2K-67/2013 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-67/2013

Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00530-2008-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.4; 2.4.7; 2.8.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam byla nutraukta – B. Č. (B. Č.) gynėjo advokato Ričardo Varno (Ričardas Varno) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutarties.

Vilniaus miesto 4–ojo apylinkės teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartimi nutraukta baudžiamoji byla neįrodžius, kad B. Č. padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas patenkintas ir Vilniaus miesto 4–ojo apylinkės teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis panaikinta; pripažinta, kad B. Č. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje, ir, atsižvelgiant į padarytos veikos pobūdį bei asmens patologinę būseną, konstatuota, jog B. Č. nėra pavojingas visuomenei ir jam nereikia priverčiamojo gydymo, todėl byla nutraukta ir netaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, jis perduotas šeimos nariams globoti ir jam nustatytas medicininis stebėjimas – gydymas bendra tvarka.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Ranonio pranešimą, susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

B. Č. buvo kaltinamas pagal BK 235 straipsnio 1 dalį tuo, kad davė melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu: jis 2007 m. spalio 3 d., apie 10.00 val., Vilniaus miesto 4–ajame policijos komisariate Vilniuje, Gerovės g. 29, būdamas apklaustas kaip liudytojas baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-225-07 ir įspėtas už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį, davė melagingus parodymus apie tai, kad 2005 m. liepos 2 d., apie 22.00 val., buvo namie Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nors tuo metu dirbo UAB „L.“ dyzelinio traukinio mašinistu nuo 2005 m. liepos 2 d. 16.46 val. iki 2005 m. liepos 3 d. 7.39 val.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo paskirta teismo psichiatrijos ekspertizė. Ekspertai pateikė išvadą, kad kaltinamasis B. Č. nusikalstamos veikos padarymo metu nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu ir nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenos, todėl galėjo teisingai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti; šiuo metu B. Č. serga lėtiniu psichikos sutrikimu – įgyta silpnaprotyste – staiga prasidėjusia kraujagysline demensija, dėl to jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti; B. Č. priverčiamųjų priemonių taikymas nereikalingas, jis gali būti gydomas bendra tvarka.

Vilniaus miesto 4–ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi nutarta pradėti kaltinamajam B. Č. procesą taikyti priverčiamąsias medicinos priemones.

Vilniaus miesto 4–asis apylinkės teismas 2012 m. balandžio 20 d. nutartimi nutraukė baudžiamąją bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo B. Č. neįrodžius, kad jis padarė BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis nuosekliais kaltinamojo B. Č. parodymais, jam smulkiai ir tiksliai paaiškinus 2005 m. liepos 2 d. mašinisto kelionlapio Nr. 34 pildymo tvarką ir eigą, jame esančios informacijos esmę; analogiškus dėl šio kelionlapio ir kelionlapio Nr. 40 (kurį pildė lokomotyvo apsaugos darbuotojas P. G.) paaiškinimus davė liudytojas A. K.; kaltinamojo duotus parodymus patvirtino liudytojų V. F., T. Č., D. T. ir R. B. parodymai (jog įvykio dieną jie matė kaltinamąjį jo bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini)), liudytojo V. Ž. parodymai (jog teoriškai įmanoma, kad mašinistai tarpinėse stotelėse neoficialiai susikeistų), liudytojų S. Š., V. J. ir A. B. parodymai (kad dirbant Lietuvos geležinkeliuose buvo praktikuojami neoficialūs apsikeitimai tarp mašinistų). Teismas, kritiškai įvertinęs kaltinančius įrodymus – L. L. ir S. L. parodymus (nes jie buvo nenuoseklūs), pažymėjo, kad be kitų kaltinančių įrodymų – 2005 m. liepos 2 d. mašinisto kelionlapių Nr. 34 ir Nr. 40 ir Dyzelinių traukinių depo dyzelinių traukinių mašinistų 2005 m. liepos 2, 3 dienų darbo ataskaitų – byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje. Visas abejones vertindamas kaltinamojo naudai teismas laikė, kad neįrodyta, jog B. Č. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą.

Šią nutartį apeliacine tvarka apskundė prokuroras, prašydamas ją panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo, pripažinus B. Č. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje, atsižvelgus į padarytos veikos pobūdį ir B. Č. patologinę būseną bei konstatavus, kad jis nėra pavojingas visuomenei, priverčiamosios medicinos priemonės netaikyti ir nutraukti bylą. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 5 dalies 5 punktu, 328 straipsnio 3 punktu, 403 straipsnio 1 dalies 4 punktu, prokuroro apeliacinį skundą patenkino.

Kasaciniu skundu asmens, kuriam byla nutraukta – B. Č. gynėjas advokatas R. Varno prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį be pakeitimų.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, padarė esminius BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatų pažeidimus, sukliudžiusius išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, be pagrindo perkėlė įrodinėjimo naštą kaltinamajam (išteisintajam), taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją ir iš esmės suvaržė jo ginamojo teises. Apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, surašyta pažeidžiant BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka“ 1 punkte išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Pagal šio nutarimo 12 punktą, siekdamas tinkamai parinkti reikiamą sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą rūšį (BPK 326 straipsnis), apeliacinės instancijos teismas turi nustatytus įstatymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, nuosprendžio (nutarties) trūkumus teisingai ir tiksliai teisiškai įvertinti. Panaikindamas nuosprendį apeliacinės instancijos teismas turi konkrečiai nurodyti nustatytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, nuosprendžio trūkumus nepriklausomai nuo to, ar tie pažeidimai ir trūkumai buvo minimi apeliaciniame skunde. Pagal BPK 332 straipsnio 3, 5, 6, 7, 8 ir 9 dalis bet koks apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas (atmesti apeliacinį skundą, panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir t. t.) turi būti motyvuotas.

Kasatorius nurodo, kad nors apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, jog išanalizavo visas byloje esančias aplinkybes, tačiau nutarties aprašomojoje dalyje iš esmės apsiribojo tik pažodiniu prokuroro apeliacinio skundo argumentų perrašymu, nepateikė visų pirmosios instancijos teisme nagrinėtų bylos aplinkybių ir jas patvirtinančių ar paneigiančių įrodymų analizės, taip nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Šioje nutartyje nenurodyta, kodėl ydingas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas, kokias baudžiamojo proceso teisės normas jis pažeidė.

Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kodėl atmetė apeliacinio proceso metu gynybos nurodytus argumentus, taip nesilaikė BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Šis teismas pasisakė tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, tačiau nevertino pirmosios instancijos teismo ištirtų bei įvertintų aplinkybių ir įrodymų, neatliko įrodymų tyrimo. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę (kad D. Č., inicijuodamas baudžiamąjį procesą dėl to, kad jį 2005 m. liepos 2 d. sumušė S. L., nurodė tik vieną liudytoją – S. R., o tai, kad įvykį matė ir jo tėvas B.

Č., nurodė tik po pusantrų metų), neatsižvelgė į D. Č. pirmosios instancijos teisme duotus paaiškinimus, kad tiek ilgai jis nenurodė kaip liudytojo savo tėvo, nes nenorėjo, jog apie tai, kad tėvas darbo metu buvo susikeitęs su kitu mašinistu, sužinotų jo darbovietėje. D. Č. savo tėvą paprašė apklausti tik tada, kai S. R. nėjo liudyti į teismą. Apeliacinės instancijos teismas sutiko ir su prokuroro argumentu, kad B. Č. nebuvo jokio objektyvaus pagrindo grįžti į namus 2005 m. liepos 2 d. tam, kad pasimatytų su sūnumi T.

Č.. B. Č. teigė, kad 2005 m. liepos 2 d., jo darbo metu, prieš jam išvykstant į Ignaliną, paskambino sūnus T. ir pasakė, kad išvažiuoja į Angliją ir nori su juo susitikti, kažką asmeniškai pasakyti (kad nesužinotų net motina), todėl jis nusprendė apsikeisti su kolega ir grįžti namo. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad byloje esanti Vilniaus oro uosto pažyma (jog T. Č. išvyko iš Vilniaus 2005 m. liepos 4 d.) neįrodo, kada jis ketino išvykti, ir negali paneigti, kad tėvo ir sūnaus susitikimas buvo sutartas ir organizuotas 2005 m. liepos 2 d. vakare.

Darydamas priešingas išvadas apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatą.

Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nekritiškai įvertino ir prokuroro apeliaciniame skunde nurodytą argumentą, jog B. Č. nenurodė, kas jį 2005 m. liepos 2 d. pakeitė važiuojant į Ignaliną. Teismas nepasisakė, kodėl atmetė gynybos argumentą, kad B. Č. bendradarbiai (J. S., S. Š. ir V. J.) turėjo rimtų priežasčių neprisipažinti pasikeitę pamainomis su B. Č., nes tai neteisėta ir galėtų užtraukti drausminę atsakomybę. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog buvo apklausti visi AB „L.“ mašinistai, tuo metu gyvenę Naujojoje Vilnioje, kad B. Č. pamainomis galėjo pasikeisti ir su tuo metu jau nebedirbusiu mašinistu. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su apeliacinio skundo argumentu, kad liudytojai V. F., T. Č., D. T., R. B., D. Č. yra B. Č. draugai, kaimynai ir giminės, jie suinteresuoti, kad B. Č. išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Tačiau šis teismas neatsižvelgė, kad šie liudytojai buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingus parodymus, kad D. T. nėra B. Č. draugas ar giminė. Apeliacinės instancijos teismas nevertino šių įrodymų kitų byloje ištirtų įrodymų kontekste. Šis teismas neįvertino A. B. parodymų, kad jis matė, kaip B. Č. 2005 m. liepos 2 d. praėjus apie 10-15 min. nuo išvažiavimo iš Vilniaus Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje išlipo iš traukinio ir nusileido į požeminę perėją, o vietoj jo į Ignaliną važiavo kitas mašinistas. Apeliacinės instancijos teismas, nepateikęs išsamios įrodymų analizės, nenurodęs konkrečių kaltinančių įrodymų ir jų įvertinimo ir pripažinęs B. Č. kaltu remdamasis vien tik aplinkybėmis, geriausiu atveju galinčiomis sukelti tik tam tikras abejones dėl B. Č. nurodytos versijos, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją, reiškiančią, kad nusikaltimo padarymu įtariamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, o pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barbera, Messegue ir Jabardo prieš Ispaniją (bylos Nr. 10590/83, A146, 77 dalis); kasacinė nutartis Nr. 2K-49/2006).

Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 12 punkte nurodyta, kad, panaikindamas apskųstą nuosprendį ir nutraukdamas bylą, pakeisdamas apskųstą nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, panaikindamas arba pakeisdamas apskųstą nutartį, apeliacinės instancijos teismas turi tiksliai suformuluoti priimamo sprendimo pagrindą, nurodyti atitinkamą BPK straipsnį, jo dalį ar punktą, kuriame šis pagrindas numatytas. Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad panaikina pirmosios instancijos teismo nutartį BPK 328 straipsnio 3 punkto pagrindu. Tačiau BPK 328 straipsnis numato pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pakeitimo, o ne panaikinimo pagrindus. Dėl to, kasatoriaus manymu, Vilniaus apygardos teismo nutartis yra teisiškai nepagrįsta.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius atsiliepimu į asmens, kuriam byla nutraukta – B. Č. gynėjo advokato R. Varno kasacinį skundą prašo jį iš dalies patenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Prokuroras nurodo, kad kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytomis išvadomis dėl byloje esančių įrodymų vertinimo (atmesti dalies liudytojų – V. F., T. Č., D. T., R. B. ir D. Č. parodymai, nevertinti liudytojo A. B. parodymai). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs prokuroro apeliacinį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį motyvuodamas tuo, kad šio teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokius baudžiamojo proceso pažeidimus, vertindamas bylos įrodymus, padarė pirmosios instancijos teismas. Šis teismas aprašomojoje nutarties dalyje tik konstatavo, kad apylinkės teismas nevisapusiškai ištyrė bylą, nevisiškai išnagrinėjo ir įvertino byloje esančius įrodymus. Tačiau pats apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo neatliko, o tik kitaip įvertino tuos pačius pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, dėl to nutartis yra prieštaringa. Apylinkės teismas kritiškai vertino liudytojų S. L. ir L. L. parodymus (kad 2005 m. liepos 2 d. B. Č. nebuvo namuose), nustatęs juose prieštaravimų ir neatitikimų. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių liudytojų parodymų iš viso nepasisakė, nesiėmė priemonių byloje nustatytiems įrodymų prieštaravimams pašalinti. Dėl to laikytina, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus. Tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan., apeliacinės instancijos teismas ne tik gali, bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Pagal 323 straipsnio nuostatas apeliacinės bylos pranešėjas ne tik susipažįsta su apeliaciniu skundu, atsikirtimais į jį ir byla, o ir, jeigu reikia, nurodo šaukti į teismo posėdį liudytojus, nukentėjusiuosius, ekspertus, specialistus, išreikalauja papildomą medžiagą. Prokuroro manymu, šių reikalavimų Vilniaus apygardos teismas nepaisė, todėl laikytina, kad padarė esminį BPK pažeidimą, kuris sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Atsiliepime nurodyta ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 307 straipsnio reikalavimų ir teismų praktikos, nurodančių, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas arba pakeisdamas apskųstą nuosprendį (nutartį), turi tiksliai suformuluoti priimamo sprendimo pagrindą, nurodyti atitinkamą BPK straipsnį, jo dalį ar punktą, kuriame numatytas toks pagrindas. Vilniaus apygardos teismo nutarties aprašomojoje dalyje nurodyta, kad apylinkės teismo nutartis naikintina ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas), nors teismas priėmė nutartį. Šis teismas rezoliucinėje dalyje nurodė ir kitus pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeitimo pagrindus – BPK 328 straipsnio 3 punktą, reglamentuojanti ne nutarties panaikinimo, o nuosprendžio pakeitimo pagrindus. Toks procesinis teismo dokumentas vertintinas kaip prieštaringas ir neatitinkantis įstatymo reikalavimų.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių bei 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų vykdymo

Teismai priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese privalo išspręsti BPK 401 straipsnyje nurodytus klausimus, tarp jų ir tai, ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, ar ją padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama. Šiems klausimams išspręsti taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės (BPK 392 straipsnio 3 dalis).

Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, pagal kurias į abu šiuos klausimus atsakyta teigiamai, laikydamas, kad jos padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatas, kaip argumentą pateikdamas savą bylos duomenų vertinimą, kuris atitinka pirmosios instancijos teismo išvadas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, nustatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi kasacinės instancijos teismas bylos duomenų nerenka ir bylos proceso metu gautų duomenų netiria, jų nevertina bei naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Nagrinėdamas bylą, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant šias aplinkybes nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.

Bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnis. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Pažymėtina, kad kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Nagrinėjimo teisme dalyvių pozicija dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privaloma, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo argumentai ir motyvai, kuriais remiantis atmetami ar paneigiami kaltinamojo teiginiai. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis šių reikalavimų neatitinka ir tai laiko esminiu BPK 332 straipsnio reikalavimų pažeidimu. Su tokiu argumentu negalima sutikti.

Iš tikrųjų apeliacinės instancijos teismas gana lakoniškai išdėstė prieštaringus bylos duomenis, tačiau šio teismo argumentai esminiu byloje klausimu – buvo ar nebuvo B. Č. savo namuose, nuo kurio išsprendimo priklauso išvada dėl jo parodymų mačius konfliktą tarp jo sūnaus ir kaimyno S. L. teisingumo ar melagingumo, yra išsamūs ir logiški. Teismas, remdamasis bylos dokumentais, konstatavo, kad tuo metu B. Č. kaip dyzelinio traukinio mašinistas buvo išvykęs į reisą. Teismas rėmėsi ir tuo, kad pareiškime policijai ir privataus kaltinimo skunde B. Č. sūnus D. Č., gyvenantis su tėvu viename bute, kaip liudytoją nurodė tik vieną asmenį S. R., o savo tėvo nenurodė. Šis praėjus labai ilgam laikui ėmė teigti matęs konfliktą, negalėjo nurodyti, kas jį pakeitė mašinistu, N. Vilnioje gyvenantys B. Č. bendradarbiai parodė jo nepakeitę. Priešingai negu teigia kasatorius, toks B. Č. parodymų vertinimas negali būti traktuojamas kaip įrodinėjimo naštos perkėlimas kaltininkui, nes buvo patikrinti visi asmenys, kurie B. Č. nurodytomis aplinkybėmis galėjo jį pakeisti. Teismas taip pat palygino B. Č. nurodytą skubaus grįžimo į namus priežastį pasikalbėti su sūnumi prieš jam išvykstant į užsienį su sūnaus išvykimo laiku ir konstatavo nebuvus tam objektyvaus pagrindo, nes B. Č. galėjo pasimatyti su sūnumi grįžęs iš reiso. Šių duomenų analizės pagrindu teismas atmetė liudytojų – B. Č. draugų, kaimynų ir giminių – patvirtinusių jo buvimą namuose, parodymus. Nėra pagrindo teigti, kad tokiu vertinimu ir jo išdėstymu teismo nutartyje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių ir BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatos.

Dėl BPK 404 straipsnio taikymo

Tiek kasatorius, tiek atsiliepime į kasacinį skundą prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas prokuroro apeliacinį skundą ir priimdamas nutartį, vadovavosi ne tomis baudžiamojo proceso normomis, todėl teismo nutartį laiko teisiškai nepagrįsta. Tokie argumentai neatitinka priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą ir apeliacinį procesą reglamentuojančių BPK normų.

BPK 403 straipsnyje nurodytos nutarčių rūšys, kurias gali priimti teismas, išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Šiame procese nuosprendžiai nepriimami. Pagal BPK 404 straipsnį apeliaciniai skundai dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese priimtų teismo sprendimų paduodami ir nagrinėjami pagal BPK VI dalyje (bylų procesas apeliacinės instancijos teisme) nustatytas taisykles. BPK 318 straipsnyje, reglamentuojančiame pirmosios instancijos teismo nutarčių apskundimo tvarką, taip pat nurodytos nutartys, priimtos išnagrinėjus bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo.

BPK 326 straipsnio 5 dalyje nurodytos nutarčių rūšys, kurias, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųstos nutarties gali priimti apeliacinės instancijos teismas. BPK 327 straipsnyje nurodyti nuosprendžio panaikinimo ir bylos nutraukimo pagrindai, BPK 328 straipsnyje – nuosprendžio pakeitimo pagrindai, BPK 329 straipsnyje – nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo pagrindai. Apeliacinį procesą reglamentuojančios normos pirmosios instancijos teismo nutarčių panaikinimo ir pakeitimo pagrindų nenustato, tačiau baudžiamajame procese galima analogija. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs atitinkamus pagrindus, gali vadovautis ir minėtomis BPK normomis. Skundžiamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių ir ryšium su tuo padaręs nuorodą į BPK 328 straipsnio 3 punktą, BPK pažeidimo nepadarė. Apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies teiginys, kad pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis, nurodant BPK 329 straipsnio 2 punkte numatytą pagrindą, yra akivaizdi rašymo klaida, nes faktiškai priimtas ne nuosprendis, o nutartis. Esant reikalui, šis netikslumas gali būti ištaisytas BPK 362 straipsnio nustatyta tvarka.

Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas BPK pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymo garantuotos B. Č. teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį, nepadarė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti B. Č., kuriam byla nutraukta, gynėjo Ričardo Varno kasacinį skundą.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Alvydas Pikelis

Vladislovas Ranonis