2017-03-21 Nr. AB-6276-3-64-3-01265-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-283-146/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01265-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m.gruodžio1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus,dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. balandžio 21 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–3, 5–6), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2011 m. gruodžio -2013 m. spalio mėn. jo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu jam nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai su sutuoktine ir sūnumi. Dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą – dvasinius išgyvenimus ir emocinius sukrėtimus, susilpnėjo jo socialiniai ryšiai.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 11–15) atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpio nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. sausio 16 d. atitinkamais periodais. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo už 2011 m. gruodžio -2013 m. spalio mėn. laikotarpį kreipėsi į teismą tik 2015 m. balandžio 21 d., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė teismo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.

Dėl pareiškėjo nusiskundimų, kad Šiaulių TI nebuvo įgyvendinama jo teisė į ilgalaikius pasimatymus, paaiškino, kad ilgalaikių pasimatymų suteikimas pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio nuostatas tardymo izoliatoriuose nėra numatytas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 98 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, paliktiems atlikti ūkio darbų kardomojo kalinimo vietose, laisvės atėmimo vietų ligoninėse arba kalėjimuose, kuriuose nėra galimybių suteikti ilgalaikių pasimatymų, vienas ilgalaikis pasimatymas pakeičiamas trimis trumpalaikiais pasimatymais. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės)65 punkte numatyta, kad pasimatymai tardymo izoliatoriuose vyksta be fizinio kontakto. Pagal Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006 m. sausio 11 d. priimtų Europos kalinimo įstaigų taisyklių nuostatas, kaliniams turi būti užtikrinta teisė bendrauti su giminėmis ir kitais asmenimis, tačiau bendravimas ir pasimatymai gali būti apribojami, jei to reikia tinkamai įstaigos tvarkai, saugumui ir apsaugai palaikyti (šių Taisyklių 22.4 punktas).

Atsižvelgdamas į šias teisės aktų nuostatas atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjo pretenzijos dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo nepagrįstos, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas, nes nėra deliktinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygų.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m.gruodžio1 d. sprendimu (b. l. 63–67) pareiškėjo D. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo Šiaulių TI sąlygų nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. spalio 31 d.

Atsižvelgdamas į atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį, teismas pirmiausia nagrinėjo šio prašymo pagrįstumą.

Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis). Tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui, galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Viena vertus, ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais. Jeigu ji priklausytų vien nuo asmens vidinio suvokimo, ieškinio senaties termino eigos pradžia taptų per daug nekonkreti ir neapibrėžta, o ieškinio senaties instituto praktinis taikymas neatitiktų pirminio sumanymo – užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą, skatinti nukentėjusiuosius asmenis operatyviai kreiptis į teismą, garantuoti tinkamą ir efektyvų bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Todėl turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas, skirtingai nei realaus sužinojimo momentas, sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo. Šiam reikalavimui pareikšti taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas savo reikalavimo daliai tokį senaties terminą yra praleidęs, nes tik 2015 m. balandžio 21 d. kreipėsi į teismą. Todėl šiuo atveju teismas nusprendė taikyti trejų metų senaties terminą, pradedant šį terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos.

Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz.,LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kurios galėtų būti pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, teismas nusprendė ieškinio senaties termino neatnaujinti.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Toks atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2014 m. sausio 16 d.Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą patyrė Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2011 metų gruodžio mėnesio iki 2013 metų spalio mėnesio. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas, skundu reikšdamas reikalavimus, pats apibrėžė skundo ribas, teismas nagrinėjo pareiškėjo iškeltus reikalavimus jo apibrėžtose skundo ribose. Pritaikęs ieškinio senatį, teismas nustatė šiai bylai aktualų laikotarpį – nuo 2012 m. balandžio 21 d. iki 2013 m. spalio 31 d.

Suimtųjų teisė pasimatyti reglamentuota Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas. Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio2 dalyje numatyta, kad vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas.Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių XI skyriuje reglamentuojama suimtųjų pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis tvarka ir sąlygos. Šių Taisyklių 65 punkte numatyta, kad pasimatymas vyksta be fizinio kontakto. Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytiems asmenims, norintiems pasimatyti, nereikia gauti ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinio sutikimo; šie asmenys turi teisę į vieną pasimatymą. Suėmimo vykdymo įstatymo12 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytų asmenų statusas yra nuteistieji. Iš Šiaulių TI pažymos (b. l. 57) teismas nustatė, kad D. K. nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2013 m. lapkričio 8 d. turėjo suimtojo statusą, todėl konstatavo, kad pareiškėjui Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 3 dalies nuostatos netaikomos.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtas Suėmimo vykdymo įstatymo ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nuostatas priėjo prie išvadų, kad suimtieji nustatyta tvarka turi teisę pasimatyti su giminaičiais, pasimatymas trunka ne ilgiau kaip dvi valandas ir vyksta be fizinio kontakto, ilgalaikiai pasimatymai nėra numatyti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas šioje byloje neteigė, jog buvo pažeidžiamos jo teisės nesuteikiant trumpalaikių pasimatymų. Ginčo byloje dėl to nėra. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A261-526/2014 konstatavo, kad ilgalaikių pasimatymų nesuteikimas tardymo izoliatoriuose laikytinas proporcinga teisės į privataus gyvenimą ribojimo priemone, atsižvelgiant į asmens (pareiškėjo) buvimo tardymo izoliatoriuje laiką. Atsižvelgdamas į tai bei įvertinęs pirmiau nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Šiaulių TI nuo 2012 m. balandžio 21 d. iki 2013 m. spalio 31 d.pareiškėjo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo teisių į pasimatymus su šeimos nariais nepažeidė.

Nustatęs, kad nėra vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo), teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas D. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 69) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m.gruodžio1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atnaujinti senaties terminą reikalavimui pareikšti ir skundą patenkinti visiškai.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas nepagrįstai atmetė jo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kadangi kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio mėn. iki 2013 m. spalio mėn. jam nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai su sutuoktine ir sūnumi. Dėl to apeliantas patyrė dvasinius, psichologinius išgyvenimus ir emocinius sukrėtimus, pablogėjo jo sveikata, susilpnėjo socialiniai ryšiai. Pasak apelianto Šiaulių TI pareigūnai nesudarė galimybių ilgalaikiams apelianto pasimatymams su artimaisiais, nors tokie pasimatymai Šiaulių TI direktoriaus buvo oficialiai paskirti. Tai patvirtina byloje pateikti įrodymai. Apeliantas prašo atnaujinti jam senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos pareikšti, motyvuodamas tuo, jog yra teisiškai neišprusęs, apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2015 metais.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m.gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 73–74) atsakovo atstovas pareiškė nuomonę, kad teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, jas ištyrė išsamiai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Dėl nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą taikytinų procesinės teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki nurodyto įstatymo įsigaliojimo, vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio, nustatančio šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, 2 dalimi, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas 2015 m. balandžio 21 d. kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 straipsniai), teigdamas, kad 2011 m. gruodžio – 2013 m. spalio mėn. kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu jam nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai.

Atsakovo atstovas pateikė pirmosios instancijos teismui įrodymus, kad pareiškėjas Šiaulių TĮ buvo laikomas laikotarpio nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2014 m. sausio 16 d. atitinkamais periodais.

Atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas nustatė, kad reikalavimui pareikšti dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2012 m. balandžio 21 d. taikytina ieškinio senatis. Todėl teismas nagrinėjo pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nagrinėjo iš esmės už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 21 d. iki 2013 m. spalio 31 d.

Teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas jo skundą atmetė nepagrįstai. Apeliantas prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą, teigdamas, kad yra neišprusęs teisiškai ir esą tik 2015 m. sužinojo apie savo teisių pažeidimą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes patiems rinkti įrodymus, pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo vykdymo ar bausmės atlikimo sąlygų yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo vykdymo (laisvės atėmimo bausmės atlikimo) sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas suėmimo vykdymo (laisvės atėmimo bausmės vykdymo) sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl nurodytų sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013, kt.).

Pareiškėjas 2015 m. balandžio 21 d. skunde reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir teigdamas, esą 2011 m. gruodžio mėn. - 2013 m. spalio mėn. laikotarpiu Šiaulių TI jam buvo apribota teisė į ilgalaikius pasimatymus, šio savo teiginiu nesusiejo su jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis (nenurodė kokiu faktiniu ir teisiniu pagrindu šiuo laikotarpiu jam turėjo būti leisti ilgalaikiai pasimatymai, ar teikė rašytinius prašymus, jei teikė kada būtent, kokius gaudavo atsakymus ir pan.).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš teisės į ilgalaikius pasimatymus pažeidimo, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo aspektu reikšminga aplinkybė yra asmens teisinė padėtis (suimtasis ar nuteistasis).

Suėmimą vykdančias įstaigas, suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį nustato Suėmimo vykdymo įstatymas (bylai aktuali 2012 m. spalio 2 d. įstatymo Nr.2247 redakcija).

Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintos bendrosios asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatos. Šio straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai.

Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnyje įtvirtinti tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų teisinės padėties ypatumai. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, nuteisti arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems teismo nuosprendžiai neįsiteisėjo, laikomi suimtaisiais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyti atvejai, kuriais atitinkamą laiką suimtiesiems prilyginami: 1) nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laivės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems nuosprendžiai įsiteisėjo, – iki jų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas; 2) nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laivės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kurie, vadovaudamiesi Baudžiamojo proceso kodekso 315 straipsnio nuostatomis, pareiškė norą atlikti bausmę, – iki jų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas; 3) nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems nuosprendis įsiteisėjo ir kurie ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo, nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartimi iki penkiolikos parų palikti tardymo izoliatoriuose ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme; 4) nuteistieji, kuriems panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas arba lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigų, arba lygtinis atleidimas nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą, – iki jų pasiuntimo į pataisos įstaigas.

Suimtųjų teisė pasimatyti numatyta Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas. Pagal šio straipsnio 2 dalį vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas. Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytiems asmenims, norintiems pasimatyti, nereikia gauti ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinio sutikimo; šie asmenys turi teisę į vieną pasimatymą.

Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio nuostatos perkeltos į Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių XI skyriaus 61 punktą.

Iš minėto įstatymu nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad Suėmimo vykdymo įstatymas suimtojo teisinėje padėtyje esantiems asmenims ilgalaikių pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis nenumato.

Teisę į ilgalaikius pasimatymus su giminaičiais ir kitais asmenimis turi nuteistieji Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnyje ir kitose šio įstatymo normose nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Bausmių vykdymo kodekso nuostatos nagrinėjamoje byloje neaktualios, tarp jų ir šio Kodekso 94 straipsnio 4 dalies nuostata pagal kurią nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbų kardomojo kalinimo vietose, laisvės atėmimo vietų ligoninėse arba kalėjimuose, šiose įstaigose gali gauti ilgalaikius pasimatymus, jei tam yra galimybės, o jei tokių galimybių nėra, vienas ilgalaikis pasimatymas pakeičiamas trimis trumpalaikiais pasimatymais. Taigi Bausmių vykdymo kodekso nuostatos, kuriose įtvirtinta nuteistųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus, nagrinėjamoje byloje neaktualios, nes pirmosios instancijos teismas byloje teisingai nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu buvo suimtojo teisinėje padėtyje. Šiaulių TI 2015 m. rugsėjo 23 d. pažymoje nurodė, kad D. K. 2011 m. gruodžio -2013 m. spalio mėn. periodais šioje įstaigoje buvo laikomas kaip suimtasis. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo aspektu yra reikšmingi teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys apie teisminį procesą Nr.1-45-1-00451-2011-5 baudžiamojoje byloje, kurioje yra įsiteisėjęs Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 17 d. nuosprendis (baudžiamoji byla Nr.A-283-146/2007). Šiuo teismo nuosprendžiu D. K. teismo buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalyje ir BK 284 straipsnio 1 dalyje. Nuosprendyje nurodyta, kad paskiriant galutinę terminuoto laisvės atėmimo bausmę į bausmės laiką įskaitomas laikas, išbūtas sulaikyme ir suėmime nuo 2011 m. vasario 22 d. iki 2011 m.kovo 4 d., nuo 2011 m. balandžio 24 d. iki 2011 m. balandžio 26 d., nuo 2011 m. gruodžio 13 d. iki 2013 m. spalio 17 d. Minėto įsiteisėjusio teismo nuosprendžio duomenys patvirtina, kad nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu pareiškėjo teisinė padėtis buvo suimtasis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo turinį, teisingai nustatė, kad bylai yra aktualus laikotarpis nuo 2012 m. balandžio 21 d. iki 2013 m. spalio 31 d. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamai bylai yra aktualūs tik tie šio laikotarpio periodai, kuriais pareiškėjas buvo laikomas būtent Šiaulių TI. Pagal pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo turinį galima suprasti, kad Šiaulių TI jis buvo laikomas 2011 m. gruodžio -2013 m. spalio mėn. nepertraukiamai, tačiau Šiaulių TI pateikė į bylą duomenis, kad pareiškėjas minėtoje įstaigoje buvo laikomas šio laikotarpio atitinkamais periodais.

Tai patvirtina teismų informacinėje sistemoje LITEKO skelbiami įsiteisėję administracinių teismų procesiniai sprendimai administracinėse bylose, kuriose pareiškėjas už to paties kaip ir nagrinėjamoje byloje laikotarpio atitinkamus periodus reiškė reikalavimus Lietuvos valstybei dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikymo Šiaulių TI (teisminiai procesai Nr.3-64-3-00530-2013-0, Nr. 3-64-3-00527-2015-8) ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėse (teisminis procesas Nr. 3-65-3-00045-2015-4) netinkamas sąlygas (kamerų perpildymą, jų neatitikimą higienos normų reikalavimams) taip pat už Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (teisminis procesas Nr. 3-64-3-00116-216-3) vykdyto konvojavimo iš Šiaulių TĮ į Panevėžio AVPK areštinę ir atgal į tardymo izoliatorių netinkamas sąlygas.

Teisminiame procese Nr.3-64-3-00116-216-3, kuris baigėsi įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartimi (administracinė byla Nr.A-1288-624/2017) buvo nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis (nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. lapkričio 6 d.) Šiaulių AVPK pareigūnai konvojavo pareiškėją specialiosios paskirties automobiliu iš Šiaulių TI į Panevėžio AVPK, o praėjus atitinkamam laikui atgal į Šiaulių TI, iš viso 30 kartų. Teisminiame procese Nr.3-64-3-00530-2013-0 pareiškėjas ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas laikymo Šiaulių TI sąlygas kėlė už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio iki 2013 m. rugsėjo 16 d., o teisminiame procese Nr. 3-64-3-00527-2015-8 už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 16 d. iki 2013 m. lapkričio 8 d.

Iš šiuose teisminiuose procesuose administracinių teismų priimtų įsiteisėjusių procesinių sprendimų matyti, kad teismai nustatė, jog pareiškėjas Šiaulių TI nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis (nuo 2012 m. balandžio 21 d. iki 2013 m. spalio 31 d.) Šiaulių TI buvo laikomas šiais periodais: 2012 m. balandžio 24 d.- 2012 m. gegužės 14 d., 2012 m. gegužės 25-28 d., 2012 m. birželio 11-15 d., 2012 m. birželio 25 d.- 2012 m. liepos 19 d., 2012 m. liepos 26 d.- 2012 m. rugsėjo 3 d., 2012 m. rugsėjo 10 -14 d., 17-21 d., 2012 m. spalio 3-8 d., 2012 m. spalio 24 d.- 2012 m. lapkričio 22 d., 2012 m. lapkričio 26 d.- 2012 m. gruodžio 5 d., 2012 m. gruodžio 12 d.- 2013 m. sausio 30 d., 2013 m. vasario 4-11 d., 2013 m. vasario 22 d.- 2013 m. kovo 25 d., 2013 m. balandžio 5-24 d.,26-30 d., 2013 m. gegužės 13-22 d., 2013 m. gegužės 27 d.-2013 m. birželio 5 d., 7-21 d.,2013 m. liepos 1-5 d.,19-24 d., 2013 m. rugpjūčio 7-9,16-23 d., 2013 m. spalio 2-14, 23-31 d.

Minėta, kad Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 17 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr.A-283-146/2007) į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką buvo įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikotarpis nuo 2011 m. gruodžio 13 d. iki 2013 m. spalio 17 d. Panevėžio apygardos teismui priėmus 2013 m. spalio 17 d. nuosprendį, pareiškėjo teisinė padėtis (suimtasis) Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio prasme 1 dalies prasme nagrinėjamam bylai aktualaus laikotarpio likusią dalį (nuo 2013 m. spalio 23 d. iki 31 d.) liko nepasikeitusi, nes pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 17 d. nuosprendis (baudžiamoji byla Nr.A-283-146/2007) įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui išnagrinėjus pateiktus apeliacinius skundus ir priėmus 2014 m. birželio 20 d. nuosprendį (baudžiamoji byla Nr.1A-226/2014).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo atstovui reikalaujant dėl bylai aktualaus laikotarpio (nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2013 m. spalio 31 d.) dalies (nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2012 m. balandžio 21 d.) taikyti ieškinio senatį, ieškinio senatį taikė pagrįstai ir teisėtai.

Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę ). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, bei pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Šių EŽTT išaiškinimų kontekste pažymėtina, kad šiam ginčui aktualioje nacionalinėje teisėje (CK 1.126 straipsnis) yra nustatytos ieškinio senaties taikymo sąlygos, kurios užtikrina, kad nebūtų paneigiama ar ribojama asmens teisė kreiptis į teismą. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Aptariamo straipsnio 3 dalis draudžia iš anksto atsisakyti taikyti ieškinio senatį. Be to, įstatymų leidėjas suteikė teismui teisę atnaujinti ieškinio senaties terminą, praleistą dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 straipsnis) padarytos žalos atlyginimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio Kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. kovo 26 d. Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. Nr.A146-134/2014 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva ir gali taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Šiaulių TI, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2013 m. spalio 31 d. kreipėsi į teismą tik 2015 m. balandžio 21 d., vadovaudamasi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi prašė taikyti ieškinio senatį.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina ta diena, kada asmuo faktiškai suvokia (turi suvokti), kad atitinkamos jo teisės yra pažeidžiamos. Pagal teismų praktiką nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimą dieną atsižvelgiama į apdairus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal galimo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Ar pažeista suimtojo teisė pasimatyti turi būti vertinama konkrečių aplinkybių kontekste, nes tardymo izoliatoriaus administracija kiekvienu atveju turi spręsti konkretų raštu pareikštą prašymą pasimatyti. Kaip tardymo izoliatoriaus administracija išsprendžia prašymą pasimatyti suimtasis sužino (turi sužinoti) kiekvienu konkrečiu atveju, kai pateikia prašymą. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2015 m. balandžio 30 d. nutartimi priimdamas pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už teisės į ilgalaikius pasimatymus pažeidimą, šia nutartimi, be kita ko, įpareigojo atsakovo atstovą pateikti teismui medžiagą apie pareiškėjo pateiktus prašymus pasimatyti ir įstaigos administracijos į juos pateiktus atsakymus. Byloje nustatyta, kad Šiaulių TI administracija pateikė teismui įrodymus, kad pareiškėjas dėl ilgalaikio pasimatymo ginčui aktualiu laikotarpiu kreipėsi vieną kartą 2013 m. rugpjūčio 9 d. rašytiniu prašymu. Minėtas pareiškėjo kreipimosi atvejis patenka į laikotarpį, kuriam netaikoma ieškinio senatis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikšti už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2012 m. balandžio 21 d., nes pareiškėjas savo skundo nesiejo su jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o tik deklaratyviai pareiškė esą Šiaulių TI buvo pažeista jo teisė į ilgalaikius pasimatymus. Apelianto deklaratyvus teiginys esą jis tik 2015 m. sužinojo apie savo teisių pažeidimą nesuteikia pagrindo spręsti dėl ieškinio senaties termino kitaip nė nusprendė pirmosios instancijos teismas. Iš byloje esančio vienintelio pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 9 d. prašymo suteikti ilgalaikį pasimatymą turinio matyti, kad pareiškėjas prašė atsakyti jam raštu, nes jis kreipsis į teismą. Šiaulių TI administracija 2013 m. rugpjūčio 20 d. raštu Nr.17/01-1180 pateiktame atsisakyme suteikti ilgalaikį pasimatymą paaiškino, kad suimtųjų teisės į ilgalaikius pasimatymus nenumato Suėmimo vykdymo įstatymas. Šiame rašte pareiškėjui buvo išaiškinta tvarka, kuria jis gali atskųsti šį Šiaulių TI administracijos sprendimą. Šis prašymas Šiaulių TI administracijai patvirtina, kad apeliantas 2013 m. rugpjūčio mėnesį svarstė galimybę kreiptis į teismą dėl galimo teisių pažeidimo nesuteikiant ilgalaikių pasimatymų, tačiau kreipėsi tik 2015 m. balandžio 21 d., prašydamas žalos atlyginimo už 2011 m. gruodžio -2013 m. spalio mėn. laikotarpiu nesuteiktus ilgalaikius pasimatymus.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį ir teismas nustato pagrindą taikyti ieškinio senatį, skundas atmetamas vien tuo pagrindu. Nustatęs pagrindą taikyti CK 1.131 straipsnio 1 dalį, teismas nenagrinėja ir nepasisako dėl skundo argumentų, kuriais grindžiamas pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai nustatęs, kad pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2012 m. balandžio 21 d. taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis), pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl šio laikotarpio vien šiuo pagrindu.

Teismas, tinkamai taikydamas materialinės teisės normas, byloje pagrįstai nustatė, kad laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis (nuo 2012 m. balandžio 21 d. iki 2013 m. spalio 31 d.), Šiaulių TI administracijos veiksmai buvo teisėti (CK 6.271 straipsnis), o nenustačius neteisėtų veiksmų (vieno iš CK 6.271 straipsnio taikymo sąlygų) valstybei nekyla prievolė atlyginti neturtinę žalą.

Dėl apelianto argumentų esą Šiaulių TI pareigūnai nesudarė galimybių ilgalaikiams jo pasimatymams su artimaisiais, nors tokie pasimatymai Šiaulių TI direktoriaus buvo oficialiai paskirti ir į bylą buvo pateikti tai patvirtinantys įrodymai, teisėjų kolegija pažymi, kad šie apelianto teiginiai neatitinka tikrovės. Savo poziciją, kad suimtiesiems ilgalaikiai pasimatymai nesuteikiami, nes to nenumato Suėmimo vykdymo įstatymas, Šiaulių TI administracija aiškiai išdėstė 2013 m. rugpjūčio 20 d. raštu Nr.17/01-1180 atsakydama į pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 9 d. prašymą suteikti ilgalaikį pasimatymą, taip pat atsiliepime į pareiškėjo skundą. Dėl pareiškėjo pateikto į bylą Panevėžio apylinkės teismo teisėjo 2012 m. balandžio 12 d. leidimo (b.l.48) teisėjų kolegija pažymi, kad jis nagrinėjamoje byloje, kurioje yra aktualus teisinis reguliavimas dėl suimtojo teisės į ilgalaikius pasimatymus, nėra reikšmingas. Iš šio leidimo turinio matyti, kad 2012 m. balandžio 12 d. leidimu teisėjas leido pareiškėjo sutuoktinei ir jo sūnui pasimatyti su pareiškėju (leidime nurodyta teisinė padėtis – kaltinamasis) prieš pateikiant nuosprendį vykdyti. Iš leidimo turinio matyti, kad jis buvo išduotas trumpalaikiam pasimatymui. Nepasisakydamas dėl šio leidimo pirmosios instancijos teismas procesinės teisės normų nepažeidė, nes pagal pareiškėjo iškelto ginčo esmę trumpalaikių pasimatymų suteikimo klausimai nagrinėjamoje byloje neaktualūs, be to, 2012 m. balandžio 12 d. leidimas patenka į laikotarpį, kuriam taikoma ieškinio senatis.

Dėl apelianto nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutarties administracinėje byloje A261-526/2014 teisėjų kolegija pažymi, kad ši nutartis nėra nagrinėjamai bylai aktualus teismų precedentas. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad apeliacinės instancijos teismo motyvai yra išdėstyti šios teismo nutarties IV (konstatuojamojoje) dalyje ir šioje procesinio dokumento dalyje nėra tokių teiginių, kuriuos nurodo apeliantas. Jo cituojami teiginiai yra paimti iš kitų šio procesinio dokumento dalių, taigi jie nėra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartyje administracinėje byloje A261-526/2014 apeliacinės instancijos teismo suformuluotos įstatymo aiškinimo taisyklės. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo nurodytos administracinės bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m.gruodžio 1 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo(redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m.gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys