A-662-3092-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-3092/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00167-2009-0

Procesinio sprendimo kategorija: 16.2; 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į vidaus tarnybą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) Klaipėdos apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos apskrities VPK, atsakovas) viršininko 2009 m. gegužės 29 d. įsakymą Nr. 30-TE-152 (toliau – ir Įsakymas), kuriuo pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą (savo poelgiu pažemino pareigūno vardą); 2) grąžinti pareiškėją į vidaus tarnybą – Klaipėdos apskrities VPK Jūrų uosto policijos skyriaus specialisto pareigas; 3) priteisti iš Klaipėdos apskrities VPK pareiškėjo naudai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, t. y. nuo 2009 m. gegužės 29 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjas paaiškino, kad nesutinka su Klaipėdos apskrities VPK 2009 m. gegužės 29 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 30-IS-95 (toliau – ir Tarnybinio patikrinimo išvada) išdėstytais argumentais, jog savo veiksmais pažemino pareigūno vardą. Teigė, kad atsakovas Klaipėdos apskrities VPK minėtoje išvadoje konstatavo, kad pareiškėjas, būdamas policijos pareigūnu, vairavo automobilį būdamas neblaivus, vengė pasitikrinti blaivumą, siekdamas nuslėpti šį faktą. Atkreipė dėmesį į Vidaus tarnybos statute, patvirtintame Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) įtvirtintą tarnybinio nusižengimo sąvoką, tarnybinių nuobaudų sąrašą bei kriterijus, būtinus nuobaudai skirti, nuobaudų skyrimo terminus ir tvarką. Tvirtino, kad atsakovas ginčo atveju nesilaikė Vidaus tarnybos statuto, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikino tvarkos (toliau – ir Tvarka) 6, 10 punktų nuostatų, pagal kurias tarnybinis patikrinimas pradedamas ir sustabdomas (išskyrus atvejus, kai pareigūno veikoje yra savarankiško tarnybinio nusižengimo požymių, įgalinančių atriboti jį nuo nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo ir užbaigti tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūrą). Nurodė, kad pareiškėjas apeliacine tvarka skundė Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimą, kuriuo jam buvo skirta administracinė nuobauda už vairavimą neblaiviam (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 126 str. 4 d.), padarius eismo įvykį (ATPK 127 str. 2 d.), vairavimą neapsidraudus transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (ATPK 123 str. 5 d.). Tarnybinis patikrinimas, pareiškėjo manymu, turėjo būti sustabdytas iki Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo pareiškėjas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, įsiteisėjimo. To atsakovas ginčo atveju nepadarė, tai yra esminis procedūrinis pažeidimas, todėl yra pagrindas ginčijamą Įsakymą panaikinti.

Atsakovas Klaipėdos apskrities VPK atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigė, kad tarnybinis patikrinimas pareiškėjo atžvilgiu atliktas kompetentingo pareigūno, pradėtas remiantis piliečio pranešimu ir pradėta administracinio teisės pažeidimo teisena bei manant, jog pareiškėjo veiksmai galimai žemina pareigūno vardą. Pareigūno vardą žeminančiais veiksmais nurodė pareiškėjo vairavimą transporto priemonės ir sukėlus eismo įvykį, kurio metu apgadintas metalinis apsaugos atitvaras, jo siekį pasišalinti iš policijos tarnybinių patalpų, vengimą nusistatyti blaivumą, trukdymą policijos pareigūnams įforminti eismo įvykį, nepranešimą apie eismo įvykį savo tiesioginiam vadovui. Tokius pareiškėjo veiksmus vertino kaip akivaizdžiai priešingus įstatyme apibrėžtiems policijos sistemos įstaigų bei pareigūnų tikslams ir uždaviniams, žeminančius pareigūno vardą ir orumą institucijos, kurioje pareiškėjas dirbo. Tokie veiksmai, atsakovo manymu, akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Minėti pareiškėjo veiksmai rodo nepagarbą visuomenei, žemina pareigūno vardą, diskredituoja visą vidaus reikalų instituciją. Pažymėjo, kad statutinėje organizacijoje asmuo turi kai kurias išskirtines teises, kartu numatytos ir didesnės pareigos bei atsakomybė už padarytus tarnybinius nusižengimus. Manė, kad ginčijamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas aptarė byloje nustatytas aplinkybes ir nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 6 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą atmetė ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 27 d. nutarimą paliko nepakeistą. Šioje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas, kuriuo V. J. buvo pripažintas kaltu dėl ATPK 123 straipsnio 5 dalyje, 126 straipsnio 4 dalyje ir 127 straipsnio 2 dalyje numatytų pažeidimų padarymo, buvo panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 3 d. nutartimi, todėl negali sukelti jokių teisinių pasekmių; taigi laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 24 d. iki 2011 m. gegužės 24 d. jokia administracinio poveikio priemonė V. J. už minėtų pažeidimų padarymą nebuvo pritaikyta; konstatavo, jog nagrinėjamu atveju spręsti dėl V. J. patraukimo administracinėn atsakomybėn, suėjus patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties terminui (ATPK 250 str. 7 p.), nebėra teisinio pagrindo; atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu administracinio teisės pažeidimo byla V. J. atžvilgiu nutraukta, jo kaltė šiame procese šiuo pagrindu nenustatinėjama.

Teismas aptarė byloje nustatytas aplinkybes ir nurodė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu pareiškėjas buvo nubaustas pagal ATPK 127 straipsnio 3 dalį 5 000 Lt bauda už vairavimą būnant neblaiviam – jam nustatytas 0,67 promilių girtumo laipsnis, neturint teisės vairuoti transporto priemonės, kai ši teisė atimta už eismo įvykio sukėlimą, kurio metu apgadinti du automobiliai, šis nutarimas yra įsiteisėjęs. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos įstatymai nedraudžia dvigubos teisinės atsakomybės, tačiau yra draudžiamas dvigubas baudimas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos teisės sistemoje ir taikytinas teismams nagrinėjant konkrečias bylas. Vadovaudamasis šiomis nuostatomis, vertindamas tai, jog bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad administracinė atsakomybė dėl 2009 m. gegužės 24 d. ginčo eismo įvykio pareiškėjo atžvilgiu netaikytina suėjus jo patraukimo administracinės atsakomybėn terminui, teismas laikė, kad šioje byloje tirti pareiškėjo tarnybinės atsakomybės klausimo teismui nėra jokių faktinių ir juridinių kliūčių. Taigi minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartis, turinti prejudicinę reikšmę pareiškėjo administracinės atsakomybės aspektu, neužkerta kelio šioje byloje vertinti pareiškėjo, kaip statutinio pareigūno, buvusio ne tarnybos metu, neblaivaus, dalyvavusio ginčo eismo įvykyje, elgesį ir (ar) veiksmus, tarnybinės atsakomybės taikymo apsektais.

Nurodė Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą ir 2 straipsnio 7 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylas Nr. A11-129/2004, Nr. A11-803/2005, Nr. A7-247/2004, Nr. A8-489/2007. Pažymėjo, kad atleidimas iš vidaus tarnybos, nustačius, jog pareigūnas pažemino savo vardą, yra imperatyvi teisinė priemonė, kuri negali būti keičiama kitomis priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-189/2007). Esant minėtam Vidaus tarnybos statuto pagrindui, įstaigos vadovui numatytas vienintelis sprendimo būdas – tokį pareigūną atleisti iš vidaus tarnybos; atleidimas iš vidaus tarnybos yra imperatyvi teisinė pasekmė ir tokių pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys bei kaltės pripažinimas įtakos neturi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2006 m. liepos 3 d. pasitarime patvirtintas „Administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinimas“, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-231/2008). Nurodė Vidaus tarnybos statuto 56 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, kad atleidimas iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu nėra tarnybinė nuobauda, todėl šiuo atveju tarnybinių nuobaudų skyrimo terminai netaikytini. Tam, kad būtų nustatyti pareigūno vardą žeminantys kalti veiksmai (poelgis), yra būtina konstatuoti visumą šio neteisėtos veikos sudėtį sudarančių objektyvių bei subjektyvių aplinkybių. Tokių aplinkybių nustatymui būtinas tyrimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2006 m. liepos 3 d. pasitarime patvirtintą administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinimą).

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas savo veiksmais ne tarnybos metu sąmoningai elgėsi priešingai visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms bei visuomenės teisėtiems lūkesčiams, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų – būdamas neblaivus (pareiškėjas ir neginčija, kad prieš eismo įvykį vartojo alkoholio), perdavė transporto priemonę vairuoti asmeniui - D. V., neįsitikęs, ar ji turi teisę vairuoti transporto priemonę ir (ar) turi su savimi vairuotojo pažymėjimą, ir tai lėmė, jog savo transporto priemonę jis leido vairuoti asmeniui, neturinčiam teisės vairuoti transporto priemonę, dėl ko įvyko eismo įvykis, buvo apgadintas automobilis ir kelio atitvaras.

Pažymėjo, kad pareiškėjui, kaip policijos pareigūnui, turėjo būti žinoma, kad už perdavimą vairuoti transporto priemonę asmeniui, neturinčiam teisės jos vairuoti, yra taikoma administracinė atsakomybė (ATPK 128 str. 3 d.). Be to, draudimas duoti transporto priemonę vairuoti asmeniui, kuris neturi teisės vairuoti šią transporto priemonę, įtvirtintas Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas) 13 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjas neužkirsdamas kelio tam, kad iš eismo įvykio nepasišalintų automobilį vairavusi D.

V., kuri, jo teigimu, ir padarė eismo įvykį, pažeidė imperatyvias (privalomas) minėto Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 30 straipsnio 1 ir 2 punktuose įtvirtintas nuostatas, taip pat tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 231.1. ir 231.2. papunkčių privalomus reikalavimus vairuotojui ar kitam eismo dalyviui įvykus eismo įvykiui. Pareiškėjas tiriantiems ginčo eismo įvykį pareigūnams tvirtindamas, kad ne jis vairavo automobilį, tačiau konkrečiai nenurodydamas, kas eismo įvykio metu vairavo jo automobilį, pažeidė minėtų KET 32.1. papunktyje įtvirtintą nuostatą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas, atsisakydamas vykdyti teisėtus pareigūnų reikalavimus pasitikrinti, ar nėra neblaivus, pažeidė minėto Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 6 dalies nuostatą. Pažymėjo, kad bylos faktiniai duomenys patvirtina, jog atvykę pareigūnai už automobilio vairo rado sėdintį būtent pareiškėją, todėl akivaizdu, kad netikrinti jo alkotesteriu, kaip vairuotojo galimai ir sukėlusio eismo įvykį, pareigūnai neturėjo jokio pagrindo. Atsižvelgdamas į tai, jog ginčo eismo įvykio metu nebuvo sužaloti kiti asmenys, o apgadintas tik pareiškėjo automobilis ir kelio metalinis atitvaras, pareiškėjui atsisakius pasitikrinti, ar jis nėra neblaivus, bei neginčijant, kad jis yra neblaivus, teismas vertino, kad pareigūnams ginčo situacijoje nebuvo pagrindo vadovautis Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių nuostatomis, reglamentuojančiomis tvarką, kada pareigūnai turi į asmens sveikatos priežiūros įstaigą pristatyti transporto priemonės vairuotoją, įtariamą esant neblaivų (girtą), taip pat nurodė šių taisyklių 7 ir 4 punktus.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas apie ginčo eismo įvykį neįformuodamas savo tiesioginio vadovo pažeidė Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 14.5 punkto nuostatą.

Teismas pripažino, jog yra teisinis pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjo veiksmai atitinka pareigūno vardo pažeminimo teisinę sampratą ir pagrįstai sukelia jam pasekmes, nustatytas Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Konstatavo, kad tarnybinis patikrinimas pareiškėjo atžvilgiu atliktas laikantis Tvarkos. Teismas iš esmės neįrodyta ginčo tarnybinio patikrinimo išvadoje laikė aplinkybę dėl pareiškėjo neatvykimo į tarnybą 2009 m. gegužės 25 d. bei netinkamo elgesio kitų pareigūnų atžvilgiu, nes šiems kaltinimams pagrįsti faktinių duomenų byloje akivaizdžiai nepakako. Be to, byloje įrodžius, jog pareiškėjo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip pažeminę pareigūno vardą, ši aplinkybė buvo laikoma iš esmės pertekline ir (ar) ginčo atleidimo faktinių ir juridinių pagrindų nekeičiančia. Byloje įrodžius, jog pareiškėjas iš vidaus tarnybos atleistas teisėtai ir pagrįstai, kiti pareiškėjo skundo reikalavimai buvo laikomi išvestiniais iš pirmojo, todėl papildomai buvo neanalizuoti ir taip pat atmesti kaip nepagrįsti.

III. Pareiškėjas V. J. apeliaciniu skundu (b. l. 185-187) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Nurodo, kad tarnybinio patikrinimo išvada taip pat yra ir procesinis dokumentas, kuriuo apibrėžta teisminio ginčo dėl atleidimo pagrįstumo riba. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A6-1514/2006. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas peržengė ginčo ribą ir analizavo aplinkybes, kurios nebuvo analizuojamos tarnybinio patikrinimo išvadoje ir nebuvo atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindu. Nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-129/2004. Teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendime yra analizuojami ir nurodyti pareiškėjo veiksmai ir neveikimas, kurie nebuvo atleidimo pagrindu, taip pat nėra nurodyta, kuo pasireiškė jo kaltė dėl pareigūno vardo pažeminimo. Pažymi, jog nei tarnybinio patikrinimo išvadoje, nei pirmosios instancijos teismo sprendime nėra įvardintos ir nenustatytos pareiškėjui inkriminuojamos veikos pasekmės. Teigia, jog negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurios nesutampa su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 27 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-5284-659/2010 išvadomis. Pažymi, jog kaltinant pareiškėją perdavimu vairuoti transporto priemonę asmeniui, neturinčiam teisės jos vairuoti, teismas netinkamai aiškina materialinės teisės normą (ATPK 128 str. 3 d.). Teigia, jog teismas taip pat nepagrįstai kaltina pareiškėją nepranešimu apie asmenį, vairavusį transporto priemonę, kadangi pareiškėjas atvykusiems pareigūnams paaiškino, jog ne jis vairavo transporto priemonę ir kaip keleivis neprivalo tikrintis blaivumą. Pažymi, jog nebuvo siekta išsiaiškinti, kas iš tikrųjų vairavo transporto priemonę. Nurodo, jog ATPK nenumato atsakomybės už nebaigtą nusižengimą ir norėjimas pasišalinti iš eismo įvykio vietos yra savarankiškas administracinis teisės pažeidimas, o administracinio teisės pažeidimo byloje tokių duomenų nėra.

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 191-192) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime teigia, jog pareiškėjas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tik savo nuomone ir prielaidomis, nepateikdamas jokių teisinių motyvų ar pagrįstų argumentų, kuriais remiantis teismo sprendimas turėtų būti panaikintas. Pažymi, jog iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad įvykio metu policijos pareigūnai turėjo pagrindą įtarti, jog automobilį galėjo vairuoti pats pareiškėjas. Teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas visapusiškai išnagrinėjo bylą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo panaikinti Klaipėdos apskrities VPK viršininko 2009 m. gegužės 29 d. įsakymą Nr. 30-TE-152, kuriuo pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą (savo poelgiu pažemino pareigūno vardą), grąžinti pareiškėją į vidaus tarnybą ir priteisti iš Klaipėdos apskrities VPK pareiškėjo naudai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir tenkinti pareiškėjo skundą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtinta Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarka.

Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Pastarojo punkto turinį atskleidžia Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalis, kurioje yra pateiktas sąvokos „Pareigūno vardo pažeminimas” išaiškinimas. Pagal šią materialinės teisės normą, pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A11-129/2004, Nr. A8-489/2007, Nr. A438-1561/2008, A62–1099/2011), aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 punktą, yra nurodęs, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo, ir, antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Taigi pareigūno atsakomybė pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą kyla, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių. Nesant bent vieno iš šių elementų, atsakomybė minėtu pagrindu yra negalima. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Minėtos pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. Taip pat turi būti įvertinama, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų.

Pareiškėjas iš vidaus tarnybos atleistas dėl to, kad pažemino pareigūno vardą. Atsakovas pareigūno vardą žeminančiais veiksmais nurodė pareiškėjo vairavimą transporto priemonės ir sukėlus eismo įvykį, kurio metu apgadintas metalinis apsaugos atitvaras, jo siekį pasišalinti iš policijos tarnybinių patalpų, vengimą nusistatyti blaivumą, trukdymą policijos pareigūnams įforminti eismo įvykį, nepranešimą apie eismo įvykį savo tiesioginiam vadovui. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo kaltė sukėlus eismo įvykį nėra įrodyta (prie bylos prijungtos V. J. administracinio teisės pažeidimo bylos duomenimis, administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta), kaip ir tai, jog būtent pareiškėjas vairavo transporto priemonę bei vairavo ją neblaivus.

Byloje įrodyta, jog pareiškėjas, atsisakydamas vykdyti teisėtus pareigūnų reikalavimus pasitikrinti, ar nėra neblaivus, pažeidė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 6 dalies nuostatą, reglamentuojančią, kad policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo leistis patikrinamas, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. Nors pirmosios instancijos teismas atskirai nepasisakė dėl Tarnybinio patikrinimo išvadoje pareiškėjui inkriminuotų Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (toliau – ir Policijos veiklos įstatymas) nuostatų, inter alia, 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo, pagal kurį, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai atskleidžia, kad pareiškėjas, įvykus eismo įvykiui, nesustodamas ir nepažymėdamas eismo įvykio vietos KET nustatyta tvarka, leisdamas pasišalinti iš eismo įvykio vietos asmeniui, kuris galbūt vairavo transporto priemonę, nepranešdamas policijai apie eismo įvykį, policijos pareigūnams nenurodydamas, kas konkrečiai vairavo transporto priemonę, būtent ir pažeidė Policijos veiklos įstatymo nuostatų 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Be to, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė Etikos kodekso 14.5 punkto, pagal kurį ne tarnybos metu policijos pareigūnas, patekęs į eismo įvykį, jei vairavo transporto priemonę, ar kitą konfliktinę situaciją, kuri gali sukelti visuomenės susidomėjimą ir teisinių padarinių, privalo nedelsdamas apie tai pranešti savo tiesioginiam vadovui, pažeidimą. Pareiškėjo argumentai, jog jis nepagrįstai kaltinamas nepranešimu apie asmenį, vairavusį transporto priemonę, kadangi ne pareiškėjas vairavo transporto priemonę, vertintinas kaip nepagrįstas.

Etikos kodekso 14.5 punkte nustatyta, kad ne tarnybos metu policijos pareigūnas privalo nedelsdamas pranešti savo tiesioginiam vadovui apie pažeidimą ne tik tada, kai jis vairuodamas transporto priemonę padaro eismo įvykį, bet ir tuo atveju, kai patenka į kitą konfliktinę situaciją, kokia nagrinėjamu atveju ir susidarė. Kiti pareiškėjo argumentai taip pat laikytini nepagrįsti ir vertintini kaip gynybinė pareiškėjo pozicija, kadangi iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas tiek įvykusio eismo įvykio metu, tiek tiriant eismo įvykį nevykdė jam, kaip policijos pareigūnui, numatytų teisių ir pareigų.

Nors pirmosios instancijos teismas ir analizavo aplinkybes, kurios nebuvo analizuojamos tarnybinio patikrinimo išvadoje bei pasisakė dėl teisės aktų taikymo, kurie Tarnybinio patikrinimo išvadoje nebuvo inkriminuoti pareiškėjui (aplinkybės, jog pareiškėjas perdavė savo automobilį vairuoti asmeniui, neturinčiam teisės jo vairuoti), tačiau tai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą vertinti kaip nepagrįstą ar neteisėtą iš esmės, kadangi pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, padarė pagrįstas išvadas dėl pareiškėjui Tarnybinio patikrinimo išvadoje inkriminuotų pažeidimų, kurie lėmė pareigūno vardo pažeminimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus ir aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, jog pareiškėjo padaryta veikla akivaizdžiai kertasi su galiojančiomis moralės nuostatomis bei teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Pirmosios instancijos pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo veikloje egzistavo visos sąlygos, kurių pagrindu jis pripažintas pažeminusiu pareigūno vardą. Vidaus tarnybos statutas nustato aukštesnius tarnybos drausmės, moralės ir garbės standartus nei eiliniams piliečiams, o jų teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė. Byloje nustatyti pareiškėjo atlikti veiksmai neabejotinai žemina vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauna visuomenės pasitikėjimą vidaus tarnyba bei ją kompromituoja. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog savo veiksmais pareiškėjas suteikė pagrindą visuomenei manyti, kad policijos pareigūnai ne tarnybos metu gali elgtis lengvabūdiškai, nevykdyti eismo dalyviams nustatytų teisių ir pareigų, kitų minėtų teisės aktų reikalavimų, o visa tai, neabejotinai griauna visuomenės pasitikėjimą policijos sistema, joje dirbančiais pareigūnais (tarnybomis), menkina šios sistemos ir joje veikiančių institucijų, jose sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų ir kitų darbuotojų prestižą visuomenėje. Tai, kad pareiškėjo veiksmais nebuvo sukeltos pasekmės, lemiančios administracinės atsakomybės atsiradimą, savaime nereiškia, kad dėl jo veiksmų nekonstatuotinos pasekmės, kurios lemia pareigūno vardo pažeminimą. Papildomai pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pareigūno padarytos veikos pasekmių įvertinimui nėra reikšminga tai, ar ji padaryta matant visuomenės atstovams bei ar ji turėjo pakankamą atgarsį visuomenėje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-231/2008).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, taip pat daro išvadą, kad tarnybinis patikrinimas, kurio išvada remiantis priimtas sprendimas dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos, atliktas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. IV-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos. Tyrimas atliktas visapusiškai ir objektyviai, konstatuojant pareiškėjo veiką, nurodant ja (veika) pažeistus teisės aktus ir konkrečius jų punktus, išvadoje pakankamai aiškiai nurodyta, kurie pareiškėjo veiksmai pažemino pareigūno vardą (tarnybinio patikrinimo medžiaga, b. l. 34-38). Tai atitinka teismų praktikoje formuojamus reikalavimus tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-1386/2008). Be to, Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyta, jog pareiškėjas vidaus reikalų sistemoje dirba nuo 1996 m. kovo 26 d., charakterizuojamas patenkinamai, už tarnybos drausmės pažeidimą, būnant tarnybos metu neblaiviam, 2002 m. gruodžio 23 d. skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, už tarnybos drausmės pažeidimą 2005 m. rugsėjo 27 d. skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos faktas siejamas ne su baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymo pareiškėjui faktu, o su pareiškėjo veiksmais, kurie įvertinti kaip žeminantys pareigūno vardą. Pažymėtina, kad Vidaus tarnybos statutas nenumato vidaus reikalų įstaigos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Atleidimas iš vidaus tarnybos, nustačius pareigūno vardo pažeminimo faktą – imperatyvi teisinė pasekmė, ir tokių pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys bei kaltės pripažinimas neturi įtakos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-189/2007; 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-2220/2011). Tokio pobūdžio priemonės taikymas yra skirtas ne tik tam, kad drausmine tvarka būtų nubaustas pareigūno vardą pažeminęs asmuo, bet ir tam, kad tokiu būdu būtų saugojamas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas visuomenės teigiamas požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą. Pripažintina, kad atsakovas Klaipėdos apskrities VPK neturėjo alternatyvių elgesio variantų, kaip tik, pripažinus, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą, atleisti jį iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.

Byloje įrodžius, jog pareiškėjas iš vidaus tarnybos atleistas teisėtai ir pagrįstai, kiti pareiškėjo skundo reikalavimai (grąžinti pareiškėją į vidaus tarnybą, priteisti iš Klaipėdos apskrities VPK pareiškėjo naudai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką) pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo laikyti išvestiniais iš pirmojo, todėl pagrįstai papildomai neanalizuoti ir atmesti.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamą sprendimą priėmė išsamiai ištyręs bylos aplinkybes ir esančius įrodymus, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Dalia Višinskienė Skirgailė Žalimienė