2020-12-16 Nr. AB-23886-3-61-3-00520-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2267-502/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00520-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kauno tardymo izoliatoriaus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos), dėl neturtinės žalos atlyginimo ir norminio akto teisėtumo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kauno tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Kauno TI-K) (toliau kartu – ir atsakovai), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-211 “Dėl Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1R-172 “Dėl Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo” pakeitimo” (toliau – ir Įsakymas) nuostatos yra teisėtos.

2. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2018 m. spalio 19 d. priėmė Įsakymą Nr. R1-211, kurio 1.1. punktu buvo nustatytas sumažintas nuteistųjų, esančių laisvės atėmimo vietose, leidžiamų turėti daiktų bendras svoris nuo 50 kg iki 30 kg. Atkreipė dėmesį, kad pagal Įsakymo 1.13 punktą, patalynė į drausmės izoliatorių uždarytiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Susidaro situacija, kad asmuo, atliekantis bausmę laisvės atėmimo įstaigoje, ir pažeidęs bausmės atlikimo rėžimo reikalavimus, gali būti baudžiamas iki 15 parų truksiančia žiauria, žmogaus orumą žeminančia bausme, nes nuteistajam, patalpintam į kameros tipo patalpas, yra leidžiama išeiti iš kameros tik 1 valandą per dieną, o likusias 23 valandas nuteistasis būna kameroje, kurioje 12 valandų per parą nebūna galimybės atsisėsti, prigulti, pailsėti. Nėra aišku, kokiose patalpose yra laikoma paimta patalynė, kaip yra užtikrinta paimtos patalynės švara, atskyrimas, vėdinimas ir kiti higieniniai reikalavimai. Toks teisinis reglamentavimas yra nepagrįstas jokių objektyvių valstybės tikslų, susijusių su laisvės atėmimo bausmės atlikimu, buvimu. Įtvirtintas teisinis reglamentavimas sukelia pareiškėjui tokias pasekmes, kurių intensyvumas akivaizdžiai viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, nėra adekvačiai užtikrinama pareiškėjo sveikata ir gerovė laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu.

3. Įsakymo 1.15 papunkčiu pakeistas nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas. Teigia, kad kalinami asmenys turi turėti teisę, ne tik laisvai pasirinkti maisto prekes, kurias gali įsigyti, tačiau ir teisę pasirinkti pigesnes prekes ir jų rūšį pagal savo poreikį. Vaisiai ir daržovės yra perkamų maisto produktų pagrindas, todėl vaisių ir daržovių kiekio nustatymas, leidimas turėti jų bendrai tik 2 kilogramus, yra kalinių galimybės rūpintis savo sveikata ir maitintis sveikai apribojimas. Toks ribojimas nėra būtinas ir yra kalinimo sąlygų bloginimas.

4. Įsigaliojus nurodytiems apribojimams, pareiškėjas nebeturi galimybės įsigyti jokių konservuotų, marinuotų, vakuotų ar kitaip apdorotų ilgo vartojimo produktų, nes buvo uždraustos metalinės ir (ar) stiklinės maisto prekių pakuotės, o konservuotų, marinuotų, vakuotų ar kitaip apdorotų ilgo vartojimo produktų ne metalinėse ar (ir) stiklinėse pakuotėse nėra dėl tokių gaminių technologinių gamybos procesų, todėl šiuo draudimu yra nepagrįstai apribojama pareiškėjo teisė rūpintis savo mityba ir sveikata – pareiškėjui išvykstant iš pataisos namų į tardymo izoliatorių, gydymo įstaigą ar etapuojant pareiškėją į kitas vietas, jis negali apsirūpinti ilgai negendančiu maistu, kurį galėtų vartoti išvykimo iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos laikotarpiu.

5. Skundžiamo Įsakymo redakcijoje taip pat išbraukti maisto papildai. Dėl prasto gaunamo maitinimo, maisto papildai būtini mitybos racionui. Maisto papildų uždraudimas neužtikrina nuteistųjų laisvės į sportą bei fizinį aktyvumą. Taip pat ginčijamu Įsakymu nustatyta apibrėžta gamintojo pakuotės dydis ir vaistų tara, šiuos preparatus galima įsigyti tik gydytojui rekomendavus. Nustatytas reikalavimas medicininės pakuotės dydžiui neužtikrina tinkamo gydymo ligoniui ir neteisėtai apriboja gydytojo atliekamą darbą. Vaistų kiekis ir jų vartojimas priklauso nuo diagnozuotos ligos, jos rūšies ir sunkumo, o nustatyto vaistų kiekio neturėjimas gali sutrikdyti sveikatą. Be to, tam tikri vaistai yra laikomi tik stiklinėse tarose, todėl jų draudimas atima teisę turėti reikalingus vaistus.

6. Pareiškėjo teigimu, nustatyti apribojimai ir draudimas pažeidžia elementarias žmogaus teises, prieštarauja protingumo, žmogiškumo principais, teise nebūti kankinamam. Aptartos Įsakymo nuostatos suvaržo pareiškėjo teisę pasirinkti maisto racioną pagal savo fizinius poreikius, rūpintis sveikata, sportuoti, pažeidžia pareiškėjo teisę į sveikatą. Patirtą neturtinę žalą vertina 3 000 Eur.

7. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Paaiškino, kad Įsakymo 18 priede nustatytas nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas. Šis sąrašas sudarytas taip, kad jame būtų tik nuteistiesiems patys būtiniausi maisto produktai ir kiti daiktai, kurie reikalingi šiems asmenims. Visiems nuteistiesiems, taip pat ir pareiškėjui yra teikiamas pilnavertis fiziologines mitybos normas atitinkantis maistas, o papildomų maisto produktų įsigijimas pataisos įstaigų parduotuvėje yra susijęs tik su nebūtinų nuteistųjų poreikių tenkinimu. Į sąrašą sąmoningai nėra įtraukti produktai, kuriuos nuteistieji dažnai naudoja neteisėtai alkoholinių gėrimų gamybai (pavyzdžiui, cukrus, medus, uogienės, džemai, karameliniai saldainiai ir pan.). Vidaus tvarkos besilaikantiems nuteistiesiems (suimtiesiems) pakeitimai nedaro jokios neigiamos įtakos, kadangi jiems apsiperkant ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę, pastarieji turi galimybę įsigyti pakankamą kiekį jų papildomiems poreikiams tenkinti reikalingų maisto produktų, vaisių ir daržovių. Didelio tūrio taroje sufasuoti maisto produktai užimdavo daugiau vietos, buvo lėčiau vartojami, todėl egzistavo didesnė rizika (nesant tinkamų laikymo sąlygų), kad dar nesuvartoti jie taps nebetinkamais vartoti. Draudimas prekiauti maisto produktais, sufasuotais metalinėje ir stiklinėje taroje, visų pirma, padidina pačių nuteistųjų (ir Įkalinimo įstaigų darbuotojų) saugumą, nes ženkliai sumažėja galimybės pasigaminti pareigūnų ir kitų nuteistųjų žalojimui skirtus įrankius. Svarbu ir tai, kad įkalinimo įstaigų parduotuvės privalo užtikrinti į kitokią tarą sufasuotų maisto produktų pasiūlą nuteistiesiems (suimtiesiems). Visus reikiamus ir asmeniui būtinus preparatus ir vaistus gali skirti gydytojas, tuo atveju jeigu tokie preparatai ir (ar) vaistai pareiškėjui būtų paskirti, įkalinimo įstaiga užtikrintų, kad pareiškėjas jas gautų. Nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjui yra paskirti vitaminai ar vaistai tokioje pakuotėje, kurioje pareiškėjas negali gauti. Kadangi sąrašu nebuvo uždrausta įsigyti vaisių, daržovių, kitų maisto produktų, kurie ribojami tik pakuotės talpa, bei gydytojo skiriamų preparatų, nėra pagrindo spręsti, kad yra pagrindas inicijuoti Įsakymo 1.12 punkto teisėtumo tyrimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracini teismą.

9. Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka. Paaiškino, kad Kauno TI patikrinus saugomus pareiškėjo įskaitos kortelės duomenis nustatyta, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu buvo laikomas Kauno TI (įvairiais laikotarpiais), o po minėto Įsakymo įsiteisėjimo pirmą kartą į Kauno TI atvyko 2018 m. spalio 22 d., t. y. po trijų dienų nuo Įsakymo įsigaliojimo. Atkreipė dėmesį, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas ne tik Kauno TI, bet ir Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, o Kauno TI atstovas neturi įgaliojimų atstovauti minėtos įstaigos. Pagal Kauno TI ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kratos protokolus matyti, kad jokie leistini daiktai iš pareiškėjo nebuvo paimti ir nei viename iš jų nėra nustatytas daiktų viršsvoris. Iš esmės šių aplinkybių nenurodo ir Pareiškėjas, o tik abstrakčiai teigia apie galimai galinčią kilti žalą. Teigia, kad galimas, hipotetinis pareiškėjo teisių pažeidimas ir ginčijamo akto pritaikymas ateityje nesudaro pagrindo konstatuoti, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas yra susijęs su asmens teisių ar saugomų interesų pažeidimu. Atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas patyrė papildomu neigiamų išgyvenimų, jautė dvasinį ar fizinį diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo E. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurį lėmė pakeistas reglamentavimas ir šio reglamentavimo įgyvendinimas pataisos įstaigoje.

12. Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 str.) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, kai tai susiję su individualiąja byla (ABTĮ 113 str.). Norminio administracinio teisės akto teisėtumas, kai tai susiję su individualiąja administracine, byla gali būti tiriamas, kai to prašo ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 113 str. 1 d.), arba, kai nagrinėdamas individualiąją bylą pats teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu (ABTĮ 113 str. 3 dalis).

13. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepatenka į subjektų, apibrėžtų ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje, ratą, taigi toks prašymas galėtų būti nagrinėjamas nebent ABTĮ 113 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. nagrinėjant bylą dėl suinteresuoto asmens teisių pažeidimo.

14. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-211 pakeitė tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172. Pareiškėjas skunde teigia, kad Įsakymas yra neteisėtas, tiek kiek tai susiję su nagrinėjama byla, ir dėl jo teisėtumo patikros reikia kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, o dėl Įsakymo įsigaliojimo jis patyrė 3 000 Eur neturtinę žalą. Tačiau teismas pabrėžia, kad jam Įsakymo 1.1, 1.5 bei 1.12 punktų teisėtumas bei pagrįstumas abejonių nekelia. Teismas pažymėjo, kad pataisos įstaigose, siekiant užtikrinti visų nuteistųjų bei juos prižiūrinčių pareigūnų saugumą, taip pat higienos sąlygas, būtina riboti nuteistųjų galimybę turėti tam tikrus daiktus. Taip pat akcentavo, kad pareiškėjui nėra apskritai paneigiama teisė naudotis minkštuoju inventoriumi, sportuoti ar įsigyti atitinkamų maisto produktų, o tik apribota įsigyjamų produktų talpa, minkštojo inventoriaus naudojimosi tvarka, be to, pareiškėjui nepaneigiama teisė sportuoti viduje ir nesant atitinkamo lauke įrengto sporto inventoriaus.

15. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių turėtų būti ištirtas minėto norminio administracinio teisės akto teisėtumas, šio nagrinėjamo ginčo aplinkybes, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo išdėstyti teiginiai teismui nesudaro pagrindo abejoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 1.1, 1.4, 1.5 bei 1.11, 1.12, 1.13 punktų atitiktimi pareiškėjo nurodomoms Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo prašyme neatskleidė bei nedetalizavo teisės aktų nuostatų, kurioms, jo teigimu, Teisingumo ministro Įsakymas prieštarauja, nepateikė aiškių teisinių motyvų, o jo prašymas grindžiamas abstrakčiais argumentais dėl galimo nuteistųjų teisių pažeidimo. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su abejonėmis dėl Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo netenkinamas.

16. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad dėl neteisėtų atsakovės Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos veiksmų patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 3 000 Eur. Teismas pažymėjo, kad ABTĮ 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

17. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija tvirtina Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 64 str.). Maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Pažymi, kad Teisingumo ministerija pagal Bausmių vykdymo kodekso nuostatas turėjo teisinį pagrindą tvirtinti Suimtiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą, taip pat jų bendrą masę.

18. Teismas nesutiko su pareiškėjo nurodomais teiginiais, kad jis neturėdamas galimybės nusipirkti norimo produktų kiekio ar naudotis minkštuoju inventoriumi dienos metu, patiria ypatingus dvasinius išgyvenimus, galinčius sukelti neturtinę žalą, bei pažymėjo, kad pareiškėjo teisė įsigyti maisto produktų, vitaminų, teisė sportuoti nėra paneigiama, tik nustatyti atitinkami kiekio, svorio, talpos apribojimai, įtvirtinta minkštojo inventoriaus naudojimo tvarka. Nurodė, kad pareiškėjas savo teisių pažeidimą grindžia tik prielaidomis, kad tam tikri nepatogumai ar dvasiniai išgyvenimai gali atsirasti ateityje, o Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmai, veikiant pagal Įsakyme patvirtintą tvarką, yra teisėti. Nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui būtų atsisakoma išduoti atitinkamus maisto produktus ar kitus leidžiamus turėti daiktus Įsakymo nustatyta tvarka.

19. Teismas padarė išvadą, kad Teisingumo ministerijos ir Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmuose pareiškėjo atžvilgiu nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, todėl teismas plačiau nepasisakė dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo, ir sprendė, pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

III. 20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patekinti, ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

21. Pabrėžia, kad į teismą kreipėsi ABTĮ 113 straipsnio 1 dalies pagrindu, ir kelia pretenziją dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-211 pakeistų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. IR-172. Nurodo, kad kiekvieną įsakymo punktą, kurį ginčijo, motyvuotai aprašė ir nurodė teisės aktus, kuriems naujai priimtas Įsakymas prieštarauja iš esmės. Nurodo, kad teismas kritiškai įvertino aplinkybes dėl naujai priimto Įsakymo, kurio reikalavimų teisėtumas teismui nesukėlė jokių abejonių.

22. Pareiškėjas nurodo, kad vadovaujantis ABTĮ 87 straipsnio 4 dalimi, motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas, o teismo sprendimas savo turiniu turi būti aiškus, suprantamas, nedviprasmiškas ir motyvuotas. Pareiškėjas pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad konstituciniai imperatyvai, jog teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad teismo sprendime negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Teismo sprendimai turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

23. Pareiškėjas mano, kad teismas atliko nepakankamai išsamią nurodytų faktų analizę, todėl netinkamai įvertino visas aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas patyrė reikšmingus nepatogumus, orumo pažeminimą, sveikatos sutrikimus. Pareiškėjas mano, kad šiame kontekste yra aktualu paminėti, jog Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo paskirtis - nustatyti kardomąją priemonę - suėmimą (kardomąjį kalinimą) vykdančias įstaigas, suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį. Be to, įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktų nuostatomis. (Suėmimo vykdymo įstatymo 1 str. 1 ir 2 d.). Pagal Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas), 5 straipsnį, Kalėjimų departamentas ir jam pavaldžios įstaigos (pagal Statuto 2 straipsnio 1 dalį pataisos namai yra Kalėjimų departamentui pavaldi įstaiga) savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Bausmių vykdymo kodeksu, Lietuvos Respublikos baudžiamuoju kodeksu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu, Suėmimo vykdymo įstatymu, kitais įstatymais, šiuo statutu, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis ir kitais teisės aktais. Pagal Statuto 4 straipsnį, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų veikla grindžiama teisingumo, teisėtumo, žmogaus teisių ir laisvių gerbimo, suimtųjų ir nuteistųjų lygybės prieš suėmimo ir bausmių vykdymo įstatymus, humanizmo, bausmių vykdymo individualizavimo, progresyvaus bausmių atlikimo ir viešumo principais. Tai visiškai prieštarauja naujojo Įsakymo nuostatoms, kurios priimtos praktiškai ir teisiškai nesuderinus visų aplinkybių, suvaržymai taikyti nepagrįstomis išvadomis ar net visai neatliktais jokiais tyrimais. Įsakymas atspindi vien absurdišką suvaržymą.

24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, su apeliaciniu skundu nesutinka. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime išsamiai išnagrinėjo E. P. skundą, pasisakė dėl jo argumentų ir dėl visų skundo reikalavimų, todėl Teisingumo ministerija visiškai sutinka su teismo motyvais, kuriais remdamasis Vilniaus apygardos administracinis teismas skundą atmetė, kuris, Teisingumo ministerijos nuomone, yra pagrįstas ir teisėtas.

25. Atsakovas Kauno TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, bei nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, jog Įsakymo 1.1, 1.5 ir 1.12 papunkčių teisėtumas, atsižvelgus į pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, nekelia abejonių, o pareiškėjas nenurodė jokių teisės aktų, kuriems prieštarauja Įsakymas, jų nedetalizavo, todėl abstraktus prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Įsakymo teisėtumo negali būti tenkinamas.

26. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs ir pats pareiškėjas nenurodo, kokios konkrečios pasekmės buvo sukeltos, o neturtinės žalos atsiradimą sieja su galimybe patirti nepatogumus ateityje. Pažymi, kad nenustatyta, kad Kauno TI pareigūnai ir kiti darbuotojai būtų tyčia siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o kaip nurodė Vilniaus apygardos administracinis teismas - Kauno TI veiksmai veikiant pagal Įsakyme patvirtintą tvarką yra teisėti.

27. Kauno TI mano, kad teismų praktika suponuoja logišką išvadą, kad net pažeidus tam tikras pareiškėjo teises, jis galėjo patirti arba galėjo nepatirti papildomų neigiamų išgyvenimų, kurie savaime nulemti laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimo ir suimtiesiems (nuteistiesiems) taikomų teisių suvaržymo. Pažymi, jog byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų išgyvenimų, jautė dvasinį ar fizinį diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, o nenustačius būtinosios sąlygos valstybės atsakomybei kilti - neteisėtų veiksmų, pareiškėjo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas visiškai pagrįstai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis kildina iš teisingumo ministro veiksmų priimant Įsakymą bei Kauno TI veiksmų šį Įsakymą vykdant, t. y. nuo 2018 m. spalio 19 d. ribojant pareiškėjo teisę į nuosavybę, teisę nebūti kankinamam, teisę rūpintis sveikata ir sveikai maitintis.

29. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo skundas grindžiamas deklaratyviais ir abstrakčiais teiginiais apie teisės aktų pažeidimus, kurie nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus ir spręsti, jog dėl šių veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Teismas taip pat netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Įsakymo 1.1, 1.4, 1.5 bei 1.11, 1.12, 1.13 punktų teisėtumo ištyrimo, kadangi šiuo atveju nėra tinkamo kreipimosi dėl norminio administracinio akto tyrimo pagrindo bei dalyko.

30. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kadangi Įsakymu yra pažeista jo teisė į nuosavybės neliečiamumą (bet kada gali iš jo atimti daiktus), teisė apsipirkti įstaigos parduotuvėje pagal pageidaujamą racioną, taip pat absoliuti teisė nepatirti žmogiškojo orumo žeminimo. Pareiškėjo nuomone, Įsakymas prieštarauja Konstitucijai ir tarptautiniams teisės aktams, todėl būtina kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Įsakymo 1.1, 1.4, 1.5 bei 1.11, 1.12, 1.13 punktų teisėtumo ištyrimo, o pirmosios instancijos teismas šį pareiškėjo prašymą nepagrįstai atmetė.

31. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

32. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

33. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms bei įrodymų vertinimui. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aptarė pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus ir juos išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai juos įvertino. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti byloje esančiais įrodymais, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, jog CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2020 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2031-756/2020, kt.).

36. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi, įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo nurodyta, kad tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-670-520/2020, 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-624/2019, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Tai reiškia, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Taigi, pareiškėjas, įrodinėdamas patirtą neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, privalo įrodyti, t. y. išsamiai apibūdinti, laisvės atėmimo įstaigos jam padarytus konkrečius neteisėtus veiksmus (neveikimą), nurodant, kada (kokiu laikotarpiu) jie buvo padaryti, išdėstant konkrečias jų padarymo aplinkybes, ir pagrįsti, kad būtent dėl padarytų neteisėtų veiksmų (neveikimo) jis patyrė neturtinę žalą.

38. Pareiškėjas, kaip matyti iš jo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo turinio, reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindė teisingumo ministro veiksmais priimant 2018 m. spalio 19 d. įsakymą Nr. 1R-213 ir Kauno TI neteisėtais veiksmais (neveikimu), vykdant Įsakymą, t. y. Kauno TI nuo 2018 m. spalio 19 d. paimant ir sunaikinant leidžiamų turėti daiktų kiekį viršijančius daiktus ir maisto produktus, ribojant teisę įsigyti norimą kiekį maisto produktų (vaisių ir daržovių), maisto papildų, vaistų, kurie yra reikalingi pareiškėjui norint sveikai maitintis ir sportuoti, ir kt.

39. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, pareiškėjo skunde ir atsakovo atstovų atsiliepimuose nurodytus argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl tokio pobūdžio pareiškėjo reikalavimo nepagrįstumo: pareiškėjas tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodo, kad Įsakymo 1.1 papunktyje ir 2 punkte įtvirtinta nuteistųjų daiktų paėmimo tvarka, pagal kurią gali būti atimami ir sunaikinami daiktai, nesantys leistinų turėti daiktų sąraše ar viršijantys nustatytą bendrąją masę, riboja pareiškėjo teisę į nuosavybę. Byloje nėra jokių duomenų, kad vykdant minėtas Įsakymo nuostatas, iš pareiškėjo kokie nors daiktai ar maisto produktai realiai buvo neteisėtai paimti ir sunaikinti, priešingai, pareiškėjas tik hipotetiškai teigia, jog bet kada po ginčijamo Įsakymo priėmimo iš jo gali būti atimti daiktai.

40. Pasisakydama dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad Įsakymu uždraudus maisto papildus (baltyminių kokteilius, amino rūgštis, įvairius vitaminus ir kt.), bei apribojus galimų įsigyti produktų kiekį, pakuočių dydį ir kt., tai neproporcingai apsunkina pareiškėjo teisės į sportą, fizinį aktyvumą ir sveiką mitybą įgyvendinimą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo teisė įsigyti maisto produktų, vitaminų, teisė sportuoti nėra paneigiama, kadangi Įsakymu tik nustatyti atitinkami kiekio, svorio, talpos apribojimai, įtvirtinta minkštojo inventoriaus (patalynės, čiužinių) naudojimo tvarka. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas savo teisių pažeidimą grindžia tik prielaidomis, kad tam tikri nepatogumai ar dvasiniai išgyvenimai gali atsirasti ateityje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo aspektu nenustatė Kauno TI neteisėtų veiksmų.

41. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo skundo turinys patvirtina, jog jis siekė užkirsti kelią dėl Įsakymo taikymo ateityje galbūt kilsiančioms neigiamoms pasekmėms, o ne įvertinti konkrečias patirtas neigiamas pasekmes, tačiau toks prevencinio pobūdžio teisių gynimo būdas teisme nėra galimas.

42. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė, jog Kauno TI pareigūnai, įgyvendindami Įsakymo 1.1, 1.5, 1.12 ir 2 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, jo atžvilgiu atliko kokius nors konkrečius neteisėtus veiksmus, t. y. pareiškėjas išsamiai neapibūdino ir nedetalizavo su tuo susijusių aplinkybių. Tokio pobūdžio neteisėtų veiksmų, ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, nenustatė ir teismas. Taigi nenustačius neteisėtų veiksmų (neveikimo) (Civilinio kodekso 6.246 str. 1 d.), darytina išvada, kad nėra vienos iš būtinųjų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti (Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d.), o tai reiškia, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos ir Kauno TI, negali būti tenkinamas. Taigi pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

43. Pareiškėjas teismo prašo inicijuoti norminę bylą dėl Įsakymo teisėtumo, kiek tai susiję su šia byla.

44. Ginčai dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo II skyriaus I skirsnyje nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikros rūšis: pagal abstraktų pareiškimą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 str.) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, kai tai susiję su individualia byla (ABTĮ 113 straipsnis). Pagal šį teisinį reguliavimą, privatiems fiziniams asmenims, taigi – ir pareiškėjui, nesuteikta teisė kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą.

45. Pažymėtina, kad asmenys, kurie neturi teisės kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, turi galimybę prašyti ištirti norminio administracinio akto nuostatų teisėtumą, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 113 str. 1 d.).

46. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad taikant konkrečias Įsakymo nuostatas (pareiškėjas savo galbūt pažeidžiamas teises siejo su .1, 1.4, 1.5 bei 1.11, 1.12, 1.13 punktais), pareiškėjo atžvilgiu buvo atlikti konkretūs neteisėti veiksmai (neveikimas), todėl šis pareiškėjo procesinis prašymas atmetamas, nes tenkinti jį nėra pagrindo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kuriais atsisakyta šį pareiškėjo prašymą tenkinti, todėl jų nekartoja.

47. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramutė Ruškytė

Dalia Višinskienė