2025-06-12 Nr. AB-10255-3-66-3-00004-2025-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. R-3-815/2025

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00004-2025-1

Procesinio sprendimo kategorija 5.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ivetos Pelienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Simonai Mockutei,

dalyvaujant pareiškėjo Piliečių referendumo iniciatyvinės grupės atstovui Z. V.,

atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos atstovei I. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Piliečių referendumo iniciatyvinės grupės skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Piliečių referendumo iniciatyvinė grupė (toliau – ir pareiškėjas, Grupė) kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK) 2025 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. Sp-109 (toliau – ir Sprendimas „Dėl piliečių referendumo iniciatyvinės grupės iniciatyvos dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio papildymo ketvirta dalimi“), kuriuo atsisakyta registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę dėl privalomojo referendumo paskelbimo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos papildymo.

2. Pareiškėjas skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir pažeidžia piliečių teisę tiesiogiai dalyvauti valstybės valdyme.

2.2. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2014 m. liepos 11 d. nutarimu, siūloma referendumo nuostata nepažeidžia jokių materialiųjų apribojimų, nes nekeičia valstybės nepriklausomybės, nekeičia demokratinės santvarkos ar žmogaus teisių apsaugos, nepažeidžia konstitucinės hierarchijos.

2.3. Sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatoms (3 str., 9 str., 147 str., 148 str.).

2.4. VRK viršijo savo kompetenciją, nes VRK kompetencija apsiriboja sprendimo atitikties Konstitucijai ir įstatymo reikalavimams vertinimu, VRK negali iš anksto spręsti dėl referendumu siūlomo sprendimo turinio teisėtumo ar jo galimo prieštaravimo Konstitucijai. Sprendimu VRK vertino turinio konstitucingumą, kurį gali atlikti tik Konstitucinis Teismas.

2.5. Sprendimas apriboja Tautos teisę spręsti dėl Konstitucijos normos keitimo, nors formuluotė nėra dviprasmiška, atitinka konstitucinį stilių, neturi akivaizdaus prieštaravimo Konstitucijos branduoliui.

2.6. Siūloma pataisa nėra įstatymo leidyba – tai konstitucinės normos formavimas.

2.7. Konstitucijos 23 straipsnio papildymas įtvirtina konstitucinį principą dėl tam tikros nuosavybės apsaugos, o ne nustato konkrečius mokesčių tarifus ar lengvatas. VRK neteisingai traktuoja siūlomą pataisą kaip mokesčių reguliavimo priemonę, siūloma pataisa yra ne mokestinė, bet konstitucinė nuostata, įtvirtinanti papildomą asmens nuosavybės neliečiamumo apsaugą.

2.8. Siūlomas Konstitucijos 23 straipsnio 4 dalies tekstas (Nuosavas piliečio nekilnojamasis turtas Lietuvos Respublikos teritorijoje neapmokestinamas) yra trumpas, aiškus ir vienareikšmiškas, ši formuluotė atitinka Lietuvos Respublikos referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.

3. Atsakovas VRK atsiliepime į skundą prašo jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Grupės pateiktas sprendimo tekstas neatitinka Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų referendumui teikiamo sprendimo turiniui, t. y. neatitinka iš Konstitucijos kylančių reikalavimų dėl išimtinės Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) kompetencijos nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio lengvatas (neapmokestinimą) (Konstitucijos 9 str. 1 d., 67 str. 15 d., 127 str.); Grupės pateiktas sprendimo tekstas nėra aiškus tiek savo apimties, tiek jos įgyvendinimo prasme, nes piliečių nekilnojamojo turto apmokestinimą reglamentuoja atskiri įstatymai – Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas, Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymas, t. y. jis apima skirtingų (nesusijusių) įstatymų taikymo sritį.

4.2. VRK nagrinėjamu atveju vykdė jai Referendumo konstituciniu įstatymu numatytas pareigas vertinti Grupės referendumui teikiamo sprendimo atitiktį Konstitucijai ir savo įgaliojimų neviršijo. Tokie VRK veiksmai, priimant Sprendimą, negali būti vertinami kaip Tautos suverenios galios suvaržymas.

4.3. Grupės siūlomoje nuostatos turinyje esamas žodis „neapmokestinamas“ liudija, kad minima nuostata siekiama, jog nuosavam piliečio nekilnojamam turtui neturėtų būti paskirti jokie mokesčiai, t. y. turi būti taikoma mokestinė lengvata – neapmokestinimas/atleidimas nuo mokesčio. Valstybiniai mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai yra teisės subjektams nustatyta piniginė prievolė valstybei, o tai, kad jie turi būti nustatyti Seimo priimamu įstatymu yra svarbi asmens teisių apsaugos garantija.

4.4. Pareiškėjo argumentai, kad VRK netiksliai interpretuoja Konstitucinio Teismo nutarimus, minimus Sprendime, nes, pareiškėjo manymu, juose pateiktas Konstitucinio Teismo aiškinimas, kad pagal Konstituciją valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus gali nustatyti tik Seimas ir tik įstatymu, kad pagal Konstituciją referendumu negali būti priimami įstatymai dėl valstybinių mokesčių ir kitų privalomų mokėjimų nustatymo, neva yra aiškinamojo, o ne rezoliucinio pobūdžio, yra nepagrįsti, nes VRK, priimdama Sprendimą, atsižvelgė į suformuotą Konstitucinio Teismo doktriną, kad pagal Konstituciją referendumu negali būti priimami įstatymai dėl privalomų mokėjimų nustatymo, o privalomus mokėjimus gali nustatyti tik Seimas ir tik įstatymu.

4.5. Pareiškėjas netinkamai supranta ir aiškina Konstitucijos nuostatas (69 str. 4 d., 148 str.). Konstitucijos 69 straipsnio 4 dalies nuostata „Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos gali būti priimamos ir referendumu“ nėra taikytina, nes ji, atsižvelgiant į Konstitucijos skirsnį, kuriame ši nuostata įtvirtinta (V skirsnis „Seimas“) reiškia, kad referendumu gali būti priimamos Seimo priimamų įstatymų pagal jam nustatytą kompetenciją nuostatos.

4.6. Grupė teikia ne Seimo įstatymų, nustatančių piliečių nuosavo nekilnojamo turto apmokestinimą / neapmokestinimą papildymą/keitimą (Žemės mokesčio įstatymas, nekilnojamo turto mokesčio įstatymas), o inicijuoja Konstitucijos 23 straipsnio papildymą. Konstitucijos 148 straipsnis kalba apie Konstitucijos 1 straipsnio nuostatos, pirmojo skirsnio „Lietuvos valstybė“ bei keturioliktojo skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų keitimą referendumu, o nagrinėjamu atveju Grupės siūlė ne keisti jau esamą konkrečią Konstitucinę nuostatą, o siūlė papildyti Konstitucijos 23 straipsnį nauja 4 dalimi, kuris yra įtvirtintas antrame skirsnyje „Žmogus ir valstybė“.

4.7. VRK, priimdama Sprendimą, vadovavosi Konstitucinio Teismo nutarimais, kuriuose išaiškinta, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta Seimo prerogatyva nustatyti mokesčius. Konkrečią mokestinę nuostatą dėl piliečių nekilnojamo turto neapmokestinimo, t. y. mokesčio lengvatos (0 mokesčio tarifo nustatymo) įtvirtinus Konstitucijoje, būtų pažeista Konstitucijos nuostatų darna, tai prieštarautų 67 straipsnio 15 dalyje, 127 straipsnyje įtvirtintoms nuostatoms.

4.8. Grupės siūlomas Konstitucijos papildymas VRK nariams kėlė neaiškumų ir jos apimties ir įgyvendinimo prasme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

II. 5. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VRK Sprendimo, kuriuo atsisakyta registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę dėl privalomojo referendumo paskelbimo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos papildymo, pagrįstumo ir teisėtumo.

Dėl VRK įgaliojimų atlikti piliečių referendumo iniciatyvinės grupės siūlomo projekto turinio teisėtumo patikrą

6. Pareiškėjas skunde išreiškė požiūrį, kad VRK viršijo savo kompetenciją, nes VRK kompetencija apsiriboja įstatymo projekto atitikties Konstitucijai ir įstatymo reikalavimams vertinimu, VRK negali iš anksto spręsti dėl referendumu siūlomo sprendimo turinio teisėtumo ar jo galimo prieštaravimo Konstitucijai. Sprendimu VRK vertino turinio konstitucingumą, kurį gali atlikti tik Konstitucinis Teismas.

7. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl tokio pobūdžio VRK įgaliojimų jau yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2021 m. spalio 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. R-17-261/2021. Minėtame sprendime LVAT konstatavo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad vienas iš VRK uždavinių – organizuoti ir vykdyti referendumus. Vyriausioji rinkimų komisija, vykdydama referendumus, registruoja piliečių iniciatyvinę grupę referendumui surengti, išduoda piliečių parašų rinkimo lapus (Įstatymo 3 str. 6 d. 1 p.).

Komisija savo veikloje vadovaujasi, be kita ko, Konstitucija, šiuo, Referendumo ir kitais įstatymais bei teisės aktais (Įstatymo 4 str. 1 d.). Konstitucinis Teismas 2014 m. liepos 11 d. nutarime nurodė, kad visi teisės subjektai, inter alia (be kita ko) rinkimų (referendumų) organizavimo institucijos, referendumų iniciatyvinės ir kitos piliečių grupės, yra saistomi Konstitucijos, turi jos laikytis ir nepažeisti. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime nurodyta ir tai, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtintas Komisijos įgaliojimas registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę aiškintinas kaip reiškiantis, kad Vyriausioji rinkimų komisija privalo vertinti, ar piliečių referendumo iniciatyvinė grupė laikosi įstatymų nustatytų reikalavimų referendumui siūlomiems įstatymų projektams, inter alia (be kita ko) ar Konstitucijos pakeitimo įstatymo projektą, paiso reikalavimų Konstitucijos pataisomis nepažeisti jos nuostatų darnos, laikytis materialiųjų Konstitucijos keitimo apribojimų, ir atsisakyti įregistruoti tokią piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, kurios referendumui siūlomas projektas šių reikalavimų neatitinka.

Kitaip aiškinant aptartąjį Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatyme nustatytą šios komisijos įgaliojimą būtų paneigta to paties įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta Vyriausiosios rinkimų komisijos pareiga savo veikloje vadovautis Konstitucija ir įstatymais bei kitais teisės aktais. VRK, spręsdama, ar piliečių referendumo iniciatyvinės grupės laikosi nustatytų reikalavimų, referendumui siūlomą įstatymo projektą vertina ir reikalavimų, kylančių iš Teisėkūros pagrindų įstatymo, kaip specialaus įstatymo, kuriuo reguliuojama norminių teisės aktų rengimo tvarka, kontekste.

Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo, nustatančio teisėkūros principus, teisėkūros stadijas bei reglamentuojančio valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kitų teisėkūroje dalyvaujančių asmenų teises ir pareigas, 1 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad referendumui siūlomas įstatymo ar kito teisės akto projektas turi atitikti įstatyme nustatytus reikalavimus, be kita ko, keliamus teisės akto projekto turiniui. Prie pastarųjų visų pirma priskirtini teisėkūros principai, išreiškiantys imperatyvius reikalavimus, keliamus teisėkūroje dalyvaujantiems subjektams, siekiant sukurti vientisą, nuoseklią, darnią ir veiksmingą teisės sistemą.

Šiuo aspektu Konstitucinis Teismas 2014 m. liepos 11 d. nutarime taip pat yra pažymėjęs, kad Teisėkūros pagrindų įstatyme nustatyti reikalavimai, taikomi siūlomo referendumu priimti įstatymo ar kito teisės akto, taigi ir Konstitucijos pakeitimo įstatymo, projekto formai, struktūrai, turiniui ir kalbai; rengiant teisės aktų projektus turi būti vadovaujamasi teisėkūros principais, inter alia (be kita ko) iš jų kylančiais reikalavimais teisės aktų, taigi ir siūlomų referendumui, projektų turiniui; pagal sistemiškumo principą teisės normos privalo derėti tarpusavyje: siūlomas priimti teisinis reguliavimas turi būti darnus, siūlomo priimti teisės akto projekto nuostatos turi derėti ir su kitų, aukštesnės ir tos pačios teisinės galios, teisės aktų nuostatomis.

Paminėti argumentai pagrindžia išvadą, kad Vyriausioji rinkimų komisija, vykdydama įgaliojimus registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, atlieka ne tik procedūrinio, bet ir materialinio teisinio pobūdžio kontrolės funkcijas ir pripažinusi siūlomų įstatymo nuostatų neatitikimą Konstitucijai bei įstatymams turi teisę ir pareigą atsisakyti registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę.

8. Paminėtina, jog Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymas neteko galios 2022 m. rugsėjo 1 d., tačiau jame paminėtos nuostatos iš esmės buvo įtvirtintos šiuo metu galiojančiame Referendumo konstituciniame įstatyme. Antai, Referendumo konstitucinio įstatymo 22 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, jog VRK priima sprendimus dėl grupės registravimo ar išregistravimo (1 punktas); išduoda grupei piliečių parašų rinkimų lapus, sukuria prieigą prie elektroninės formos piliečių parašų rinkimo lapo (2 punktas); priima sprendimą dėl referendumui siūlomo sprendimo atitikties Konstitucijai ir šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytiems reikalavimams (3 punktas). Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai, taikomi referendumui teikiamo sprendimo turiniui ir formai: 1) referendumui teikiamas sprendimas turi atitikti iš Konstitucijos kylančius reikalavimus. Grupė turi referendumui teikiamą sprendimą suderinti su Konstitucijos nuostatomis; 2) referendumui teikiamas sprendimas turi būti pateikiamas aiškiai, neklaidinti, neapimti kelių tarpusavyje pagal turinį ir pobūdį nesusijusių klausimų, kelių tarpusavyje nesusijusių Konstitucijos pataisų ar įstatymų nuostatų; 3) referendumui teikiamas Konstitucijos pataisos, kito įstatymo projektas turi atitikti Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatyme nustatytus reikalavimus. Dar kartą akcentuotina, kad Vyriausioji rinkimų komisija, vykdydama įgaliojimus registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, atlieka ne tik procedūrinio, bet ir materialinio teisinio pobūdžio kontrolės funkcijas ir pripažinusi siūlomų įstatymo nuostatų neatitikimą Konstitucijai bei įstatymams turi teisę ir pareigą atsisakyti registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę. Taigi, šiuo aspektu VRK veikė pagal Konstitucijos ir Referendumo konstitucinio įstatymo nuostatas.

9. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Sprendimu VRK vertino turinio konstitucingumą, kurį gali atlikti tik Konstitucinis Teismas, akcentuotina, kad VRK ir Konstitucinio Teismo įgaliojimai yra visiškai skirtingi. Pagal Konstituciją, jos 102 straipsnio 1 dalį, ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – Konstitucijai ir įstatymams. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad „Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies negalima aiškinti vien taikant lingvistinį metodą, pažodžiui, kaip esą pateikiančios išsamų, baigtinį teisės aktų, kurių atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (lot. be kita ko) (ir pirmiausia) Konstitucijai, tyrimas ir atitinkamų sprendimų priėmimas Konstitucijoje yra priskirtas Konstitucinio Teismo jurisdikcijai, sąrašą.

Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis aiškintina paisant viso konstitucinio teisinio reguliavimo konteksto, atsižvelgiant inter alia į konstitucinį valdžių padalijimo principą, į Konstitucijoje įtvirtintą Konstitucinio Teismo paskirtį ir vietą teisminę valdžią (ir valstybės valdžią apskritai) vykdančių valstybės institucijų sistemoje, į Konstitucijoje expressis verbis (lot. pažodžiui) įtvirtintą konstitucinių įstatymų (pagal Konstituciją turinčių aukštesnę teisinę galią už paprastuosius įstatymus) institutą, į Konstitucijos nuostatas, pagal kurias įstatymai (jų nuostatos) ar kiti teisės aktai gali būti priimami ir referendumu (Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalis, 69 straipsnio 4 dalis, 71 straipsnio 3 ir 4 dalys), į Respublikos Prezidento konstitucinę pareigą daryti visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų (Konstitucijos 77 straipsnio 2 dalis), į Vyriausybės konstitucinę pareigą vykdyti įstatymus, Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo bei Respublikos Prezidento dekretus (Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas), į Konstitucijos viršenybės bei konstitucinį teisinės valstybės principus, suponuojančius, be daugelio kitų dalykų, visų teisės aktų hierarchiją ir iš jos kylantį draudimą žemesnės galios teisės aktuose nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (be abejo, pirmiausia pačioje Konstitucijoje), bei taikyti teisės aktus, prieštaraujančius aukštesnės galios teisės aktams, taip pat galimybę minėtų reikalavimų neatitinkančius teisės aktus (jų dalis) šalinti iš teisės sistemos, taigi atsižvelgiant į konstitucinės teisminės kontrolės, kaip konstitucinio instituto, paskirtį ir ją įtvirtinančių Konstitucijos nuostatų kontekstinę prasmę.

Šitaip viso konstitucinio teisinio reguliavimo kontekste aiškinant Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį konstatuotina, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas turi išimtinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar bet kuris Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės aktas, taip pat bet kuris referendumu priimtas aktas (jo dalis) neprieštarauja bet kuriam aukštesnės galios aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, būtent: ar bet kuris konstitucinis įstatymas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, ar bet kuris įstatymas (jo dalis), taip pat Seimo statutas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams, ar bet kuris Seimo poįstatyminis teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, Seimo statutui, ar bet kuris Respublikos Prezidento aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, ar bet kuris Vyriausybės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams“.

Kartu paminėtina, kad Konstitucinis Teismas atlieka teisės aktų posteriori (lot. paskesnę) konstitucinę kontrolę, jis negali tikrinti ir netikrina teisės aktų projektų atitikties aukštesnės galios teisės aktams. Tuo tarpu VRK atlieka būtent aktų projektų kontrolę, kurią atlikti ją įgalina Konstitucijos ir Referendumo konstitucinio įstatymo nuostatos. Todėl pareiškėjo argumentai, jog Sprendimu VRK vertino turinio konstitucingumą, kurį gali atlikti tik Konstitucinis Teismas, nepagrįsti.

Dėl VRK posėdžio protokolo ir Sprendimo suderinamumo

10. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas nurodė, kad VRK 2025 m. gegužės 22 d. įvykusio posėdžio protokole Nr. P-21, jo 7 psl., nustatyta, kad nutarta priimti „Dėl piliečių referendumo iniciatyvinės grupės iniciatyvos dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio papildymo ketvirta dalimi“. Pareiškėjo atstovo nuomone, tai reiškia, jog VRK nutarė registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę dėl privalomojo referendumo paskelbimo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos papildymo. Tuo tarpu Sprendime, pasak pareiškėjo, visiškai priešingai negu nustatyta minėtame protokole, yra atsisakyta registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę dėl privalomojo referendumo paskelbimo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos papildymo.

11. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu pareiškėjo atstovo požiūriu. VRK 2025 m. gegužės 22 d. įvykusio posėdžio protokole Nr. P-21, jo 7 psl., aiškiai praleistas žodis „sprendimą“, t. y. turėjo būti nustatyta, kad „nutarta priimti sprendimą „Dėl piliečių referendumo iniciatyvinės grupės iniciatyvos dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio papildymo ketvirta dalimi““. Vien tokio žodžio praleidimas nereiškia, kad VRK 2025 m. gegužės 22 d. įvykusio posėdžio protokole Nr. P-21 yra nuspręsta kitaip negu Sprendime. Paminėtina, kad minėtame protokole nustatyta, jog posėdžio pirmininkė teikė balsuoti dėl sprendimo projekto, jog, vadovaujantis Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsniu, 11 straipsnio 3 ir 4 dalimis ir atsižvelgus į šio sprendimo projekte pateikiamus argumentus, buvo siūloma neregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinės grupės dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio papildymo ketvirta dalimi, taip pat nurodyta, kad būtent už tokį projektą balsavo 10 narių, prieš balsavo 1 narė, o susilaikė 2 nariai. Vadinasi, iš VRK 2025 m. gegužės 22 d. įvykusio posėdžio protokolo Nr. P-21 matyti, kad VRK narių daugumos valia buvo priimtas sprendimas, kuriuo atsisakyta registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę dėl privalomojo referendumo paskelbimo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos papildymo.

Dėl Sprendimo teisėtumo

12. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas nėra teisėtas, nes siūlomas Konstitucijos 23 straipsnio 4 dalies tekstas (Nuosavas piliečio nekilnojamasis turtas Lietuvos Respublikos teritorijoje neapmokestinamas) yra trumpas, aiškus ir vienareikšmiškas, ši formuluotė atitinka Lietuvos Respublikos referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Siūloma nuostata įtvirtina konstitucinį principą dėl tam tikros nuosavybės apsaugos, o ne nustato konkrečius mokesčių tarifus ar lengvatas. VRK neteisingai traktuoja siūlomą pataisą kaip mokesčių reguliavimo priemonę, siūloma pataisa yra ne įstatyminė mokestinė, bet konstitucinė nuostata, įtvirtinanti papildomą asmens nuosavybės neliečiamumo apsaugą. Siūloma referendumo nuostata nepažeidžia jokių materialiųjų apribojimų, nes nekeičia valstybės nepriklausomybės, nekeičia demokratinės santvarkos ar žmogaus teisių apsaugos, nepažeidžia konstitucinės hierarchijos.

13. Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendime nėra visiškai korektiškai konstatuojama, kad pagal Konstituciją tik Seimas ir tik įstatymu nustato mokesčius. Pagal Konstituciją tik Seimas, kaip Tautos atstovybė ir kaip įstatymų leidžiamoji valstybės valdžia, t. y. vienintelė iš valstybės valdžios šakų, gali įstatymais nustatyti mokesčius (Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktas, 127 straipsnio 3 dalis). Tačiau konstitucinės jurisprudencijos, jog aukščiausias suverenas – Tauta – negali priimti Konstitucijos pataisų, susijusių su mokesčiais, nėra. Šiuo aspektu minėti Sprendimo argumentai negali būti laikomi korektiškais, pagrindžiančiais Sprendimo rezoliucinę dalį.

14. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, siūlomas Konstitucijos 23 straipsnio 4 dalies tekstas (Nuosavas piliečio nekilnojamasis turtas Lietuvos Respublikos teritorijoje neapmokestinamas) nėra aiškus ir vienareikšmiškas, nes tokia nuostata suponuoja, kad bet koks tik piliečio nekilnojamasis turtas Lietuvoje būtų neapmokestinamas, t. y. tiek žemės ūkio paskirties žemė, kurios kiekvienas pilietis gali turėti iki 500 ha (su išimtimis) (žr. Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis), bet kokie statiniai, kurių skaičius nuosavybės teise nėra ribojamas, ir t. t.

15. Tokia nuostata taip pat sudarytų prielaidas Konstitucijoje įtvirtintų lygiateisiškumo (Konstitucijos 29 straipsnis) ir valstybės geopolitinės orientacijos (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimą) principų prieštaravimui, nes užsienio piliečių (ypač Europos Sąjungos ir Šiaurės Atlanto organizacijos valstybių narių piliečių), kurie Lietuvoje gali turėti ir turi nekilnojamojo turto, nuosavybė būtų apmokestinama, taip be jokio konstitucinio pagrindo diferencijuojant Lietuvos ir užsienio piliečius.

Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. sausio 24 d. nutarime konstatavo, jog materialiniai Konstitucijos keitimo apribojimai kyla iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo ir yra skirti universalioms vertybėms, kuriomis grindžiama Konstitucija, kaip aukščiausioji teisė ir visuomenės sutartis, ir valstybė, kaip bendras visos visuomenės gėris, ginti, taip pat šių vertybių, Konstitucijos nuostatų darnai apsaugoti. Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ inter alia nustatyti konstituciniai Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindai, kurių neįtvirtinus Konstitucijoje Lietuvos Respublika negalėtų būti visateise Europos Sąjungos nare.

Pabrėžtina, kad šie konstituciniai Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindai įtvirtinti Konstitucijoje vykdant referendume pareikštą Tautos valią, kad Lietuvos Respublika būtų Europos Sąjungos narė. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad patys šie pagrindai, Tautos suverenios valios pareiškimas, kaip jų šaltinis, lemia reikalavimą Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 ir 2 straipsnio nuostatas pakeisti ar panaikinti tik referendumu. Minėta, kad Konstitucijos pataisomis negali būti pažeista Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna.

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad pagal Konstituciją, referendumu nepanaikinus minėtų konstitucinių Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindų, įtvirtintų Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1, 2 straipsniuose, negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai. Su Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės geopolitine orientacija yra susijusi pagarba tarptautinei teisei, kuri taip pat yra konstitucinė vertybė.

Nepagrįstai, be jokio konstitucinio pagrindo, diferencijuojant Lietuvos piliečių ir užsienio piliečių (ypač Europos Sąjungos piliečių) teises, būtų nepaisoma ir Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamas atvejis negali būti laikomas vien vidaus situacija – jis susijęs su kapitalo judėjimu, kaip tai suprantama pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 63 straipsnio 1 dalį. Pagal suformuotą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją SESV 63 straipsnio 1 dalyje apskritai draudžiamas kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ribojimas.

Šiuo klausimu svarbu priminti, kad tarp pagal SESV 63 straipsnio 1 dalį draudžiamų priemonių yra tos, kurios gali atgrasyti ne rezidentus investuoti valstybėje narėje arba minėtos valstybės narės piliečius tai daryti kitose valstybėse narėse (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2023 m. spalio 12 d. sprendimą BA (Successions – Politique sociale de logement dans l’Union) byloje C-670/21, EU:C:2023:763, ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi nacionalinės teisės, be kita ko, Konstitucijos, nuostatos, kurios sukuria skirtingą teisinį režimą asmenims vien dėl jų pilietybės ar gyvenamosios vietos, kai toks skirtingas požiūris nėra objektyviai pateisinamas ir proporcingas siekiamam tikslui, laikytinos pažeidžiančiomis laisvo kapitalo judėjimo principą, įtvirtintą Europos Sąjungos teisėje.

Minėta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija, esanti Konstitucijoje įtvirtintų principų bei žmogaus teisių turinio aiškinimo šaltiniu, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo siūloma pataisa sudaro prielaidas paneigti Konstitucijoje įtvirtintus lygiateisiškumo (Konstitucijos 29 straipsnis) ir valstybės geopolitinės orientacijos (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimą) principus, nepagrįstai išbalansuotų Konstitucijos, kaip vientiso ir darnaus akto, sistemą.

16. Atsižvelgiant į išdėstytą, VRK Sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakyta registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę dėl privalomojo referendumo paskelbimo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos papildymo. VRK Sprendimo skunde nurodomais argumentais nėra teisinio pagrindo naikinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 88 straipsnio 1 punktu ir 126 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo Piliečių referendumo iniciatyvinės grupės skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis