2017-02-22 Nr. AB-4161-3-65-3-00325-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-237-146/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00325-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 53.4; 59.1.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje prašymą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės tarybai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Panevėžio apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas) 2015 m. rugsėjo 10 d. prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės tarybą (toliau – ir Savivaldybės taryba) artimiausiame posėdyje, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį, pakeisti Savivaldybės tarybos 2015 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. 1-201 „Dėl Antikorupcijos komisijos sudarymo“ (toliau – ir Sprendimas) 1 punktu sudarytos Antikorupcijos komisijos (toliau – Antikorupcijos komisija) sudėtį ir įtraukti į ją ne mažiau kaip 1/3 seniūnaičių.

Pareiškėjas paaiškino, kad atliekant Panevėžio miesto savivaldybės administracinę priežiūrą, buvo nustatyta, jog Savivaldybės taryba 2015 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. 1-201 „Dėl Antikorupcijos komisijos sudarymo“ 1 punktu nusprendė iš 11 narių sudaryti Antikorupcijos komisiją. Vyriausybės atstovo nuomone, Sprendimo 1 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimams ir yra neteisėtas. Remdamasis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 6 dalimi ir 3 straipsnio 14 dalimi, pareiškėjas teigė, kad savivaldybės Antikorupcijos komisijos sudėtyje turi būti ne mažiau kaip 1/3 seniūnaičių. Išanalizavęs Sprendimu sudarytos Antikorupcijos komisijos sudėtį ir vadovaudamasis Panevėžio miesto savivaldybės interneto puslapyje pateikta informacija, Vyriausybės atstovas nustatė, kad Antikorupcijos komisijoje nėra nė vieno seniūnaičio, nors iš 11 narių sudarytoje Antikorupcijos komisijoje jų turėtų būti ne mažiau nei keturi. Pareiškėjui pritaria ir savo nuomonę rašte „Dėl savivaldybių tarybų Etikos komisijos ir Antikorupcijos komisijų sudėties“ pateikia Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija. Atsižvelgęs į tai bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 21 d. teikime Nr. T-25(2.1) „Dėl Panevėžio miesto savivaldybės Antikorupcijos komisijos sudėties pakeitimo“ Panevėžio miesto savivaldybės tarybai pasiūlė artimiausiame posėdyje, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį, svarstyti Sprendimo 1 punkto pakeitimo klausimą, tačiau atsakovas artimiausiame posėdyje, kuris vyko 2015 m. rugpjūčio 27 d., šio Vyriausybės atstovo teikimo nesvarstė. Pareiškėjas pranešimo per 10 dienų apie atsisakymą patenkinti teikimą ar prašymo pratęsti šio teikimo įvykdymo terminą negavo.

Teismo posėdyje pareiškėjo Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje atstovas palaikė prašymą ir prašė jį tenkinti.

Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės taryba prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo nuomone, Vyriausybės atstovo argumentas, kad Antikorupcijos komisijoje turi būti ne mažiau kaip 1/3 seniūnaičių, prieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje įtvirtintai nuostatai, kad gyvenamųjų vietovių bendruomenių ir bendruomeninių organizacijų atstovai, kiti savivaldybės bendruomenės nariai turi sudaryti ne mažiau kaip 1/3 komisijos narių. Pažymėjo, kad šis įstatymas aiškiai apibrėžia seniūnaičio statusą, jo veikimo ribas, atstovavimo principą bei nustato teises ir pareigas. Pareiškėjas, teigdamas, kad Antikorupcijos komisijoje turi būti keturi seniūnaičiai, ženkliai susiaurina bendruomenės atstovavimo principą, nes keturi seniūnaičiai gali atstovauti tik tos seniūnijos, kurioje jie išrinkti, bendruomenės daliai ir nepagrįstai išplečia seniūnaičio teises bei pareigas. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme yra aiškiai apibrėžtos sąvokos, kurios naudojamos, aiškinamos ir vartojamos aiškiai ir tiksliai, o tie patys žodžiai ar posakiai, esantys skirtingose vieno teisės akto dalyse, turėtų būti aiškinami vienodai. Išimtys galimos tais atvejais, kai skirtingas aiškinimas reikalingas dėl rimtų priežasčių, pateikiant svarius argumentus, arba jei pačiame teisės akte nurodyta, kad tam tikras žodis vartojamas kita reikšme. Ši taisyklė užtikrina teisės aiškinimo nuoseklumą ir visuotinumą. Atsakovas teigė, kad atsižvelgiant į tai, jog sąvoka „seniūnaitis“ yra aiškiai apibrėžta ir į tai, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo leidėjas šią sąvoką naudoja kituose įstatymo straipsniuose, norėdamas pabrėžti būtent seniūnaičio statusą (Respublikos vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 6 dalis ir kt.), taip pat į tai, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog savivaldybės tarybos sudaromų komisijų nariais gali būti savivaldybės tarybos nariai, valstybės tarnautojai, ekspertai, gyvenamųjų vietovių bendruomenių ir bendruomeninių organizacijų atstovai, bet ir kiti savivaldybės bendruomenės nariai, Vyriausybės atstovo argumentai aiškiai susiaurina asmenų, galinčių būti Antikorupcinės komisijos nariais, sąrašą.

Pažymėjo, kad Savivaldybės taryba per visuomenės informavimo priemones kreipėsi į Panevėžio miesto bendruomenes ir prašė siūlyti kandidatus, kurie galėtų nešališkai atstovauti miestiečių interesams Etikos bei Antikorupcijos komisijose. Šiaurinės, Vakarinės, Pietinės ir Panevėžio centro vietos bendruomenių tarybos išrinko ir pasiūlė į minėtas komisijas savo kandidatus. Taip pat buvo gauti nevyriausybinių organizacijų ir L. M. pasiūlymai dėl kandidatūrų į komisijas. Iš pateiktų kandidatūrų buvo išrinkti tinkami kandidatai į Antikorupcijos komisiją.

Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju turi būti taikoma expresio unitus est exclusion alterus (vieno paminėjimas reiškia kito pašalinimą) taisyklė, pagal kurią tais atvejais, kai aiškinamoje teisės normoje yra pateiktas baigtinis tam tikrų daiktų sąrašas, negalimas aiškinimas, kad teisės aktų leidėjas omenyje turėjo ir kitus dalykus, kurie sąraše nėra paminėti. Savivaldybės taryba taip pat atkreipė dėmesį, kad teisės normos turinys, jos aiškinimas ir taikymas, išskyrus užsienio teisės aiškinimą ir taikymą, nėra įrodinėjimo dalykas. Be to, teisiniai santykiai yra reguliuojami oficialiai paskelbtais teisės aktais, o ne valstybės institucijų raštais ir išaiškinimais. Valstybės institucijos neturi teisės plečiamai aiškinti savo priimtų teisės aktų, tuo labiau raštais nustatyti imperatyvių teisės normų. Teigė, kad išvadą dėl Antikorupcijos komisijos sudarymo turėtų pateikti Lietuvos savivaldybių asociacija. Atsakovo nuomone, Sprendimo 1 punktas yra teisėtas ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimams.

Teismo posėdyje atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės tarybos atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje prašymą atmetė.

Pirmosios instancijos tesimas nustatė, kad Savivaldybės taryba 2015 m. liepos 30 d. posėdyje svarstė klausimą dėl Antikorupcijos komisijos sudarymo ir balsų dauguma priėmė sprendimą Nr. 1-201 „Dėl Antikorupcijos komisijos sudarymo“, kurio 1 punktu Savivaldybės tarybos kadencijos laikotarpiui sudarė Antikorupcijos komisiją iš vienuolikos narių – septynių Savivaldybės tarybos narių ir keturių gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovų. Vyriausybės atstovas, išnagrinėjęs šios komisijos sudėtį, ir nustatęs, kad joje nėra nei vieno seniūnaičio, 2015 m. rugpjūčio 21 d. teikime Nr. T-25(2.1) pasiūlė artimiausiame Savivaldybės tarybos posėdyje apsvarstyti Sprendimo 1 punkto pakeitimo klausimą. Atsakovas artimiausiame posėdyje šio Vyriausybės atstovo teikimo nesvarstė, pareiškėjas pranešimo apie atsisakymą patenkinti teikimą ar prašymo pratęsti teikimo įvykdymo terminą negavo, todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kreipėsi į teismą.

Teismas, išanalizavęs Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 1 ir 6 dalis, padarė išvadą, kad šis įstatymas nenustato konkretaus Savivaldybės tarybos sudaromos Antikorupcijos komisijos narių skaičiaus. Savivaldybės tarybai suteikta teisė savarankiškai nuspręsti, kiek asmenų sudarys Antikorupcijos komisiją, tačiau ji, nustatydama Antikorupcijos komisijos narių skaičių bei skirdama į ją konkrečius asmenis iš savivaldybės tarybos narių, valstybės tarnautojų, ekspertų ir gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovų, bendruomeninių organizacijų atstovų, kitų savivaldybės bendruomenės narių, privalo laikytis imperatyvaus Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 6 dalies reikalavimo ir užtikrinti, kad gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovų asmenų skaičius minėtoje komisijoje sudarytų ne mažiau kaip 1/3 jos narių.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnis apibrėžia, jog gyvenamosios vietovės bendruomenė yra savivaldybės gyvenamosios vietovės (jos dalies arba kelių gyvenamųjų vietovių) gyventojai, susieti bendrais gyvenimo kaimynystėje poreikiais ir interesais ir tenkindami šiuos poreikius ir interesus veikiantys įvairiomis tiesioginio dalyvavimo formomis (susirinkimas, viešas svarstymas, apklausa, veikla per savo atstovus, bendruomeninės organizacijos ir kt.), o seniūnaitis yra gyvenamosios vietovės ar jos dalies bendruomenės išrinktas atstovas, turintis šio įstatymo nustatytas teises ir pareigas (12, 14 dalys).

Savivaldybės tarybos, kaip vienos iš vietos savivaldybėje veikiančios institucijos, veikla yra priskiriama viešosios teisės reguliavimo sričiai, kurioje galimas tik teisės aktuose nurodytas subjektų veikimas. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte yra įtvirtintas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, reiškiantis, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas nustato, jog savivaldos laisvę bei savarankiškumą riboja teisės aktai, o savivaldybių tarybų veikla negali prieštarauti įstatymų reikalavimams (2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Atsižvelgus į tai, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 6 dalies nuostata, jog vietos savivaldybės tarybos sudaromoje antikorupcijos komisijoje gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovai turi sudaryti ne mažiau kaip 1/3 komisijos narių, yra suformuluota kaip imperatyvaus pobūdžio teisės norma, ji yra privaloma ją įgyvendinančiam subjektui – Savivaldybės tarybai.

Teismas padarė išvadą, kad šioje teisės normoje nėra įtvirtinta nuostatų, imperatyviai nustatančių, kad seniūnaičių skaičius Antikorupcijos komisijoje sudarytų ne mažiau kaip 1/3 jos narių, ir sprendė, kad privalomai įtraukti į Antikorupcijos komisijos sudėtį seniūnaičius Savivaldybės tarybai būtų kilusi, jei šis reikalavimas būtų imperatyviai nustatytas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 6 dalies nuostatoje. Nagrinėjamu atveju, šioje normoje imperatyviai nustatyta, kad Antikorupcijos komisijoje gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovai turi sudaryti ne mažiau kaip 1/3 komisijos narių, o tai leidžia daryti išvadą, kad šioje normoje įtvirtinta Savivaldybės tarybos pareiga įtraukti į Antikorupcijos komisijos sudėtį 1/3 gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovų ir suteikia Savivaldybės tarybai diskreciją nuspręsti, kokius gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovus pasirinkti.

Įgyvendindamas šią teisę, atsakovas per visuomenės informavimo priemones kreipėsi į Panevėžio miesto bendruomenes ir prašė siūlyti kandidatus, kurie galėtų nešališkai atstovauti Panevėžio miesto gyventojų interesams, vertino Šiaurinės, Vakarinės, Pietinės ir Panevėžio centro bendruomenių pasiūlytus kandidatus ir Savivaldybės tarybos 2015 m. liepos 30 d. posėdyje iš pateiktų kandidatūrų išrinko pasirinktus kandidatus į Antikorupcijos komisiją sudėtį.

Teismas pažymėjo, kad savivaldybė yra įstatymo nustatytas valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio bendruomenė turi Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per to valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų išrinktą savivaldybės tarybą. Savivaldybės bendruomenė yra savivaldybės nuolatiniai gyventojai, bendrais viešaisiais poreikiais, interesais ir savivaldos teisiniais santykiais susieti su savivaldybės taryba ir kitais viešojo administravimo funkcijas atliekančiais savivaldybės subjektais.

Gyvenamosios vietovės bendruomenė – tai savivaldybės gyvenamosios vietovės (jos dalies arba kelių gyvenamųjų vietovių) gyventojai, susieti bendrais gyvenimo kaimynystėje poreikiais ir interesais ir tenkindami šiuos poreikius ir interesus veikiantys įvairiomis tiesioginio dalyvavimo formomis (susirinkimas, viešas svarstymas, apklausa, veikla per savo atstovus, bendruomeninės organizacijos ir kt.). Seniūnaičio statusą apibrėžiančio Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iš seniūnijos aptarnaujamos teritorijos gyvenamųjų vietovių ar jų dalių yra sudaromos seniūnaitijos, o pagal to paties straipsnio 2 dalį, seniūnaitijų gyventojai šio įstatymo nustatyta tvarka renka gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovus – seniūnaičius.

Seniūnaičio teises ir pareigas nustato Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 34 straipsnis, o 35 straipsnis įtvirtina seniūnaičių sueigos veiklos tvarką, apibrėžia seniūnaičių sueigos kompetenciją. Teismas pažymėjo, kad sisteminis nurodytų Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme įtvirtintų nuostatų, apibūdinančių gyvenamosios vietovės bendruomenės ir seniūnaičio sampratas, bei Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje nustatyto reikalavimo, keliamo Antikorupcijos komisijos sudėčiai, vertinimas leidžia daryti išvadą, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje nustatytas reikalavimas, jog Antikorupcijos komisijoje gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovai sudarytų ne mažiau kaip 1/3 komisijos narių, apima platesnį bendruomenės konkrečioje savivaldybės teritorijoje atstovavimo principą.

Teismas nekvestionavo, kad seniūnaitis yra gyvenamosios vietos bendruomenės atstovas, tačiau pažymėjo, kad gyvenamosios vietovės bendruomenės samprata yra daug platesnė, apimanti didesnį ratą gyvenamosios vietovės (jos dalies arba kelių gyvenamųjų vietovių) gyventojų, kurie tenkindami bendrus gyvenimo kaimynystėje poreikius ir interesus tiesioginio dalyvavimo formomis (susirinkimas, viešas svarstymas, apklausa, veikla per savo atstovus, bendruomeninės organizacijos ir kt.) dalyvauja vietos savivaldoje.

Atsižvelgdamas į tai, ką išdėstė, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir vadovaudamasis išdėstyta teisės normų analize, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Savivaldybės taryba 2015 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. 1-201 „Dėl antikorupcijos komisijos sudarymo“ teisėtai sudarė 1 punkte nurodytos sudėties Antikorupcijos komisiją, todėl nėra pagrindo įpareigoti atsakovą artimiausiame posėdyje pakeisti Sprendimo 1 punktu sudarytos Antikorupcijos komisijos sudėtį ir įtraukti į ją ne mažiau kaip 1/3 seniūnaičių.

III. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Panevėžio apskrityje pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti atsakovą artimiausiame posėdyje, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį, pakeisti Sprendimo 1 punktu sudarytos Antikorupcijos komisijos sudėtį ir įtraukti į ją ne mažiau kaip 1/3 seniūnaičių.

Apeliantas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi jis buvo priimtas netinkamai taikant bei aiškinant teisės normas. Vyriausybės atstovas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad teismas teisingai pastebėjo, jog Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 6 dalies nuostata, kad vietos savivaldybės tarybos sudaromoje Antikorupcijos komisijoje gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovai turi sudaryti ne mažiau kaip 1/3 komisijos narių, yra suformuluota kaip imperatyvaus pobūdžio teisės norma ir yra privaloma Savivaldybės tarybai, tačiau klaidingai interpretuodamas įstatymo sąvokas, prieštarauja ankstesniam teiginiui ir daro išvadą, kad iš aptartos teisės normos matyti, jog joje nėra įtvirtinta nuostatų, imperatyviai nustatančių, kad seniūnaičių skaičius Antikorupcijos komisijoje sudarytų ne mažiau kaip 1/3 jos narių. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiga privalomai įtraukti į Antikorupcijos komisijos sudėtį seniūnaičius savivaldybės tarybai būtų kilusi, jeigu šis reikalavimas būtų imperatyviai nustatytas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo15 straipsnio 6 dalyje, tačiau būtent toks reikalavimas joje ir yra nustatytas.

Apeliantas pažymi, kad teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo pakeitimų rengėjo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išaiškinimą, jog rengiant ir priimant minėto įstatymo pakeitimus, buvo siekiama įtvirtinti nuostatą, kad būtent gyvenamosios vietos bendruomenės atstovai – seniūnaičiai – Antikorupcijos komisijoje turi sudaryti 1/3 komisijos narių.

Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės taryba prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d., sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas savo poziciją iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas nustato, jog savivaldos laisvę bei savarankiškumą riboja teisės aktai, o savivaldybių tarybų veikla negali prieštarauti įstatymų reikalavimams. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte yra įtvirtintas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, reiškiantis, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. To paties įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje nėra įtvirtinta nuostatų, imperatyviai nustatančių, kad seniūnaičių skaičius Antikorupcijos komisijoje sudarytų ne mažiau kaip 1/3 jos narių.

Atsakovas nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo pakeitimų rengėjo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išaiškinimą, jog rengiant ir priimant minėto įstatymo pakeitimus, buvo siekiama įtvirtinti nuostatą, kad būtent gyvenamosios vietos bendruomenės atstovai – seniūnaičiai – Antikorupcijos komisijoje turi sudaryti 1/3 komisijos narių. Remdamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, 13 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Savivaldybės taryba pažymi, kad vykdydami teisingumą teisėjai ir teismai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo; teisėjai ir teismai sprendžia administracines bylas remdamiesi įstatymais ir tokiomis sąlygomis, kurios nesudaro galimybių teisėjui veikti iš šalies; vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, o į šio teismo biuletenyje paskelbtuose sprendimuose, nutarimuose ir nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus. Be to, teisės normos turinys, jos aiškinimas ir taikymas, išskyrus užsienio teisės aiškinimą ir taikymą, nėra įrodinėjimo dalykas. Pažymi, kad teisiniai santykiai yra reguliuojami oficialiai paskelbtais teisės aktais, o ne valstybės institucijų raštais ir išaiškinimais. Valstybės institucijos neturi teisės plečiamai aiškinti savo priimtų teisės aktų, tuo labiau raštais nustatyti imperatyvių teisės normų. Teigia, kad Sprendimo 1 punktas yra teisėtas ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimams.

IV. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Panevėžio apskrityje Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė 2017 m. vasario 7 d. prašymą, kuriame nurodė, kad atsižvelgdamas į tai, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo redakcija ir Panevėžio miesto savivaldybės taryba iš esmės įvykdė Vyriausybės atstovas Panevėžio apskrityje prašymą, todėl pareiškėjas atsisako pirmosios instancijos teismui pateikto prašymo ir apeliacinio skundo, pateikto dėl Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą, kuriame nurodė, kad atsisako savo prašymo, paduoto pirmosios instancijos teismui ir apeliacinio skundo, pateikto dėl Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo teisė administracinėje byloje atsisakyti teismui paduoto skundo (prašymo) yra įtvirtinta Administracinių bylų teisenos įstatymo 52 straipsnyje, pagal kurį pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu pareiškėjas atsisakė skundo (prašymo), išskyrus šio įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje numatytus atvejus. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 2 dalį, teismas gali nepriimti šio straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų (prokurorų, administravimo subjektų, valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų, kurie kreipiasi į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai) paduoto pareiškimo atsisakymo, jeigu tai prieštarauja įstatymui ar viešajam interesui arba pažeidžia kieno nors teises ar įstatymų saugomus interesus.

Aptarto Administracinių bylų teisenos įstatymo normos yra skirtos administracinei bylai nagrinėti pirmosios instancijos teisme, tačiau pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 133 straipsnį, šios taisyklės yra taikomos ir apeliaciniame procese. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, gavęs pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą, gali nutraukti bylą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 3 punktą. Jei toks procesinis veiksmas atliekamas administracinę bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2993/2011; 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-657/2014).

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Panevėžio apskrityje 2017 m. vasario 9 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė 2017 m. vasario 7 d. prašymą, kuriame nurodė, kad atsisako savo prašymo, paduoto pirmosios instancijos teismui, taip pat apeliacinio skundo, pateikto dėl Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo. Pareiškėjo 2017 m. vasario 7 d. prašymas laikytinas pirmosios instancijos teismui pateikto prašymo atsisakymu. Šį prašymą pateikė tinkamai įgaliotas atstovas, prašyme yra nurodyta pirmosios instancijos teismui pateikto prašymo atsisakymo priežastis – atsakovas įvykdė Vyriausybės atstovo prašymą. Kitų proceso dalyvių, galėjusių skųsti pirmosios instancijos teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą, nėra.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pareiškėjo prašymas iš esmės atitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus, byloje nėra duomenų, kad administracinės bylos nutraukimas pažeistų viešąjį interesą ar kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, t. y. nėra kliūčių, dėl kurių Vyriausybės atstovo prašymo atsisakymas negalėtų būti priimtas, pareiškėjo prašymo atsisakymą priima. Todėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimas naikintinas, o administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje prašymą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės tarybai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus nutrauktina, primenant pareiškėjui, kad atsisakęs prašymo, jis antrą kartą nebeturės teisės kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 102 straipsnio 3 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 101 straipsnio 3 punktu, 102 straipsnio 3 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje prašymo ir apeliacinio skundo atsisakymą priimti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikinti.

Administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje prašymą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės tarybai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas