2018-10-10 Nr. AB-18104-3-62-3-00264-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1904-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00264-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. 1. 2–4) ir skundo papildymu (b. 1. 10) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. balandžio 10 d. iki 2013 m. balandžio 3 d. atlikinėjo bausmę Alytaus PN. Gyveno patalpose, kuriose buvo šalta, drėgna, langai buvo nesandarūs, sulūžę, kai kur langų iš viso nebuvo, todėl žiemą iki prausyklos turėjo eiti per skersvėjus, šaltį. Nebuvo laukinių durų. Kamerose buvo netinkamas apšvietimas, pareiškėjui neleido įsigyti stalinės lempos, dėl to suprastėjo regėjimas. Ginčo laikotarpiu prarado televizorių, DVD leistuvą, kurio pasigedo grįžęs iš mokyklos. Pareiškėjas skunde nurodė, jog kreipėsi į pareigūnus dėl dingusių daiktų, tačiau persikeliant į kitą būrį dirbti pasirašė, jog minėti daiktai sugedo ir jie buvo nurašyti. Pareiškėjas skunde nurodė, jog buvo sumuštas, tačiau pareigūnai įkalbėjo nefiksuoti šio įvykio. Pareiškėjas sutiko ir nesiskundė, kad jam nebūtų skirtos nuobaudos.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Alytaus PN nevyko joks auklėjamasis darbas, dalyvauti projektuose būdavo sunku, buvo sudaromos dirbtinės kliūtys. Taip pat pareiškėjas nurodė, jog ginčo laikotarpiu gyveno perpildytose kamerose, po 20 asmenų, o patalpų plotas buvo tik apie 32 kv. m. Pareiškėjui įsakymu paskirta lova dažnai būdavo užimta kitų nuteistųjų, todėl miegodavo ne jam priskirtoje lovoje ir už tai gaudavo nuobaudas. Būryje buvo per mažai klozetų. Pareigūnai su pašaipa žiūrėdavo į pareiškėjo nusiskundimus, tyčiodavosi, gąsdino, todėl pareiškėjas bijojo kreiptis į kitas institucijas dėl pareigūnų veiksmų. Tokie atsakovo veiksmai lėmė pareiškėjo dvasinę pusiausvyrą, pareiškėjas buvo žeminimas, pasidarė irzlus, jį kankino nemiga.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime (b. 1. 53–57) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad nuteistasis nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2013 m. kovo 19 d. buvo paskirtas į 3 būrį 4 miegamąjį (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) – 44,28 kv. m ploto, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, vienam asmeniui tekdavo 3,69 kv. m. Nuo 2013 m. kovo 19 d. iki 2013 m. balandžio 3 d. pareiškėjas paskirtas į 22 būrį 4 miegamąjį (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) – 17,73 kv. m ploto, jame įrengta 7 miegamosios vietos. Minėtu laikotarpiu buvo užimtos tik 6 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 2,95 kv. m ploto. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas dėl netinkamų gyvenamų sąlygų į Alytaus visuomenės sveikatos centrą nesikreipė. Kamerose buvo užtikrinta tinkama oro temperatūra, oro drėgmė. Alytaus PN šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, nepertraukiamai visą parą palaiko temperatūrą, atitinkančią nustatytą higienos normose. Patalpos buvo vėdinamos atidarant langus. Atsakovo nuomone, pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija atsakovo kaltės. Taip pat prašė teismo taikyti ieškinio senaties terminą.

II. 6. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo R. A. teisė į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas bausmę atliekant Alytaus PN.

7. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jautęs jo nurodytus išgyvenimus, diskomfortą turėjo suvokti, kad jo teisės galėjo būti pažeidžiamos, ir tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka ir visiems prieinami, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino, todėl, atsakovo prašymu, laikotarpiui iki 2013 m. vasario 17 d. taikė ieškinio senatį ir pareiškėjo reikalavimo dalį už laikotarpį iki 2013 m. vasario 17 d. atmetė kaip nepagrįstą. Atsižvelgęs į tai, teismas nustatė, kad bylai aktualus laikotarpis nuo 2013 m. vasario 18 d. iki 2013 m. balandžio 3 d.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 18 d. iki 2013 m. kovo 19 d. buvo paskirtas į 3 būrį 4 miegamąjį, kur vienam asmeniui tekdavo 3,69 kv. m. Nuo 2013 m. kovo 19 d. iki 2013 m. balandžio 3 d. pareiškėjas paskirtas į 22 būrį 4 miegamąjį, kuris yra 17,73 kv. m ploto, jame įrengta 7 miegamosios vietos. Minėtu laikotarpiu buvo užimtos tik 6 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 2,95 kv. m ploto.

9. Teismas nurodė, kad, nors pareiškėjas teigė, kad patalpos būdavo perpildytos bei 3 būrio miegamasis buvo apie 32 kv. m ir jame gyveno 18–20 nuteistųjų, tačiau prie skundo nepateikė šias aplinkybes pagrindžiančių duomenų. Pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų dėl įrengtų miegamųjų vietų gyvenamosiose patalpose nepaneigė, taip pat nenurodė, kokie įrodymai galėtų pagrįsti jo teiginius, kad gyvenamoje patalpoje buvo daugiau asmenų. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad atsakovo oficialiai pateikti įrodymai paneigė pareiškėjo abstrakčius argumentus, todėl pareiškėjo argumentus dėl kamerų plotų neatitikimo bei nuteistųjų skaičiaus atmetė.

10. Teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu, iš viso 16 parų (nuo 2013 m. kovo 19 d. iki 2013 m. balandžio 3 d.), pareiškėjas buvo laikomas kameroje pažeidžiant nustatytą minimalaus 3,1 kv. m gyvenamojo ploto normą, kadangi nurodytu laikotarpiu jam teko 2,955 kv. m kameros ploto (trūko 0,145 kv. m).

11. Teismas atmetė kitus pareiškėjo reikalavimus, atsižvelgęs į tai, kad jie buvo deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti faktais ir objektyviais įrodymais, tuo tarpu atsakovas pateikė visą reikiamą medžiagą, kuri patvirtino atsakovo teiginius.

12. Teismas, atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį, į tai, kad jis nebuvo intensyvus, truko 16 parų (trūko 0,145 kv. m ploto), pareiškėjas aktyviais veiksmais dėl to pretenzijų nereiškė, nenustačius, kad pareiškėjui dėl to būtų atsiradusios neigiamos pasekmės, kad atsakovas sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.

III. 13. Pareiškėjas R. A. apeliaciniame skunde (b. 1. 100–102) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

14. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pažymi, jog nepateikė teismui įrodymų todėl, kad jo galimybė rinkti įrodymus yra apribota ir pagal Europos Žmogaus Teisų Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką įrodinėjimo pareiga tenka Alytaus PN. Laisvės atėmimo įstaigai, nesugebėjusiai paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su pareiškėjui tekusio ploto dydžiu ar kitais pažeidimais, jie laikomi nustatytais. Pažeidimai gali būti nustatyti remiantis teismui pareiškėjo pateiktais faktais, kurių atsakovas nesugeba paneigti. Pirmosios instancijos teismas tik 2017 m. vasario 17 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą ir įpareigojo Alytaus PN pateikti teismui duomenis apie pareiškėjo laikymo sąlygas, gyvenamosios patalpos plotą ir pan. Be to, minėtų duomenų, kuriuos pateikė Alytaus PN, pareiškėjui nepersiuntė. Pareiškėjo nuomone, tai rodo pirmosios instancijos teismo šališkumą. Teigia, kad Alytaus PN siekia susidoroti su pareiškėju, sprendžiant dėl lygtinio paleidimo, pareiškėjas buvo apibūdintas kaip nepataisomas nusikaltėlis ir narkomanas. Pareiškėjas nurodo, kad ginčo laikotarpiu iš jo buvo pavogtas televizorius, DVD leistuvas, tačiau pareiškėjui liepta pasirašyti, kad abu daiktai sugedo. Mano, jog tai, jog nėra įrašų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, nepagrindžia, kad pareiškėjas iš tiesų nepatyrė fizinio smurto.

15. Dėl jam tekusio gyvenamojo ploto pareiškėjas pažymi, kad miegamosiose vietose buvo po 18–20 nuteistųjų, o ne 12, kaip teigia Alytaus PN. Visi 10 gultų buvo dviaukščiai ir tik du vienaukščiai, be to, 2015 m. rudenį atsirado po 12 lovų, nes nupjauti antri aukštai lovų. Pareiškėjui stipriai suprastėjo regėjimas, tai parodo 2015 m. ir 2017 m. receptai. Akcentuoja, kad pataisos įstaigoje buvo sulūžę langai, tik 2015 m. rudenį sudėti plastikiniai. Pažymi, kad dėl per žemos temperatūros ne kartą kreipėsi į gydytojus dėl (duomenys neskelbtini), buvo paskirtas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas akcentuoja, kad Alytaus PN nevykdo savo pareigų, toleruoja narkotikų platinimą įstaigoje, pareiškėją nuolat diskriminuoja, kalina nežmoniškomis sąlygomis, o pareiškėjui bandant ginti savo teises, jam yra skiriamos nuobaudos. Alytaus PN nesistengia pagerinti sąlygų, o dar labiau jas apsunkina, sudaro kliūtis teikiant medicininę pagalbą (skiria vaistus, pasibaigusiu galiojimo terminu), užkerta kelia dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, pateikia melagingą informaciją. Prideda kartu buvusių nuteistųjų patvirtinimus apie gyvenamosiose patalpose buvusių asmenų skaičių. Mano, jog yra pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais – 6 000 Eur.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime (b. l. 122–124) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17. Atsakovas pažymėjo, kad apeliacinis skundas yra nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais, nenurodyti jokie skundo motyvai, kuriais remiantis pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas arba panaikintas. Neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų pareiškėjas grindžia psichologiniais nepatogumais ir emocine depresija, tačiau dėl šių sutrikimų medicininės, psichologinės pagalbos pareiškėjas nesikreipė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo teigimu, jam buvo padaryta neužtikrinus tinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų Alytaus PN, atlyginimo.

19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1463-575/2018, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2160-552/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1376-822/2018, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1487-552/2018 ir kt.).

20. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

21. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

22. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.

23. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį iki 2013 m. vasario 17 d. ir ginčą sprendė tik dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 18 d. iki 2018 m. balandžio 3 d.

24. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90) 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

25. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2018 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-100-822/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1236-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018 ir kt.).

26. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo.

27. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Alytaus PN sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Be to, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina jo neteisėtumo.

28. Pareiškėjas prie apeliacinio skundo pridėjo papildomus dokumentus bei kitų nuteistųjų rašytinius paaiškinimus apie tai, koks buvo kartu su pareiškėju vienoje kameroje laikomų asmenų skaičius (b. l. 102–117). Teisėjų kolegija nevertina papildomai pateiktų pareiškėjo dokumentų, nes 2017 m. balandžio 5 d. nutarimas Nr. 357-138 dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos (b. l. 103–104) nėra susijęs su nagrinėjamai bylai reikšmingomis aplinkybėmis. Kitus dokumentus, atsižvelgiant į jų datą, pareiškėjas turėjo galimybę pateikti pirmosios instancijos teismui. Taip pat pareiškėjas turėjo teisę prašyti pirmosios instancijos teismą apklausti liudytojus. Pareiškėjas nenurodė jokių priežasčių, dėl ko prie apeliacinio skundo pridėtų dokumentų neturėjo galimybės pateikti pirmosios instancijos teismui, dėl ko neprašė liudytojais apklausti asmenų, kurių rašytinius paaiškinimus padavė apeliacinės instancijos teismui. Pareiškėjas turėjo galimybę tinkamai įgyvendinti procesinę teisę teikti įrodymus, nes pirmosios instancijos teisme jį atstovavo advokatas.

29. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu iš viso 16 parų (nuo 2013 m. kovo 19 d. iki 2013 m. balandžio 3 d.) pareiškėjas buvo laikomas kameroje pažeidžiant Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.1 punkte nustatytą minimalaus 3,1 kv. m gyvenamojo ploto normą, kadangi nurodytu laikotarpiu jam teko 2,955 kv. m kameros ploto (trūko 0,145 kv. m).

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

31. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Virginija Volskienė