2019-06-19 Nr. AB-13209-3-61-3-03723-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1546-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03723-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas K. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus pataisos namuose nuo 2017 m. liepos 26 d. rakinamas kiemelis (jo plotas – apie 100 kv. m), kuriame yra sporto inventorius. Pasivaikščioti nuteistieji išvedami 4 valandoms, iš karto 160 asmenų, tad vietos pasivaikščioti nėra, ypač vasarą, kai šiame kiemelyje žaidžiamas tinklinis. Kitame sektoriuje kali nuteisti buvę valstybės tarnautojai, jie gali būti lauke nuo 7 val. iki 23 val., nėra rakinami, o kiemelis, skirtas maždaug 30 asmenų, yra apie 50 kv. m ploto. Be to, ten, kur kali buvę pareigūnai, yra ir daugiau inventoriaus (skalbimo mašinų), patalpos suremontuotos. Taigi, šios aplinkybės reiškia, kad dalis nuteistųjų yra diskriminuojami, lyginant su nuteistais buvusiais valstybės tarnautojais.

3. Pareiškėjo teigimu, lauke esančiame rūkomajame įrengti 2 taksofono aparatai (skirti naudotis apie 250 nuteistųjų). Pareiškėjas teigė negalintis normaliai pasikalbėti su artimaisiais, nes pokalbio metu girdėti kitų asmenų kalba, taip pat į rūkomąjį išėjusių asmenų riksmai, jų leidžiama muzika, nėra jokio privatumo, todėl sumažėja galimybės bendrauti su artimaisiais. Pareiškėjas teigė, jog negali rašyti. Nuo 2017 m. liepos 26 d. neįmanoma susikalbėti, todėl nukenčia bendravimas.

4. Pareiškėjas nurodė, kad neužtikrinamas nepertraukiamas miegas nuo 23 val. iki 7 val., nes pareigūnai naktį atlieka tikrinimus 2–3 kartus, pakelia pareiškėją iš miego, klausdami, ar jis gyvas, arba žibintuvėliu šviečia tiesiai į akis. Taigi, pareiškėjas neišsimiega, būna irzlus.

5. Taip pat pareiškėjas teigė, kad jis nuo 2017 m. spalio 9 d. iki 2017 m. spalio 16 d. buvo laikomas vienoje sekcijoje kartu su asmeniu, sergančiu ŽIV, buvo bendrai naudojamas skutimosi peiliukas, kitos higienos priemonės. Vilniaus PN administracija, atlikusi minėtam asmeniui kraujo tyrimą ir nustačiusi, kad asmuo serga ŽIV, turėjo jį laikyti izoliuotą. Pasak pareiškėjo, viskas paaiškėjo minėtą asmenį pervežus į kitą pataisos įstaigą, tada Vilniaus PN administracija liepė visiems pasitikrinti, ar neužsikrėtė ŽIV. Pareiškėjas dėl šių aplinkybių teigė patyręs šoką, depresiją, naktimis negali ramiai miegoti, vis galvoja, ar užsikrėtė. Pasak pareiškėjo, dėl nežmoniškų sąlygų Vilniaus PN jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą, diskriminaciją, galimybių sumažėjimą, reputacijos pablogėjimą, kilo žalą pareiškėjo sveikatai.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovo atstovas nurodė, kad Vilniaus PN niekada nesusidaro tokių situacijų, kad visi nuteistieji į kiemelį išeitų pasivaikščioti vienu metu, tad vietos pakanka. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio nuostatas pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų valstybės tarnautojus. Teisės aktuose nenustatyti jokie ploto normatyvai nuteistųjų pasivaikščiojimų kiemams. Paprastajai grupei priskirti nuteistieji kasdien turi teisę pasivaikščioti 3 valandas pagal Vilniaus PN direktoriaus patvirtintą grafiką. Atsižvelgiant į Vilniaus PN kiekvieną dieną pildomo skambučių registro duomenis darytina išvada, jog nuteistieji naudojasi galimybe skambinti artimiesiems Vilniaus PN kiemeliuose įrengtais taksofono aparatais, o tai reiškia, jog nuteistieji susikalba su savo artimaisiais skambučių metu ir leistinas triukšmo lygis kiemelyje neviršijamas. Be to, nuteistiesiems leidžiama siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų.

8. Vilniaus PN nurodė, kad apsaugos pareigūnai, atlikdami nuteistųjų patikrą, vadovaujasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 įsakyme Nr. V-362 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija. Apsaugos pareigūnai privalo naktį tikrinti nuteistųjų gyvenamąsias patalpas ir įsitikinti, ar visi nuteistieji miega, ar nėra susižalojusių asmenų ir pan. Nuteistųjų žadinimas naktį kelis kartus bei švietimas žibintuvėliu į veidą nėra įprastinė praktika, kurią taiko Vilniaus PN apsaugos pareigūnai. Tokias priemones leidžiama panaudoti išimtinais atvejais, kai nėra kitų galimybių nustatyti nuteistojo tapatybę.

9. Vilniaus PN nurodė negalintis teikti informacijos apie pareiškėjo skunde minimo nuteistojo sveikatos būklę, nes tokie duomenys yra konfidencialūs. Net jeigu skunde minimas asmuo buvo užsikrėtęs ŽIV, jis neprivalėjo būti izoliuotas nuo aplinkinių. Pareiškėjas, kaip ir kiekvienas nuteistasis, turėjo ir privalėjo laikytis atitinkamų higienos reikalavimų. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje yra 2016 m. vasario mėnesio patvirtinimas, kad jis supažindintas su tuberkuliozės, lytiškai plintančių ligų, ŽIV / AIDS, hepatitų B ir C galimais užsikrėtimo būdais ir profilaktikos priemonėmis, narkomanijos prevencija, todėl dėl savo sveikatos pats privalėjo elgtis atsargiai ir nesinaudoti tomis pačiomis higienos priemonėmis su kitais nuteistaisiais. Vilniaus PN už sveikatos priežiūrą atsakingi asmenys, gavę nuteistųjų prašymus, nedelsdami atlieka nemokamus kraujo tyrimus.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

11. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio nuostatas pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų valstybės tarnautojus, teismui nekilo abejonių dėl tokių BVK nuostatų konstitucingumo.

12. Teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl pasivaikščiojimo kiemelių nustatęs, kad Vilniaus PN I-jo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems (2, 3, 4, 5, 6, 7 nuteistųjų būriai) įrengtas atskiras pasivaikščiojimų kiemas, jis yra erdvus, kieme įrengta krepšinio aikštelė, sporto inventorius nuteistiesiems (b. l. 44–45), yra patvirtintas pasivaikščiojimų grafikas, teisės aktuose nenustatyti jokie ploto reikalavimai nuteistųjų pasivaikščiojimų kiemams.

13. Teismas nurodė, kad pareiškėjas gali rašyti neribotą kiekį laiškų, pareiškėjas nepagrindė aplinkybės, kad neįmanoma susikalbėti naudojantis taksofonais, o Vilniaus PN taksofonai įrengti (žr. fotonuotraukas, b. l. 44–45), todėl jais naudotis įmanoma. Dėl naktį vykdomų patikrų teismas nurodė, jog apsaugos pareigūnai privalo naktį tikrinti nuteistųjų gyvenamąsias patalpas ir įsitikinti, ar visi nuteistieji miega, ar nėra susižalojusių asmenų ir pan.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. pasirašytinai buvo supažindintas su tuberkuliozės, lytiškai plintančių ligų ŽIV / AIDS, hepatitų B ir C užsikrėtimo būdais ir profilaktikos priemonėmis, narkomanijos prevencija, be kita ko, kad reikia asmeniškai naudotis higienos priemonėmis. Teismas pabrėžė, kad galimai pareiškėjo neramią būseną sukėlė ir ankstesnis nesveikas gyvenimo būdas. Nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl žalos atlyginimo.

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti neturtinės žalos, nurodytos pareiškėjo skunde, atlyginimą.

16. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik atsakovo pateiktais argumentais. Apeliantas pažymi, kad jam teko gyventi su asmeniu, užsikrėtusiu ŽIV, vaistų nuo ŽIV nėra išrasta, be to, ligos požymiai išryškėja tik po 6–12 mėnesių nuo užsikrėtimo, todėl pareiškėjas teigia pergyvenantis ir nuolat galvojantis apie tai, ar jis neužsikrėtęs.

17. Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo formaliais duomenimis dėl pasivaikščiojimo kiemelių ploto, mano, kad vienam asmeniui tenka per mažai ploto kiemelyje, be to, jei kiti asmenys žaidžia tinklinį, likusiems asmenims nebeužtenka vietos.

18. Pareiškėjas teigia, kad teisės aktų nuostatos įpareigoja atsakovo atstovo administraciją užtikrinti, kad nuteistieji, kalbėdami telefonu, nesijaustų varžomi, kad jiems nebūtų trukdoma bendrauti su artimaisiais, BVK įpareigoja įrengti telefoninių pokalbių kabinas.

19. Apeliantas atsikirtimuose į atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą nurodo, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, nurodo, kad atsakovo atstovas neturi teisės atsiliepime į apeliacinį skundą vertinti teismo sprendimo.

20. Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

21. Vilniaus PN nuomone, teismas tinkamai taikė teisės aktų normas, teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę. Atsakovo atstovas nurodo, kad apeliantas apeliaciniame skunde nurodo tas pačias aplinkybes, kurias buvo išdėstęs savo skunde pirmosios instancijos teismui, nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo Vilniaus PN sąlygų, atlyginimo.

23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas rėmėsi tik atsakovo argumentais, taip pat iš esmės pakartoja savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus nusiskundimus dėl pasivaikščiojimo kiemelių ploto, pareiškėjo laikymo kartu su ŽIV sergančiu asmeniu ir dėl naudojimosi taksofonais sąlygų.

24. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Akcentuotina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

27. Apelianto teiginiai, kad teismas rėmėsi tik atsakovo argumentais, iš esmės susiję su teismo atliekamu įrodymu vertinimu. Pažymėtina, kad vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Vertindamas įrodymus teismas taip pat turi vadovautis logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

28. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai vertino visus surinktus įrodymus, laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų taisyklių, ir jais remdamasis padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina jo neteisėtumo. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas ne visus įrodymus vertino taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas ABTĮ įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais. Pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra pakankamai aiškus ir detaliai motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad nagrinėjamu atveju teismas palaikė atsakovo poziciją ar netinkamai vertino įrodymus.

29. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais ir jų nekartodama, papildomai pažymi, kad Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnis, reglamentuojantis nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, nenumato, kad ŽIV virusu sergantys asmenys privalo būti laikomi atskirai arba izoliuoti nuo kitų nuteistųjų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), atsižvelgdamas į nacionalinę teisę, taip pat į tarptautines rekomendacijas, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakęs, jog suimtojo ar nuteistojo laikymo su ŽIV infekuotu asmeniu faktas savaime nėra pagrindas konstatuoti neteisėtus veiksmus (žr., pvz., LVAT 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2474/2012; 2015 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1010-575/2015; 2015 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1826-624/2015; 2016 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-707-662/2016 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, be kita ko, yra atkreipęs dėmesį ir į nacionalinės institucijos – Lietuvos AIDS centro, metodines rekomendacijas „ŽIV/AIDS prevencija ir kontrolė laisvės atėmimo vietose“, kurių 26 punkte nurodyta, kad ŽIV infekuotų kalinamųjų ir nuteistųjų nerekomenduojama atskirti ar izoliuoti nuo kitų, o 30 punkte rekomenduota, kad reikėtų stengtis formuoti teigiamą kalinamųjų ir nuteistųjų požiūrį į ŽIV infekuotus ar sergančius AIDS asmenis, siekiant išvengti jų diskriminacijos ir išgyvendinti baimę bei prietarus, supančius ŽIV infekuotus asmenis (LVAT 2012 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2474/2012). Nagrinėjamoje byloje duomenų apie tai, kad yra pagrindas izoliuoti ŽIV sergantį suimtąjį ar nuteistąjį nuo kitų suimtųjų ar nuteistųjų, nėra. Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti ginčui aktualiu laikotarpiu atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.) pareiškėjo izoliavimo nuo kitų asmenų aspektu.

30. Dėl pasivaikščiojimo kiemelių dydžio, pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (ginčo laikotarpiui galiojusi aktuali redakcija, toliau – Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai, taigi pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu pagrįstai nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų.

31. Taip pat atmestini pareiškėjo argumentai, kad turi būti įrengtos skambinimo telefonu kabinos, užtikrinančios privatumą kalbantis su telefonu. Nei BVK (ginčo laikotarpiui galiojusi aktuali redakcija), nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, nei kituose kalinimo sąlygas reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtintų specialių reikalavimų skambinimo telefonu patalpų įrengimui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (ginčo laikotarpiui galiojusi aktuali redakcija), 124 straipsnyje numatyta, jog pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos paskambinti telefonu. Tačiau teisės aktai, užtikrinantys kalinamojo teisę paskambinti, nenumato pataisos įstaigų pareigos įrengti telefonų kabinas. Taigi pirmosios instancijos teismas, byloje nustatęs, kad yra įrengti taksofono aparatai, šiuo aspektu pagrįstai nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų.

32. Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, šiuo atveju – neteisėtų atsakovo veiksmų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, netenkintinas, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su galbūt padarytu jo teisių pažeidimu, pirmosios instancijos teismo buvo teisėtai nepripažinti pagrįstais.

33. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Veslava Ruskan