2025-02-26 Nr. AB-3443-3-61-3-06334-2024-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-144-463/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06334-2024-7

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. J. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai dėl atsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas K. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: įvertinti atsakovo 2024 m. spalio 11 d. rašto Nr. S2-1889, kaip administracinio akto, teisėtumą bei pagrįstumą, bei, nustačius Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnyje įtvirtintas aplinkybes, įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti ir vertinti pareiškėjo 2024 m. rugsėjo 12 d. prašymą.

Pirmosios instancijos teismas 2024 m. lapkričio 12 d. nutartimi nustatė terminą iki 2024 m. lapkričio 27 d. pašalinti nutartyje nustatytus trūkumus, t. y. pateikti patikslintą skundą, kuriame būtų suformuluoti ABTĮ 88 straipsnio nuostatas atitinkantys reikalavimai.

Pareiškėjas 2024 m. lapkričio 12 d. pateikė teismui patikslintą skundą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2024 m. spalio 11 d. raštą Nr. S2-1889 ir įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti ir vertinti jo prašymą dėl kurio buvo priimtas nurodytas administracinis aktas, t. y. 2024 m. rugsėjo 12 d. prašymą.

II. Regionų administracinis teismas 2024 m. lapkričio 13 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo skundžiamas Kultūros ministerijos 2024 m. spalio 11 d. raštas Nr. S2-1889 (toliau – ir Raštas) negali būti laikomas individualiu teisės aktu, kadangi jis tiesiogiai pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių. Raštu pareiškėjas buvo informuotas, ką konkrečiai nurodė Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) savo atsakyme į pareiškėjo prašymą ir kito asmens pranešimą-reikalavimą. Teismo teigimu, Rašte tik nurodyta ir aptarta susiklosčiusi situacija dėl Departamento veiksmų saugant konkrečių kapinių komplekso senąsias kapines, informuota, kad Departamentas atsakymu persiuntė konkretaus asmens pranešime-reikalavime išdėstytas aplinkybes pagal kompetenciją nagrinėti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir VTPSI), taip pat, kad Departamento 2024 m. rugsėjo 2 d. raštas, kuriuo pareiškėjui buvo pateikta konkreti informacija, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 38 straipsnio 1 daliai, todėl šį atsakymą (kuriame išaiškino, kokių veiksmų turi imtis Departamentas), persiuntė ne tik pareiškėjui, bet ir Departamentui, tačiau Rašte nėra numatyta jokių pareiškėjui privalomų vykdyti įpareigojimų, duota nurodymų ar išdėstyta kitokių Kultūros ministerijos sprendimų, galinčių turėti įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms. Raštas yra tik administracinė procedūra (atsakymas į pareiškėjo paklausimą), bet ne savarankišką juridinę galią turintis aktas (veiksmas), todėl Raštas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 13 d. nutartį.

Pareiškėjas atskirajame skunde pažymi, kad į teismą kreipėsi atstovaudamas visuomenės interesą, o ir vienas žmogus gali būti laikomas visuomene.

Kultūros ministerija, be kita ko, pareiškėjui nurodė, kad nustatyti pažeidimai yra „mažareikšmiai“. Šis teiginys neatitinka tikrovės, jis sudaro sąlygas nesaugoti kultūros paveldo objekto vertingųjų savybių, tokiu būdu ignoruojant teisės aktus, o šie pažeidimai gali sąlygoti itin neigiamas pasekmes valstybei bei visuomenei.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti, konstatavęs, kad pareiškėjo skundžiamas Raštas nesukelia teisinių padarinių.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Raštu pareiškėjui buvo suteikta konkreti informacija, tačiau Rašte pareiškėjui nenustatyta jokių privalomų vykdyti įpareigojimų, duota nurodymų ar išdėstyta kitokių sprendimų, galinčių turėti įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms, Raštas yra tik atsakymas į pareiškėjo paklausimą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo vertinimu, atskirajame skunde teigia, kad skundžiamas Raštas sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, todėl jo skundas turėjo būti priimtas nagrinėti teisme.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos. Asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą). Tačiau teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-466/2012; kt.).

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą. Jei teismas, prieš priimdamas skundą nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą. Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, ne kartą yra nurodęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011; kt.).

Skundžiamo akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti vien tam tikri formalūs kriterijai – jo pavadinimas, nurodyta apskundimo tvarka ir pan., o išvada, ar dėl akto gali būti paduotas skundas administraciniuose teismuose, turi būti daroma atsižvelgiant į tokio sprendimo turinį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-492/2020; kt.).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal bendrą principą, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir negali atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Išimtys iš šio bendro principo gali būti siejamos su tam tikrais akivaizdumo kriterijais, kai skundo priėmimo stadijoje nekyla jokia pagrįsta abejonė, jog skundo dalykas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Tačiau tokie išimtiniai atvejai turi būti ypač argumentuotai nurodomi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-186-822/2017). Skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo; teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016; kt.). Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011, 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-303-556/2020).

Iš pareiškėjo prie skundo pridėtų dokumentų matyti, kad pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 12 d. raštu kreipėsi į, be kita ko, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorių ir kitus asmenis, prašydamas imtis konkrečių veiksmų, siekiant pašalinti teisės aktų pažeidimus, ginti viešąjį interesą, taip pat panaikinti konkrečius aktus. Skundžiamas Raštas priimtas atsakant į pareiškėjo ir kito fizinio asmens paklausimus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir įvertinusi bylai aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, nepritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo konkrečiu atveju skundo priėmimo stadijoje akivaizdu, jog Raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas ir jis nesukelia jokių teisinių pasekmių.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į viešojo administravimo subjektą (subjektus), siekdamas konkrečių teisinių pasekmių (panaikinti konkrečius atsakymus / įsakymus; ginti viešąjį interesą, išsaugoti konkrečias vertingąsias savybes; informuoti, kokių veiksmų buvo imtasi, kad būtų pašalinti teisės pažeidimai). Kultūros ministerija, Rašte, nurodžiusi faktines aplinkybes bei teisinį reguliavimą, atsakė į pareiškėjo paklausimą. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi Raštą, pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, sprendžia, jog šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad ginčijamas aktas akivaizdžiai nesukelia jokių teisinių pasekmių ir negali būti administracinio ginčo objektu. Pareiškėjo materialinio teisinio suinteresuotumo klausimas gali būti sprendžiamas tik nagrinėjant administracinį ginčą iš esmės. Todėl pirmosios instancijos išvada, kad akivaizdu, jog pareiškėjo skundžiamas Raštas jam nesukelia teisinių pasekmių, vertintina kritiškai. Kartu paminėtina, kad ginčai dėl teisės gauti informaciją ir duomenis pažeidimo gali būti nagrinėjami teismų ABTĮ nustatyta tvarka, t. y. administraciniuose teismuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-526-492/2020; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-641-602/2024; kt.).

Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, nes skundo priėmimo stadijoje nėra faktinio ir teisinio pagrindo daryti išvadą, jog šis skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutarties panaikinama ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. J. atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 13 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys