2018-05-09 Nr. AB-9240-3-61-3-00967-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-350-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00967-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. kovo 7 ir 8 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundais, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), iš viso 240 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2008 metų iki 2015 m. kovo 13 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. iki 2015 m. lapkričio 19 d. (I t., b. l. 1–5, 39–43).

2. Pareiškėjas nurodė, kad buvo kalinamas perpildytose kamerose. Kamerų langai buvo su grotomis, todėl į vidų nepatekdavo natūrali šviesa, nuolat buvo įjungtas dirbtinis apšvietimas, tačiau jis buvo per intensyvus, dirgino akis. Sanitarinis mazgas nuo bendro kameros ploto buvo atitvertas tik mūrine sienele, be to, matomas pro duryse įrengtą langelį. Spintelė maistui susidėti buvo įrengta netinkamoje vietoje, per maža. Nebuvo spintų drabužiams pasidėti, o stalas tik dvivietis. Kameros ventiliuojamos tik per langą, todėl tvyrodavo blogas kvapas, buvo drėgna. Neužtekdavo išduodamo tualetinio popieriaus, kitų higienos priemonių – skutimo peiliukų, dantų pastos. Pasivaikščioti buvo leidžiama tik vieną valandą, be to, perpildytuose kiemeliuose. Dušu buvo leidžiama pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę, o į kameras karštas vanduo nebuvo tiekiamas. Nei pačios kameros, nei išduodamas minkštasis inventorius nebuvo dezinfekuojami. Maistas nebuvo pakankamai kaloringas, todėl pareiškėjas jautė alkį, o giminės perduoti maisto produktų negalėjo. Pareiškėjui nebuvo sudarytos galimybės palaikyti socialinius ryšius, nes nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai su žmona. Be to, pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K pastato konstrukcijose esantis asbestas kenkė sveikatai.

3. Pareiškėjo nuomone, kalinimas perpildytose ir higienos normų reikalavimų neatitinkančiose kamerose gali būti prilyginamas kankinimui pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Pareiškėjas nurodė, kad buvo kalinamas žmogaus orumą pažeidžiančiomis sąlygomis, todėl patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, depresiją, tapo dirglus. Pareiškėjo nuomone, į teismą jis kreipėsi nepraleidęs terminų, nes Konvencija jų nenustato. Be to, anksčiau į teismą kreiptis neturėjo galimybės, nes nemoka prancūzų kalbos, o Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai į lietuvių kalbą išversti nebuvo.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 100–115). Pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo Lukiškių TI-K prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

5. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog visą jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį jam nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui. Tam tikrais laikotarpiais, kurie nurodyti atsiliepime, pareiškėjui buvo užtikrintas Kalėjimų departamento prie TM direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas. Be to, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo Lukiškių TI-K nebuvo, todėl jo teisės negalėjo būti pažeistos. Lukiškių TI-K pripažino, kad kai kurios kameros galėjo būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis plotas galėjo neatitikti teisės aktuose nustatytų ribų, tačiau suimtiesiems yra sudaromos galimybės pasivaikščioti gryname ore, sportuoti, žaisti stalo tenisą, krepšinį ir t. t.

6. Lukiškių TI-K paaiškino, kad jiems yra taikomi tik tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Ventiliacijos sistema turi būti įjungta tik ten, kur ji yra įrengta. Kamerų vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atitvertas mūrine sienele, į kameras turi būti tiekiamas tik šaltas vanduo. Suimtieji (nuteistieji) maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintomis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Valgiaraščiai yra parengti Valstybinio aplinkos sveikatos centro ir patvirtinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138.

7. Lukiškių TI-K taip pat nurodė, kad pareiškėjas yra suimtasis ir teisės į ilgalaikius pasimatymus pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 22 straipsnį neturi. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjo skundas grindžiamas ne konkrečiais faktais ar argumentais, bet bendro pobūdžio teiginiais, kurie negali būti pripažįstami objektyviais.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 230 Eur neturtinei žalai atlyginti (II t., b. l. 67–75). Skundo dalį, kurioje pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamų kalinimo sąlygų 2015 m. lapkričio 19 d., teismas paliko nenagrinėtą.

9. Teismas nustatė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

10. Teismas tenkino Lukiškių TI-K prašymą dėl senaties termino taikymo ir atmetė pareiškėjo reikalavimus, kildinamus iš laikotarpio nuo 2008 metų iki 2013 m. kovo 6 d. Be to, teismas nustatė, kad kalinimo sąlygos 2015 m. lapkričio 19 d. buvo vertinamos kitoje administracinėje byloje (Nr. I-5818-463/2016), kurioje teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, todėl pareiškėjo skundą dėl žalos, kildinamos iš šios dienos, teismas paliko nenagrinėtą.

11. Teismas vertino kritiškai pareiškėjo argumentus, susijusius su tuo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad konkrečius reikalavimus užtikrinant tinkamas kalinimo sąlygas pirmiausia nustato nacionaliniai teisės aktai. Pareiškėjui, nesusipažinus su EŽTT sprendimais, jo teisės įgyvendinti teisminę gynybą nebuvo apribotos ar apsunkintos. Ginčo teisiniams santykiams aktualūs nacionaliniai teisės aktai buvo viešai paskelbti teisės aktų numatyta tvarka. Teismas nenustatė pagrindo atnaujinti pareiškėjo praleistą 3 metų ieškinio senaties terminą, todėl atmetė pareiškėjo reikalavimus dėl žalos, kuri buvo kildinama iš netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2008 metų iki 2013 m. kovo 6 d.

12. Teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu iš viso 23 dienas (iš 149) pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas.

13. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad Lukiškių TI-K neužtikrino jo privatumo naudojantis tualetu, teismas nurodė, kad kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės), kurių 14.5 punkte, be kita ko, nustatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Teismas nustatė, kad sanitarinis mazgas minėta pertvara buvo atitvertas, todėl teisės aktų pažeidimo šiuo aspektu nenustatė. Dėl vėdinimo ir drėgmės teismas konstatavo, kad kamerose esantys langai yra pritaikyti vėdinimui, todėl šiuo aspektu pažeidimų teismas taip pat nenustatė.

14. Teismas konstatavo, kad taip pat nebuvo pažeistos higienos normos, numatančios, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims ne rečiau kaip kartą per savaitę turi būti sudaryta galimybė nusiprausti duše bei higienos normos, numatančios, kad kamerose esančiame sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro duomenų, teismas sprendė, kad kamerose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, su apšvietimu susijusių higienos normų pažeidimų nustatyta nebuvo.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde patvirtino, jog jam kas mėnesį buvo išduotas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 50 ml dantų pastos ir vienas skutimosi peiliukas. Teismas konstatavo, kad nurodyti kiekiai atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl negali būti konstatuota, kad Lukiškių TI-K juos pažeidė. Pareiškėjas taip pat patvirtino, kad Lukiškių TI-K jam buvo sudaryta galimybė kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, todėl teismas konstatavo, kad su tuo susiję teisės aktų reikalavimai pažeisti nebuvo.

16. Teismas taip pat nustatė, kad byloje esantis Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Vilniaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2015 m. gruodžio 28 d. raštas paneigia pareiškėjo argumentus, kad Lukiškių TI-K neužtikrino maitinimo pagal nustatytas fiziologines normas. Atlikusi patikrinimą, minėta tarnyba nenustatė jokių pažeidimų, susijusių su netinkama maisto verte, netinkamai sudarytu valgiaraščiu ar nehigieniškomis maisto gaminimo sąlygomis.

17. Dėl teisės į ilgalaikius pasimatymus teismas nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, kurioje buvo išaiškinta, kad laisvės atėmimo įstaiga neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (pagal pareigas). Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (LVAT 2014 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014).

18. Teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, nustatė, kad dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo į Lukiškių TI-K pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. lapkričio 10 d. (t. I, b. l. 78–78). Lukiškių TI-K administracija atsisakė sudaryti galimybes pareiškėjui gauti ilgalaikį pasimatymą, motyvuodama tuo, kad to nenustato teisės aktai. Teismas sprendė, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog 2015 m. lapkričio 10–18 d. pareiškėjo teisė į ilgalaikį pasimatymą galėjo būti pažeista. Kita vertus, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pasimatymams su sutuoktine jis turėjo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinį sutikimą. Teismas sprendė, kad pareiškėjas tinkamai nerealizavo savo teisės į ilgalaikius pasimatymus, todėl negali būti pripažinta, kad Lukiškių TI-K suvaržė jo teises.

19. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su netinkamu minkštuoju inventoriumi, nes šiuos argumentus teismas vertino kaip abstraktaus pobūdžio.

III. 20. Pareiškėjas D. V. pateikė apeliacinį skundą ir jo papildymą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 18 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti (II t., b. l. 82, 85–87).

21. Pareiškėjas nurodo, kad Konvencijos 3 straipsnis nenumato termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Be to, pareiškėjas nurodo, kad negalėjo kreiptis į teismą anksčiau, nes EŽTT nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad prašė teismo taikyti 4 kv. m (atskaičiavus baldus) vienam asmeniui europietišką standartą, o Lietuvos teisės neprašė taikyti, nes ji prieštarauja EŽTT praktikai. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo argumentus atmetė nemotyvuotai ir nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

22. Papildomuose paaiškinimuose pareiškėjas dar kartą atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nepagrįstai taikė sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą (II t., b. l. 105–106). Pareiškėjas pažymi, kad Lukiškių TI-K neišaiškino pareiškėjui jo teisių, pareigų ir atsakomybės. Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose taip pat nurodo, kad dėl žiaurių kalinimo sąlygų buvo priblokštas (II t., b. l. 107–109). Kalinimo sąlygas pareiškėjas prilygina lėtam žudymui, kankinimui ir gniuždymui.

23. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskaičiavo dienas, kiek konkrečiai pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

24. Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (II t., b. l. 99–102).

25. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą pakartoja dalį argumentų, nurodytų pirmosios instancijos teismui atsiliepime į pareiškėjo skundą. Lukiškių TI-K pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei nepaaiškino, kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

27. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutiko su senaties termino taikymu, nurodydamas, kad Konvencijos 3 straipsnio nuostatos senaties termino nenumato.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos nuostatas, yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas Golder prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Pagal EŽTT praktiką, neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93). Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisėtai ir pagrįstai tenkino atsakovo prašymą ir taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad tokio pobūdžio bylose ieškinio senatis netaikytina, nes ji neįtvirtinta Konvencijos 3 straipsnyje, yra atmetami kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys teismų praktikai.

30. Pareiškėjas tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde nurodo priežastis, kodėl į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo nesikreipė anksčiau. Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K neišaiškino pareiškėjui jam jo teisių ir pareigų, taip pat nurodo, kad EŽTT praktika nėra išversta į lietuvių kalbą.

31. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su EŽTT sprendimais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartoja. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su tuo, kad Lukiškių TI-K nesupažindino pareiškėjo su jo teisėmis, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas prilygino lėtam žudymui, nežmoniškam, kankinamam elgesiui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokio elgesio suvokimui nereikalingos nei teisinės, nei kitokios specialios žinios, nes asmuo neturtinę žalą patiria subjektyviai. Tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-437-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017, 2017 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1081-520/2017 ir kt.).

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė Konvencijos ir europinių standartų dėl 4 kv. m minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui.

33. Administraciniuose teismuose sprendžiant ginčus dėl kalinimo sąlygų ypač svarbios Konvencijos 3 straipsnio nuostatos ir jų turinį pildanti Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje yra konstatavęs, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos netaikant vidaus teisės aktų (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1162-525/2017).

34. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Belgian Linguistic prieš Belgiją, pareiškimo Nr. 1474/62 ir kt.). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo institucijoms (tarp jų ir teismams). Pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją, pareiškimo Nr. 64886/01, taip pat žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017 ir kt.).

35. Atsižvelgdama į šios nutarties 30–31 punktuose pateiktą aiškinimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai vadovavosi nacionalinės teisės aktais inter alia (be kita ko) dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamojo ploto (t. y. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu).

36. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui nebuvo užtikrinta 23 dienas (II t., b. l. 70). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskaičiavo dienas, kada konkrečiai pareiškėjas patyrė žalą. Šio savo argumento pareiškėjas apeliaciniame skunde nedetalizavo, nenurodė, kodėl, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai paskaičiavo dienas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo aspektu (dėl ploto normos reikalavimo laikymosi) patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (I t., b. l. 106–108), pirmosios instancijos teismo skaičiavimo apsirikimų nenustatė, todėl pareiškėjo su tuo susijusius apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

37. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

38. Teisėjų kolegija pastebi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo išaiškinta, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.).

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Dėl priteistinos žalos dydžio remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, taikydamas šioje valstybėje įtvirtintą teisinį reguliavimą bei teismų praktikoje nustatytus kriterijus, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. EŽTT savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad tai, ar priteista suma laikytina pagrįsta yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia (be kita ko) ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje ir į tai, kad pagal nacionalinę sistemą kompensacija paprastai priteisiama ir išmokama greičiau, nei tuomet, kai dėl to spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (žr., pvz., EŽTT 2004 m. spalio 19 d. nutarimą byloje Dubjaková prieš Slovakija, pareiškimo Nr. 67299/01).

40. Atsižvelgdama į šios nutarties 34–35 punktuose pateiktą aiškinimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai yra nemotyvuoti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šį pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas išsamiai argumentuotas ir motyvuotas, nurodant ginčui taikytiną teisę, ginčo teisiniam santykiui aktualią teismų praktiką, taip pat nurodant bylai reikšmingas faktines aplinkybes, aptariant byloje surinktus įrodymus, pateikiant jų teisinį įvertinimą bei išvadas.

42. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė