2026-01-14 Nr. AB-889-3-61-3-06599-2025-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-422-968/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06599-2025-1

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2026 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2025 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 25S242639 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760407126, galiojantį iki 2026 m. gruodžio 5 d., nes su asmeniu nutraukta darbo sutartis.

Pareiškėjas prašė laikinai sustabdyti Sprendimą bent iki jo nuomos sutarties galiojimo pabaigos – 2025 m. gruodžio 15 d. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad (duomenys neskelbtini) piliečiai gali laikinai viešėti Europos Sąjungos teritorijoje iki 90 dienų be vizos. Nedelsiant išvykus iš Lietuvos jis patirtų ženklių finansinių ir profesinių nuostolių, o galimybė tęsti darbo paiešką ir integraciją būtų nepagrįstai apribota. Pareiškėjas Lietuvoje turi susiformavusius socialinius, profesinius ir akademinius ryšius, todėl staigus išvykimas neatitiktų teisingumo ir proporcingumo principų. Laikinas Sprendimo sustabdymas yra būtinas siekiant užtikrinti teisingumo ir proporcingumo principų laikymąsi. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtinas užtikrinti pareiškėjo gyvenimo stabilumą, galimybę laiku vykdyti profesinius įsipareigojimus bei išvengti papildomų finansinių ir laiko sąnaudų dėl naujo laikinojo leidimo gyventi išdavimo.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. lapkričio 27 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą ir sustabdė Sprendimo vykdymą iki bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės joje priimtas sprendimas.

Teismas nurodė, kad nors šioje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, tačiau siekiant išvengti tokio pobūdžio sprendimų priėmimo šios bylos nagrinėjimo metu, tikslinga stabdyti Sprendimo vykdymą. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja sąlygos bei pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnyje, sudarantys prielaidas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones bei sustabdyti Sprendimo, priimto pareiškėjo atžvilgiu, vykdymą iki bus išnagrinėta ši administracinė byla.

III. Atsakovas Departamentas atskiruoju skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį ir netaikyti pareiškėjui reikalavimo užtikrinimo priemonės bei nestabdyti Sprendimo vykdymo iki galutinio teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje įsiteisėjimo, o kitą nutarties dalį palikti galioti.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjo skunde teikiami argumentai nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nagrinėjamoje byloje. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, patvirtinančių, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, pažeidė teisės aktų reikalavimus, nes leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas, konstatavus faktines aplinkybes, kad su pareiškėju nutraukta darbo sutartis. Pareiškėjas neginčija darbo sutarties nutraukimo fakto. Be to, Departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi oficialiais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje esančiais duomenimis, kurių pagrindu konstatuota, kad darbo sutartis su pareiškėju nutraukta 2025 m. spalio 31 d. Nei pareiškėjas, nei teismas nepagrindė, kad pareiškėjo pateiktas skundo reikalavimas yra pagrįstas, todėl nesant šios būtinosios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos reikalavimo užtikrinimo priemonės negali būti pritaikytos.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas skunde nenurodė, jog patirs didelę ir neatitaisomą žalą. Pareiškėjas prašo teismo laikinai sustabdyti Sprendimą bent iki pareiškėjo turimos būsto nuomos sutarties galiojimo pabaigos – 2025 m. gruodžio 15 d., tačiau ši aplinkybė nepagrindžia didelės ir neatitaisomos žalos kilimo galimybių. Pareiškėjas nurodė, kad išvykęs iš Lietuvos šiuo metu patirtų ženklių finansinių ir profesinių nuostolių, o galimybė tęsti darbo paiešką ir integraciją būtų nepagrįstai apribota, tačiau nepateikė įrodymų, kad privalėtų išvykti iš Lietuvos. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo ar įpareigojimo savanoriškai išvykti, taip pat pareiškėjui, vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2018/1806 II priedu, netaikomas reikalavimas turėti vizą kertant valstybių narių išorines sienas, kai buvimo trukmė neviršija 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, nes pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Pareiškėjas ne tik nėra išsiunčiamas (įpareigojamas išvykti), bet, priešingai, net ir panaikinus leidimą laikinai gyventi yra Lietuvos Respublikoje teisėtai.

Atsakovas pažymi, kad net priėmus sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo, pareiškėjas turėtų galimybę tokį sprendimą skųsti ir prašyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl šiuo atveju teismas taikė reikalavimo užtikrinimo priemones nesant tam pagrindo. Nepatogumai, kuriuos pareiškėjas gali patirti nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, negali būti vertinami kaip didelė ir neatitaisoma žala. Tai, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių dėl ginčijamo Sprendimo, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 27 d. nutarties dalies, kuria tenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad yra tikslinga stabdyti Sprendimo vykdymą, siekiant išvengti sprendimų dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos priėmimo šios bylos nagrinėjimo metu.

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria sustabdytas Sprendimo vykdymas iki bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės joje priimtas sprendimas, atskirajame skunde teigia, kad šiuo atveju nėra būtinųjų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų. Be to, pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo ar įpareigojimo savanoriškai išvykti.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog pagal ABTĮ 70 straipsnio, nustatančio sąlygas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje yra išvardytos taikytinos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tarp jų – ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas (3 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja (šia teise) piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pabrėžtina ir tai, kad asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, jog neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti jo interesus (žr., pvz., LVAT 2014 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-735/2014; 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019).

Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo, kuriuo nuspręsta panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760407126, galiojantį iki 2026 m. gruodžio 5 d., nes su asmeniu nutraukta darbo sutartis, galiojimą. Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas grindė tuo, kad nesustabdžius ginčijamo Sprendimo, bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala – pareiškėjas patirs finansinių ir profesinių nuostolių, bus nepagrįstai apribota galimybė tęsti darbo paiešką ir integraciją.

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją (žr., pvz., LVAT 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-798-438/2017), nes reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., LVAT 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-111-463/2024).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, administracinėje byloje priimtą nagrinėti skundo reikalavimą ir byloje esančius duomenis, nesutinka su ginčijama pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi ir joje pateiktu vertinimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, patvirtinančių, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjas šiuo atveju nurodė tik tikėtinas ir į ateitį nukreiptas reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymo pasekmes, kurios, nesant jas pagrindžiančių įrodymų, negali pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, kad pareiškėjas neįrodė, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017; 2023 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-456-442/2023), todėl toks pareiškėjo prielaidomis pagrįstas prašymas negalėjo būti pirmosios instancijos teismo tenkintas.

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju ginčija Departamento Sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o žalos atsiradimą sieja iš esmės ne su ginčijamu Sprendimu, o su galimu pareiškėjo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos. LVAT praktikoje nurodoma, kad aplinkybė, jog yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala (žr., pvz., 2025 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-163-525/2025).

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, jog yra pradėta procedūra dėl pareiškėjo grąžinimo į kilmės šalį / išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Taigi, pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodyti teiginiai dėl, kaip teigiama, didelės žalos atsiradimo, siejami su atsakovo veiksmais, kurie nėra atlikti, nesudaro pagrindo šioje bylos nagrinėjimo stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas gali patirti neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą, ir taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Šioje proceso stadijoje prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, teisėjų kolegijos vertinimu, reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės yra ginamos prevenciškai ir neproporcingai.

Pagal LVAT praktiką, pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-236-502/2024; 2024 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-638-552/2024; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-658-1047/2024; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-616-575/2024).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė vienos iš būtinosios reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygos – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai. Atsižvelgiant į tai, atsakovo atskirasis skundas tenkinamas, ginčijama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo panaikinama, atmetant pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 27 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti pareiškėjo G. K. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis