2017-06-12 Nr. AB-11947-3-63-3-00080-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1090-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00080-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. T. (N. T.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. T. (N. T.) patikslintą skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas N. T. (toliau – ir pareiškėjas) patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir VSDFV Klaipėdos skyrius) 2015 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. PE_SP2-169 „Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas N. T.“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. (6.5)I-31 „Dėl teisės į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas“.

Prašyme pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į atsakovą dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas, kadangi su juo dirbę asmenys gauna minėtą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas. Pažymėjo, jog atsakovas 2015 m. liepos 24 d. sprendimu atsisakė tenkinti jo prašymą, motyvuodamas, jog buvę darbo santykiai ir darbo sąlygos neatitiko Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje ir 5 dalyje bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtinto Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo 2 punkte, 6 punkto 2 dalyje, 7 punkte nustatytų reikalavimų, nes pareiškėjas neįgijo 12 metų ir 6 mėnesių stažo ypatingomis sąlygomis iki 1995 m. sausio 1 d. arba 6 metų ir 3 mėnesių stažo ypatingomis sąlygomis laikotarpiu nuo 1986 m. sausio 1 d.

– 1994 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu. Akcentavo, jog į darbo stažą buvo neįskaitytas darbo laikas, įgytas Klaipėdos elektros montavimo valdyboje Nr. 7 elektros montuotojo pareigose laikotarpiu nuo 1976 m. birželio 1 d. iki 1977 m. liepos 10 d., meistro pareigose nuo 1977 m. liepos 11 d. iki 1987 m. sausio 26 d., vyriausiojo darbų vykdytojo pareigose nuo 1987 m. sausio 27 d. iki 1987 m. kovo 31 d., gamybos paruošimo grupės viršininko pareigose nuo 1987m. balandžio 1 d. iki 1987 m. liepos 1 d., bei darbas, įgytas Klaipėdos statybos tresto valdyboje Nr. 2 elektriko brigadininko pareigose nuo 1987 m. liepos 1 d. iki 1987 m. lapkričio 8 d. ir aikštelės mechaniko pareigose nuo 1987 m. lapkričio 9 d. iki 1992 m. birželio 12 d.

Pareiškėjas teigė, kad toks sprendimas buvo priimtas, nes nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys darbo ypatingomis sąlygos pobūdį, o minėtos pareigybės neįvardintos Lietuvoje galiojusiame Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų 2 sąraše, patvirtintame buvusios TSRS Ministrų tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173. Pabrėžė, jog nesutikdamas su tokiu atsakovo vertinimu, jį skundė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kuri 2016 m. sausio 5 d. sprendimu paliko teritorinio administravimo subjekto sprendimą nepakeistą.

Pareiškėjas manė, jog jis atitinka sąlygas kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimui, kadangi gavo buvusios darbovietės (įmonės, kuri yra reorganizuota) atsakymą, jog atlikti darbai patenka į minėtą sąrašą (2012 m. sausio 5 d. UAB „Artvė“ pažyma), atsakovui perdavė darbovietės dokumentus ir archyvus. Pabrėžė, jog 2011 m. lapkričio 23 d. UAB „Voltas“ pateikė pažymą apie ypatingas darbo sąlygas, numatytas Sąraše Nr. 2, kurioje nurodė, kokiais laikotarpiais ir kokiose pareigose dirbo pareiškėjas, nurodyta, jog jis dirbo ypatingomis sąlygomis.

Paaiškino, jog vėliau abi darbovietės atšaukė išduotas pažymas, nurodant, jog įmonės nustatyti ypatingų darbo sąlygų negali, ir negali pateikti duomenų bei dokumentų, patvirtinančių, jog pareiškėjas vykdė darbus esant ypatingoms darbo sąlygoms. Pareiškėjas abejojo tokių pažymų teisėtumu, teigdamas, jog įmonės finansininkas negali pasirašyti dokumentų, konstatuojančių tam tikrų teisinių aplinkybių buvimą ir nuneigti anksčiau buvusių, įmonės vadovo pasirašytų, pažymų teisėtumą. Prašė atsižvelgti į tai, kad kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti yra reikšmingas ne tik profesijos pavadinimas, bet ir darbo aplinka (darbo pobūdis, vieta), kurioje darbuotojas dirbo.

Akcentavo, kad įmonėje ypatingomis sąlygomis, kaip ir pareiškėjas, dirbusiam bendradarbiui P. S. buvo paskirta piniginė kompensacija už ypatingas darbo sąlygas, UAB „Voltas“ išdavus pažymą apie ypatingas sąlygas. Teigė, jog atsakovas objektyviai neišnagrinėjo situacijos, todėl priėmė nepagrįstą, nemotyvuotą sprendimą, taip pat vertino, jog nepagrįstas ir centrinio viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas, kuriuos prašė panaikinti.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius atsiliepimu prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Nurodė, jog kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas apskaičiuojamos, skiriamos ir mokamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymo) 67 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtinto Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatomis.

Pažymėjo, jog pagal Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalį, asmenims, dirbusiems iki 1995 m. sausio 1 d. požeminius darbus, darbus kenksmingomis darbo sąlygomis ir karštuosiuose cechuose, nurodytus Lietuvoje galiojusiame gamybos, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr. 1, taip pat dirbusiems kitus darbus sunkiomis sąlygomis, nurodytus sąraše Nr. 2 <..> - vyrams, išdirbusiems ne mažiau kaip 12,5 metų darbus, įtrauktus į sąrašą Nr. 2, kompensacija išmokama už 5 metus. Pažymėjo, jog pareiškėjas su prašymu skirti kompensaciją kreipėsi 2015 m. balandžio 20 d. ir pateikė UAB „Voltas“ 2011 m. lapkričio 23 d. pažymą, kurioje nurodyti pareiškėjo darbo pobūdis ir trukmė.

Akcentavo, jog pagal Tvarkos aprašo 15 punktą, atliko UAB „Voltas“ minėtos pažymos išdavimo pagrįstumo patikrinimą ir nustatė, jog nurodyti duomenys apie pareiškėjo darbą ypatingomis darbo sąlygomis buvusioje Elektros montavimo valdyboje Nr. 7 neatitiko pirminiuose dokumentuose esančių duomenų, todėl UAB „Voltas“ buvo įpareigota patikslinti duomenis. Akcentavo, jog UAB „Voltas“ 2015 m. birželio 18 d. raštu informavo, jog negali patvirtinti, kad Klaipėdos elektros montavimo valdyba Nr. 7 vykdė statybos darbus naujai statomuose objektuose, kad pareiškėjas, nuo 1976 m. birželio 21 d. dirbdamas elektromontuotojo pareigose, atliko darbus prie aukštos įtampos oro linijų bei nuo 1977 m. liepos 11 d. buvo pervestas į meistro pareigas, vadovavo darbininkams, vykdžiusiems statybos darbus naujai statomuose objektuose, nes neturi tokių duomenų ir dokumentų, galinčių patvirtinti šiuos faktus.

Pažymėjo, jog 2015 m. gegužės mėnesį atliko UAB „Artvė“ 2012 m. sausio 5 d. išduotos pažymos apie ypatingas darbo sąlygas išdavimo pagrįstumo patikrinimą ir nustatė, jog pagal pažymoje pateiktus duomenis pareiškėjo nurodytos profesijos nepatenka į minėtą Sąrašą Nr. 2, todėl UAB „Artvė“ 2015 m. gegužės 6 d. raštu prašė ankstesnę išduotą pažymą laikyti negaliojančia, nes įmonė ypatingų darbo sąlygų nustatyti negali.

Akcentavo, jog skundžiamu sprendimu buvo atsisakyta pareiškėjui skirti kompensaciją, nes jis neatitiko Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje, 5 dalyje bei Tvarkos aprašo 2 punkte, 6 punkto 2 dalyje ir 7 punkte nustatytų reikalavimų. Pabrėžė, kad UAB „Voltas“ ir UAB „Artvė“ nepateikė jokių duomenų apie pareiškėjo darbo ypatingomis darbo sąlygomis pobūdį bei trukmę, todėl prašė atmesti pareiškėjo argumentus dėl šių motyvų neaptarimo ginčijamuose aktuose. Paaiškino dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų apie P. S. paskirtą kompensaciją, jog minėtam asmeniui kompensacija buvo paskirta pagal pateiktus dokumentus apie stažą dirbant ypatingomis sąlygomis meistro ir darbų vykdytojo pareigose, darbdavio pateiktą informaciją apie darbo ypatingomis darbo sąlygomis pobūdį bei trukmę, atlikus pateiktos informacijos pagrįstumo patikrinimą. Teigė, jog priimti administraciniai aktai teisėti ir pagrįsti, todėl nebuvo jokio teisinio ir faktinio pagrindo jų panaikinimui.

Atsakovo atstovė D. S. teismo posėdžio metu akcentavo, jog nors pareiškėjo darbo laikotarpiai būtų įvertinti kaip darbas ypatingomis sąlygomis, pareiškėjas nėra įgijęs būtinojo stažo kompensacijai skirti.

Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, palaikydamas atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus. Nurodė, jog Fondo valdyba, patikrinusi pareiškėjo kompensacijos bylos dokumentus, vadovaudamasi kompensacijų skyrimą reglamentuojančiais teisės aktais, nustatė, kad VSDFV Klaipėdos skyrius 2015 m. liepos 24 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui skirti kompensaciją, todėl 2016 m. sausio 5 d. sprendimu Nr. (6.5)I-31 nusprendė, kad nėra pagrindo naikinti teritorinio subjekto priimto sprendimo.

Akcentavo, jog pagal Sąrašo Nr. 2 XXIX skyrių „Pastatų ir statinių statyba“ teisę gauti kompensaciją turi statybinių organizacijų meistrai ir darbų vykdytojai, kurie vadovavo naujų objektų statybos darbams, bei šių organizacijų montuotojai ir elektromontuotojai – linijininkai, kurie vykdė aukštos įtampos elektros linijų montavimo darbus. Teigė, jog pagal pateiktus dokumentus nustatė, jog pareiškėjas laikotarpiu 1976 m. birželio 21 d. – 1977 m. liepos 11 d. dirbo elektromontuotoju Tresto „Elektromontaž“ Klaipėdos Elektros montavimo valdyboje Nr. 7 (vėliau UAB „Voltas“), vėliau nuo 1977 m. liepos 11 d. iki 1987 m. sausio 27 d. dirbo meistru, tačiau dokumentų patvirtinančių, kad minėtu laikotarpiu montavo tik aukštos įtampos elektros linijas, nepateikė, taip pat nepateikė dokumentų, įrodančių jo vadovavimą tik naujų objektų statybos darbams.

Pažymėjo, jog VSDFV Klaipėdos skyrius pagrįstai į pareiškėjo stažą ypatingomis darbo sąlygomis neįskaitė laikotarpių, kuriais pareiškėjas dirbo vyr. darbų vykdytoju ir gamybos grupės viršininku Tresto „Elektromontaž“ Klaipėdos Elektros montavimo valdyboje Nr. 7 bei elektriku – brigadininku ir aikštelės mechaniku Klaipėdos statybos tresto Statybos valdyboje Nr. 2, nes tokios profesijos Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriuje neįvardintos, todėl nesuteikia teisės gauti kompensaciją. Prašo atsižvelgti į tai, jog jei dokumentais ir būtų įrodyta, jog laikotarpiu nuo 1976 m. birželio 21 d. iki 1977 m. liepos 11 d. pareiškėjas montavo tik aukštos įtampos elektros linijas, o laikotarpiu nuo 1977 m. liepos 11 d. iki 1987 m. sausio 27 d. vadovavo tik naujų objektų statybos darbams, teisės gauti kompensacijos jis vis tiek neįgytų, kadangi nepakaktų reikiamo trukmės stažo kompensacijai skirti.

Prašo bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, jog ginčas kilęs dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2015 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. PE_SP2-169 „Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas N. T.“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. sausio 5 d. sprendimo Nr. (6.5)I-31 „Dėl teisės į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjo teisė gauti kompensaciją už darbą ypatingomis darbo sąlygomis.

Teismas nustatė, jog ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas, 2014 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XII-1394 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. sausio 1 d., galiojusi skundžiamo sprendimo priėmimo metu) 67 straipsnio 2 dalis (ankstesnės įstatymo Nr. I-549 redakcijos, įsigaliojusios nuo 1995 m. sausio 1 d. – 56 straipsnis), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtintame Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas, 2009 m. gruodžio 23 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1782 redakcija, įsigaliojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.) 6.2 punkte įtvirtinta specialioji teisės norma bei šiose normose blanketiniu būdu nurodyto buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 patvirtinto Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašo (toliau – ir Sąrašas) Nr. 2 nuostatos.

Teismas sprendė, jog atsakovas byloje ginčijamu sprendimu paneigė pareiškėjo teisę į kompensaciją, nurodydamas, kad pareiškėjas neatitinka Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje ir 5 dalyje, Tvarkos aprašo 2 punkte, 6 punkto 2 dalyje ir 7 punkte nustatytų reikalavimų, t.y. neįgijo 12 metų ir 6 mėnesių stažo ypatingomis darbo sąlygomis iki 1995 m. sausio 1 d. arba 6 metų ir 3 mėnesių stažo ypatingomis sąlygomis 1986 m. sausio 1 d. – 1994 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu.

Teismas vertino, jog į stažą ypatingomis darbo sąlygomis negali būti įskaitytas darbo laikas, įgytas Klaipėdos elektros montavimo valdyboje Nr. 7 elektromontuotojo pareigose laikotarpiu nuo 1976 m. birželio 21 d. iki 1977 m. liepos 10 d., meistro pareigose nuo 1977 m. liepos 11 d. iki 1987 m. sausio 26 d., vyriausiojo darbų vykdytojo pareigose nuo 1987 m. sausio 27 d. iki 1987 m. kovo 31 d., gamybos paruošimo grupės viršininko pareigose nuo 1987 m. balandžio 1 d. iki 1987 m. liepos 1 d., nes nebuvo pateikti dokumentai, kurie galėtų patvirtinti darbo ypatingomis sąlygomis pobūdį, bei darbas, įgytas Klaipėdos statybos tresto valdyboje Nr. 2 elektriko brigadininko pareigose nuo 1987 m. liepos 1 d. iki 1987 m. lapkričio 8 d. ir aikštelės mechaniko pareigose nuo 1987 m. lapkričio 9 d. iki 1992 m. birželio 12 d., kadangi minėtos pareigybės nebuvo įvardintos Sąraše Nr. 2.

Teismas nustatė, jog byloje nekilo ginčas dėl skundžiamame sprendime nurodytų pareiškėjo darbo laikotarpių ir pareigų atitinkamais laikotarpiais, tačiau buvo skirtingas nurodytų pareigų vertinimas dėl jų priskiriamumo Sąrašui Nr. 2, taip pat vertinimas dėl darbo ypatingomis sąlygomis pobūdžio.

Nustatė, jog pareiškėjas pretendavo gauti kompensaciją pagal Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriaus „Pastatų ir statinių statyba: pramoninių, energetinių, hidrotechninių, kelių – tiltų, transporto ir ryšių, gyvenamųjų namų ir kultūrinių – buitinių, taip pat antžeminių pastatų ir šachtų sutvirtinimas, rūdos kasyklų ir komunikacijų“ „a“ punktą – montuotojai ir elektromontuotojai – linijininkai, kurie vykdė aukštos įtampos oro linijų ir kontaktinių tinklų montavimo darbus ir „b“ punktą – inžineriniai-techniniai darbuotojai: meistrai (dešimtininkai) ir darbų vykdytojai.

Teismas nagrinėdamas bylą vadovavosi 1976 m. Sąrašo redakcija, pasisakė, jog pastaroji atitiko aktualią redakciją tai darbuotojų kategorijai, kuriai pareiškėjas siekė būti priskirtas.

Bylos rašytiniais duomenimis nustatė, kad pareiškėjas VSDFV Gargždų skyriui 2015 m. balandžio 20 d. pateikė prašymą dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo. Kartu su prašymu buvo pateikti dokumentai: pažyma Nr. 11/310 su priedais ir pažyma Nr. 7 su priedais, kuriose buvo nurodyta, kokiose pareigose pareiškėjas dirbo ir konstatuota, kad pareigybės priklauso pagal Sąrašą Nr. 2. Būtent minėtų įrodymų pagrindu pareiškėjas grindė savo teisę į kompensaciją.

Teismas nustatė, jog pareiškėjo paaiškinimais, išrašais iš darbo knygelių ir kitais rašytiniais įrodymais buvo nustatyta, kad pareiškėjas dirbo Elektromontavimo valdyboje Nr. 7 (reorganizuota į UAB „Voltas“) laikotarpiu nuo 1977 m. liepos 11 d. iki 1987 m. sausio 26 d. meistru, vyr.darbų vykdytoju, elektromontuotoju bei Klaipėdos statybos tresto statybos valdyboje Nr., 2 (reorganizuota į UAB „Artvė“) laikotarpiais nuo 1987 m. balandžio 1 d. iki 1992 m. birželio 12 d. gamybos paruošimo grupės viršininku, elektros brigadininku ir aikštelės mechaniku.

Teismas nustatė, jog byloje įrodinėjimo dalykas buvo aplinkybė, ar pareiškėjas nurodytu laikotarpiu nuo 1976 m. birželio 21 d. iki 1977 m. liepos 11 d. dirbdamas elektromontuotoju Tresto „Elektromontaž“ Klaipėdos Elektros montavimo valdyboje Nr. 7 montavo tik aukštos įtampos elektros linijas, ar laikotarpiu nuo 1977 m. liepos 11 d. iki 1987 m. sausio 21 d. dirbdamas meistru vadovavo tik naujų objektų statybos darbams, ar pareiškėjo darbas Tresto „Elektromontaž“ Klaipėdos Elektros montavimo valdyboje Nr. 7 vyr. darbų vykdytoju, laikotarpiu nuo 1987 m. sausio 27 d. iki 1987 m. balandžio 1 d. ir gamybos paruošimo grupės viršininku, laikotarpiu nuo 1987 m. balandžio 1 d. iki 1987 m. liepos 1 d. bei darbas Klaipėdos statybos tresto Statybos valdyboje Nr. 2 elektriku – brigadininku, laikotarpiu nuo 1987 m. liepos 1 d. iki 1987 m. lapkričio 9 d. ir aikštelės mechaniku, laikotarpiu 1987 m. lapkričio 9 d. iki 1992 m. birželio 12 d. galėjo būti vertinamas kaip dirbtas ypatingomis sąlygomis ir būti įtrauktas į Sąrašą Nr. 2.

Teismas atsižvelgė į tai, jog atsakovui paprašius įmonių UAB „Voltas“ ir UAB „Artvė“ patikslinti duomenis susijusius su pažymomis išduotomis pareiškėjui, kuriomis jis ir grindė savo reikalavimą, buvo gauti įmonių atsakymai (UAB „Artvė“ 2015-05-06 Nr. 1/30 pažyma ir 2015-05-12 UAB „Voltas“ patikslinta pažyma Nr. 15-54), kuriose įmonės prašė ankstesnes pažymas laikyti negaliojančiomis, kadangi jos negali patvirtinti jog ginčo laikotarpiu pareiškėjo darbo pobūdis atitiko ypatingas darbo sąlygas.

Teismas įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus (išrašus iš darbo knygelių, darbdavių išduotas patikslintas pažymas, įsakymus dėl pareiškėjo priėmimo į pareigas ir atleidimo) sprendė, jog šie dokumentai nepatvirtina pareiškėjo teisės į kompensaciją.

Teismas taip pat vertino R. N. (Statybos valdybos Nr. 2 buvęs direktorius) nurodytas aplinkybes, kuris negalėjo patvirtinti, kad pareiškėjas dirbo tik prie aukštos įtampos elektros linijų, liudytojo P. K. (P. K.) apibūdinimą darbo sąlygų.

Teismas spręsdamas dėl pareiškėjo dirbto darbo pobūdžio rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartyje Nr. A-1734-146/2015 pateiktu išaiškinimu. Teismas pasisakė, jog nors P. K. parodymais bei pareiškėjo paaiškinimais nustatyta, kad buvo statomi nauji objektai (namai, stotys), o pareiškėjas dirbo meistru, laikotarpiu nuo 1977 m. liepos 11 d. iki 1987 m. sausio 26 d., tačiau sprendė, jog vien šios faktinės aplinkybės neužteko įrodyti, jog darbas meistro pareigose atitinka Sąrašo Nr. 2 „b“ punktą. Todėl darė išvadą, kad pagal byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir liudytojų parodymus, pareiškėjas dirbdamas meistru, elektromontuotoju statybose ėjo vadovaujamas pareigas, tačiau nebuvo nustatyta, jog būtų vadovavęs linijininkams, kurie vykdė aukštos įtampos oro linijų ir kontaktinių tinklų montavimo darbus.

Vertintino, jog atsakovas ir tretysis suinteresuotas asmuo pagrįstai ginčijamuose sprendimuose nustatė, kad pareiškėjas neturėjo teisės į kompensaciją, kadangi dalis dirbtų pareigų nepateko į Sąrašą Nr. 2, t.y. vyr. darbų vykdytojas, gamybos grupės viršininkas („Elektromontaž“), elektrikas-brigadininkas ir aikštelės mechanikas (Statybos valdyboje Nr. 2).

Pareiškėjo ir jo atstovo paaiškinimus, jog Sąraše nurodyti pareigybių pavadinimai ir atliekamų darbų pobūdis skiriasi, teismas vertino kritiškai, kadangi nei byloje esantys rašytiniai įrodymai, nei liudytojo R. N. parodymai (aktualiu laikotarpiu nuo 1987 iki 1992 metų) nepatvirtino, jos pareiškėjas dirbo ypatingomis sąlygomis.

Teismas pasisakė, jog teisinio vertinimo nekeičia pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad kartu su juo dirbęs asmuo P. S. gauna kompensaciją už ypatingas sąlygas, kadangi vertino, kad pareiškėjo ir nurodyto asmens faktinė situacija skyrėsi. Atkreipė dėmesį, kad P. S. taip pat nebuvo įskaitytas laikas, dirbant elektomontuotojo pareigose.

Teismas nenustatęs pirmosios sąlygos teisei į kompensaciją atsirasti, sprendė, jog antroji sąlyga – minėti darbai ypatingomis sąlygomis pagal Sąrašą Nr. 2 turi būti dirbti nustatytą terminą (12,5 metų, arba 6 metus ir 3 mėnesius 1986-1994 metų laikotarpiu) taip pat nebuvo išpildyta.

Įvertinęs visas byloje nustatytas aplinkybes teismas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygų ir neturi teisės į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas. Todėl, nenustatęs ginčijamų VSDFV Klaipėdos skyriaus 2015 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. PR_SP2-169 „Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas N. T.“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. sausio 5 d. sprendimo Nr. (6.5)I-31 „Dėl teisės į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas“ neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimas nėra aiškus ir suprantamas, teigia, kad teismas neįsigilino į bylos esmę ir nepašalino byloje buvusių prieštaravimų, neatsižvelgė į įstatymo pakeitimus ir vadovavosi sena redakcija.

Nurodė, jog jam nesuprantama įmonių pozicija dėl jam ir atsakovui išduotų pažymų skirtumų. Mano, kad teismas neįsigilino į bylos esmę ir padarė prieštaringus ir nepaaiškinamus išaiškinimus.

Teigia, kad atsakovas turėjo vadovautis pradinėmis įmonių išduotomis pažymomis ir pareiškėjo darbo stažą įskaityti kaip darbą ypatingomis darbo sąlygomis. Pareiškėjas kelia abejones dėl vėlesnių atsakovui išduotų pažymų klastojimo galimybės, mano, kad teismas tai turėjo įvertinti, kaip ir galimybę, kad jose galėjo įsivelti klaida. Dėl šios priežasties, pareiškėjo manymu teismas turėjo remtis liudytojų parodymais ir pareiškėjo darbo knygelės išrašais ir spręsti, jog pareiškėjo darbo pobūdis atitinka ypatingas sąlygas ir pareiškėjas turi teisę gauti kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis.

Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas turi papildomai išsiaiškinti naujas aplinkybes ir surinkti naujus įrodymus, kodėl buvo skirtingos pažymos, kodėl vadovautasi 1976 m. įstatymo leidimu.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius nesutinka su pareiškėjo apeliacinius skundu, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, jog spręsdamas dėl N. T. dirbto darbo pobūdžio, teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartyje Nr. A-1734-146/2015 pateiktu išaiškinimu, jog Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriaus dalis b) „inžineriniai – techniniai darbuotojai“, į kurią įtraukti meistrai (dešimtininkai) ir darbų vykdytojai, turi būti aiškinama ir taikoma kaip susijusi su šio skyriaus dalimi a) „darbininkai“, t. y. Sąrašui Nr. 2 pagal XXIX skyriaus b) dalį gali būti priskirti tik tie inžineriniai – techniniai darbuotojai“ (meistrai, darbų vykdytojai), kurie vadovavo darbininkams, įtrauktiems į Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriaus a) dalį. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pagal byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir liudytojų parodymus, N. T., dirbdamas meistru, elektromontuotoju statybose, ėjo vadovaujamas pareigas, tačiau nebuvo nustatyta, jog būtų vadovavęs linijininkams, kurie vykdė aukštos įtampos oro linijų ir kontaktinių tinklų montavimo darbus bei, kad tokios faktinės aplinkybės nepatvirtina ypatingų sąlygų buvimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime nurodo, jog su apeliaciniu skundu nesutinka, mano, kad prašomas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išnagrinėjus visas faktines bylos aplinkybes, teisingai išaiškinus ir pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas, todėl yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje, ginčas kilo dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2015 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. PE_SP2-169 „Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas N. T.“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. sausio 5 d. sprendimo Nr. (6.5)I-31 „Dėl teisės į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Atsakovas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).

Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas mokėjimas numatytas 1994 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo Nr. I-549 (įsigaliojo nuo 1995 m. sausio 1 d.) 56 straipsnyje (1994 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr.I-724 redakcija), taip pat naujos redakcijos Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymas Nr.X-209, įsigaliojo nuo 2005 m. liepos 1 d.) 67 straipsnyje (galioja 2011 m. birželio 9 d. įstatymo Nr. XI-1436 redakcija).

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas, 2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1394 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. sausio 1 d.) 67 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtintame Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas, 2009-12-23 Vyriausybės nutarimo Nr. 1782 redakcija, įsigaliojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.) 6.2 punkte įtvirtinta specialioji teisės norma bei šiose normose blanketiniu būdu nurodyto buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 patvirtinto Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašo Nr. 2 nuostatos.

Pensijų įstatymo 67 straipsnio prasme darbu ypatingomis sąlygomis laikytinas darbas asmenų, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo (1995 m. sausio 1 d.) dirbo požeminius darbus, darbus kenksmingomis darbo sąlygomis ir karštuosiuose cechuose, nurodytus Lietuvoje galiojusiame (patvirtintame buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173) gamybos, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr.1, taip pat dirbusiems kitus darbus sunkiomis sąlygomis, nurodytus sąraše Nr. 2 (1994 m. įstatymo redakcijos 56 str. 2 d., 2005 m. įstatymo redakcijos 67 str. 2 d.). Pensijų įstatymo 67 straipsnio prasme darbams ypatingomis sąlygomis taip pat priskirti atitinkami darbai, numatyti kituose iki 1995 m. sausio 1 d. Lietuvoje galiojusiuose sąrašuose (Skraidymo ir skraidymų bandymo sudėties darbuotojų pareigų sąrašas, Civilinės aviacijos inžinerijos – technikos darbuotojų pareigų sąrašas; Tolimosios Šiaurės rajonų ir Tolimosios Šiaurės vietovių sąrašas; Tekstilės pramonės gamybos ir profesijų sąrašas; Gamybos ir profesijų sąrašas).

Atsakovui priimant 2015 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. PE_SP2-169 įstatymo 67 straipsnio 1 dalis nustatė, kad asmenims, kuriems iki 1995 m. sausio 1 d. nebuvo paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės ar ištarnauto laiko pensija, Lietuvos Respublikos ar personalinė pensija arba po 1995 m. sausio 1 d. – kitų teisės aktų nustatyta nuolatinė kompensacinė išmoka už ypatingas darbo sąlygas ir kurie dirbo šiame straipsnyje nustatytomis ypatingomis sąlygomis, suteikiama teisė gauti kas mėnesį mokamas kompensacijas. Teisė gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją tokiems asmenims suteikiama bendra šio įstatymo ir Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo nustatyta tvarka.

Pagal Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalį asmenims, dirbusiems iki 1995 m. sausio 1 d. požeminius darbus, darbus kenksmingomis darbo sąlygomis ir karštuosiuose cechuose, nurodytus Lietuvoje galiojusiame gamybos, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr. 1, taip pat dirbusiems kitus darbus sunkiomis sąlygomis, nurodytus sąraše Nr. 2: 1) vyrams, išdirbusiems ne mažiau kaip 10 metų, o moterims – ne mažiau kaip 7,5 metų darbus, įtrauktus į sąrašą Nr.1, kompensacija išmokama už 10 metų; 2) vyrams, išdirbusiems ne mažiau kaip 12,5 metų, o moterims – ne mažiau kaip 10 metų darbus, įtrauktus į sąrašą Nr. 2, kompensacija išmokama už 5 metus.

Nagrinėjamam ginčui yra aktualus Sąrašas Nr. 2. Pareiškėjas pretenduoja gauti kompensaciją pagal Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriaus „Pastatų ir statinių statyba: pramonės, energetikos, hidrotechnikos, kelių ir tiltų, transporto ir ryšių, gyvenamųjų ir kultūrinių-buitinių, taip pat šachtų, kasyklų ir komunikacijų antžeminių statinių ir pastatų“ „b“ punktą – inžineriniai-techniniai darbuotojai: meistrai (dešimtininkai) ir darbų vykdytojai. Remiasi faktinėmis aplinkybėmis, kad nuo 1979 m. sausio 1 d. iki 1994 m.vasario 1 d. dirbo Utenos KMK meistru ir darbų vykdytoju ir ši jo darbo trukmė atitinka Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą darbo vyrams trukmę (daugiau nei 12,5metų) dirbant darbus, įtrauktus į Sąrašą Nr. 2.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, netinkamai taikė materialinės teisės normas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta apimtimi, su šiais apelianto argumentais nesutinka.

Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalis yra blanketinė teisės norma, t.y. nukreipianti į kitus, šiuo atveju konkrečiai nurodytus teisės aktus – Sąrašą Nr.1 ir Sąrašą Nr. 2. Minėta, kad nagrinėjamam ginčui yra aktualus Sąrašas Nr. 2. Todėl pareiškėjo teisė į kompensaciją galėtų būti nustatyta tuo atveju, jei jo darbas Klaipėdos elektros montavimo valdyboje atskirais laikotarpiais nuo 1976 m.birželio 21 d. iki 1987 m. liepos 1 d. ir darbas Klaipėdos statybos tresto valdyboje atskirais laikotarpiais nuo 1987 m. liepos 1 d. iki 1992 m. birželio 12 d. patektų į Sąrašo Nr. 2 XXIX skyrių.

Sąrašo Nr. 2 XXIX skyrius „Pastatų ir statinių statyba“ apima pastatų ir statinių statybą įvairiuose sektoriuose. Sąrašo Nr. 2 XXIX skyrius susideda iš dviejų dalių a) darbininkai ir b) inžineriniai – techniniai darbuotojai. Į Sąrašo Nr.2 XXIX skyriaus a) dalį „darbininkai“ įtraukti: asfalto betonuotojai, gręžėjai (perforuotojai, raktininkai), vinilo lakštininkai, hidromonitorininkai, dujų generatorininkai, gumuotojai, granitininkai, izoliuotojai, izoliuotojai lakštininkai, kalkių gesintojai, akmenų tašytojai, akmenų skaldytojai, dažytojai darbui su nitrodažais, orinių aukštos įtampos linijų ir kontaktinio tinklo montuotojai ir elektros montuotojai tiesėjai, plieninių ir gelžbetoninių konstrukcijų montuotojai, apmūrytojai, atsparumo ugniai montuotojai, šamotininkai, smėlio srovininkai, plytų skaldytojai, akmens grindjuosčių montuotojai, pramoninių vamzdžių klojėjai ir jų padėjėjai, akmens frezuotojai, apdailos darbų specialistai (atsparių rūgščių pagrindu), akmenų šlifuotojai ir poliruotojai, požeminių darbų darbininkai metro ir kitų požeminių statinių statybose (išskyrus darbus, išvardytus Sąraše Nr.1), gruntų užšaldymo darbininkai, gavybos pramonės darbininkai (markšeideriai), betono, asfalto klojimo darbininkai, betonuotojai, tinkuotojai. Į Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriaus dalį b) inžineriniai – techniniai darbuotojai įtraukti meistrai (dešimtininkai) ir darbų vykdytojai.

Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriaus dalis b) „inžineriniai – techniniai darbuotojai“, į kurią įtraukti meistrai (dešimtininkai) ir darbų vykdytojai, negali būti aiškinama ir taikoma kaip nesusijusi su šio skyriaus dalimi a) „darbininkai“, t.y. Sąrašui Nr.2 pagal XXIX skyriaus b) dalį gali būti priskirti tik tie inžineriniai – techniniai darbuotojai“ (meistrai, darbų vykdytojai), kurie vadovavo darbininkams, įtrauktiems į Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriaus a) dalį.

Byloje įrodymų kurie patvirtintų, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 1976 m. birželio 21 d. iki 1977 m. liepos 11 d. montavo tik aukštos įtampos elektros linijas, o laikotarpiu nuo 1977 m. liepos 11 d. iki 1987 m. sausio 27 d. dirbdamas meistru vadovavo tik naujų objektų statybos darbams nei pareiškėjas nei atsakovas pateikti negalėjo.

Byloje apklausti liudininkai P. K. ir R. N. taip pat nepatvirtino aplinkybių, jog pareiškėjas dirbo tik prie aukštos įtampos elektros linijų.

Atsižvelgiant į byloje surinktų duomenų visumą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog nesant byloje įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dirbdamas meistru, elektromontuotoju statybose, būtų vadovavęs linijininkams, kurie vykdė aukštos įtampos oro linijų ir kontaktinių tinklų montavimo darbus, nėra sąlygų patvirtinti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 1976 m. birželio 21 d. iki 1977 m. liepos 11 d. ir laikotarpiu nuo 1977 m. liepos 11 d. iki 1987 m. sausio 27 d. dirbo ypatingomis sąlygomis. Todėl, nenustačius pirmosios sąlygos teisei į kompensaciją atsirasti, antroji sąlyga 12,5 metų trukmės darbas išdirbtas ypatingomis sąlygomis, taip pat nėra išpildyta.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja ir tuo pačiu pritaria pirmosios instancijos teismo prieitai išvadai, kad pareiškėjas neatitinka Pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygų ir neturi teisės į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.

Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė