašymai nebuvo tenkinami, motyvuojant tuo, kad nuteistiesiems tokios higienos priemonės neišduodamos. Dėl neišduotų higienos priemonių pareiškėjas negalėjo palaikyti asmeninės higienos, buvo nesiskutęs, nevalytais dantimis, dėl dantų nepriežiūros iš burnos sklido blogas kvapas, dantys pradėjo gesti, skaudėjo, todėl teko lankytis pas odontologą. Kalėdamas tokiomis sąlygomis pareiškėjas jautėsi žeminamas, diskriminuojamas, patyrė neigiamų psichologinių ir dvasinių išgyvenimų.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Alytaus PN nurodė, kad iki 2017 m. sausio 1 d. teisės aktai nenustatė, jog nuteistiesiems turi būti išduodama dantų pasta, šepetėlis ir skutimosi peiliukai. Muilas ir tualetinis popierius pareiškėjui buvo išduodami visą jo buvimo Alytaus PN laikotarpį. Pareiškėjas higienos priemones gavo 2017 m. vasario 13 d., kai pirmą kartą raštu kreipėsi į Alytaus PN administraciją dėl higienos priemonių išdavimo.

5. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad skundą pareiškėjas grindžia abstrakčiais teiginiais, konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo (ne)veikimo ir kilusių pasekmių, todėl nėra pagrindo atlyginti žalą.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. spalio 18 d. sprendimu pareiškėjo E. J. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iki 2017 m. sausio 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas nustatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais), o nuteistiesiems tokios higienos priemonės neturėjo būti išduodamos. Pagal nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojantį teisinį reguliavimą tiek nuteistiesiems, tiek suimtiesiems galioja tos pačios garantijos.

8. Pasisakydamas dėl higienos priemonių išdavimo pareiškėjui iki 2017 m. sausio 1 d., pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nuteistųjų neaprūpinimas skunde nurodytomis higienos priemonėmis vien dėl to, kad teisės aktai nenustato tokių priemonių išdavimo nuteistiesiems, neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 14 straipsnių reikalavimų.

9. Atsižvelgęs į tai, kad nuo 2016 m. gegužės 6 d. iki 2017 m. sausio 1 d. pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės, bei į tai, jog Konvencijos pažeidimas gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas ginčo laikotarpiu konstatuoti neteisėtą Alytaus PN neveikimą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme. Nustatęs neteisėtą Alytaus PN neveikimą, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, pirmosios instancijos teismas konstatavo esant ir kitus deliktinės atsakomybės elementus – žalą ir priežastinį ryšį.

10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų apie nustatyto pažeidimo įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, pareiškėjo Alytaus PN administracijai rašytus skundus dėl higienos priemonių išdavimo, taip pat nenustatyta, kad Alytaus PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį ir trukmę, įvertinęs tai, kad pareiškėjo gautos pajamos, kuriomis jis turėjo teisę disponuoti, ginčo laikotarpiu buvo nedidelės ir tai apsunkino pareiškėjo galimybes įsigyti higienos priemonių, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 200 Eur.

III. 11. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 18 d. sprendimą.

12. Alytaus PN nurodo, jog pirmosios instancijos teismas objektyviai neįvertino byloje pateiktos medžiagos. Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, kad jam buvo padaryta žala, nepagrindė jos dydžio, nenurodė, kaip konkrečiai žala pasireiškė. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardijo valstybės kaltės bei priežastinio ryšio. Nenustačius ir neįrodžius šių privalomų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

13. Atsakovo atstovas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad iki 2017 m. sausio 1 d. pataisos namai neturėjo prievolės aprūpinti nuteistuosius dantų pasta, dantų šepetėliais ir skutimosi peiliukais. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 suformuota praktika neturėtų būti taikoma, kadangi skiriasi bylų faktinės aplinkybės – pareiškėjas Alytaus PN nebuvo pateikęs prašymo išduoti jam asmens higienos priemones.

14. Alytaus PN manymu, byloje nustatytos aplinkybės nesuteikė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko Konvencijos 3 straipsnio nuostatas pažeidžiančiomis sąlygomis. Be to, neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui E. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl to, kad Alytaus PN nuo 2016 m. gegužės 6 d. iki 2017 m. sausio 1 d. pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Alytaus PN nebuvo aprūpintas higienos priemonėmis, priteisė pareiškėjui 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

17. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas aplinkybe, kad Alytaus PN iki 2017 m. sausio 1 d. nebuvo nustatyta prievolė nuteistuosius aprūpinti asmens higienos priemonėmis, todėl nebuvo būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, o pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta žala, nepagrindė prašomos priteisti kompensacijos dydžio, todėl nebuvo pagrindo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Be to, atsakovo atstovo teigimu, neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

18. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Taip pat pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

20. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) neaprūpinant pareiškėjo asmens higienos priemonėmis.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei tvirtina atsakovas, išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo ypač detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, kuriomis remiantis reikėtų keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo aprūpinimo higienos priemonėmis Alytaus PN.

22. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03)). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei jos dydžio.

23. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad iki 2017 m. sausio 1 d. teisės aktuose jam nebuvo nustatyta pareiga nuteistuosius aprūpinti tokiomis asmens higienos priemonėmis kaip dantų pasta, dantų šepetėlis ir skutimosi peiliukai, teisėjų kolegija pirmiausiai akcentuoja, kad EŽTT 2012 m. liepos 9 d. sprendime byloje Melnitis prieš Latviją (pareiškimo Nr. 30779/05) konstatavo, jog sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui. EŽTT pažymėjo, jos tai, kad pareiškėjas negalėjo pasirūpinti savo higiena ilgesnį laikotarpį ir nuolat jautėsi nešvarus ir pažemintas, sukėlė kančią, kurios sunkumo laipsnis viršija sulaikymui būdingą kančią. EŽTT vertinimu, nacionalinės valdžios nesugebėjimas aprūpinti sulaikytąjį nurodytomis higienos priemonėmis, pažeidė tarptautinius standartus, įskaitant Europos Tarybos Ministrų komiteto 2016 m. sausio 11 d. priimtų Rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.6 punktą, nustatantį, kad kaliniai laikytųsi švaros, įstaigos vadovybė turėtų aprūpinti juos tualeto reikmenimis bei valymo priemonėmis ir medžiagomis. Galimybė asmenims higienos priemones nusipirkti kalėjimo parduotuvėje ar kitaip jų gauti, neatleidžia valstybės nuo jos pareigų, nustatytų Konvencijoje, tarp kurių pareiga užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu.

24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 pažymėjo, jog minėti EŽTT išaiškinimai yra reikšmingi ir sprendžiant dėl nuteistųjų teisių pažeidimo, todėl EŽTT padaryta išvada, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui, atsižvelgiant į Konvencijos 14 straipsnį, aktuali ir sprendžiant dėl valstybės pareigos aptartomis higienos priemonėmis aprūpinti nuteistąjį. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos tiek, kiek jose nenustatyta nuteistiesiems išduoti asmens higienos priemonių – dantų pastos, dantų šepetuko bei skutimosi peiliukų, neatitinka Konvencijos nuostatų. Taigi šis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimas aktualus ir šioje administracinėje byloje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juo rėmėsi nagrinėdamas pareiškėjo skundą bei konstatuodamas Konvencijos pažeidimą.

25. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

26. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

27. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos, sukeltos neaprūpinant jo asmens higienos priemonėmis, atlyginimas šiuo atveju laikytinas proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

28. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 200 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

29. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė