2023-12-13 Nr. AB-22121-3-61-3-07607-2022-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-63-520/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07607-2022-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2023 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-1618-1188/2023 pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK, atsakovas) viršininko 2022 m. spalio 26 d. įsakymą Nr. 10-TE-1324 „Dėl V. K. veiksmų vertinimo“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas Vilniaus AVPK viršininko 2022 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 10-TE-1236 „Dėl V. K. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas dėl atleidimo) nuo 2022 m. spalio 7 d. buvo atleistas iš valstybės tarnybos dėl to, kad negali tarnauti dėl sveikatos būklės. Ginčijamu Įsakymu pripažinta, kad jis savo veiksmais pažemino pareigūno vardą ir už tai jis turėtų būti atleistas iš vidaus tarnybos.

2.2. Įsakymas priimtas ir tarnybinis patikrinimas atliktas nesilaikant Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 1V-142 patvirtinto Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų vidaus tarnybos sistemos pareigūnams skyrimo ir panaikinimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nustatytos tvarkos, nepriimtas įgalioto asmens sprendimas pratęsti tarnybinio patikrinimo terminą, kuris baigėsi 2022 m. rugsėjo 25 d., todėl po šios datos tarnybinis patikrinimas negalėjo būti atliekamas. Atsižvelgiant į tai, parengta Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) Imuniteto valdybos Vilniaus apygardos skyriaus tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 5-IS-160 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmų“ (toliau – ir Išvada) ir Įsakymas laikytini neteisėtais.

2.3. Dėl pareiškėjo padarytos veikos, kuri buvo vertinama ir tarnybinio patikrinimo metu, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-25978-22, kurio metu buvo priimtas prokurorės 2022 m. liepos 22 d. nutarimas Nr. IBPS-V-1916038-22 nutraukti ikiteisminį tyrimą (toliau – ir 2022 m. liepos 22 d. nutarimas), nes nebuvo padaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šiame nutarime prokurorė nustatė, kad dviratis nebuvo pagrobtas, o tiesiog perstatytas į kitą vietą. Prokurorė atliko pareiškėjo veikos teisinį vertinimą ir nenustatė nusikalstamos veikos požymių ar kito nusižengimo požymių, neperdavė medžiagos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 212 straipsnio 6 dalį spręsti dėl tarnybinės atsakomybės. Dėl šių priežasčių, vadovaujantis Aprašo 9.2 punktu, tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo veikos negalėjo būti atliekamas, o pradėjus – turėjo būti nutrauktas.

2.4. Išvada Vilniaus AVPK buvo gauta 2022 m. spalio 21 d., Įsakymas buvo priimtas 2022 m. spalio 26 d., t. y. pažeidžiant Aprašo 31 punkte nustatytą terminą sprendimui dėl atleisto iš vidaus tarnybos pareigūno pripažinimo pažeminus pareigūno vardą priimti, t. y. priimant Įsakymą buvo padarytas dar vienas pažeidimas – pažeistas jo priėmimo terminas.

2.5. Pareiškėjas neginčija tarnybinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių, t. y. kad jis 2022 m. gegužės 15 d. apie 18.45 val. su sutuoktine atvyko į jo vadovaujamo Vilniaus AVPK Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus m. 5 PK) patalpas, iš kurių paėmė ir išgabeno du dviračius: „Felt“ ir „Saveno carrera“, kuriuos laikė savo garaže. A. S. (toliau – A. S.) pranešus, jog dviratis „Felt“ priklausė jam, dviratį grąžino. Neatsiradus dviračio „Saveno carrera“ savininkui, dviratis buvo grąžintas į policijos komisariatą ir pradėta jo pripažinimo bešeimininkiu daiktu procedūra.

2.6. Tarnybinio patikrinimo metu gauti įrašai iš vaizdo kamerų patvirtina, jog dviratis „Felt“ policijos komisariato patalpose buvo mažiausiai nuo 2022 m. gegužės mėnesio pradžios, administratorės T. B. (toliau – T. B.) 2021 m. lapkričio 9 d. elektroniniu laišku apie dviračių buvimą policijos komisariato darbuotojams (ir A. S.) buvo pranešta, t. y. dviračiai jau nurodytu laiku buvo policijos komisariato patalpose ir buvo pradėta domėtis, kam jie priklauso. Nors elektroniniame laiške nebuvo nurodytas dviračio „Felt“ pavadinimas, o buvo nurodytas pavadinimas „Vilnius 17 Season Opening“, tarnybinio patikrinimo metu toks pavadinimų nesutapimas buvo įvertintas kaip pagrindas spręsti, jog apie „Felt“ dviratį nebuvo pranešta, tačiau tai tik patvirtina, kad tyrimas neobjektyvius ir šališkas. Kilus abejonėms dėl dviračio pavadinimo reikėjo dėl to paprašyti pareiškėjo, laiško rengėjo (T. B.) ar paties dviračio savininko paaiškinimų. Akivaizdu, jog „Vilnius 17 Season Opening“ nėra dviračio pavadinimas, o tai yra 2017 metais įvykusio renginio pavadinimas, kuriame galėjo dalyvauti dviratis. T. B., vykdydama pareiškėjo nurodymą pranešti darbuotojams apie paliktus dviračius, neturėdama žinių dėl dviračių modelių, elektroniniame laiške nurodė pavadinimą, kurį pamatė ant dviračio esančio lipduko.

2.7. Nepavykus nustatyti dviračių savininkų, T. B. siūlė pradėti procedūras dėl dviračių perdavimo Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI), bet pareiškėjas, turėdamas pagrindą manyti, jog dviračiai yra kurio nors iš darbuotojų (nebuvo ant dviračių pareigūnų pranešimų apie tai, jog jie rasti), nurodė T. B., jog jis dviračius laikinai paims į savo namo garažą, taip atlaisvindamas patalpas nuo pašalinių daiktų ir neatsiradus savininkui, dviračiai bus grąžinti į policijos komisariatą bei bus pradėta jų pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūra. Tokį sprendimą pareiškėjas priėmė dėl to, jog dviračiai, kurie yra pašaliniai daiktai policijos komisariato patalpose ir nėra apskaityti, negali toliau likti patalpose, kurios neskirtos jiems sandėliuoti.

2.8. Dėl nurodytų aplinkybių ir atliktų veiksmų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, vėliau pradėtas tarnybinis patikrinimas, kurio metu buvo pripažinta, jog pareiškėjas pažemino pareigūno vardą. Vertinant ikiteisminio tyrimo medžiagą ir joje surinktus įrodymus matyti, jog 2022 m. birželio 29 d. A. S. kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl iš policijos komisariato dingusio dviračio, 2022 m. liepos 21 d. papildomos apklausos metu A. S. paaiškino, jog jis sužinojo, kad dviratis nebuvo pavogtas ir per vaizdo kameras pamatęs, kas paėmė dviratį, kreipėsi į pareiškėją, dviratis buvo grąžintas savininkui, kuris pretenzijų neturėjo. 2022 m. liepos 22 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros penktojo skyriaus prokurorė, susipažinusi su ikiteisminio tyrimo medžiaga, padarė išvadą, jog surinktais duomenimis nustatyta, jog A. S. priklausantis dviratis nebuvo pagrobtas, o tiesiog perstatytas į kitą vietą ir dėl šio įvykio jis neturi pretenzijų.

2.9. Atliekant tarnybinį patikrinimą, buvo ignoruojamos 2022 m. liepos 22 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatytos aplinkybės apie tai, jog dviratis buvo perstatytas į kitą vietą ir nebuvo atliktas jo pagrobimas, kas reiškia, kad pareiškėjas neturėjo tyčios pagrobti ir pasisavinti dviratį, o jį tiesiog perkėlė į kitą vietą siekdamas atlaisvinti patalpas, kuriose jis negalėjo būti; nustatyti daikto savininką, kuris pastebėjęs dviračio dingimą, imsis priemonių jį ieškoti.

2.10. Tyrimas buvo atliekamas šališkai ir neobjektyviai, siekiant bet kokia kaina nustatyti bet kokį pareiškėjo pažeidimą, o ne objektyviai ir nešališkai nustatyti visus reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertinti. Tyrimo inicijavimo pagrindu 2022 m. rugpjūčio 12 d. buvo tarnybinis pranešimas, iš kurio nėra aišku, iš kokio šaltinio buvo gauta informacija, tyrimo eigą lėmė ne objektyvios, o anoniminiuose skunduose nurodytos aplinkybės.

2.11. Remiantis A. S. paaiškinimais, kad buvo pakeistos tam tikros dviračio dalys, Išvadoje buvo konstatuota, jog pareiškėjas paėmė dviračius, ketindamas juos pasisavinti, t. y. Išvadoje nustatytos priešingos aplinkybės, nei buvo nustatyta prokurorės 2022 m. liepos 22 d. nutarime. Pareiškėjas nedarė dviračio pakeitimų, kuriuos nurodė A. S..

2.12. Dviračių paėmimo iš policijos komisariato metu pareiškėjas buvo komisariato viršininkas ir žinojo, jog vieta, kurioje stovėjo dviračiai, ir praėjimai yra filmuojami, todėl esant poreikiui, peržiūrėjus vaizdo įrašus bus galima nustatyti aplinkybę, kas paėmė dviratį. Taip pat savaitgaliais dirba ne tik penktojo, bet ir šeštojo policijos komisariatų, kurie įsikūrę tame pačiame pastate, pareigūnai; kt. Dviračių paėmimas sekmadienį niekaip nesusijęs su ketinimu slaptai atlikti šiuos veiksmus. Dėl šių priežasčių Išvadoje nepagrįstai padaryta išvada, kad pareiškėjas ketino likti nepastebėtas, taip bandant įrodinėti jo ketinimą pasisavinti dviračius.

2.13. Tarnybinio patikrinimo metu iš esmės buvo nustatytos aplinkybės, kurių neginčijo ir pareiškėjas, tačiau jos įvertintos kaip vagystė. Vagystė yra nuskalstama veika (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 str.). Tai reiškia, jog Išvadoje buvo konstatuota jo padaryta nusikalstama veika.

2.14. Pareiškėjo padaryta veika galėtų turėti tam tikrų mažareikšmių tarnybinio nusižengimo požymių, susijusių su turto apskaitos procedūrų netinkamu taikymu, bet dėl tokių reikalavimų pažeidimo jam nebuvo įteiktas pranešimas ir šios aplinkybės nebuvo tiriamos.

2.15. Akivaizdžiai žeminančių vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunančių pasitikėjimą statutine įstaiga arba ją kompromituojančių aplinkybių tarnybinio patikrinimo metu nebuvo nustatyta. Atliekamo tarnybinio patikinimo metu buvo neteisingai nustatytos visos pareiškėjo padarytos veikos aplinkybės, buvo neteisingai atliktas surinktų įrodymų vertinimas, darant nepagrįstas išvadas apie dviračio pakeistas detales, viršijant įgaliojimus padarytos išvados apie padarytą nusikaltimą, nebuvo nustatytos padarytos veikos pasekmės, kas pagrindžia, kad pareiškėjo veika netinkamai buvo įvertinta kaip pareigūno vardo pažeminimas.

3. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad:

4.1. Tarnybinis patikrinimas buvo atliekamas laikantis Apraše nustatytų procedūrų ir terminų. Pareigūno vardo pažeminimas yra savarankiškas atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas, o ne tarnybinė nuobauda, todėl formuluojant Įsakymą buvo konstatuotas pareigūno vardo pažeminimo faktas ir iš jo kylanti teisinė pasekmė – atleidimas iš vidaus tarnybos. Formuluotė, nurodanti atleidimą, kaip imperatyvią pasekmę pažeminus pareigūno vardą, nėra nuoroda į tarnybinę nuobaudą.

4.2. Įsakymas yra labiau faktą konstatuojantis įsakymas, o ne teisines pasekmes sukeliantis įsakymas, nes pareiškėjas dar 2022 m. spalio 7 d. Įsakymu dėl atleidimo atleistas iš vidaus tarnybos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 72 straipsnio 1 dalimi, kai pareigūnas negali tarnauti dėl sveikatos būklės.

4.3. Tarnybinio patikrinimo Išvada ir Įsakymas konstatavo tarnybos santykių metu atliktą pareiškėjo veiksmų vertinimą, t. y. kad buvo pažemintas pareigūno vardas. Remiantis suformuota teismų praktika vadovams yra taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniams pareigūnams. Visuomenė turi pagrįstų lūkesčių, kad vadovai yra ne tik aukštesnės profesinės kvalifikacijos, bet ir veikia laikydamiesi aukštesnių moralės ir tarnybinės etikos principų. Pareiškėjas yra policijos komisariato vadovas, o jo žmona taip pat aukšto rango pareigūnė, tad jiems keliami aukštesni elgesio standartai nei paprastiems asmenims. Tai, kad pareiškėjas ir jo žmona suvokė, kad jie veikia neteisėtai, patvirtina ir Vilniaus AVPK Darbuotojų etikos komisijos 2022 m. lapkričio 18 d. posėdžio protokolas, kuriame fiksuotas M. K. situacijos paimant dviračius paaiškinimas, nurodant, jog dviračių iš tarnybinių patalpų perkėlimo į asmenines patalpas ji nevertino, tačiau suprato, kad tai yra neteisėta.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą tenkino – panaikino Įsakymą ir priteisė iš atsakovo pareiškėjui 1 400 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

6. Teismas nustatė ir išsamiai aprašė kilusiam ginčui reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo atleidimu iš tarnybos Įsakymu dėl atleidimo, A. S. pareiškimu dėl jam priklausančio dviračio „Felt“, tarnybinio patikrinimo dėl pareiškėjo ir jo sutuoktinės veiksmų pradėjimu, pateiktais anoniminiais pranešimais.

7. Teismas apžvelgė Vilniaus AVPK Vilniaus m. 5 PK vyresniojo tyrėjo A. S. ir pareiškėjo tyrimo metu duotus paaiškinimus, Vilniaus AVPK Vilniaus m. 5 PK užfiksuotus vaizdo įrašus, ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-25978-22 medžiagą, minėto policijos komisariato administratorės T. B. duotus paaiškinimus.

8. Teismas nustatė, kad Policijos departamento Imuniteto valdybos pareigūnas, atlikęs tarnybinį patikrinimą, surašė Išvadą, kurioje konstatavo, kad Vilniaus AVPK Vilniaus m. 5 PK viršininkas (pareiškėjas), būdamas policijos pareigūnu, pažeisdamas jo pareigų atlikimą reglamentuojančius teisės aktus, 2022 m. gegužės 15 d., veikdamas kartus su sutuoktine (pareigūne) be teisėto pagrindo, paimdamas iš Vilniaus AVPK Vilniaus m. 5 PK dviračius „Felt“ ir „Saveno carrera“, kurių savininkai tuo metu nebuvo žinomi, ir nugabendamas juos į savo namus, elgėsi kardinaliai priešingai Lietuvos Respublikos policijos įstatyme nustatytiems reikalavimams, pagrindiniams policijos veiklos ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2018 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 5-V-706 patvirtinto Etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) principams. Tokiu elgesiu pareiškėjas diskreditavo savo, kaip policijos pareigūno, vardą, menkino policijos pareigūno bei pačios policijos autoritetą, kadangi tokiu savo elgesiu atliko veiksmus, formaliai atitinkančius nusikalstamos veikos – vagystės sudėtį. Išvadoje, be kita ko, pasiūlyta pripažinti, kad buvęs Vilniaus AVPK Vilniaus m. 5 PK viršininkas (pareiškėjas) pažemino pareigūno vardą, už ką jam turėtų būti skirtas atleidimas iš vidaus tarnybos. Vilniaus AVPK viršininkas Įsakymu pripažino, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą, ir konstatavo, kad už tai jis turėtų būti atleistas iš vidaus tarnybos.

9. Įvertinęs skundo argumentus dėl Aprašo pažeidimų atliekant tarnybinį patikrinimą ir faktines aplinkybes, teismas konstatavo, jog tarnybinio patikrinimo procedūra buvo atliekama pagal Aprašą. Tačiau teismas sutiko su pareiškėjo pozicija, kad Įsakymo priėmimo terminas buvo pažeistas, ir atmetė atsakovo argumentus, kad Įsakymas yra labiau faktą konstatuojantis įsakymas, o ne teisines pasekmes sukeliantis įsakymas. Teismas vertino, kad aplinkybė, jog Vilniaus AVPK neturi personalo administravimą vykdančio padalinio, o ši funkcija centralizuota, todėl Įsakymo rengimo veiksmus atliko Policijos departamento Žmogiškųjų išteklių valdybos darbuotojai, todėl procedūros įgyvendinimas nežymiai užtruko, tačiau jokių pasekmių nesukėlė, nėra pateisinama priežastis pažeisti Aprašo nuostatas.

10. Teismas vadovavosi Statuto 2 straipsnio 7 dalimi, 32 straipsnio 1 dalimi, 33 straipsnio 1 ir 7 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija, suformuota aiškinant tarnybinio nusižengimo sąvoką ir sudėties elementus, ir akcentavo, kad būtent tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje turi būti motyvuotai nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog buvo (arba nebuvo) padarytas tarnybinis nusižengimas.

11. Teismas nurodė, kad ginčijamas Įsakymas yra priimtas atsižvelgiant į Išvadą, kuri laikytina neatskiriama skundžiamo Įsakymo dalimi. Įsakyme nėra tiesiogiai nurodyta, kokius teisės aktų normų reikalavimus pareiškėjas pažeidė, todėl vertinant pareiškėjo veikimą / neveikimą, turi būti remiamasi Išvadoje nurodytais teisės aktais. Atsakovas šioje byloje turėjo pateikti įrodymus, kuriais pagrįstų faktą, kad pareiškėjas, atlikdamas jam pavestas funkcijas, savo neteisėta kalta veika pažemino pareigūno vardą.

12. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 ir 7 dalimis, įvertinęs Išvadoje nurodytus pareiškėjo veiksmus, kurie pripažinti pareigūno vardo pažeminimu, pareiškėjo nurodytas aplinkybes apie įvykį, kurio metu buvo paimti komisariate ilgą laiką stovėję dviračiai, atsakovo byloje teiktus įrodymus, nesutiko, kad yra faktinis ir teisinis pagrindai konstatuoti, jog atsakovas įrodė visas būtinąsias sąlygas pareiškėjo atsakomybei taikyti ir priėmė pagrįstą ir teisėtą Įsakymą.

13. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisiniu reguliavimu, administracinių teismų praktika analogiškose bylose, sprendė, jog Išvadoje nėra konkretizuojama, kuo pasireiškė netinkamas pareiškėjo veikimas / neveikimas, nenurodomos konkrečios specialiųjų teisės aktų normos, kurias galbūt pareiškėjas pažeidė atitinkamais savo veiksmais ar neveikimu. Teismas konstatavo, jog iš Išvados turinio negalima nustatyti, kokių konkrečiai savo funkcijų ar pareigų neatliko pareiškėjas; nagrinėjamoje byloje trūko objektyvių duomenų padaryti vienareikšmę išvadą, jog pareiškėjo elgesys buvo netinkamas tiek, kad galėtų būti prilyginamas formaliai atitinkančiu nusikalstamos veikos – vagystės sudėtį.

14. Teismas konstatavo, kad tyrimas buvo atliekamas šališkai ir neobjektyviai. Teismui kilo abejonių, kad patikrinimo metu buvo tikslingai siekiama nustatyti pareiškėjo pažeidimą, o ne objektyviai ir nešališkai nustatyti visus reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertinti. Teismas kritiškai vertino 2022 m. rugpjūčio 12 d. tarnybinio pranešimo, kurio pagrindu pradėtas tarnybinis patikrinimas, turinį, akcentavo, kad atliekant tyrimą buvo remtasi ne nustatytomis aplinkybėmis, o anoniminiuose skunduose nurodomais nepatikrintais duomenimis, subjektyviais ir kintančiais A. S. paaiškinimais. Teismo įsitikinimu, Išvada paremta prieštaringais minėto pareigūno paaiškinimais, kurie yra nenuoseklūs ir nepatikimi.

15. Išanalizavęs byloje esančius įrodymus, pagrindžiančius dviračio būklę jo paėmimo iš komisariato ir grąžinimo savininkui metu, teismas sprendė, kad tarnybinio patikrinimo metu nebuvo surinkta įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas atliko kokius nors A. S. dviračio pakeitimus, ir dėl to vertinti, kad pareiškėjas turėjo tikslą pasisavinti dviratį.

16. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dėl savo einamų pareigų žinojo, kad vieta, kurioje stovėjo dviračiai, ir praėjimai yra filmuojami, pastate dirba dviejų policijos komisariatų pareigūnai ir savaitgaliais; kt. Dėl šių priežasčių, teismo vertinimu, Išvadoje nepagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas ketino likti nepastebėtas pasisavinant dviračius.

17. Teismas, apžvelgęs pareigūno vardo pažeminimo sąvoką, nurodytą Statuto 2 straipsnio 4 dalyje, nurodė, kad nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiu nuosprendžiu konstatavus pareigūno padarytą nusikalstamą veiką – vagystę (BK 178 str.), tai būtų pagrindas pripažinti, jog pareigūno vardas pažemintas, tačiau dėl pareiškėjo nėra priimtas toks teismo procesinis dokumentas. Teismas pabrėžė, jog ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, t. y. klausimas dėl galbūt padaryto nusikaltimo buvo vertintas prokuroro. Dėl šių priežasčių Išvadoje nurodytas aplinkybes apie padarytą vagystę ir jos vertinimą teismas laikė nepagrįstomis.

18. Teismas darė išvadą, kad nustatant pareiškėjo galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo objektyviuosius požymius, atsakovas vadovavosi dviprasmiškais, prieštaringais paaiškinimais. Išvadoje nebuvo pateikta konkrečių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad pareiškėjas, būdamas vidaus tarnybos sistemos pareigūnu, eidamas Vilniaus AVPK Vilniaus m. 5 PK viršininko pareigas ir žinodamas, kokio elgesio iš jo reikalauja atitinkamos teisės normos, savo veiksmais jas pažeidė, pasisavindamas komisariate ilgą laiką stovinčius dviračius. Teismo įsitikinimu, atsakovas nepateikė motyvų ir įrodymų, kurių pagrindu daroma atitinkama išvada dėl pareiškėjo veiksmų neteisėtumo tarnybinės atsakomybės taikymo aspektu. Teismas konstatavo, jog pareigūno priimtas sprendimas sandėliuoti komisariate paliktus nenaudojamus dviračius savaime nesudarė pagrindo skirti tarnybinę nuobaudą – tam turi būti įrodytos visos tarnybinės atsakomybės taikymo sąlygos, ko šiuo atveju atsakovas nepadarė.

19. Pripažinęs, kad atsakovas neįrodė, jog pareiškėjas atliko neteisėtus veiksmus, nėra jo kaltės, dėl ko jam negalėjo būti taikoma tarnybinė atsakomybė, teismas darė išvadą, kad Įsakymas yra priimtas, vadovaujantis prieštaringa ir dviprasmiška Išvada, todėl naikinamas.

III. 20. Atsakovas Vilniaus AVPK apeliaciniame skunde prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

21. Atsakovas nurodė, kad teismas nemotyvavo savo sprendimo, ir akcentavo, jog:

21.1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad, taikant atleidimo iš tarnybos savo elgesiu pažeminus pareigūno vardą pagrindą, tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklės taikytinos tik tiek, kiek to tiesiogiai nereglamentuoja Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktas. Nagrinėjamu atveju, pareigūnas jau buvo atleistas iš vidaus tarnybos, todėl buvo pripažinta, jog pareiškėjas pažemino pareigūno vardą. Priimtas Įsakymas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, yra teisėtas ir pagrįstas.

21.2. Tarnybinė atsakomybė ir baudžiamoji atsakomybės yra skirtingos teisinės atsakomybės rūšys, todėl sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą ne tik nesuponuoja apribojimo vertinti pareiškėjo veiksmus pareigūno vardo pažeminimo aspektu, bet ir neturi jokios prejudicinės reikšmės pareigūno vardo pažeminimo tyrimui. Išteisinimas ikiteisminiame tyrime ar administracinio nusižengimo bylos nutraukimas nereiškia, jog pareigūnas nepažemino pareigūno vardo. Pareiškėjas dirbo komisariato viršininku tame pačiame pastate, kur buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, paimtas dviratis priklausė jam tarnybos prasme pavaldžiam asmeniui, o apie pradėtą ikiteisminį tyrimą pareiškėjas sąmoningai nepranešė nustatyta tvarka nei aukštesniam vadovui, nei Imuniteto valdybos padaliniui, nors tokią pareigą turėjo.

21.3. Teismas netinkamai įvertino 2022 m. rugpjūčio 12 d. tarnybinio pranešimo Nr. 10-PR2-21401 turinį ir reikšmę – šiuo tarnybiniu pranešimu nebuvo pradėtas tarnybinis patikrinimas. Tarnybinis patikrinimas pradėtas 2022 m. rugpjūčio 26 d. tarnybinio pranešimo pagrindu, kai Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotojas S. T. įrašė rezoliuciją pavesti atlikti tarnybinį patikrinimą. Be to, teismas nepagrįstai kėlė anoniminio pranešėjo identifikavimo reikalavimą, kaip būtiną sąlygą tarnybiniam patikrinimui pradėti.

21.4. Teismas netinkamai vertino byloje esančių įrodymų visumą, nepagrįstai nurodė, kad A. S. paaiškinimai nenuoseklūs ar nepatikimi, nesiėmė procesinių veiksmų, kad būtų pašalintos abejonės dėl konkrečių dviračio laikymo ir dingimo aplinkybių. Kritiškai vertintina, kad asmuo, kuris tampa jo turto paėmimo auka, yra laikomas nepatikimu ir neturi teisės klysti, o pagal pavaldumą aukštesnis pareigūnas, kuris paima tą turtą, yra teismo pristatomas kaip susidorojimo auka. Teismas netinkamai vertino ir A. S. paaiškinimus dėl dviračio būklės skirtumų. Teismas neįvertino fakto, jog vaizdo įrašai prieinami tik esant teisiniam pagrindui ir saugomi maždaug 2 mėnesius. Tačiau Išvadoje nustatyta, kad buvo paimtas ir dar vienas dviratis, kurio per 2 mėnesius niekas nepasigedo, o jei būtų paimtas ne A. S. asmeninis, o bešeimininkis dviratis, jo iš viso niekas nebūtų pasigedęs, todėl vaizdo stebėjimas ir fiksavimas nebūtų reikšmingas. Teismas neįvertino, kad kitas dviratis buvo grąžintas į komisariato patalpas ir įformintas kaip bešeimininkis tik 2022 m. rugsėjo 5 d., t. y. po 4 mėnesių ir tik po to, kai pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą.

21.5. Teismas netinkamai įvertino T. B. parodymus ir jų reikšmę bei padarė klaidingą išvadą, jog šio asmens parodymai patvirtina, kad pareiškėjas neketino pasisavinti dviračio. Liudytojos atsakymai į teismo klausimus taip pat patvirtina, kad visos dviračio šeimininko paieškos, remiantis elektroniniu laišku, T. B. parodymais ir faktine A. S. dviračio apžiūra, buvo vykdomos ne ieškant A. S. dviračio šeimininko, o kito dviračio, buvusio virš metų komisariate, savininko, kurio buvimo vieta iš viso nėra žinoma.

21.6. Teismas vadovavosi kilusiam ginčui neaktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, vertino pareigūno vardo pažeminimą, kuris yra savarankiškas atleidimo iš tarnybos pagrindas, o ne tarnybinis nusižengimas. Šiuo atveju aktuali yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota aiškinant Statuto nuostatas dėl pareigūnų atleidimo iš vidaus tarnybos, kai jie savo poelgiu pažemina pareigūno vardą. Esminis elementas, suponuojantis atleidimo iš vidaus tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo taikymą, yra visuomenės požiūris į atitinkamą pareigūno veikimą ar neveikimą tuo aspektu, kiek tai tiesiogiai susiję su tarnybos sistemos autoritetu ir kiek tai siejama su visuomenės lūkesčiais bei pasitikėjimu tarnybos sistema.

21.7. Pareiškėjas nenurodė, kaip jo interesus pažeidžia Įsakyme nurodyto fakto konstatavimas. Teismas sprendime nepasisakė dėl Įsakymo įtakos pareiškėjo teisėms bei nevertino, ar yra sukeliamos kokios nors neigiamos pasekmės. Teismas iš esmės nesprendė, ar pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į teismą ABTĮ nustatyta tvarka.

21.8. Pareiškėjas yra policijos komisariato vadovas, o jo žmona taip pat yra aukšto rango pareigūnė, todėl jiems keliami aukštesni elgesio standartai nei paprastiems asmenims. Tai, kad pareiškėjas ir jo žmona suvokė, kad veikia neteisėtai, patvirtina byloje esantys įrodymai (2022 m. lapkričio 18 d. Vilniaus AVPK Darbuotojų etikos komisijos posėdžio protokolas). Teismas sąmoningai ignoravo šiuos pateiktus faktinius duomenis, o įrodymus vertino šališkai ir selektyviai. Pareiškėjo veiksmų vertinimas Išvadoje yra teisingas ir pagrįstas bei atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką.

22. Pareiškėjas V. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

23. Pareiškėjas, pakartodamas skundo argumentus, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad:

23.1. Atsakovas nutyli aplinkybes dėl uždelsimo priimti Įsakymą; pareiškėjo žiniomis toks uždelsimas atsirado dėl to, jog Išvados siūlymai bei pati Išvada sukėlė motyvuotas abejones tiesioginiam vadovui ir jis galbūt nesutiko pasirašyti Įsakymo, galbūt buvo daromas poveikis (spaudimas) iš Policijos departamento vadovybės, kad būtų priimtas konkretus sprendimas (Įsakymą pasirašė ne tiesioginis pareiškėjo vadovas, o jo pavaduotojas).

23.2. Išvadą parengę asmenys, o vėliau ją derinę ir patvirtinę bei Įsakymą priėmę asmenys viršijo savo įgaliojimus pripažindami, jog pareiškėjas padarė nusikaltimą – vagystę. Atsakovas, nesuprasdamas teismo padarytų išvadų ar norėdamas tyčia suklaidinti teismą, subjektyviai tvirtina, kad teismas konstatavo, kad tik esant sprendimui pripažinti asmenį padarius nusikalstamą veiką, galima konstatuoti pareigūno vardo pažeminimą. Dėl pareiškėjo atliktų veiksmų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris buvo nutrauktas nenustačius, kad veiksmai neatitinka nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tai reiškia, jog pareiškėjo atlikti veiksmai negali būti laikomi ir vadinami nusikaltimu ir vagyste. Išvadoje turėjo būti ir įvardyta tokia nustatyta veika jos nekvalifikuojant kaip nusikaltimo – vagystės. Išvadoje nurodytos aplinkybes pagrindžia, jog joje pareiškėjo padaryti veiksmai buvo kvalifikuoti kaip nusikaltimas – vagystė, ir toliau šis konstatuotas nusikaltimas buvo vertintas kaip pareigūno vardo pažeminimas, o tai laikytina nepagrįstu veiksmu, ką ir nustatė teismas.

23.3. Teismas atliko išsamų tarnybinio patikinimo metu surinktų įrodymų vertinimą, juos vertindamas ir atskirai, ir visumoje. Teismas analizavo tarnybinio patikinimo medžiagoje esančius esminius procedūrinius dokumentus, tarp kurių ir 2022 m. rugpjūčio 12 d. tarnybinį pranešimą, teismas pagrįstai nustatė, jog minėtas dokumentas yra neaiškus. Atsakovas nurodo aplinkybes apie anoniminių skundų teikimo galimybes, bet tai nėra ginčo objektas ir papildomai nepagrindžia, jog 2022 m. rugpjūčio 12 d. tarnybinis pranešimas buvo aiškus.

23.4. Teismas teisingai įvertino A. S. parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu A. S. davė parodymus, jog jis neturi pretenzijų, o tarnybinį patikrinimą pradėjus atlikti Imuniteto valdybai, kuri gali pradėti tarnybinį patikrinimą ir prieš patį A. S., bet nepradeda, todėl A. S. teikė paaiškinimus, kurių reikia Imuniteto valdybai tam, jog surasti bet kokią galimybę pritaikyti pareiškėjui drausminę atsakomybę. Šis asmuo dėl to paties fakto jau buvo 4 kartus apklaustas, todėl jį apklausinėti nebuvo jokio tikslo. Teismas turėjo įvertinti atsakovo surinktą medžiagą ir jos pagrįstumą priimant ginčijamą Įsakymą, o ne pats atlikinėti tarnybinį patikrinimą ir šalinti esančius prieštaravimus.

23.5. Nesuprantami atsakovo argumentai, jog A. S. turėjo būti vertinamas kaip auka, o tai pagrindžia, kad tarnybinis patikrinimas buvo atliekamas neobjektyviai. Atsakovo argumentai, kad A. S. galėjo pastebėti tariamus dviračio pakeitimus tik po to, kai ikiteisminio tyrimo metu dviratis buvo jam grąžintas, todėl paaiškinimus dėl jo trūkumų negalėjo pateikti tik atgavęs dviratį, neturi jokio pagrindo, nes A. S. apklausoje nurodoma, jog pasiėmęs dviratį jis pastebėjo pakeitimus. A. S. buvo policijos pareigūnas, todėl turėjo suprasti ir žinoti, jog perduodant daiktą ir pasirašant aktą būtina apžiūrėti daiktą ir nurodyti jo trūkumus, neatitikimus, pastabas. Tokie atsakovo minimi neatitikimai, kaip pakeista padanga, įdėtas stipinas, kurio trūko, uždėti papildomi žibintai, nuimtas galinis atšvaitas, dingęs trosas, yra akivaizdžiai matomi ir galėjo ir turėjo būti nurodyti dviračio perdavimo metu, jeigu tokie trūkumai buvo. Teismas padarė pagrįstas išvadas, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog pareiškėjas atliko dviračio dalių pakeitimus.

23.6. Atsakovas neįrodė, kad pareiškėjas turėjo tikslą pasisavinti dviračius. Iš vaizdo įrašo matosi, jog pareiškėjas vaikšto po tarnybines patalpas, nesislapstydamas atsisuka veidu į kameras, kas pagrindžia, jog jis neturėjo tikslo slapta išvežti dviračius ir taip juos pasisavinti, o atsakovo įrodinėjamos aplinkybės šioje dalyje laikytinos nepagrįstomis. Pats atsakovas tiksliai nežino, kiek įrašai saugomi (nurodo, jog maždaug 2 mėnesius), tad pareiškėjas šių aplinkybių tuo labiau negalėjo žinoti. Teismas tinkamai vertino ir pareigūnės T. B. parodymus, taip pat pagrįstai nepasisakė dėl Vilniaus AVPK Darbuotojų etikos komisijos posėdžio protokolo.

23.7. Teismo pacituota praktika, kuri yra susijusi su nagrinėjamu ginču, savaime nepatvirtina, kad teismo sprendimas nepagrįstas. Teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybės, atliko šių aplinkybių motyvuotą vertinimą bei padarė pagristą išvadą apie pareigūno vardo pažeminimo nebuvimą. Šiuo atveju pareiškėjo padaryti veiksmai negali būti vertinami kaip nusikalstami, kas atitinkamai sudaro pagrindą juos laikyti ir pareigūno vardą pažeminančiais veiksmais. Nebuvo pagrindo taip pat pripažinti, kad pareiškėjas, nepranešdamas Imuniteto valdybai apie nutrauktą ikiteisminį tyrimą, pažemino pareigūno vardą.

23.8. Įsakyme yra pripažinta, jog pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą, t. y. konstatuotas pareiškėjo padaryto pažeidimo faktas. Akivaizdu, jog Įsakymas sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, todėl vadovaudamasis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas pagrįstai kreipėsi į teismą ir byla buvo nagrinėjama teisme.

IV. 24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gegužės 24 d. sprendimu (administracinė byla Nr. eA-1618-1188/2023) atsakovo Vilniaus AVPK apeliacinį skundą tenkino, t. y. panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 14 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo V. K. skundą atmetė.

25. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs iš statutinės vidaus tarnybos santykių, susidariusių nustatant pareigūno vardo pažeminimą baigus tarnybinį patikrinimą po to, kai pareigūnas buvo atleistas iš vidaus tarnybos dėl sveikatos būklės. Byloje sprendžiama, ar pagrįstas ir teisėtas Įsakymas, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjas, ėjęs Vilniaus AVPK Vilniaus m. 5 PK viršininko pareigas, Įsakymu dėl atleidimo 2022 m. spalio 7 d. atleistas iš valstybės tarnybos, savo veiksmais pažemino pareigūno vardą ir už tai jis turėtų būti atleistas iš vidaus tarnybos.

26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje ginčijamasi dėl ankstesniais pareigūno veiksmais, susijusiais su jo vadovauto policijos komisariato patalpose nežinomų asmenų paliktų ir laikytų dviračių paėmimu ir išvežimu bei laikymu savo namuose, šių veiksmų neįforminant administravimo aktu ar neužregistruojant tarnybiniu pranešimu, galbūt padaryto pareigūno vardo pažeminimo, kuris nustatytas baigus tarnybinį patikrinimą, pradėtą iki pareigūno ligos paaiškėjimo kaip atleidimo iš tarnybos pagrindo.

27. Įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, kuriais grindžiama išvada, jog Įsakymas neteisėtas, atsakovo apeliacinio skundo argumentus, pakartojęs esmines bylos faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje akcentuojamą statutinės valstybės tarnybos ir statutinių pareigūnų statuso specifiką. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog Išvadoje, be kita ko, nurodomos:

1) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.62 straipsnio nuostatos, nustatančios radinio sąvoką ir asmenų, radusių pamestą daiktą, pagrindines pareigas;

2) Etikos kodekso nuostatos dėl policijos darbuotojo pareigos vadovautis moraliniais orientyrais saugant profesinę garbę ir elgiantis taip, kad jo elgesiu ar veiksmais nebūtų diskredituojamas policijos pareigūno vardas ir policijos autoritetas, visada atminti savo elgesiu ir veiksmais rodomą pavyzdį ir tai, kad pagal jo elgesį bei įvaizdį sprendžiama apie visą policijos sistemą, jos pareigūnus ir kitus darbuotojus;

3) Vilniaus AVPK Vilniaus m. 5 PK viršininko pareigybės aprašymo, patvirtinto Vilniaus AVPK viršininko 2017 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 10-V-334, (toliau – ir Pareigybės aprašymas) nuostatos, numatančios, kad pareigybė yra reikalinga policijos uždavinių įgyvendinimui šio komisariato prižiūrimoje teritorijoje organizuoti ir užtikrinti, t. y. viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, neatidėliotinos ir kitokios pagalbos asmenims teikimui, nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų prevencijos vykdymui, nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų atskleidimui ir tyrimui, eismo priežiūrai, žmonių teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti;

šias pareigas einantis valstybės tarnautojas organizuoja ir asmeniškai atsako už šio komisariato uždavinių ir funkcijų vykdymą ir nuolat kontroliuoja pavaldiems pareigūnams pavestų funkcijų vykdymą; šias pareigas einantis valstybės tarnautojas, teisės aktų nustatyta tvarka nagrinėja administracinių teisės pažeidimų bylas, priima nutarimus; šias pareigas einantis valstybės tarnautojas vykdo ir kitus su įstaigos ar įstaigos struktūrinio padalinio funkcijomis susijusius nenuolatinio pobūdžio pavedimus, kad būtų pasiekti policijos sistemos strateginiai tikslai;

4) Policijos įstatymo nuostatos, nustatančios, kad policija vykdo asmens ir jo turto apsaugą nuo nusikalstamo poveikio; policijos pareigūnas privalo: gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises ir laisves; policijos pareigūnas, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) arba pats būdamas įvykio liudininku, privalo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar administraciniam teisės pažeidimui (nusižengimui), įvykio vietai ir įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) liudininkams nustatyti, sulaikyti ir (ar) pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) ar įtariamą jų padarymu, ir policijos generalinio komisaro nustatyta tvarka pranešti apie tai policijai (šie reikalavimai, išskyrus reikalavimą pranešti apie tai policijai, netaikomi pareigūnui tais atvejais, kai šios pareigos atlikimas iš esmės pakenktų policijos uždavinių įgyvendinimui).

28. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog Išvadoje daromos individualizuotos išvados: „vertinant V. K. kaltę pažymėtina, kad jis privalėjo žinoti apie jo elgesio neatitikimą visuomenėje priimtinoms elgesio normoms, bendruosius vidaus tarnybos pareigūnų pareigų vykdymo principus, neteisėto svetimo turto pasisavinimo pasekmes. V. K., eidamas pareigas, tiesiogiai susijusias su jam pavaldžių policijos pareigūnų tarnybinių nusižengimų prevencija, darbo drausmės kontrole, negalėjo nesuprasti savo veiksmų pasekmių ar tokioje situacijoje elgtis nesąmoningai, nesuprantant savo veiksmų nesuderinamumo su statutinio valstybės tarnautojo pareigomis bei galimo atgarsio visuomenėje, žeminančio tarnybos autoritetą, todėl šiuo atveju V.

K. veiksmai vertintini kaip sąmoningi, tikintis išvengti pasekmių. Vertinant objektyvų atsakomybės pagrindą – pareigos atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus turėjimą, matyti, kad V. K., būdamas statutinis valstybės tarnautojas ir žinodamas Etikos kodekso normas, privalėjo užtikrinti tokį statutinio valstybės tarnautojo elgesį, kurio visuomenė tikisi iš statutinio valstybės tarnautojo, bei eidamas atitinkamas pareigas elgtis taip, kad elgesys ne tik užtikrintų pasitikėjimą statutiniais valstybės tarnautojais, bet ir nekompromituotų tarnybos autoriteto visuomenės akyse, taip elgtis jis buvo įpareigotas kaip atitinkamą pareigūno statusą turintis asmuo (pareigūnas), vertinant subjektyvų pagrindą – galėjimą veikti kaip to reikalauja teisės aktai, matyti, kad tokią galimybę V.

K. turėjo, matyti, kad susiklosčiusioje faktinėje situacijoje jam nebuvo priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, veikti kitaip, nei reikalauja visuomenėje priimtos elgesio normos bei galiojantys įstatymai, tai yra pareigūno padaryta veika, akivaizdžiai žeminanti visos vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga bei ją kompromituojanti, yra jo pačio pasirinkimo elgtis taip, o ne kitaip, pasekmė. Vertinant dėl V. K. veiksmų kilusias pasekmes – vidaus tarnybos sistemos autoriteto pažeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą bei jos kompromitavimą, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pareigūno padarytos veikos pasekmių įvertinimui nėra reikšminga tai, ar ji padaryta matant visuomenės atstovams bei ar ji turėjo pakankamą atgarsį visuomenėje (žr. 2008 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-231/2008), šiuo atveju dėl šio įvykio policijos bendruomenėje kilo didelis nepasitenkinimas pareigūno veiksmais.“

29. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo Išvadoje nustatytas aplinkybes, susijusias su dviračių paėmimu savaitgalį (sekmadienį) iš Vilniaus AVPK Vilniaus m. 5 PK pirmojo aukšto patalpų (buvusios Vilniaus AVPK Vilniaus m. 6 PK budėtojų dalies patalpos).

30. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad Statuto, kuriuo grindžiamas Įsakymas, 72 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai savo poelgiu pažemina pareigūno vardą. Vadovaudamasis Statuto 2 straipsnio 4 dalimi (joje pateikiamas pareigūno vardo pažeminimo apibrėžimas). Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pareigūnams keliami aukštesni tarnybos drausmės, moralės ir garbės standartai, taip pat tai, jog pareigūno vardo pažeminimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos, t. y. pareigūno vardo pažeminimas nėra laikomas tarnybiniu nusižengimu, o atleidimas šiuo pagrindu nėra tarnybinė nuobauda.

31. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo doktrinoje pabrėžiamų pareigūno vardo pažeminimo (kaip ne tarnybinio nusižengimo) požymių pagal visuomenėje nusistovėjusias moralines nuostatas vertinimo, kuris paneigtas sandėliavimo individualizavimu pareiškėjo veiksmuose.

32. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog atmestini pirmosios instancijos teismo argumentai dėl pareiškėjo priimto sprendimo sandėliuoti komisariate paliktus nenaudojamus dviračius nebuvimą savaiminiu pagrindu skirti tarnybinę nuobaudą atsakovui neįrodžius pareiškėjo atliktų neteisėtų sandėliavimo veiksmų ir jo kaltės, kadangi pareigūno vardo pažeminimo konstatavimas nėra tarnybinė nuobauda pagal nagrinėjamam atvejui aktualias ir Lietuvos vyriausiojo administracinio praktikoje išaiškintas Statuto nuostatas, kuriose išskiriamas „tarnybinis nusižengimas ar pareigūno vardo pažeminimas“ („kai pareigūno veika turi savarankiško tarnybinio nusižengimo ar pareigūno vardą žeminančios veikos požymių“).

33. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad panaikinus Įsakymą dėl esą pagrįsto dviračių sandėliavimo policijos viršininko namuose, netiesiogiai būtų patvirtinta, kad visuomenėje nusistovėjusios moralinės nuostatos palankios nežinomų asmenų policijos komisariato patalpose paliktų ar laikomų dviračių sandėliavimo to policijos komisariato viršininko namuose veiksmams, kurie niekaip nepagrįsti ginčui aktuliais teisės aktais ir neužregistruoti ar kitaip neišviešinti, ką suponuoja byloje esantys duomenys.

34. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad nei Statutas, nei kiti teisės aktai, kurie aktualūs nagrinėjamu atveju ir apžvelgti pirmosios instancijos teismo sprendime, nenumato ir nesuponuoja policijos komisariato viršininko teisės ir pareigos ar diskrecijos sandėliuoti savo namuose kitų nežinomų asmenų policijos komisariato patalpose paliktus ar laikomus daiktus, įskaitant dviračius, kurių poėmis (paėmimas ir išvežimas) niekaip neįformintas ir neužregistruotas bei nesusisijęs su procesinio veiksmo tiriant atitinkamas veikas būtinybe. Tokio savavališko poėmio ir sandėliavimo vienas iš galimų, tačiau jokiais įrodymais nepatvirtintų tikslų esą priversti atsiliepti dviračius palikusius ar laikančius pavaldinius, niekaip nepateisina neįforminto ir vėliau neužregistruoto dviračių paėmimo ir išvežimo bei tariamo sandėliavimo policijos komisariato viršininko namuose, kadangi tam pagal byloje esančius duomenis nebuvo jokios objektyvios būtinybės, o toks tariamas tikslas galėjo būti nesunkiai pasiektas įprastomis teisėtomis priemonėmis, pavyzdžiui, įformintu sandėliavimu atitinkamose tarnybinėse patalpose.

35. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog vidinis policijos komisariato administravimas, kuris negrindžiamas jokiais rašytiniais administravimo aktais ir kurio esą pasireiškia komisariato patalpose nežinomų asmenų paliktų ar laikomų daiktų ilgalaikis sandėliavimas to komisariato viršininko namuose, kaip tai įvertino pirmosios instancijos teismas, savaime tiesiogiai kenkia statutinės tarnybos autoritetui ir visuomenės pasitikėjimui šia tarnyba, nepriklausomai nuo to, ar tariamai sandėliuojamų daiktų paėmimo ir išvežimo iš policijos komisariato vaizdo įrašas nežinomų asmenų įkeltas į socialinį tinklą „Facebook“ ir jame peržiūrėtas daugybę kartų. Niekaip neįformintas ir vėliau neužregistruotas dviračių savavališkas paėmimas ir išvežimas bei ilgalaikis laikymas policijos komisariato viršininko namuose sudaro akivaizdaus pakenkimo statutinės tarnybos autoritetui ir pareigūno vardo diskreditavimo esmę, neįvertintą pirmosios instancijos teismo sprendime visuomenėje nusistovėjusių moralinių normų aspektu ir paneigtą pagrįsto sandėliavimo individualizavimu.

36. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog ginčo veiksmų vertinimo nekeičia tai, kad tokius veiksmus atlikęs policijos įstaigos viršininkas prieš tai tarnybine tvarka siekė išsiaiškinti dviračius tarnybinėse patalpose neleistinai laikančių jo pavaldinių tapatybę. Nežinomų asmenų policijos įstaigos patalpose neleistinai ir galbūt neteisėtai palikto ir nenustatyta tvarka laikomo asmeninio turto bei jo savininkų ar valdytojų aiškinimo faktinės aplinkybės negali paneigti to, kad visuomenėje galiojančios įprastinės moralės nuostatos, susiformavusios dėl nežinomų asmenų valstybės institucijose ar šalia jų paliktų asmeninių daiktų (pvz., dviračių), neapima palankumo tokių daiktų savavališkam paėmimui ar išgabenimui į privačius namus, to nepranešant viešąją tvarką užtikrinančioms institucijoms. Visuomenėje galiojančios įprastinės moralės nuostatos neabejotinai neapima palankumo statutinių pareigūnų ir juo labiau policijos įstaigų viršininkų veiksmams, kuriais nežinomų asmenų valstybės institucijose palikti asmeniniai daiktai (pvz., dviračiai) būtų neperduodami atitinkamoms įstaigoms ar institucijoms saugoti nustatyta tvarka, bet be aiškaus ir būtino teisinio pagrindo pasiimami ir nusivežami į savo namus bei juose laikomi, nedelsiant tokio poėmio neregistruojant nustatyta tvarka.

37. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, jog policijos komisariato viršininkui keltini aukštesni tarnybos drausmės, moralės ir garbės standartai nei jo pavaldiniams, įskaitant tuos, kurie savavališkai palieka ir laiko asmeninį dviratį policijos komisariato patalpose, to motyvuotai nesuderinę su šio komisariato administratoriumi ar viršininku (negavę jų sutikimo). Policijos komisariato viršininko savavališkai atliktas (jokiu procesinio veiksmo būtinumu nepagrįstas) ir jokiu procesiniu aktu neįformintas bei vėliau nedelsiant neužregistruotas nežinomo asmens ar pareigūno tarnybinėse patalpose ilgą laiką be priežiūros ar informacinio užrašo palikto dviračio paėmimas ir išvežimas bei laikymas savo privačiuose namuose kvalifikuotinas kaip akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą statutine įstaiga ir ją kompromituojantis, kaip tai pagrįstai ir teisėtai vertinama Išvadoje pagal joje pažymėtas CK 4.62 straipsnio, Etikos kodekso, Pareigybės aprašymo, Policijos įstatymo nuostatas.

38. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo ir tai, jog bylos išnagrinėjimą ir ginčo santykių bei juose atliktų pareiškėjo veiksmų vertinimą turi lemti ne tai, kad kokie nors byloje esantys duomenys kaip įrodymai paneigia jo norą slapta pasisavinti dviračius, kas akcentuojama pirmosios instancijos teismo sprendime, bet tai, kad byloje esantys duomenys kaip įrodymai paneigia Vilniaus AVPK Vilniaus m. 5 PK viršininko pareigybei ir visai vidaus tarnybai priskiriamas funkcijas paimti ir savo namuose laikyti nežinomų asmenų policijos komisariate paliktus ir laikomus daiktus (dviračius) be jokio formalaus įforminimo ar užregistravimo ar kitokio oficialaus informavimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tikslas, kurio galbūt siekė pareiškėjas, atlikdamas ginčo veiksmus, buvo nulemtas ne jo pareigybei keliamų tarnybinių reikalavimų ar tarnybinio būtinumo arba nepatyrimo vadybos srityje, bet jo, kaip 27 metų stažą turinčio ir patyrusio pareigūno, ėjusio policijos komisariato viršininko pareigas 2017–2021 metais, itin subjektyvių asmeninių iniciatyvų, kurios nei pagal turinį, nei pagal įforminimą akivaizdžiai nesutampa su policijos ir visos statutinės vidaus tarnybos tikslu viešosios tvarkos užtikrinimo srityje. Toks tikslas galėjo ir turėjo būti siekiamas pagal pareiškėjo pareigybei priskiriamą reikalavimą priimti atitinkamą administravimo aktą dėl nežinomų asmenų neleistinai policijos komisariato patalpose laikomų dviračių sandėliavimo to policijos komisariato tam tinkamesnėse patalpose ar jų išorėje.

39. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, jog Įsakymo priėmimo terminas buvo pažeistas, nesudarė pakankamo ir savarankiško pagrindo pripažinti atsakovo Įsakymą nepagrįstu ir neteisėtu, konstatuojant jo pagrįstumą ir teisėtumą pagal turinio esmę ir paskirtį.

40. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, aptartas teisės aktų normas, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, priėmė naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmetė.

V. 41. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo priimtas pareiškėjo V. K. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1618-1188/2023 ir administracinę bylą perduoti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

42. Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį) ir 12 punkte (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) nurodytais pagrindais.

43. Būtinybę atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

43.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gegužės 24 d. sprendime padarė esminį materialiosios teisės taikymo pažeidimą, t. y. Statuto 2 straipsnio 4 dalies, apibrėžiančios pareigūno vardo pažeminimą taikymo pažeidimą, ir tai nulėmė priimtą neteisėtą sprendimą.

43.2. Įvertinus Statute nurodytą pareigūno vardo pažeminimo sąvoką ir šioje srityje plėtojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darytina išvada, jog Statute sąvoka yra apibrėžta per požymius, kurie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nėra išsamiai ir detaliai išaiškinti, o daugeliu atveju apsiribojama tik sąvokos pacitavimu, požymių nurodymu ir nustatytų faktų subjektyviu vertinimu. Konstatuojant, kad pareigūnas pažemino vardą, turi būti nustatyta, jog: 1) padaryta veika: a) ją padarė pareigūnas; b) yra pareigūno kaltė dėl jos padarymo; c) susijusi ar nesusijusi su pareigūno tarnybinių pareigų atlikimu; 2) veikos sukeliamos akivaizdžios pasekmės: a) žeminamas vidaus tarnybos autoritetas; b) griaunamas pasitikėjimas statutine įstaiga arba ją kompromituojantis. Tai reiškia, kad pareigūno vardo pažeminimu gali būti laikomas bet koks pareigūno elgesys, bet jo pripažinimą pareigūno vardo pažeminimu nulemia tokio elgesio keliamos akivaizdžiai neigiamos pasekmės, turinčios įtaką visai vidaus tarnybai ar statutinei įstaigai.

43.3. Pagal apeliacinės instancijos teismo pateiktą ir oficialia konstitucine doktrina paremtą aiškinimą (žr. 2023 m. gegužės 24 d. sprendimo 39 p.) bei padarytas išvadas, galima manyti, kad bet koks policijos pareigūno padarytas net menkiausias nusižengimas ar etikos reikalavimų pažeidimas pats savaime sukelia neigiamas pasekmes, nes visuomenė tikisi, jog tokie pareigūnai, atlikdami savo pareigas ikiteisminio tyrimo ar teisėsaugos srityje, turi atitikti aukščiausios moralės reikalavimus ir neturėtų daryti jokių pažeidimų. Toks aiškinimas gali nulemti, jog bet koks policijos pareigūno padarytas nusižengimas galėtų būti laikomas pareigūno vardo pažeminimu, bet toks materialiosios teisės normų aiškinamas būtų ydingas.

43.4. Pagal savo pobūdį ir sukeliamas pasekmes pareigūno vardo pažeminimu turi būti laikomos tik tos pareigūno atliktos veikos, kurios akivaizdžiai, t. y. kiekvienam asmeniui neginčijamai, neabejotinai ir suprantamai, žemina visą vidaus tarnybos autoritetą, griauna pasitikėjimą statutine įstaiga arba ją kompromituoja. Tai turėtų būti pačios šiurkščiausios veikos, susijusios su veikomis, turinčiomis administracinių nusižengimų, nusikalstamų veikų požymių, su visuomenėje galiojančių elgesio normų šiurkščiu pažeidimu ir pan., kurios iš esmės leistų daryti išvadą, jog, nepaisant jokių papildomų aplinkybių, tokio pobūdžio veiką padaręs asmuo toliau negalės vykdyti savo pareigų dėl padarytos šiurkščios, akivaizdžiai neigiamas pasekmes visai sistemai sukėlusios veikos. Kai yra abejonės, neaiškumas, be kita ko, ir dėl sukeltų pasekmių, tokiu atveju negalima pareigūno padarytą veiką pripažinti pareigūno vardo pažeminimu ir tokie veiksmai laikytini tarnybiniu nusižengimu.

43.5. Šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 24 d. sprendime buvo nuspręsta, jog vien faktas, kad pareiškėjas policijos komisariato nežinomų asmenų paliktus dviračius neįformindamas tai jokiais rašytiniais administravimo aktais perkelia ir saugo savo namuose, nepriklausomai nuo pareiškėjo siekiamų tikslų, akivaizdžiai žemina vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauna pasitikėjimą statutine įstaiga ir ją kompromituoja ir tai laikytina pareigūno vardo pažeminimu.

43.6. Tokie minėto sprendimo priėmimo motyvai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo neteisėtos veikos padarymą nulėmė ne pareiškėjo padaryta veika, kai nežinomų asmenų palikti dviračiai perkeliami iš policijos komisariato ir saugomi pareiškėjo namuose, o tik tai, jog tokie pareiškėjo veiksmai nebuvo įforminti administraciniu aktu, t. y. neteisėtumas pasireiškia pasyviu elgesiu – administracinio akto, fiksuojančio atliktą veiksmą, kuris savaime nėra neteisėtas, nepriėmimu. Pareiškėjui priėmus rašytinį administracinį sprendimą dėl dviračių perkėlimo ir laikino saugojimo pareiškėjo namuose, jo veiksmai būtų laikomi teisėtais ir negalėtų būti vertinami nei kaip pareigūno vardo pažeminimas, nei kaip tarnybinis nusižengimas.

43.7. Byloje pateikti įrodymai pagrindžia faktines aplinkybes, jog, paaiškėjus dviračio savininkui, vienas iš jų buvo jam grąžintas, o kitas dviratis grąžintas atgal į komisariatą ir buvo pradėta jo pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūra. Dviračiai nebuvo realizuojami, nebuvo jais naudotasi ir nebuvo keistos jų dalys. Visa tai patvirtina, jog atitinkami rašytiniai aktai buvo surašyti vėliau, o tik nebuvo surašyti tarpiniai aktai, pagrindžiantys dviračių laikiną perkėlimą į kitą vietą. Pareiškėjas nėra atsakingas už tokių aktų surašymą, o apie dviračių perkėlimą buvo informuota komisariato administratorė, kurios pareiga ir yra viską tinkamai ir laiku suregistruoti ir įforminti.

43.8. Esant tokioms aplinkybėms, kyla abejonės, ar pareiškėjo elgesys, kai jis nesurašė rašytinio tarpinio administracinio akto, gali būti laikomas pareigūno vardo pažeminimu. Skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas neginčijo ir pripažino, jog jo veiksmuose galima įžvelgti tam tikrų mažareikšmių tarnybinių nusižengimų požymių, susijusių su turto apskaitos kontrolės procedūrų netinkamu taikymu, bet tokie veiksmai akivaizdžiai nelaikytini pačiu šiurkščiausiu tarnybiniu pažeidimu.

43.9. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvuose nepagrindžiama, kaip ir kokias pasekmes sukėlė pareiškėjo padaryta veika, kaip buvo nustatytas pasekmių akivaizdumas, o buvo pacituotos Statuto 2 straipsnio 4 dalyje numatytos pasekmės nurodant, jog tos pasekmės buvo nustatytos, ir paminėta, jog visuomenė tikisi, jog pareigūnai nedarys pažeidimų. Remiantis tokiais teismo motyvais ir netinkamu materialiosios teisės aiškinimu, iš esmės kiekvienas tarnybinis pažeidimas gali būti laikomas pareigūno vardo pažeminimu, nes tai yra teisės pažeidimas, kurio visuomenė nesitiki iš pareigūno ir vien bet kokio pažeidimo buvimo faktas sukelia neigiamas pasekmes.

43.10. Pareiškėjui lieka neaišku, kokios neigiamos pasekmės dėl jo veiksmų kilo. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo sprendime nurodė tikrovę neatitinkančią informaciją, jog buvo paviešintas dviračių paėmimo fakto vaizdo įrašas, o tai sukėlė neigiamas pasekmes, nes toks vaizdo įrašas nebuvo paviešintas, o tik paskelbtas „Facebook“ uždaroje grupėje „Mes policininkai“, kuri nėra vieša ir prieinama visuomenei. Įraše nebuvo konkretizuotos įvykių detalės, policijos komisariatas, pareiškėjas ir pan. Byloje pateikti rašytinai įrodymai pagrindžia, jog vienas dviratis buvo grąžintas jo savininkui, o kitas dviratis grąžintas į policijos komisariatą, t. y. atsirado tos pačios pasekmės, kurios ir būtų atsiradusios pareiškėjui priėmus 2023 m. gegužės 24 d. sprendime nurodytą administracinį aktą ar neatlikus jokių veiksmų ir dviračiams likus visą laiką stovėti policijos komisariato patalpose.

43.11. Vertinant Išvadoje nurodytas aplinkybes ir motyvus, būtų galima sutikti su atsakovo pozicija, jog nustačius, kad pareiškėjas dviračius pasisavino ar juos pavogė, pradėjo jais naudotis kaip savo, keisdamas detales ir jais važinėdamas, bandydamas parduoti ar būtų pardavęs, o tik sužinojęs, jog pradėtas ikiteisminis tyrimas ir vyksta jų paieška, nusprendė juos grąžinti, siekdamas išvengti atsakomybės, tai būtų laikoma pareigūno vardo pažeminimu, nes tokie veiksmai iš esmės turi nusikalstamos veikos požymių, nepriklausomai nuo to ar baudžiamoji atsakomybė buvo pritaikyta ar jos taikymui buvo tam tikros kliūtys. Tačiau sprendime nėra nustatyta tokių aplinkybių ir motyvų, todėl be jų vien tik rašytiniu aktu neįformintas dviračių išvežimas ir saugojimas nesukėlė jokių neigiamų pasekmių.

43.12. Sprendime taip pat nėra nurodytas pasekmių akivaizdumo požymis – pirmosios instancijos teismas nenustatė pasekmių akivaizdumo, o jeigu teismui kyla abejonės, negalima pasekmes laikyti akivaizdžiomis, jos gali būti ginčytinos, abejotinos, bet tai nesudaro pagrindo tinkamai taikant Statuto 2 straipsnio 4 dalies normas pripažinti pareiškėjo atliktą veiką pareigūno vardo pažeminimu.

43.13. Statutas detaliai neatskleidžia kaltės sąvokos ir jos formų, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šiuo klausimu nėra išsami – joje iš esmės tik nurodoma, jog nustatant pasekmes reikia atsižvelgti į kaltės formą ir kitas aplinkybes (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4353-438/2016). Sprendime apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių motyvų, susijusių su pareiškėjo kaltės nustatymu, padarė priešingas išvadas, jog pareiškėjo siekiami veikos atlikimo tikslai, kiek jie nėra susiję su pareigybei keliamais tarnybiniais reikalavimais ar tarnybiniu būtinumu, nenulemia veiklos vertinimo. Sprendime apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių motyvų dėl pareiškėjo kaltės vertinimo, nors pats pacitavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, numatančią, jog būtina tai vertinti. Nagrinėjamoje byloje būtent pareiškėjo kaltė, jo veiksmų atlikimo tikslai ir turėjo nulemti padarytos veikos vertimą, nes tai padeda nustatyti, ar pareiškėjas ketino dviračius pasisavinti ar pavogti, ar tiesiog įvyko neįforminimas administraciniais aktais ir kontrolės stoka dėl tokių aktų nesudarymo.

43.14. Darytina išvada, jog pateikti akivaizdūs įrodymai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą, aiškindamas Statuto 2 straipsnio 4 dalyje nustatytą pareigūno vardo pažeminimo sąvoką taip, jog iš esmės bet kuris pareigūno padarytas tarnybinis nusižengimas gali būti laikomas pareigūno vardo pažeminimu. Visa tai nulėmė, jog buvo priimtas neteisėtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas. Dėl šių priežasčių byloje turi būti atnaujintas procesas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

44. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintu pagrindu grindžia šiais argumentais:

44.1. Susipažinus su paskutiniu metu formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse pareigūno vardo pažeminimo bylose matyti, jog pareigūno vardo pažeminimu pripažįstamos įvairios veikos: ginklų ir šaudmenų apyvartos pažeidimai (žr. 2021 m. rugsėjo 7 d. nutartį byloje Nr. eA-939-492/2020); veikos, turinčios vagystės, sukčiavimo požymių (žr. 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartį byloje Nr. A-3517-815/2022); ne tarnybos metu vartojami alkoholiniai gėrimai, viešosios tvarkos pažeidimai, vaikų interesų nepaisymas, pareigūnų teisėtų nurodymų nevykdymas ir pan. (žr. 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartį byloje Nr. eA-3431-556/2022); būnant neblaiviam, kai nustatytas vidutinis girtumo laipsnis, viešoje vietoje šaudymas iš teisėtai įgyto ginklo, vairavimas esant neblaiviam (žr. 2022 m. rugsėjo 21 d. nutartį byloje Nr. eA-3746-968/2022; 2023 m. kovo 29 d. nutartį byloje Nr. eA-1387-821/2023); kiti veiksmai (žr. 2022 m. gruodžio 7 d. nutartį byloje Nr. eA-3971-1047/2022; 2023 m. sausio 11 d. nutartį byloje Nr. eA-1051-552/2023; 2023 m. balandžio 26 d. nutartį byloje Nr. eA-1587-662/2023).

44.2. Lyginant tokias veikas su pareiškėjo atliktais veiksmais, matyti, jog jų pavojingumas, sukeliamos neigiamos pasekmės, keliama grėsmė žymiai skiriasi nuo pareiškėjo atliktos veikos, nes tokiomis veikomis iš esmės buvo daromi šiurkštūs administraciniai pažeidimai ar nusikalstamos veikos, keliama grėsmė aplinkiniams, eismo saugumui, šiurkščiai pažeidžiamos visuomenėje priimtinos elgesio viešose vietose taisyklės. Pareiškėjo veika, priešingai, nesukėlė tokių pasekmių, akivaizdžiai skiriasi savo pavojingumu, kadangi galbūt buvo padaryti vidaus tvarkos pažeidimai. Visa tai leidžia daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismo sprendime yra nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos vieningos praktikos, jog tik akivaizdžiai pačias šiurkščiausias ir pavojingiausias veiklas galima laikyti pareigūno vardo pažeminimu. Sprendimu iš esmės formuojama ydinga nauja praktika, kuria remiantis, mažiau pavojingi pažeidimai, vidaus tvarkų, kontrolės stokos pažeidimai, neturintys akivaizdžių neigiamų šiurkščių pasekmių, turės būti laikomi pareigūno vardo pažeminimu.

45. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo jį atmesti.

46. Atsakovas atsiliepimą į prašymą atnaujinti procesą grindžia šiais argumentais:

46.1. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindo taikymas yra sietinas su materialiosios teisės normų pažeidimo akivaizdumu. Prašyme pareiškėjas iš esmės bando aiškinti pareigūno vardo pažeminimo sąvoką ir ją lyginti su tarnybinio nusižengimo sąvoka, nurodo motyvus dėl pareiškėjo, jo veiksmų, kilusių pasekmių vertinimo, t. y. tvirtinama, kad šie aspektai įvertinti netinkamai. Nemaža dalis prašymo motyvų yra skiriama įrodymų byloje vertinimui, aiškinant, kokius veiksmus atliko pareiškėjas ir kaip juos reikėtų vertinti, bei grindžiant netinkamu jų tyrimu ir vertinimu. Toks vertinimas yra įrodymų tyrimo dalis ir pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką proceso teisės normų pažeidimas nepatenka į ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto taikymo sritį.

46.2. Atleidimas iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu – dėl pareigūno vardo pažeminimo – nėra tarnybinė nuobauda, o laikomas savarankišku ir pakankamu vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindu, t. y. jų lyginimas šiuo atveju nėra galimas.

46.3. Pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad būtų padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant. Nors pareiškėjo prašyme kalbama apie įrodymų akivaizdumą ir bandoma paaiškinti, jog pareiškėjo veiksmai yra tarnybinis nusižengimas, o ne pareigūno vardo pažeminimas, tačiau tokie teiginiai visiškai neatitinka tikrovės ir teismų praktikos. Ginčo veiksmai pasireiškė tuo, jog ne tarnybos metu, naudojantis turima prieiga prie pastato, paslapčiomis paimtas turtas ir perkeltas į asmenines patalpas. Vien tai, kad veiksmai atlikti ne tarnybos metu, suponuoja, jog pareiškėjo veiksmai negali būti vertinami kaip tarnybinis nusižengimas, nes tarnybiniai nusižengimai yra tarnybos metu ir tarnybos funkcijas vykdant padaryti teisės aktų pažeidimai. Šiuo atveju pareiškėjas savo veiksmais ne darbo metu ir ne darbo vietoje sąmoningai elgėsi priešingai teisei, žemindamas pareigūno vardą, o taip pat ir institucijos reputaciją, kurioje jis dirba ir užima aukštas vadovaujančias pareigas. Už tokias veikas Statute numatytas specialusis atleidimo iš tarnybos pagrindas (Statuto 53 str. 1 d. 7 p.).

46.4. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą aiškinant teisinę pareigūno vardo pažeminimo sąvoką, šio instituto specifiką be tai, kad pareigūno vardo pažeminimas yra savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas, darytina išvada, jog prašymas atnaujinti procesą neatitinka nei vieno iš keliamų kriterijų, t. y. nėra nustatytas pagrįstas, akivaizdus materialiosios teisės normos pažeidimas, nepaaiškintas joks esminis poveikis apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisingumui. Todėl pagrindo atnaujinti procesą aptariamu teisiniu pagrindu nėra.

46.5. Pareiškėjo pagrindinis motyvas, kuriuo grindžiama būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintu pagrindu, yra tas, jog kitose situacijose, jo įsitikinimu, aprašytos veikos pagal sukeliamas pasekmes buvo šiurkštesnės. Tačiau lyginimas pagal sukeltas pasekmes nėra teisingas vertinant teismų praktiką jos vienodo formavimo klausimu, ypač todėl, kad toks vertinimas yra nulemtas ne veikimo pobūdžio, o tik veikimo kilusių pasekmių aspektu.

46.6. Pareigūno vardo pažeminimas yra formalioji sudėtis, kuri iš viso nereikalauja pasekmių, t. y. nėra būtina, jog apie šį veikimą būtų plačiai sužinota. Iš paties pareiškėjo pateiktų teismų praktikos pavyzdžių matyti, jog turinti smulkios vagystės požymių priešinga teisei veika, taip pat atvejai, kai asmuo parduotuvėje savitarnos kasoje už riešutus atsiskaitė kaip už kitus pigius produktus, net nelaukiant administracinio nusižengimo bylos baigties, asmens veiksmai buvo pripažinti pažeminusiais pareigūno vardą bei teismai tokį vertinimą patvirtino savo sprendimais. Šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjo pateikti teismų praktikos pavyzdžiai nepagrindžia teismų praktikos nevienodumo (pasirinkti skirtingi vertinimo kriterijai), kaip ir nesudaro pagrindo atnaujinti procesą šiuo pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 47. Pareiškėjas V. K. siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 24 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-1618-1188/2023 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintus pagrindus.

48. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu procesiniu teismo sprendimu, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.

49. Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (anglų kalba – appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 str. 1 d.). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr. EŽTT sprendimus bylose Varnienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42916/04); Ryabykh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 52854/99); kt.).

50. Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. EŽTT sprendimą byloje Kot prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 20887/03)). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teismų sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. EŽTT sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 13151/04)). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 40713/04)).

51. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl prašyme atnaujinti procesą nurodytų aplinkybių, kurios įvardijamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018; kt.).

52. Akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.

53. Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011; kt.).

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

54. Vertinant, ar yra pagrindas atnaujinti apeliacine tvarka išnagrinėtą administracinę bylą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, pirmiausia pažymėtina, kad suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016; kt.).

55. Kadangi aptariamo proceso atnaujinimo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017; kt.).

56. Akcentuotina, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-61-502/2022; kt.).

57. Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas 2023 m. gegužės 24 d. sprendime netinkamai taikė Statuto 2 straipsnio 4 dalį, įtvirtinančią pareigūno vardo pažeminimo sampratą, kadangi, įvertinus šio sprendimo motyvus, galima manyti, jog bet koks policijos pareigūno padarytas nusižengimas galėtų būti laikomas pareigūno vardo pažeminimu, net nevertinant, kokio pobūdžio veiksmais jis pasireiškė, ar buvo pareigūno kaltė, taip pat pasekmių, jei jos kilo, pobūdžio. Pareiškėjo teigimu, pareigūno vardo pažeminimu pripažinti ne jo veiksmai, kai jis paėmė pasaugoti į namus nežinomų asmenų dviračius, pakankamai ilgą laiką laikytus jo vadovaujamo policijos komisariato patalpose, tačiau tik tuo, jog šie veiksmai (kurie savaime nėra neteisėti) neįforminti atitinkamu administraciniu aktu. Toks neveikimas negali būti laikomas pareigūno vardo pažeminimu pagal Statuto 2 straipsnio 4 dalį, kaip ir nepagrindžiama, kokios akivaizdžios pasekmės dėl to kilo, nenustatyta pareiškėjo kaltė (t. y. pareiškėjo veiksmų tikslas, kas yra svarbu sprendžiant, ar pareiškėjas ketino dviračius pasisavinti).

58. Nagrinėdama šiuos pareiškėjo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad šioje administracinėje byloje išnagrinėtas ginčas dėl Įsakymo, kuriuo vadovaujantis Statuto 39 straipsnio 8 dalies 2 punktu, 72 straipsnio 1 dalies 7 punktu, Išvada (sudėtinė Įsakymo dalis), pripažinta, kad pareiškėjas, ėjęs Vilniaus AVPK Vilniaus m. 5 PK viršininko pareigas, Vilniaus AVPK viršininko 2022 m. spalio 7 d. Įsakymu dėl atleidimo atleistas iš valstybės tarnybos, savo veiksmais pažemino pareigūno vardą ir už tai jis turėtų būti atleistas iš vidaus tarnybos.

59. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacine tvarka bylą nagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas dėl Įsakymo panaikinimo buvo patenkintas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gegužės 24 d. sprendime konstatavo, jog Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas. Iš šio sprendimo turinio matyti, kad jame pateiktas ginčui taikytinas teisinis reguliavimas (taip pat ir Statuto 2 str. 4 d.), išdėstytas sisteminis jo aiškinimas, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją ir nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aiškinant pareigūno vardo pažeminimo sąvoką statutinių valstybės tarnybos teisinių santykių kontekste ir šių teisinių santykių specifiką.

60. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išsamiai apžvelgęs nustatytas faktines aplinkybes (pareiškėjo veiksmus, dėl kurių atlikimo Išvadoje pripažinta, jog pareiškėjas pažemino pareigūno vardą) ir jas įvertinęs, be kita ko, konstatavo, jog nei Statutas, nei kiti teisės aktai, kurie aktualūs nagrinėjamu atveju ir apžvelgti pirmosios instancijos teismo sprendime, nenumato ir nesuponuoja policijos komisariato viršininko teisės ir pareigos ar diskrecijos sandėliuoti savo namuose kitų nežinomų asmenų policijos komisariato patalpose paliktus ar laikomus daiktus, įskaitant dviračius, kurių poėmis (paėmimas ir išvežimas) niekaip neįformintas ir neužregistruotas bei nesusisijęs su procesinio veiksmo tiriant atitinkamas veikas būtinybe <...>. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas taip pat pripažino, jog nežinomų asmenų policijos įstaigos patalpose neleistinai ir galimai neteisėtai palikto ir nenustatyta tvarka laikomo asmeninio turto bei jo savininkų ar valdytojų aiškinimo faktinės aplinkybės negali paneigti to, kad visuomenėje galiojančios įprastinės moralės nuostatos, susiformavusios dėl nežinomų asmenų valstybės institucijose ar šalia jų paliktų asmeninių daiktų (pvz., dviračių), neapima palankumo tokių daiktų savavališkam paėmimui ar išgabenimui į privačius namus, to nepranešant viešąją tvarką užtikrinančioms institucijoms; be to, visuomenėje galiojančios įprastinės moralės nuostatos neabejotinai neapima palankumo statutinių pareigūnų ir juo labiau policijos įstaigų viršininkų veiksmams, kuriais nežinomų asmenų valstybės institucijose palikti asmeniniai daiktai (pvz., dviračiai) būtų neperduodami atitinkamoms įstaigoms ar institucijoms saugoti nustatyta tvarka, bet be aiškaus ir būtino teisinio pagrindo pasiimami ir nusivežami į savo namus bei juose laikomi, nedelsiant tokio poėmio neregistruojant nustatyta tvarka.

61. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės pateikia savo subjektyvų vertinimą dėl byloje taikyto teisinio reguliavimo ir įrodymų vertinimo, siekia, kad būtų pakartotinai apeliacine tvarka išnagrinėta byla ir dar kartą būtų įvertinti įrodymai. Teisėjų kolegijos vertinimu, prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas nepagrįstai ir neatsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 24 d. sprendimo motyvų visumą teigia, jog jo galbūt neteisėti veiksmai pasireiškė tik komisariate laikytų dviračių poėmio (išgabenimo į asmeninį būstą) neįforminimu atitinkamu aktu, kad dėl to nekilo pasekmės, nėra nustatyta pareiškėjo kaltė. Pažymėtina, kad šiais aspektais bylos duomenys įvertinti ir apeliacinės instancijos teismo sprendime pateikti tokio vertinimo motyvai.

62. Teismų praktikoje išaiškinta, kad pareigūno vardo pažeminimas nustatytinas vertinant įrodymus pagal ABTĮ 56 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-941/2014; kt.).

63. Įrodymų vertinimo aspektu primintina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

64. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, jog pareiškėjas pažemino pareigūno vardą, rėmėsi Išvadoje nustatytomis aplinkybėmis, kad 2022 m. gegužės 15 d. apie 18.45 val. ne tarnybos metu, pareiškėjas (Vilniaus AVPK Vilniaus m. 5 PK viršininkas) kartu su sutuoktine atvyko į Vilniaus AVPK Vilniaus m. 5 PK pirmojo aukšto patalpas (buvusios Vilniaus AVPK Vilniaus m. 6 PK budėtojų dalies patalpos), iš kurių paėmė ir išsivežė A. S. priklausinį 860 Eur vertės dviratį „Felt“ ir dviratį „Saveno carrera“, kurio vertė nenustatyta; pareiškėjas dviračius atvyko paimti savaitgalį (sekmadienį), ne darbo dieną, kai komisariatas nedirbo ir jame nebuvo darbuotojų. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad policijos komisariato viršininkui keltini aukštesni tarnybos drausmės, moralės ir garbės standartai nei jo pavaldiniams, įskaitant tuos, kurie savavališkai palieka ir laiko asmeninį dviratį policijos komisariato patalpose, to motyvuotai nesuderinę su šio komisariato administratoriumi ar viršininku (negavę jų sutikimo), todėl policijos komisariato viršininko (pareiškėjo) savavališkai atliktas (jokiu procesinio veiksmo būtinumu nepagrįstas) ir jokiu procesiniu aktu neįformintas bei vėliau nedelsiant neužregistruotas nežinomo asmens ar pareigūno tarnybinėse patalpose ilgą laiką be priežiūros ar informacinio užrašo palikto dviračio paėmimas ir išvežimas bei laikymas savo privačiuose namuose kvalifikuotinas kaip akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą statutine įstaiga ir ją kompromituojantis, kaip tai pagrįstai ir teisėtai vertinama Išvadoje pagal joje pažymėtas CK 4.62 straipsnio, Etikos kodekso, Pareigybės aprašymo, Policijos įstatymo nuostatas.

65. Nors pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą pažymima, kad buvo netinkamai taikytas ir aiškintas Statuto 2 dalies 4 punktas, tačiau iš prašyme atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu motyvų akivaizdu, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su atliktu faktų, pagrįstų bylos įrodymais, vertinimu, nustatant teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad jis konkrečiais savo veiksmais pažemino pareigūno vardą. ABTĮ 156 straipsnis, įtvirtinantis administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, nenustato, kad procesas galėtų būti atnaujintas proceso šaliai dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo pareiškus, jog byloje buvo netinkamai atliktas faktinių aplinkybių (įrodymų) tyrimas ar vertinimas.

66. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nustatė faktą, kad pareiškėjas savo veiksmais (elgesiu), kurie aptarti Išvadoje, pažemino pareigūno vardą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su tokiu vertinimu, nėra pagrindas atnaujinti procesą užbaigtoje byloje ir dar kartą bylą nagrinėti apeliacine tvarka.

67. Apibendrinant konstatuotina, kad pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikydamas, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

68. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-19/2010; 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015).

69. Atnaujinti procesą vadovaujantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-84-968/2021; kt.). Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-117-756/2015; kt.).

70. Vadovaujantis ABTĮ 160 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-52-146/2016; kt.).

71. Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pareigūno vardo pažeminimu pripažįstami akivaizdūs, šiurkštūs pažeidimai, dažniausiai turintys administracinio nusižengimo ar net nusikaltimo požymių, kurie dėl savo pavojingumo, keliamos grėsmės šiurkščiai pažeidžia teisės aktais nustatytas ir (ar) visuomenei priimtinas elgesio taisykles.

72. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi pareiškėjo argumentus dėl nukrypimo nuo suformuotos praktikos, taip pat įvertinusi prašyme atnaujinti procesą nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose nagrinėtas aplinkybes ir priimtų procesinių sprendimų motyvus, pažymi, jog nurodyta praktika patvirtina, kad sprendžiant, ar pareigūno veika pripažintina pareigūno vardo pažeminimu, kiekvienas atvejis vertinamas individualiai ir priimamas atitinkamas motyvuotas sprendimas, atsižvelgus į konkrečioje byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes, taip pat įvertinus byloje surinktus įrodymus ir jų visumą.

73. Įvertinus pareiškėjo nurodytų bylų faktines aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nenurodė nė vieno procesinio sprendimo kitoje analogiškoje administracinėje byloje, kurioje esant iš esmės tapačioms faktinėms aplinkybėms ir jas įvertinus, būtų priimtas priešingas teismo procesinis sprendimas.

74. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog aptariamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2023 m. gegužės 24 d. sprendimą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, t. y. nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu.

75. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, kadangi pareiškėjas iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014; kt.).

76. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo nepagrįstas įstatymo nurodytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl jis atmetamas ir atsisakoma atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1618-118/2023.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. K. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1618-1188/2023 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1618-1188/2023 pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ernestas Spruogis

Dalia Višinskienė