2024-04-17 Nr. AB-6390-3-61-3-09125-2023-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1321-1047/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09125-2023-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. J. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. J. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) pilietė G. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. 23S175939, kuriuo buvo panaikintas jai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išduoti jai leidimą gyventi Lietuvoje.

2. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį iki 2023 m. lapkričio 8 d., nes pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

3. Pareiškėja skunde nurodė, kad Migracijos departamento priimtas sprendimas grindžiamas tuo, jog pagal Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. balandžio 12 d. pateiktą išvadą Nr. 18-3956 (toliau – ir VSD išvada) pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD savo išvadą motyvavo tuo, jog pareiškėja 2023 m. kovo 17 d. pildydama klausimyną (toliau – ir Klausimynas) į jo 11 klausimą: „Kam priklauso Krymas?“ – pažymėjo „(duomenys neskelbtini)“.

4. Pareiškėja paaiškino, jog ji Lietuvoje gyvena jau daugiau nei 20 metų (nuo 2002 m. vasario 12 d.). Lietuvoje išaugo jos vaikai. Per visą laikotarpį pareiškėja nė karto nebuvo (duomenys neskelbtini), taip pat nebuvo ir (duomenys neskelbtini), kurios pilietybę pareiškėja turi. Pareiškėjos vaikai yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, tačiau sūnus šiuo metu (duomenys neskelbtini) negyvena ir oficialiai deklaravo savo išvykimą į (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nėra politinės partijos ar kitos organizacijos narė, neužsiima jokia provokuojančia veikla. Pareiškėja, gyvendama (duomenys neskelbtini), nepadarė jokių nusikalstamų veikų ar nusižengimų bei neatliko veiksmų, nukreiptų prieš (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė žinanti, kad šiai dienai (duomenys neskelbtini) valdo (duomenys neskelbtini), todėl be jokių slaptų minčių taip ir atsakė į Migracijos departamente jai pateiktą klausimą. Jeigu klausimas būtų suformuluotas kitaip, tai ir pareiškėjos atsakymas būtų kitoks.

5. Pareiškėja pažymėjo, jog atsakovas ją kaltina tuo, kad dėl leidimo gyventi Lietuvoje ji kreipėsi tik dėl to, jog siekia įgyti teisę į nemokamą sveikatos priežiūrą (duomenys neskelbtini). Pareiškėja, gyvendama (duomenys neskelbtini), dirbo ir mokėjo mokesčius. Pareiškėjai diagnozuota (duomenys neskelbtini), tačiau jos tai nekelia pavojaus valstybės saugumui. Pareiškėja neginčija to fakto, kad Migracijos departamentas turi teisę, priimdamas tokio pobūdžio sprendimus, remtis VSD išvada, tačiau atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis. Pareiškėjos vertinimu, atsakovas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas proporcingumo principas, be to, gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas formaliai, o atsakovo pareiškėjos atžvilgiu priimtas Sprendimas neatitinka šių reikalavimų.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašo jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad jis, siekdamas išsiaiškinti tikrąją pareiškėjos poziciją dėl Klausimyno klausimų dėl (duomenys neskelbtini) atliko pareiškėjos apklausą. Apklausoje, vykusioje Migracijos departamente, pareiškėja vengė tiesioginio atsakymo apie (duomenys neskelbtini) priklausomumą, nurodė, jog savo nuomonę jau yra išdėsčiusi Klausimyne. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjos atsakymus į Klausimyno ir apklausoje pateiktus klausimus konstatavo, jog egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui tikimybė.

8. Atsakovas pažymėjo, jog priimdamas skundžiamą Sprendimą, vadovavosi VSD išvadoje nurodytais grėsmės valstybės saugumui kriterijais. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos, todėl Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. Priimant Sprendimą buvo įvertinti pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika ir prieita prie išvados, kad tokio pobūdžio ryšiai nenusveria pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui. Skundžiamame sprendime, be kita ko, buvo įvertintos visos su pareiškėjos asmeniu susijusios aplinkybės, todėl priešingai nei tvirtina pareiškėja, Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) ir teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus.

9. Atsakovas akcentavo, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį visos Europos saugumui. Tokia situacija sudaro palankias sąlygas įvairaus pobūdžio provokacijoms prieš Lietuvą bei kelią grėsmę Lietuvos nacionalinio saugumo interesams. Dėl tokios situacijos ne tik išlieka grėsmė visuomenės rimčiai, bet ši grėsmė nuo (duomenys neskelbtini) pradžios stipriai padidėjo. Todėl grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos pozicija, lojalumas (duomenys neskelbtini) gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo gyventi panaikinimo / išdavimo klausimus.

10. Migracijos departamentas teisingai taikė ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Migracijos departamento Sprendimas priimtas jo kompetencijos ribose, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas objektyviais duomenimis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingas ir atitinkantis nacionalinio saugumo interesus.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad nors pareiškėja skunde ir nurodė, kad grėsmė valstybei turėtų būti ne formali, o reali ir vien atsakymas, jog (duomenys neskelbtini) priklauso (duomenys neskelbtini), sprendžiant dėl jos pavojingumo Lietuvai, neturėtų būti apskritai vertinamas, tačiau pareiškėjai, gyvenant (duomenys neskelbtini) yra tikimybė, jog ji gali būti išnaudojama (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentavo, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjos atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos pažiūros gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuva neturi pareigos leisti pareiškėjai atvykti ir gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo panaikinimo / išdavimo klausimus.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo vertino, jog kadangi pareiškėja pripažinta galinti kelti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės, kad ji Lietuvoje gyvena daugiau nei 20 metų ir kiti skunde nurodyti argumentai apie pilnamečius vaikus, sveikatos sutrikimus, negali būti prioritetiniai valstybės saugumo atžvilgiu. Todėl tiek VSD, tiek Migracijos departamentas Sprendimu pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o atsakymai į kitus Klausimyno klausimus nesudaro pagrindo paneigti VSD vertinimą dėl grėsmės nacionaliniam saugumui.

II. 16. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. sausio 29 d. sprendimu nutraukė administracinės bylos dalį, kuria pareiškėja prašė įpareigoti Migracijos departamentą išduoti jai leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, o kitą skundo dėl Migracijos departamento Sprendimo panaikinimo dalį atmetė.

17. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:

17.1. Pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išduotas (pakeistas) 2021 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytais pagrindais (Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis).

17.2. Pareiškėja kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir jai buvo pateiktas užpildyti Klausimynas. Pareiškėja, atsakydama į Klausimyno 11 klausimą (Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą. Atsakymas pasirenkamas iš dviejų variantų: Ukrainai arba Rusijos Federacijai) pažymėjo, jog (duomenys neskelbtini) legitimiai (teisėtai) priklauso „(Duomenys neskelbtini). Mano asmeninė nuomonė“.

17.3. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2023 m. rugsėjo 28 d. priėmė sprendimą Nr. 23S174754, kuriuo nusprendė pareiškėjai neišduoti leidimo nuolat gyventi, nes jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu, 2023 m. rugsėjo 29 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2023 m. lapkričio 8 d., nes jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

17.4. Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimu kreipėsi į teismą, prašydama jį panaikinti ir įpareigoti atsakovą išduoti jai leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau teismo posėdyje, vykusiame pirmosios instancijos teisme, pareiškėja atsisakė reikalavimo dėl įpareigojimo atsakovą atlikti veiksmus, t. y. išduoti jai leidimą gyventi Lietuvoje ir prašė nutraukti šią administracinės bylos dalį. Teismas skundžiamu sprendimu priėmė pareiškėjos atsisakymą nuo minėtos skundo dalies ir nutraukė šią bylos dalį.

18. Teismas, vertindamas pareiškėjos skundo argumentus dėl skundžiamo Migracijos departamento Sprendimo panaikinimo, apžvelgė ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir nustatytas aplinkybes, bei darė išvadą, kad pareiškėjos atsakymas į Klausimyno 11 klausimą yra sąmoningai išreikštas, demonstruojant savo poziciją aptariamu klausimu. Pareiškėja aiškiai suprato Klausimyno 11 klausimo turinį, jo įtraukimo į tokio pobūdžio Klausimyną kontekstą ir sąmoningai pažymėjo atsakymą „(duomenys neskelbtini)“, papildomai pridėdama „Mano asmeninė nuomonė“. Be to, Migracijos departamentas, siekdamas patikslinti realią pareiškėjos poziciją minėtu klausimu, papildomai atliko pareiškėjos apklausą, kuri patvirtino pareiškėjos Klausimyne išdėstytą poziciją. Teismas, atsižvelgęs į susiklosčiusią ypač pavojingą geopolitinę situaciją, į (duomenys neskelbtini) keliamą grėsmę Lietuvai, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, sprendė, jog jis neturi pagrindo nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjos deklaruojamos pozicijos vertinimu. Teismas vertino, jog pareiškėjos sąmoninga pozicija teisinant (duomenys neskelbtini) įvykdytą neteisėtą (duomenys neskelbtini) teritorijos aneksiją sudaro pakankamą pagrindą vertinti, kad jos gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, o ji, reikšdama palankumą nusikalstamam prokremliškam režimui, yra potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ir kitoms užduotims atlikti. Teismas sprendė, kad šios pozicijos nekeičia ir tai, kad pareiškėja, atsakydama į klausimus, nurodė, jog nepritaria (duomenys neskelbtini) vykdomiems kariniams veiksmams (duomenys neskelbtini) teritorijoje.

19. Teismas, įvertinęs visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos ryšiais su Lietuvos Respublika, konstatavo, jog pareiškėjos, kurios atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad ji gali kelti grėsmę valstybės saugumui, interesas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas ekonominiais, socialiniais ir šeiminiais ryšiais. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas Sprendimu pagrįstai ir teisėtai panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o priimtas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje ir teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus.

III. 20. Pareiškėja G. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento Sprendimą.

21. Pareiškėja grindžia apeliacinį skundą šiais argumentais:

21.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai suprato ir aiškino pareiškėjos poziciją dėl (duomenys neskelbtini) vykdomų karinių veiksmų (duomenys neskelbtini) teritorijoje. Pareiškėja sutinka, kad atsakė neteisingai, bet tai tik neteisinga jos nuomonė, kuri niekaip nėra susijusi su (duomenys neskelbtini) vykdoma politika. Pareiškėja atsakinėjo į klausimus paveikta streso, bandė paaiškinti, kad ji neturi nieko bendro su (duomenys neskelbtini), niekada nebuvo (duomenys neskelbtini), bei, kad jos pateiktas atsakymas nieko nereiškia ir ji nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui.

21.2. Pareiškėja, siekdama gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, išlaikė valstybinės kalbos egzaminą ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą, tai patvirtinantys įrodymai pateikti kartu su pareiškėjos skundu. Teismas nevertino šių aplinkybių, kaip ir neįvertino pareiškėjos šeiminių aplinkybių, susiklosčiusių Lietuvoje.

22. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

23. Atsakovas grindžia atsiliepimą į apeliacinį skundą šiais argumentais:

23.1. Pareiškėja Klausimyne ir apklausoje, vykusioje Migracijos departamente, nurodė, kad (duomenys neskelbtini) legitimiai (teisėtai) priklauso (duomenys neskelbtini), ir tai yra pareiškėjos nuomonė. Migracijos departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos poziciją įvertino tinkamai, teismo vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023, 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2129-662/2023).

23.2. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui tikimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos atlikti veiksmai VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo grindžia atsiliepimą į apeliacinį skundą šiais argumentais:

25.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Teismas pagrįstai nusprendė, kad skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinka nacionalinio saugumo interesus ir geopolitinę situaciją. Teismas tinkamai įvertino pareiškėjos keliamos grėsmės Lietuvai realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą nacionalinio saugumo interesams.

25.2. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde nepagrindžia konkrečių teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, tik pateikia savo subjektyvią nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė teismas.

25.3. Pareiškėja išreiškė neabejotiną paramą (duomenys neskelbtini) įvykdytai karinei agresijai prieš (duomenys neskelbtini) ir jos teritorijų okupacijai ir šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja remia (duomenys neskelbtini) vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę nacionalinio saugumo interesams. Pareiškėja yra lojali (duomenys neskelbtini) režimui ir gali būti išnaudota (duomenys neskelbtini) valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš nacionalinio saugumo interesus. Pareiškėjos pozicija sudaro pakankamą pagrindą vertinti, kad jos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o apeliacinio skundo argumentai, jog ji buvo ne taip suprasta ar, kad savo nuomonę išdėstė paveikta streso yra pareiškėjos gynybinė pozicija.

25.4. Teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir tinkamai pritaikė ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo naikinti teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimo Nr. 23S175939, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo, ir reikalavimo įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjai leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

27. Pirmosios instancijos teismas nutraukė administracinės bylos dalį pagal pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjai leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, o kitą skundo dėl Migracijos departamento Sprendimo panaikinimo dalį atmetė, konstatuodamas, kad Migracijos departamento Sprendimas, kuriuo panaikintas pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra pagrįstas ir teisėtas.

28. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento skundžiamą Sprendimą. Pareiškėja iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo ir atsakovo vertinimu, kad ji kelia grėsmę valstybės saugumui, grindžiant keliamą grėsmę tik pareiškėjos Klausimyne pateiktais atsakymais, o ne byloje esančių duomenų visuma.

29. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

30. ABTĮ 103 straipsnio 4 punktas nustato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu pareiškėjas atsisakė skundo (prašymo, pareiškimo), išskyrus šio įstatymo 55 straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.

31. Kadangi nagrinėjamoje byloje pareiškėja atsisakė skundo dalies, kuria prašoma įpareigoti Migracijos departamentą išduoti jai leidimą gyventi Lietuvoje, patvirtino, kad atsisakymo nuo skundo teisinės pasekmės jai yra žinomos, apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, kodėl ši teismo sprendimo dalis turėtų būti panaikinta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra teisėta, pagrįsta tiek teisės normomis, tiek faktinėmis aplinkybėmis, ją naikinti nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

32. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmestas pareiškėjos skundas, pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktas nustato, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

33. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022, 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023) ne kartą yra konstatuota, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

35. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07)). Administracinių teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018).

36. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ü. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Z. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

37. Pareiškėja iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant bylos esminę faktinę aplinkybę, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Šiuo aspektu primintina, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

38. Sprendžiant dėl pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, pažymėtina, kad dėl Rusijos keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

39. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja 2023 m. kovo 17 d. atsakydama į Klausimyno 11 klausimą (Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą. Atsakymas pasirenkamas iš dviejų variantų: Ukrainai arba Rusijos Federacijai) pažymėjo, jog Krymas priklauso (duomenys neskelbtini). Ranka prirašė „Mano asmeninė nuomonė“. Migracijos departamentui siekiant išsiaiškinti pareiškėjos poziciją dėl Krymo okupacijos 2023 m. rugpjūčio 7 d. buvo atlikta pareiškėjos apklausa Migracijos departamento Klaipėdos skyriuje, kurios metu užsienietė vengė tiesioginio atsakymo apie (duomenys neskelbtini) priklausomumą, sakė, kad tai jos visiškai neliečia, taip pat nurodė, kad savo nuomonę jau yra išdėsčiusi klausimyne. Teigė, kad klausimai apie Krymą – tai provokacija prieš Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečius. Teigė turinti giminaičių bei pažįstamų (duomenys neskelbtini), tačiau negalėjo įvardinti, kuo ir kur jie dirba. Tvirtino, kad jos tikslas – tiesiog gauti dokumentą, kad galėtų gyventi (duomenys neskelbtini), ir į užduodamus klausimus ji neatsakinėsianti, nes, esą, tokia yra jos nuomonė.

40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad į klausimyną įtrauktas klausimas dėl to, kam priklauso Krymas (t. y. Rusijos aneksuota Ukrainos teritorija), gali būti susijęs ir su bendrąja prevencija, kai asmenys, išviešinę savo įsitikinimus, tikėtina, užkerta kelią savo ryšių su Rusija plėtojimuisi, tokiu būdu sumažindami jų gyvenimo Lietuvoje galimas grėsmes valstybės saugumui, užsieniečio sąmoninga pozicija teisinant valstybės, kurios pilietis jis yra, įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją sudaro pakankamą pagrindą vertinti, kad jo laikinas gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui, o jis pats, reikšdamas palankumą prokremliškam režimui, taip pat yra ir potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023, 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2274-520/2023).

41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad įvertinus VSD išvadoje pateiktą informaciją, Klausimyną, duomenis apie pareiškėjos apklausą Migracijos departamento Klaipėdos skyriuje, Migracijos departamento priimtame Sprendime ir pareiškėjos pateiktus paaiškinimus, su tuo susijusius į bylą pateiktus įrodymus sprendžia, jog pareiškėjos požiūris į Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią politiką kitų valstybių atžvilgiu, t. y. sąmoningas pozicija teisinant (duomenys neskelbtini) įvykdytą neteisėtą (duomenys neskelbtini) teritorijos aneksiją, suteikia pakankamą pagrindą išvadai apie pareiškėjos pažeidžiamumą ir dėl to keliamą grėsmę valstybės saugumui. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos teiginius, kad ji ne taip suprato klausimą, Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas ne taip suprato jos atsakymus, nes tiek Klausimyne, tiek apklausoje Migracijos departamento Klaipėdos skyriuje, tiek teismo posėdyje pareiškėja išreiškė tą pačią poziciją.

42. Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime įvertino pareiškėjos šeiminius, socialinius ryšius su Lietuvos Respublika: (i) nustatyta, kad ji nuo 2002 m. vasario 12 d. iki dabar Lietuvoje gyvena su leidimais laikinai gyventi, kurie buvo išduoti šeimos susijungimo pagrindu, (ii) pareiškėja 2000 m. gruodžio 26 d. buvo sudariusi santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu K. J., santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nepilnamečių vaikų neturi. Sūnus J. J. yra deklaravęs išvykimą į užsienio valstybę, o dukra Z.

J. gyvena (duomenys neskelbtini); (iii) apklausos metu pareiškėja nurodė, kad leidimas gyventi jai reikalingas tik dėl to, kad (duomenys neskelbtini) gyvena jos vaikai, tačiau dėl leidimo nuolat gyventi ji anksčiau nesikreipė, nors Lietuvoje gyvena ilgiau nei 20 metų. Apklausos metu užsienietė nurodė, jog serga (duomenys neskelbtini); iv) pareiškėja nuo 2001 m. rugsėjo 10 d. iki 2001 m. spalio 23 d. dirbo įmonėje „Radicula“, nuo 2001 m. spalio 9 d. iki 2001 m. gruodžio 12 d. dirbo B. Kesarevos komercinėje įmonėje, nuo 2002 m. balandžio 10 d. iki 2002 m. birželio 17 d. dirbo įmonėje UAB „Rūbų sala“, nuo 2002 m. liepos 24 d. iki 2003 m. spalio 23 d. dirbo A.

Jusio individualioje įmonėje, nuo 2003 m. lapkričio 17d. iki 2006 m. rugpjūčio 21 d. dirbo įmonėje UAB „Madistėja“, nuo 2016 m. birželio 13 d. iki 2016 m. liepos 27 d. ir nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 29 d. vykdė veiklą pagal verslo liudijimą, nuo 2017 m. spalio 3 d. iki 2018 m. liepos 26 d. ir nuo 2023 m. gegužės 11 d. iki dabar yra užsiregistravusi kaip asmuo, vykdantis individualią veiklą. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime detaliai įvertino aukščiau Migracijos departamento nustatytas aplinkybes, taip pat įvertino pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pilietybę, pasakojimą apie ligą, tai, kad pareiškėjos dukra pilnametė ir jai išlaikymas nereikalingas, pareiškėja turi giminių ir artimųjų tiek (duomenys neskelbtini), nors ir vengė šių aplinkybių patikslinimo.

Pirmosios instancijos teismas pritarė Migracijos departamento pozicijai ir padarė išvadą, kad įvertinus visas aplinkybes, yra pagrindas išvadai, jog pareiškėjos, kurios atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad ji gali kelti grėsmę valstybės saugumui, interesas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien tuo faktu, kad (duomenys neskelbtini) gyvena jos pilnametė dukra, turinti (duomenys neskelbtini) pilietybę, pareiškėjos turimi ekonominiai ryšiai su Lietuva niekaip negali atsverti nustatytų galinčių kilti grėsmių valstybės saugumui, kiti pareiškėjos skunde nurodomi argumentai yra bendro ir pasakojamojo pobūdžio, neesminiai.

43. Nagrinėjamos bylos kontekste papildomai paminėtina, kad, vadovaujantis EŽTT praktika, pagal kurią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., EŽTT1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje A., C. ir B. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81), 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje A. prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93)), darytina išvada, kad teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010). Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ü. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014).

44. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. 23S175939 įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad teismas laikėsi ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, ir tinkamai surinko ir įvertino byloje esančius įrodymus bei skundo argumentus. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjos sąmoninga pozicija teisinant (duomenys neskelbtini) įvykdytą neteisėtą (duomenys neskelbtini) teritorijos aneksiją sudaro pakankamą pagrindą vertinti, kad jos gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, o ji, reikšdama palankumą nusikalstamam prokremliškam režimui, yra potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ir kitoms užduotims atlikti. Šią išvadą teisėjų kolegija daro įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, o ne pavienius įrodymus, įskaitant ir byloje esantį Klaipėdos miesto Valstybinės lietuvių kalbos mokėjimo kvalifikavimo komisijos 2021 m. rugsėjo 29 d. pažymėjimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86–87 straipsnių reikalavimus – teismas atskleidė bylos esmę, pasisakė dėl pareiškėjos keltų reikalavimų, nurodė teisingas teisės normas, jas susiejo su bylos faktinėmis aplinkybėmis ir motyvuotai atmetė pareiškėjos skundą. Tai, kad teismas kitaip vertino pareiškėjos argumentų svorį ir reikšmę, nepritarė ir atmetė pareiškėjos poziciją, nedaro teismo sprendimo nemotyvuotu.

45. Vadovaudamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis ir nekartodama argumentų, kuriuos skundžiamame sprendime išdėstė pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su atsakovo vertinimu, pateiktu Sprendime, kad pareiškėja pripažintina grėsmę valstybės saugumui keliančiu asmeniu, o jai išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimas laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, įvertino individualią pareiškėjos situaciją, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, išsamiai ištyrė ir objektyviai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, pareiškėja apeliaciniame skunde nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių bei jų teisinio įvertinimo.

46. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos G. J. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis