Legislator Case Law & Legislation
b219bca0-aed8-4ea8-ac5c-ab41eda970b9 AI generated

b219bca0-aed8-4ea8-ac5c-ab41eda970b9 · Regionų administracinis teismas

Case Number b219bca0-aed8-4ea8-ac5c-ab41eda970b9
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

 Administracinė byla Nr. eI-3186-554/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00518-2018-9      Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3; 7.9; (S)                                                  24.4; 24.7; 55.1.1 REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. liepos 9 d.Kaunas Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Algis Markevičius, sekretoriaujant N. M., R.

Legislator headnote

AI generated

b219bca0-aed8-4ea8-ac5c-ab41eda970b9 · Regionų administracinis teismas: PareiÅ¡kėjas Å¡ia teise nepasinaudojo ir teisės aktų nustatyta tvarka nesikreipė dėl ginčo objekto - transporto priemonės Land Rover Freelander vertės nustatymo, nors tokiÄ galimybę turėjo. Be to, pareiÅ¡kėjas pasiraÅ¡ytinai sutiko su automobilio verte, todėl atsakovė pagrįstai vadovavosi kompetentingų institucijų pateikta informacija, kuri pateikta Socialinės paramos Å¡eimai informacinėje sistemoje (SPIS) ir remiantis ja, nustatė Å¡ios transporto priemonės vidutinę rinkos vertę.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

 Administracinė byla Nr. eI-3186-554/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00518-2018-9      Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3; 7.9; (S)                                                  24.4; 24.7; 55.1.1 REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. liepos 9 d.Kaunas Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Algis Markevičius, sekretoriaujant N. M., R.

K., dalyvaujant - pareiÅ¡kėjui S. J., atsakovės – Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovei E. N.,          vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos skundÄ pareiÅ¡kėjui S. J. dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriaus sprendimo panaikinimo.          Teismas, n u s t a t ė: Atsakovė 2018 m. kovo 13 d. skundu apygardos administracinio teismo prašė:          1) panaikinti 2018 m. vasario 15 d.

Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriaus sprendimÄ Nr. 3R1-1 (AG1-1/09/2018);          2) priimti naujÄ sprendimÄ pareiÅ¡kėjo - S. J. skundÄ ir patikslintÄ skundÄ , pateiktus Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriui, atmesti kaip nepagrįstus.         Atsakovė skunde nurodė, taip pat atstovė paaiÅ¡kino teismo posėdžio metu, kad 2018 m. vasario 15 d. Komisija priėmė sprendimÄ Nr. 3R1-1 (AG1-1/09-2018), kuriuo nusprendė pareiÅ¡kėjo skundÄ patenkinti - panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimÄ Nr. 9639427 „Dėl teisės į bÅ«sto Å¡ildymo ir geriamojo vandens iÅ¡laidų kompensacijos“ ir įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių praÅ¡ymÄ dėl kompensacijos už bÅ«sto Å¡ildymÄ , karÅ¡tÄ bei geriamÄ jį vandenį nagrinėti iÅ¡ naujo.         Komisija netinkamai taikė materialinės teisės normas, įtvirtintas žemiau nurodytuose teisės aktuose, neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, todėl skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas.

PareiÅ¡kėjas kreipėsi į KomisijÄ ir prašė: panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendimÄ Nr. 9639427, taip pat įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administracijÄ Socialinės paramos skyrių pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ dėl kompensacijos už bÅ«sto Å¡ildymÄ , karÅ¡tÄ bei geriamÄ jį vandenį nagrinėti iÅ¡ naujo, atsižvelgus į Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo paskirtį ir vadovaujantis visais galiojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais.         Atsakovė ir jos atstovė pabrėžė, kad Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau - Ä®statymas) 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog Å¡io įstatymo paskirtis - nustatyti piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo Å¡altinius, piniginę socialinę paramÄ gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra iÅ¡naudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sÄ lygas. 2017 m. lapkričio 6 d. pareiÅ¡kėjas praÅ¡ymu - paraiÅ¡ka Nr. Pe-317269692 kreipėsi į atsakovės Socialinės paramos skyrių praÅ¡ydamas skirti jo Å¡eimai bÅ«sto Å¡ildymo iÅ¡laidų kompensacijÄ , karÅ¡to vandens iÅ¡laidų kompensacijÄ bei geriamojo vandens iÅ¡laidų kompensacijÄ laikotarpiu 2017 m. lapkričio - 2018 m. sausio mėn. Prie Å¡io praÅ¡ymo pareiÅ¡kėjas pateikė 2017 m. rugpjūčio 30 d. transporto priemonės Land Rover Freelander pirkimo - pardavimo sutartį bei kitus reikalingus dokumentus.

Sutartyje nurodyta, jog pardavėjas (pareiÅ¡kėjas) pardavė paminėtÄ automobilį trečiajam asmeniui už 1100 Eur sumÄ . Dėl to 2017 m. gruodžio 4 d. Socialinės paramos skyrius priėmė sprendimÄ Nr. 9639427 neskirti pareiÅ¡kėjui kompensacijų laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d. Sprendime buvo nurodyta, jog kompensacijų neskyrimo pagrindas - Ä®statymo 23 straipsnio 2 dalies 9 punkto nuostatos (piniginės socialinės paramos teikimo laikotarpiu nuosavybės teise įgytas privalomas registruoti turtas, kurio vertė didesnė kaip piniginių lėšų normatyvas arba nuosavybės teise turimas turtas perleistas nuosavybėn kitam asmeniui už lėšų sumÄ , mažesnę kaip pusė Å¡io turto vertės).         Pabrėžė, kad Ä®statymo 23 straipsnio 2 dalies 9 punktas reglamentuoja, jog savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramÄ , turi teisę 6 mėnesius neteikti piniginės socialinės paramos ar 6 mėnesiams nutraukti jos teikimÄ , jeigu bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo piniginės socialinės paramos teikimo laikotarpiu nuosavybės teise įgijo privalomÄ registruoti turtÄ , kurio vertė didesnė kaip piniginių lėšų normatyvas, nustatytas Å¡io įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje, arba nuosavybės teise turimÄ privalomÄ registruoti turtÄ perleido nuosavybėn kitam asmeniui už lėšų sumÄ , mažesnę kaip pusė Å¡io turto vertės, apskaičiuotos vadovaujantis Å¡io įstatymo 20 straipsnio 5 dalimi.

Ä®statymo 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog turto, nurodyto Å¡io įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose, vertę nustato savivaldybės administracija, vadovaudamasi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos parengta metodika ir Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintomis žemės Å«kio produkcijos sÄ lyginėmis vertėmis. Jokių kitų alternatyvių turto vertės nustatymo bÅ«dų teisės aktai nereglamentuoja, todėl, atsakovas, nustatydamas turto vertę, turi ne tik teisę, bet ir pareigÄ vadovautis teisės aktuose nurodyta turto vertės nustatymo tvarka.

Ä®statymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas turtas, kuris yra įskaitomas į bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens nuosavybės teise turimÄ turtÄ â€“ ginčo atveju privaloma registruoti transporto priemonė. Piniginės socialinės paramos Kauno miesto savivaldybės nepasiturintiems gyventojams teikimo tvarkos apraÅ¡o (toliau - Tvarkos apraÅ¡as), patvirtinto 2015 m. sausio 22 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-14, 46.9 papunktyje numatyta, jog Socialinės paramos skyrius, teikdamas piniginę socialinę paramÄ , 6 mėnesius neteikia piniginės socialinės paramos ar 6 mėnesiams nutraukia jos teikimÄ , jeigu bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo piniginės socialinės paramos teikimo laikotarpiu nuosavybės teise įgijo privalomÄ registruoti turtÄ , kurio vertė didesnė kaip piniginių lėšų normatyvas, nustatytas Ä®statymo 16 straipsnio 5 dalyje, arba nuosavybės teise turimÄ privalomÄ registruoti turtÄ perleido nuosavybėn kitam asmeniui už lėšų sumÄ , mažesnę kaip pusė Å¡io turto vertės, apskaičiuotos vadovaujantis Ä®statymo 20 straipsnio 5 dalimi.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų: Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. A1-369/1 K-174 buvo patvirtinta Nepasiturinčių gyventojų, kurie kreipėsi dėl piniginės socialinės paramos, turto vertės nustatymo metodika (toliau - Metodika). Remiantis šia Metodika nustatoma nepasiturinčių asmenų, besikreipiančių dėl piniginės socialinės paramos nuosavybės teise turimo turto vertė.

Metodikos 8.1 punktas numato, jog pareiÅ¡kėjo praÅ¡yme nurodyta transporto priemonių vertė nustatoma pagal Socialinės paramos Å¡eimai informacinėje sistemoje (SPIS) nurodytas vidutines rinkos kainas.          Akcentavo, kad paminėto punkto nuostata nustato paramos teikėjui (atsakovei) tam tikro elgesio taisyklę ir tuo pačiu nukreipia į vienintelį administracinės procedÅ«ros vykdymo metu reikÅ¡mingÄ leistinÄ ir įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę turintį specialiosios informacijos Å¡altinį.

Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. Al-172 ,,Dėl socialinės paramos Å¡eimai informacinės sistemos nuostatų ir socialinės paramos Å¡eimai informacinės sistemos duomenų saugos nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti Socialinės paramos Å¡eimai informacinės sistemos nuostatai. Pagal Nuostatų 8.3., 8.4 punktų reglamentavimÄ Registrų centras yra Socialinės paramos Å¡eimai informacinės sistemos (SPIS) duomenų teikėjas, o savivaldybių administracijos - SPIS duomenų gavėjai.

Atsakovė, vadovaudamasi Ä®statymo, Metodikos, Tvarkos apraÅ¡o nuostatomis ir Socialinės paramos Å¡eimai informacinėje sistemos (SPIS) duomenimis, nustatė, jog automobilio Land Rover Freelander vidutinė rinkos kaina yra 3039,86 Eur, o pareiÅ¡kėjas perleido transporto priemonę nuosavybėn kitam asmeniui už žymiai mažesnę kainÄ - 1100 Eur. Atsakovė neturėjo pagrindo nesivadovauti Å¡ių teisės aktų nuostatomis, ir jų netaikyti.         Taip pat nurodė, kad Komisija skundžiamame sprendime nepagrįstai akcentavo, jog atsakovei Ä®statymo 23 straipsnio 2 dalis numato teisę (ne pareigÄ ) neteikti socialinės paramos, todėl Ä®statymo 23 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ atsakovė turėjo jÄ taikyti ne formaliai, o įvertinant ir kitas paramos skyrimui reikÅ¡mingas aplinkybes.

Ä®statymo 23 straipsnio 2 dalyje paliko diskrecijos teisę savivaldybės administracijai nuspręsti teikti ar neteikti piniginės socialinės paramos. Savivaldybė, įgyvendindama Å¡iÄ teisę patvirtinto Tvarkos apraÅ¡Ä , kurio 46.9 punktas numato neteikti socialinės paramos, jeigu asmuo nuosavybės teise turimÄ privalomÄ registruoti turtÄ perleido nuosavybėn kitam asmeniui už lėšų sumÄ , mažesnę kaip pusė Å¡io turto vertės, apskaičiuotos vadovaujantis Ä®statymo 20 straipsnio 5 dalimi.

Tvarkos apraÅ¡as yra galiojantis, nenuginčytas, todėl juo nėra pagrindo nesivadovauti.         Akcentavo, kad Metodikos 15 punktas pareiÅ¡kėjui suteikė apskundimo teisę, nesutinkant su automobilio verte. Paminėtas punktas reglamentuoja, kad jei pareiÅ¡kėjas nesutinka su turto verte, nurodyta Registrų centro iÅ¡duotame registro iÅ¡raÅ¡e arba Socialinės paramos Å¡eimai informacinėje sistemoje (SPIS), jis turi teisę kreiptis į asmenį, pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymÄ turintį teisę verstis turto arba verslo vertinimo veikla, iÅ¡ kurio Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka gautÄ turto vertinimo ataskaitÄ pateiktų piniginę socialinę paramÄ teikiančiai institucijai ar įstaigai.

PareiÅ¡kėjas Å¡ia teise nepasinaudojo ir teisės aktų nustatyta tvarka nesikreipė dėl ginčo objekto - transporto priemonės Land Rover Freelander vertės nustatymo, nors tokiÄ galimybę turėjo. Be to, pareiÅ¡kėjas pasiraÅ¡ytinai sutiko su automobilio verte, todėl atsakovė pagrįstai vadovavosi kompetentingų institucijų pateikta informacija, kuri pateikta Socialinės paramos Å¡eimai informacinėje sistemoje (SPIS) ir remiantis ja, nustatė Å¡ios transporto priemonės vidutinę rinkos vertę.

         Nurodė, kad Komisija nepagrįstai įvertino kaip reikÅ¡mingÄ pareiÅ¡kėjo nurodytÄ aplinkybę, jog automobilis, nors ir buvo nuosavybės teise teisiÅ¡kai įregistruotas pareiÅ¡kėjo vardu, tačiau faktiÅ¡kai priklausė jo sÅ«nui, o pareiÅ¡kėjas net neturi galiojančio vairuotojo pažymėjimo ir tai rodo, jog pareiÅ¡kėjas galėjo parduoti automobilį ne siekiant sumažinti savo turto vertę, o todėl, kad automobilis jam nereikalingas. Byloje nebuvo pateikti jokie Å¡iuos pareiÅ¡kėjo motyvus patvirtinantys įrodymai, be to, teisės aktai reglamentuoja, jog asmeniui, neturinčiam vairuotojo pažymėjimo, draudžiama vairuoti automobilį, tačiau nedraudžiamÄ jį įsigyti.

Komisija taip pat nepagrįstai nustatė, kad atsakovas nenustatė jokio motyvo, jog pareiÅ¡kėjas piktnaudžiavo savo teisėmis. CK 1.5 str. 1 d. numatyta, jog civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo reikalavimus. Å i norma yra imperatyvaus pobÅ«džio, todėl maža ir rinkos kainos neatitinkanti sandorio kaina įrodo Å¡ių principų pažeidimÄ .          Pabrėžė, kad Komisija nepagrįstai konstatavo, jog pareiÅ¡kėjui priklausytų kompensacija neatsižvelgiant į tai, ar pardavė automobilį, ar jis bÅ«tų neparduotas.

Įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog piniginių lėšų, nurodytų šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte, normatyvas bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui apskaičiuojamas sudedant 15 valstybės remiamų pajamų dydžių vienam, vyresniam kaip 18 metų, bendrai gyvenančiam asmeniui arba vienam gyvenančiam asmeniui, 10 valstybės remiamų pajamų dydžių kiekvienam kitam, vyresniam kaip 18 metų, bendrai gyvenančiam asmeniui ir 5 valstybės remiamų pajamų dydžius kiekvienam vaikui (įvaikiui) iki 18 metų.

Valstybės remiamų pajamų dydis nustatytas 2014 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 923 ir ginčo laikotarpiu sudarė 102 Eur. Pagal Ä®statymo 7 straipsnio 1 dalies 1 puntÄ asmuo/bendrai gyvenantys asmenys turi teisę į kompensacijas, jeigu jo/jų turto vertė nevirÅ¡ija turto vertės normatyvo. Atsižvelgiant į nurodytų teisės aktų nuostatas, pareiÅ¡kėjui perleidus transporto priemonę už 3039,86 Eur, gautos piniginės lėšos virÅ¡ytų Ä®statymo 16 straipsnio 5 dalyje nustatytus normatyvus, todėl teisės į kompensacijas pareiÅ¡kėjas neįgytų.         Atsakovė ir jos atstovė pabrėžė, kad VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato, jog individualus administracinis aktas turi bÅ«ti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi bÅ«ti motyvuotos, Å¡io straipsnio 2 dalis numato, jog individualiame administraciniame akte turi bÅ«ti aiÅ¡kiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556- 336/2011 iÅ¡aiÅ¡kino, jog vieÅ¡ojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iÅ¡ esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus aktas, bÅ«tų žinomi Å¡io akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamÄ individualų aktÄ pripažinti visiÅ¡kai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trÅ«kumai yra esminiai, sukliudę Å¡io individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimÄ , Å¡io pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti Å¡iuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybÄ .

PareiÅ¡kėjas 2017 m. gruodžio 4 d. praneÅ¡imu Nr. 5219 buvo informuotas, tiek apie priimtÄ sprendimÄ neskirti socialinės paramos, tiek apie neskyrimo teisinį pagrindÄ - Ä®statymo 23 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ bei apie teisę skųsti šį sprendimÄ teisės aktų nustatyta tvarka. Ä®statymo 21 straipsnio 15 dalyje numatyta, jog praÅ¡ymÄ -paraiÅ¡kÄ pateikęs asmuo apie priimtÄ sprendimÄ dėl piniginės socialinės paramos skyrimo ar neskyrimo yra informuojamas asmens praÅ¡yme - paraiÅ¡koje nurodytu informavimo bÅ«du ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos.

Jeigu piniginė socialinė parama neskiriama, nurodoma neskyrimo priežastis ir Å¡io sprendimo apskundimo tvarka. PraneÅ¡imo turinys yra aiÅ¡kus ir suprantamas adresatui, todėl pareiÅ¡kėjui turėjo bÅ«ti žinoma ir suprantama dėl kokios priežasties ir kokiu teisiniu pagrindu priimtas Å¡is sprendimas. PareiÅ¡kėjas teismo prašė atsakovės skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .PareiÅ¡kėjas atsiliepime į skundÄ nurodė, taip pat paaiÅ¡kino teismo posėdžio metu, kad 2017 m. lapkričio 6 d. praÅ¡ymas skirti bÅ«sto Å¡ildymo, karÅ¡to bei geriamo vandens kompensacijÄ nebuvo patenkintas ir 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimu neskirta kompensacija nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d.

Sprendimas buvo grindžiamas Ä®statymo 23 straipsnio 2 dalies 9 punktu. Atsakovė savo sprendimÄ grindė tuo, kad pareiÅ¡kėjas 2017 metų rugpjūčio mėnesį pardavė jam nuosavybės teise priklausantį automobilį už pinigų sumÄ , kuri buvo dvigubai mažesne nei reali automobilio vertė. Teisė į bÅ«sto Å¡ildymo, karÅ¡to bei geriamo vandens kompensacijÄ jam priklausė nuo 2016 metų ir jo valdomas turtas nuo to laiko iÅ¡ esmės nepakito. Parduodamas automobilį už mažesnę kainÄ , jis nesiekęs piktnaudžiauti ir nepagerino savo turtinės padėties.

Tiek prieÅ¡ daikto perleidimo kitam asmeniui, tiek po jo, pareiÅ¡kėjo nuosavybės teise priklausantis turtas nepakito, daikto pardavimas dirbtinai nesumažino turto vertės. PareiÅ¡kėjo turtas po automobilio pardavimo nevirÅ¡ija turto ribos, nuo kurios jam nepriklausytų kompensacija. Atsakovė, priimdama ginčijamÄ sprendimÄ , situacijÄ vertino formaliai, neįvertino jo finansinės padėties bei to, kad daikto perleidimas nelėmė, ar jam priklausytų kompensacija, neįsigilino į Ä®statymo paskirtį, taip pat formaliai taikė Ä®statymo normas.

Be to, parduotas automobilis priklausė sÅ«nui, kuris negalėjo registruotis automobilio savo vardu, nes negyveno Lietuvoje, o pareiÅ¡kėjas niekada nebuvo Å¡io automobilio faktinis savininkas, neturi vairuotojo pažymėjimo. Akcentavo, kad automobilis dėl savo blogos techninės bÅ«klės negalėjo turėti tokios vertės, kuriÄ nurodė atsakovė. Atsakovės skundas atmestinas kaip nepagrįstas.Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas aplinkybes, kad pareiÅ¡kėjas 2017 m. lapkričio 6 d. praÅ¡ymu - paraiÅ¡ka kreipėsi atsakovę, praÅ¡ydamas skirti bÅ«sto Å¡ildymo, karÅ¡to bei geriamo vandens kompensacijÄ .

ParaiÅ¡kos grafoje „Pajamos“ pareiÅ¡kėjas nurodė, kad gavo pajamų - 1100 Eur, nes pardavė automobilį Land Rover Freelander. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties duomenys patvirtina, kad pareiÅ¡kėjo vardu registruotas automobilis parduotas už 1100 Eur 2017 metų rugpjūčio 30 d. trečiajam asmeniui. VšĮ „Emprekis“ duomenų bazė patvirtina, kad tokio pat modelio ir markės automobilio vidutinė rinkos kaina - 3039,86 Eur. Atsakovės 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 9639427 ,,Dėl teisės į bÅ«sto Å¡ildymo ir geriamojo vandens iÅ¡laidų kompensacijos“ pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymas buvo nepatenkintas ir jam neskirta bÅ«sto Å¡ildymo, karÅ¡to bei geriamo vandens kompensacijÄ už laikotarpį nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d.

Sprendimas buvo grindžiamas Ä®statymo 23 straipsnio 2 dalies 9 punktu, kuriame nustatyta, kad savivaldybes administracija, teikdama piniginę socialinę paramÄ , turi teisę 6 mėnesius neteikti piniginės socialinės paramos ar 6 mėnesiams nutraukti jos teikimÄ , jeigu bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo pinigines socialines paramos teikimo laikotarpiu nuosavybės teise turimÄ privalomÄ registruoti turtÄ perleido nuosavybėn kitam asmeniui už lėšų sumÄ , mažesnę kaip puse Å¡io turto vertės, apskaičiuotos vadovaujantis Å¡io įstatymo 20 straipsnio 5 dalimi.

PareiÅ¡kėjas skundu kreipėsi į Lietuvos administracinių ginču komisijos Kauno apygardos skyrių (toliau - Komisija) ir prašė panaikinti atsakovės struktÅ«rinio padalinio - Socialinės paramos skyriaus 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimÄ Nr. 9639427 apie kurį pareiÅ¡kėjui buvo praneÅ¡ta atsakovės 2017 m. gruodžio 4 d. praneÅ¡imu Nr. 5219, taip pat prašė KomisijÄ Ä¯pareigoti atsakovę pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ dėl kompensacijos už bÅ«sto Å¡ildymÄ , karÅ¡tÄ bei geriamÄ jį vandenį nagrinėti iÅ¡ naujo, įvertinant Lietuvos Respublikos pinigines socialines paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo paskirtį ir vadovaujantis kitais galiojančiais teisės aktais.

Komisija 2018 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 3R1-1 (AG1-1/09/2018) pareiÅ¡kėjo skundÄ patenkino visiÅ¡kai – panaikino Kauno miesto savivaldybes administracijos Socialinės paramos skyriaus 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimÄ Nr. 9639427 „Dėl teisės į bÅ«sto Å¡ildymo ir geriamojo vandens iÅ¡laidų kompensacijos“ ir įpareigojo Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ dėl kompensacijos už bÅ«sto Å¡ildymÄ , karÅ¡tÄ bei geriamÄ jį vandenį nagrinėti iÅ¡ naujo.

Ä®vertinęs ginčijamo 2017 m. gruodžio 4 d. atsakovės sprendimo Nr. 9639427 (individualaus administracinio akto, priimto vieÅ¡ojo administravimo subjekto) turinį teismas konstatuoja, kad Å¡iame individualiame administraciniame akte visiÅ¡kai nenurodytos jokios faktinės aplinkybės (duomenys), duodančios pagrindÄ neskirti pareiÅ¡kėjui kompensacijos. Paminėtame sprendime tik nurodytas juridinis pagrindas (iÅ¡ esmės perraÅ¡yta Ä®statymo norma – 29 str. 2 d. 9 p.), kuris susideda iÅ¡ dviejų alternatyvių veiksmų: privalomai registruojamo atitinkamos vertės turto įgijimas arba tokio turto pardavimas už mažesnę kainÄ (vertę), negu apskaičiuota pagal Ä®statymo 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Ginčo situacijos analizė duoda pagrindÄ iÅ¡vadai, kad pareiÅ¡kėjo atžvilgiu akivaizdžiai nėra pagrindo inkriminuoti abi alternatyvias veiklas, nes byloje nekilo ginčo, kad pareiÅ¡kėjas tik pardavė (tačiau neįgijo) savo vardu registruotÄ transporto priemonę. VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad individualus administracinis sprendimas turi bÅ«ti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartÄ yra konstatavęs, kad VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiÅ¡kia, jog individualiame administraciniame akte turi bÅ«ti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo vieÅ¡ojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktÄ ; motyvų iÅ¡dėstymas turi bÅ«ti adekvatus, aiÅ¡kus ir pakankamas.

Ši teisės norma tiesiogiai siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-422/2009, 2017 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-426-556/2017).

NežiÅ«rint to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad, kai nėra pagrindo atitinkamÄ individualų administracinį aktÄ pripažinti visiÅ¡kai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (tik Å¡iuo atveju) įvertinti, nustatyti ar turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trÅ«kumai yra esminiai, sukliudę Å¡io individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimÄ , Å¡io pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti Å¡iuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybÄ .

Å is vertinimas turi bÅ«ti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiÅ«riu - t. y. bÅ«tent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias paminėtÄ sprendimÄ (2017 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-426-556/2017).Teismas, vertindamas ginčijamÄ atsakovės 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimÄ Nr. 9639427, sprendžia, kad jame abstrakčiai nurodytos 2 alternatyvios veiklos (formaliai perkelta Ä®statymo norma pilnoje apimtyje) ir konstatuota, jog tai yra pakankamas pagrindas neskirti kompensacijos.

Toks sprendimas akivaizdžiai stokoja aiÅ¡kumo bei motyvų, taip pat ir faktinių aplinkybių iÅ¡dėstymo. Nagrinėjamu atveju pareiÅ¡kėjas neturėjo objektyvios galimybės suprasti dėl kokių konkrečių jo veiksmų buvo nutrauktas kompensacijų skaičiavimas. Jokios faktinės aplinkybės bei motyvai taip pat nenurodyti ir 2017 m. gruodžio 4 d. praneÅ¡ime Nr. 5219, kuris iÅ¡ esmės yra lydraÅ¡tis ir negali bÅ«ti laikomas individualaus administracinio akto sudedamÄ ja dalimi. Aukščiau teismo sprendime paminėtas teisinis reglamentavimas nepanaikina vieÅ¡ojo administravimo subjekto (atsakovės) pareigos nurodyti, kuo remiantis priimtas ginčijamas sprendimas, kas leistų pareiÅ¡kėjui pilnai suprasti ginčijamo teisės akto turinį bei jos veiksmų teisinį įvertinimÄ .

Aplinkybės, kad iÅ¡ kitų Å¡altinių pareiÅ¡kėjui galėjo bÅ«ti žinomi sprendimo priėmimo motyvai bei konkretÅ«s faktiniai duomenys, neduoda pagrindo iÅ¡vadai, kad dėl to individualus administracinis aktas jau atitinka esminius VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 3 straipsnio, 8 straipsnio reikalavimus. Dėl to teismas Å¡ioje dalyje laiko nepagrįstais Komisijos sprendimo argumentus, kad iÅ¡ Komisijai parteiktų skundų darytina iÅ¡vada, jog pareiÅ¡kėjas aiÅ¡kiai suprato ginčijamo administracinio akto priėmimo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindus, visuomeninių santykių esmę, su automobilio pardavimu susijusias aplinkybes, apskundimo tvarkÄ ir terminus.

Teismas akcentuoja, kad Komisija nepagrįstai padarė iÅ¡vadÄ , kad Å¡is nurodytas trÅ«kumas nėra esminis, jis nesukliudė pareiÅ¡kėjui identifikuoti jo teisių, pareigų ir teisinių interesų pasikeitimo, todėl nėra pagrindo pripažinti atsakovÄ pažeidus VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Kaip jau buvo paminėta, teismas VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 3 straipsnio (įstatymo virÅ¡enybės, iÅ¡samumo, naujovių ir atvirumo permainoms principų imperatyvus turinys), 8 straipsnio 1 dalies, 2 dalies pažeidimus laiko esminiais ir sudarančiais pakankamÄ pagrindÄ individualiam administraciniam aktui panaikinti (ABTÄ® 91 str. 1 d. 1 p.).

Teismas taip pat ginčo situacijoje akcentuoja, kad Komisijos 2018 m. vasario 15 d. sprendimo rezoliucinė dalis iÅ¡ esmės teisinga, todėl Komisijos sprendimo naikinti nėra pagrindo. Dėl to atmestinas ir iÅ¡vestinis skundo reikalavimas - pareiÅ¡kėjo skundÄ ir patikslintÄ skundÄ , pateiktus Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriui, atmesti kaip nepagrįstus (ABTÄ® 56 str., 88 str. 1 p.). Atkreiptinas dėmesys, kad VieÅ¡ojo administravimo įstatyme nėra aiÅ¡kiai reglamentuotas įrodinėjimo procesas (įrodinėjimo priemonės, jų rinkimo, vertinimo tvarka) vieÅ¡ojo administravimo subjektui nagrinėjant tam tikrÄ klausimÄ ir priimant administracinį sprendimÄ .

Teisėtumo principas - pareiga pagrįsti administracinį sprendimÄ faktiniais duomenimis įpareigoja vieÅ¡ojo administravimo subjektÄ prieÅ¡ priimant administracinį sprendimÄ surinkti faktinius duomenis, bÅ«tinus sprendimo priėmimui bei juos įvertinti. Ä®rodinėjimo procesas vieÅ¡ojo administravimo institucijoje turėtų vykti atsižvelgiant taip pat į tam tikrÄ sritį reguliuojančius teisės aktus, pagal kurių reikalavimus nustatomi administracinėje byloje nagrinėtini faktai (ginčijamu atveju kompensuojamų iÅ¡laidų tinkamumas) bei įrodinėjimo priemonės, kurios yra nustatytos atitinkamÄ sritį reglamentuojančiuose teisės aktuose.

Ä®vertinęs ginčo situacijÄ teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad vien tik oficialios duomenų bazės informacija apie teorinę transporto priemonės vertę (prieÅ¡ priimant ginčijamÄ individualų administracinį aktÄ atsakovė pareiÅ¡kėjui priklausančios individualios transporto priemonės bÅ«klės (vertės) nenustatinėjo) savaime dar nesudaro pakankamo pagrindo priimti vienokį ar kitokį administracinį sprendimÄ . Tiek Ä®statyme, tiek ir poįstatyminiuose teisės aktuose (Metodikoje, Tvarkos apraÅ¡e) kalbama ne apie abstraktaus turto vertę, bet apie konkretaus asmens (ginčo situacijoje – pareiÅ¡kėjo) turimo turto vertę.

Teismui kelia abejonių išvada, kad Lietuvos Respublikoje visi 2005 metų gamybos automobiliai Land Rover Freelander yra vienodos vertės, skaičiuojamos euro centais po kablelio. Dėl to Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje suformuotas ne imperatyvas atsakovui (privalo), bet alternatyva (turi teisę).         Likusieji pareiškėjo ir atsakovės bei jos atstovės argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktikÄ , kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi bÅ«ti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiÅ¡kinant ABTÄ® normas (ABTÄ® 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartÄ buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimÄ nereiÅ¡kia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvienÄ proceso dalyvio argumentÄ (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, n u s p r e n d ž i a : Atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .Sprendimas per vienÄ mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rÅ«mus. Teisėjas                                                                                              Algis Markevičius