2018-09-26 Nr. AB-16888-3-62-3-02435-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-839-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02435-2015-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. K. su skundu ir skundo papildymu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI, Įstaiga), 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2014 m. rugsėjo 9 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d. periodiškai buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose nesudarant tinkamų kalinimo sąlygų ir pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3, 8, 13, 14 straipsnius bei Lietuvos Respublikos nacionalinius teisės aktus.

3. Pareiškėjas nurodė, kad visais šiais laikotarpiais buvo pažeidžiamos jo teisės ir laisvės, nes :

3.1. kamerose jam nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, kadangi maždaug 16 kv. m kamerose buvo laikoma iki 6 asmenų, daug vietos užėmė baldai ir kiti įrenginiai;

3.2. jam buvo skirta miegamoji vieta antrame dviaukštės lovos aukšte, tačiau dėl sveikatos būklės negalėjo užlipti į savo miegamąją vietą, todėl miegojo ant grindų;

3.3. buvo laikomas vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis, dėl ko buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais;

3.4. tualetai nebuvo įrengti atskiroje patalpoje, todėl kamerose kaupėsi nemalonus kvapas, sklido nemalonūs garsai;

3.5. kamerose buvo silpnas vėdinimas, apšvietimas ir šildymas, todėl kamerose trūko oro, buvo blogas kvapas, šaltuoju metų sezonu būdavo šalta, neužtikrintas tinkamas apšvietimas;

3.6. patalpos buvo prastos būklės, nesuremontuotos, sienos, grindys ir lubos itin prastos būklės, todėl byrėjo tinkas, sienos buvo padengtos pelėsiu, augo grybelis;

3.7. skalbimo priemonės jam nebuvo išduodamos nemokamai, todėl rūbus turėjo skalbti kriauklėje šaltu vandeniu, nes į kameras nėra tiekiamas šiltas vanduo;

3.8. tualetinio popieriaus buvo skiriamas vienas rulonas per mėnesį, kurio pakakdavo keturioms dienoms, o papildomo popieriaus išduota nebuvo, todėl pareiškėjui trūko tualetinio popieriaus; jam taip pat nebuvo išduotas dantų šepetėlis, dantų pasta, skutimosi peiliukai, skutimosi putos, dėl ko negalėjo tinkamai laikytis asmeninės higienos;

3.9. sveikatos priežiūra tardymo izoliatoriuje organizuota netinkamai, nebuvo išrašyti būtiniausi medikamentai, nesuteikta būtinoji pagalba, todėl pareiškėjo sveikata pablogėjo;

3.10. ankštas gyvenimo sąlygas jam sunkino ir tai, kad pasivaikščiojimui įrengtuose kiemeliuose buvo skiriama tik viena valanda per parą. Pasivaikščioti buvo vedamas į mažus pasivaikščiojimų kiemelius, kuriuose nebuvo vietos mankštintis, o sportavimo įranga prieinama tik išskirtiniams asmenims, todėl pareiškėjas negalėjo sportuoti ir turėjo gulėti 23 val. per parą;

3.11. nusiprausti duše leidžiama kartą per savaitę 10 minučių, tačiau dušai dažnai tinkamai nefunkcionavo, o vienu metu prausėsi didelis kalinamųjų skaičius, todėl trūko vandens ir jis dažnai likdavo nesiprausęs. Naudojantis dušu persirengimo patalpoje nebuvo užtikrinamas privatumas, nes nebuvo pertvarų ar kabinų, todėl jį galėjo stebėti kiti kalinamieji bei pareigūnės moterys;

3.12. maistas buvo gaminamas ir tiekiamas blogomis sąlygomis, nekokybiškai. Maisto pareiškėjui trūko, o artimųjų siuntinius jam perduoti buvo draudžiama;

3.13. ilgalaikių pasimatymų kambariai kalinimo įstaigoje nebuvo įrengti, ilgalaikiai pasimatymai su sugyventine buvo uždrausti, dėl ko nutrūko jų ryšiai, pareiškėjas negalėjo gyventi seksualinio gyvenimo;

3.14. nebuvo išduodami drabužiai ir avalynė pagal sezoną, todėl pareiškėjas neturėjo tinkamų rūbų ir avalynės. Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo uždrausta turėti pledą, todėl naktimis jautė šaltį; jam išduodama patalynė ir čiužiniai buvo blogos būklės, nešvarūs;

3.15. pareiškėjui nebuvo skirtos piniginės išmokos, be to, buvo atsisakyta pareiškėją įdarbinti, todėl pareiškėjui nuolat trūko pinigų būtiniausioms prekėms įsigyti;

3.16. telefoniniai pokalbiai ir pašto paslaugos nebuvo apmokamos, o pareiškėjas neturėjo galimybių už paslaugas susimokėti, todėl negalėjo tinkamai ginti savo teisių, siųsti skundų į teismą, palaikyti ryšius su išoriniu pasauliu.

4. Minėtos kalinimo sąlygos lėmė sveikatos pablogėjimą, pareiškėjas tapo dirglus, patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius nepatogumus, depresiją, sutriko visavertis gyvenimas, sumenko pasitikėjimas savimi, sumažėjo bendravimo galimybės. Prašė skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo neturtinę žalą.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas su pertraukomis. Pripažino, kad dėl objektyvių priežasčių pareiškėjas atskirais laikotarpiais buvo laikomas kamerose, kuriose buvo mažesnis plotas, nei teisės aktais nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma, tačiau šie pažeidimai susiję su suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t. y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo tardymo izoliatoriaus nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos. Kadangi pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas trumpais laikotarpiais, tai negalėjo sukelti neigiamos įtakos jo fizinei ir psichikos sveikatai.

7. Atsakovas pažymėjo, kad Kauno tardymo izoliatoriaus kameros yra įrengtos taip, kaip reikalauja tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės.

8. Atsakovas paaiškino, kad sanitariniai mazgai kamerose yra atskirti nuo bendro kameros ploto apie 2,1 m aukščio atitvarais, turi duris, sanitariniuose mazguose yra įrengta mechaninė ventiliacija. Kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, yra įrengti atidaromi langai su dvigubais rėmais, taigi kameros vėdinamos per langus. Pažymėjo, kad iš pareiškėjo nebuvo gauta skundų ar pastabų dėl nemalonaus kvapo kamerose, jokių pastabų dėl to neišreiškė ir Kauno visuomenės sveikatos centro specialistai. Kameros ir sanitarinio mazgo švarai palaikyti kalintys asmenys aprūpinami higienos priemonėmis.

9. Atsakovas nurodė, jog Tardymo izoliatoriuje yra įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotai yra nuo 11,22 iki 17,43 kv. m. Pareiškėjui buvo suteikti pasivaikščiojimai, jis galėjo naudotis kiemeliais su sporto įranga.

10. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai apie jo laikymą su rūkančiais asmenimis yra deklaratyvūs, kadangi dėl šių aplinkybių jis turėjo kreiptis į tardymo izoliatoriaus administraciją su prašymu, tačiau jo prašymų nebuvo gauta.

11. Atsakovas paaiškino, kad Kauno tardymo izoliatoriuje yra penkios dušų patalpos, kuriose įrengta 13 dušo kabinų, todėl pareiškėjui buvo užtikrinta teisė nusiprausti po dušu.

12. Atsakovas teigė, jog pareiškėjas higienos priemonėmis buvo aprūpintas.

13. Atsakovas nurodė, kad maitinimas tardymo izoliatoriuje organizuojamas pagal nustatytą reglamentavimą, o pareiškėjo prašymai dėl maitinimo buvo tenkinami, jis buvo maitinamas atsižvelgiant į jo sveikatos būklę.

14. Atsakovas pažymėjo, kad Kauno tardymo izoliatoriuje suimtiesiems ir suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytiems nuteistiesiems leidimai ilgalaikiams pasimatymams nesuteikiami. Tardymo izoliatorius nėra kompetentingas suteikti leidimus trumpalaikiams pasimatymams, kadangi tokį sprendimą turi teisę priimti tik ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis asmuo ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla. Be to, pasimatymas gali įvykti tik sutampant abiejų šalių valiai pasimatyti.

15. Atsakovo teigimu, pareiškėjo psichinė būsena kalint Kauno tardymo izoliatoriuje buvo gera, todėl jo teiginiai dėl patirtos žalos yra nepagrįsti. Mano, kad Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, o nepatogumai dėl nepakankamo gyvenamojo ploto kamerose trumpalaikiai, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Prašė skundo netenkinti.

II. 16. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo G. K. skundą patenkino iš dalies.

17. Teismas pripažino, kad pareiškėjo G. K. teisė, būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis laikino sulaikymo kamerose, buvo pažeista. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Bylos dalį, kurioje buvo prašoma priteisti neturtinę žalą, patirtą dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, paliko nenagrinėtą.

18. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Kauno tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 9 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d. Teismas pažymėjo, kad byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Kauno tardymo izoliatorių atvyko 2014 m. spalio 14 d. ir su pertraukomis buvo laikomas iki 2015 m. gruodžio 1 d. Dėl šių priežasčių pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2014 m. rugsėjo 9 d., buvo atmestos kaip nepagrįstos.

19. Nagrinėdamas pareiškėjo argumentą, kad jam Kauno tardymo izoliatoriuje trūko gyvenamojo ploto, teismas pažymėjo, jog pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. spalio 14 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d. buvo kalinamas šiose kamerose: nuo 2014 m. spalio 14 d. iki 2014 m. spalio 28 d. – kameroje Nr. 210, kurios plotas 16,50 kv. m, ginčo laikotarpiu kameroje buvo laikoma iki 6 asmenų, nuo 2014 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. lapkričio 25 d. – kameroje Nr. 157, kurios plotas 14,55 kv. m, ginčo laikotarpiu kameroje buvo laikoma iki 5 asmenų, nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2015 m. spalio 13 d. – kameroje Nr. 160, kurios plotas 14,61 kv. m, buvo laikoma iki 5 asmenų, nuo 2015 m. lapkričio 17 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d. – kameroje Nr. 140, kurios plotas 14,16 kv. m, buvo laikoma iki 3 asmenų.

20. Teismas nurodė, jog pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, kad kamerose buvo laikoma daugiau asmenų, nei nurodo atsakovo atstovas atsiliepime, tačiau nurodytoms aplinkybėms pagrįsti jokių įrodymų nepateikė. Teismo vertinimu, pareiškėjas pats sau prieštaravo, kadangi skunde nuosekliai nurodė, kad kamerose ginčo laikotarpiu buvo laikoma nuo 3 iki 6 asmenų, tačiau teismo posėdžio metu savo nuomonę pakeitė pažymėdamas, kad kamerose gyveno daugiau nuteistųjų. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais duomenimis apie ginčo laikotarpiu kamerose laikytų asmenų skaičių, todėl jais rėmėsi, o pareiškėjo argumentus šioje dalyje laikė deklaratyviais ir atmestinais. Teismas darė išvadą, kad ginčo laikotarpiu iš viso 10 parų, t. y. nuo 2014 m. spalio 14 d. iki 2014 m. spalio 16 d., nuo 2014 m. spalio 20 d. iki 2014 m. spalio 22 d., nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2014 m. lapkričio 25 d., nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2015 m. spalio 7 d., pareiškėjas buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose pažeidžiant Įsakymo 1.3.1 punkte nustatytą minimalaus 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normą. Pareiškėjui minėtais laikotarpiais kamerose trūko nuo 0,3 iki 0,85 kv. m gyvenamojo ploto.

21. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neturtinę žalą siejo su aplinkybėmis, kad daug vietos užėmė baldai, kiti įrenginiai. Tačiau teismas akcentavo, kad pagal Įsakymo 1.3.1 punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą – 3,6 kv. m – neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tačiau pastebėjo, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Teismo vertinimu, minėtos skundo aplinkybės (dėl oro trūkumo, baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto) yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertino kaip šio pažeidimo dalį.Teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju kamerų ploto reikalavimai buvo pažeisti, todėl minėtas aplinkybes vertino Įsakymo 1.3.1 punkto reikalavimų pažeidimo kontekste.

22. Nagrinėdamas pareiškėjo skundo argumentus, kad jis buvo laikomas kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, teismas vertino, jog iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Higienos norma HN 76:2010) 6 punktą. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas Higienos normos HN 76:2010 14 punkte. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Higienos normos HN 134:2015 7 punkte taip pat numatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

23. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją nesikreipė, ir todėl, atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo šioje dalyje nenustatė.

24. Dėl teisės į pasivaikščiojimus tik vieną valandą per parą į ankštus pasivaikščiojimo kiemelius, kuriuose nebuvo vietos mankštintis, suteikimo teismas akcentavo, kad suimtųjų (nuteistųjų) pasivaikščiojimo gryname ore tvarką nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnis, įtvirtinantis, jog suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir į kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga, tvarkos aprašo 13 punktą, suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikiama teisė kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neneigė, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą, todėl atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo šioje dalyje nenustatyta. Teismas akcentavo ir tai, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui tenkančio pasivaikščiojimo kiemelio ploto normos. Atsakovo atstovas atsilepime pažymėjo, kad įstaigoje yra įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotas nuo 11,08 kv. m iki 17,43 kv. m, dvejuose kiemeliuose įrengta sporto įranga bei teniso kambarys. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjui buvo trukdoma pasinaudoti pasivaikščiojimo kiemeliais, mankštintis.

25. Dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, kamerų vėdinimo, apšvietimo ir šildymo teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-8176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte numatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa, kuri turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pareiškėjas neginčijo aplinkybės, kad sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti sienelėmis, o pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, sanitarinių mazgų izoliuoti nuo gyvenamosios patalpos neprivaloma. Atskiros sanitarinio mazgo ventiliacijos sistemos ir gana aukštos lengvai valomos sienelės įrengimą patvirtina atsakovo atstovo į bylą pateiktos foto nuotraukos.

26. Teismas akcentavo, kad nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų / neveikimo dėl kamerų sanitarinių mazgų izoliavimo nuo gyvenamosios patalpos, negali būti konstatuoti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai, todėl pareiškėjo argumentus šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Panaši nuostata yra įtvirtinta ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Higienos normos HN 134:2015 17 punkte. Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.10 punktą, tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti įrengtas natūralus arba mechaninis vėdinimas. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, yra įrengti atidaromi langai su dvigubais rėmais, kameros vėdinamos per atveriamus langus. Kamerų sanitariniuose mazguose yra įrengta mechaninė ventiliacija. Minėtas aplinkybes patvirtino į bylą pateiktos foto nuotraukos. Teismas akcentavo, kad byloje nenustatyta, kad pareiškėjas neturėjo galimybės atidaryti lango, ar, kad mechaninė ventiliacija neveikė, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis dėl vėdinimo sistemos atitikties teisės aktų reikalavimams. Nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo, pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo kamerų vėdinimo atmetė kaip nepagrįstus.

27. Taip pat pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl netinkamo apšvietimo ir šildymo. Nors į bylą nėra pateikta duomenų apie oro patalpų apšvietimą ar oro temperatūrą, tačiau teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, tačiau visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Kauno visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus ar pareiškėjo kreipimąsi į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją dėl netinkamo apšvietimo ar šildymo (temperatūros) byloje nėra. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl netinkamo apšvietimo ir temperatūros, nenurodė, kokiu pagrindu padarė tokią išvadą, nepateikė jokių medicininių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl jo nurodytų kalinimo sąlygų. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

28. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neturtinę žalą siejo su aplinkybėmis, kad maudytis duše buvo leidžiama tik kartą per savaitę 10 minučių, tačiau dušai dažnai nefunkcionavo, todėl pareiškėjas dažnai likdavo nesiprausęs. Teismas nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr.1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 107 punktą, ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1-209 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo 13, 14 punktus, kiekvienam suimtajam ir nuteistajam suteikiama galimybė 10 minučių pasinaudoti dušu ir, esant atitinkamoms sąlygoms, t. y. kai nuteistųjų ir suimtųjų skaičius didesnis, naudojimosi dušu terminas gali būti pratęstas 10 minučių. Pagal šio aprašo 15 punktą, suimtiesiems ir nuteistiesiems turintiems fizinę negalią, galimybė pasinaudoti dušu pratęsiama 5 minučių. Teismas byloje nenustatė, kad atsakovo atstovas būtų pažeidęs paminėtą teisinį reglamentavimą ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl prausimosi laiko prailginimo ar dėl to, kad jis nespėjo nusiprausti, todėl, teismo vertinimu, suteikti jam ilgesnį prausimosi laiką atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo.

29. Teismas nurodė, kad pareiškėjo argumentus dėl privatumo prausykloje pažeidimo paneigė atsakovo atstovo į bylą pateiktos dušų foto nuotraukos, iš kurių matyti, kad dušai yra atskirti sienelėmis. Tačiau teismas taip pat akcentavo, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nedetalizuoja prausyklų konstrukcinių ypatumų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad nėra pateikta objektyvių duomenų, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus suteikiant pareiškėjui galimybę nusiprausti, todėl pareiškėjo argumentus šioje dalyje atmetė.

30. Pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, kad prausiantis duše jį galėjo stebėti pareigūnės moterys, tačiau nurodytoms aplinkybėms pagrįsti teismui nepateikė jokių įrodymų ir nedetalizavo kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai teismui nesudarė pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismas vertino, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnės jį galėjo stebėti dušo patalpoje, šie pareiškėjo argumentai buvo pagrįsti tik subjektyvia pareiškėjo nuomone ir nebuvo patvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl teismas juos atmetė.

31. Dėl materialinio aprūpinimo teismas pažymėjo, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jam nebuvo išduotas dantų šepetėlis, pasta, skutimosi reikmenys, skutimosi pasta, drabužiai ir avalynė, pagal Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas nuteistųjų aprūpinimo normas bei vadovaujantis Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1-248 patvirtintų Higienos priemonių išdavimo taisyklių 7 punktu, tardymo izoliatoriuje laikomiems nuteistiesiems, laikinai perkeltiems iš kitų įstaigų, minėtų priemonių išdavimas nenumatytas. Teismas akcentavo, jog šiuos daiktus galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl nepakankamo aprūpinimo higienos priemonėmis, apranga ir avalyne buvo atmestos ir negalėjo būti pagrindu neturtinei žalai atsirasti.

32. Nagrinėdamas pareiškėjo argumentus, susijusius su tuo, kad per mėnesį pareiškėjui buvo išduodamas tik vienas rulonas tualetinio popieriaus, teismas nurodė, jog vadovaujantis Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis nuteistųjų aprūpinimo normomis, per mėnesį vienam vyrui, be kita ko, skiriamas vienas rulonas tualetinio popieriaus. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas Kauno tardymo izoliatoriaus neteisėto veikimo ar neveikimo šioje dalyje nenustatė.

33. Dėl pareiškėjui neskirtų išmokų, dėl kurių jis negalėjo įsigyti asmeninių higienos priemonių ir rašyti laiškų, teismas pažymėjo, kad nuteistųjų ir suimtųjų teisė į jose nurodytas išmoką bei pašalpą nėra absoliuti, o yra sąlygojama atitinkamų Kalėjimų departamento direktoriaus nustatytų kriterijų atitikimo (kalbant apie Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 7 dalyje paminėtą iki 0,3 bazinių socialinių išmokų dydžio išmoką (nuteistiesiems)) ir sąlygų, nustatytų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 patvirtintame Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 7 punkte (nuteistiesiems ir suimtiesiems), buvimo. Teismas nurodė, jog nurodytose teisės normose yra nustatyti tik maksimalūs aptariamų išmokos ir pašalpos dydžiai ir kalbama tik apie galimybę, o ne prievolę mokėti šias išmokas ir pašalpas. Pagal Aprašo 7.1 punktą, nuteistiesiems, perkeltiems į tardymo izoliatorių iki 15 parų pagal SVĮ 12 straipsnio 3 dalies 1 punktą, pašalpos nemokamos. Teismas atsižvelgė į tai, jog atsakovas piniginės išmokos / pašalpos neišmokėjo dėl to, kad pareiškėjas (nuteistasis) laikinai perkeltas iš pataisos namų dėl bylų nagrinėjimo, todėl, teismo vertinimu, tokie veiksmai negali būti vertinami kaip neteisėti.

34. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam buvo tiekiamas netinkamas maistas, blogomis sąlygomis, maisto trūko, teismas pažymėjo, kad Higienos normos HN 76:2010 8, 9 punktuose nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas. Nuteistųjų / suimtųjų maitinimas organizuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. Nr. 4/07-117 įsakymu „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo” patvirtintomis mitybos normomis. Minėti teisės aktai numato nedirbančiam vyrui per parą mitybos normos energinę vertę nemažiau kaip 2298 kcal, dirbančiam – ne mažiau 3301 kcal. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad maitinimas įstaigoje vykdomas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Teismas nurodė, jog nėra pagrindo abejoti atsakovo atstovo duomenimis dėl maitinimo organizavimo atitikties nustatytiems reikalavimams. Teismas pažymėjo, kad iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas kreipėsi į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją dėl geresnio maitinimo skyrimo ir jo prašymai buvo patenkinti. Bylos duomenys patvirtina, kad Kauno TI atsižvelgė į individualius pareiškėjo poreikius ir jam buvo skirtas dirbančio vyro valgiaraštis. Teismas byloje nerado duomenų, kad Kauno TI administracija ginčui aktualiu laikotarpiu neužtikrino tinkamo maitinimo, taip pat, kad pareiškėjas būtų išreiškęs pretenzijas dėl maisto kokybės. Teismas vertino, jog pareiškėjo argumentai dėl maisto trūkumo ar netinkamo maisto deklaratyvūs, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl atmesti kaip nepagrįsti.

35. Nagrinėdamas pareiškėjo argumentus, susijusius su tuo, kad pareiškėjui nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai su sugyventine, nes nebuvo įrengti Kauno tardymo izoliatoriuje ilgalaikių pasimatymų kambariai ir negalėjo naudotis telefonu, todėl nutrūko jo ryšiai su artimaisiais, teismas pažymėjo, jog bylos duomenys patvirtino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad jis kreipėsi į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją dėl ilgalaikių pasimatymų skyrimo, tačiau jo prašymai buvo nepatenkinti. Teismas pažymėjo, kad teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, taip pat teisė paskambinti telefonu yra specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teisės, kurios įgyvendinamos BVK nustatyta tvarka. BVK 94 straipsnis reglamentuoja nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis. Šio straipsnio 1 dalis numato, jog nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų parų. Pasimatymų skaičių ir rūšį nustato BVK 80, 85, 91 ir 152 straipsniai. Ilgalaikiai pasimatymai suteikiant teisę kartu gyventi leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu ar artimaisiais giminaičiais. Nuteistojo pageidavimu vienas ilgalaikis pasimatymas gali būti pakeistas dviem trumpalaikiais pasimatymais arba dviem telefoniniais pokalbiais (BVK 94 str. 3 d.). BVK 94 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pasimatymų ir sergančių nuteistųjų lankymo tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 102 punktą, pasimatymo suteikimo procedūra pradedama gavus nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens rašytinį prašymą.

Pasimatymų tvarką tardymo izoliatoriuose reglamentuojančios Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės nenumato ilgalaikių pasimatymų organizavimo tardymo izoliatoriuose. Be to, Kalėjimų departamento 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių IV skyriuje nustatytas tik trumpalaikių pasimatymų su giminaičiais ar kitais asmenimis patalpų įrengimas, o ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimas nėra numatytas. Taigi ilgalaikių pasimatymų patalpų neįrengimas Kauno tardymo izoliatoriuje negali būti laikomas atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais. Pagal BVK bei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nuostatas, tardymo izoliatoriuose ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme esantys asmenys (kaip šiuo atveju pareiškėjas) turi teisę į trumpalaikius, o ne į ilgalaikius pasimatymus. Ilgalaikiai pasimatymai suteikiami tik nuteistiesiems, kurie atlieka bausmę pataisos namuose, nepilnamečių pataisos namuose, kalėjimuose, atvirosiose kolonijose. Kadangi paprastai tardymo izoliatoriuose paliekami asmenys tam tikram neilgam laikui (ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dėl bylų nagrinėjimo teisme), tik trumpalaikių pasimatymų tokiems asmenims galimybė taip pat negali būti laikoma neproporcinga asmens teisės į privatų gyvenimą ribojimo priemonė. Tokiu būdu pareiškėjo teisė į ilgalaikius pasimatymus buvo pagrįstai ribojama. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo suteikta teisė į trumpalaikius pasimatymus. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą nebuvo pažeista.

36. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl atimtos galimybės skambinti telefonu. Nuteistojo teisę paskambinti telefonu įtvirtina BVK 102 straipsnis. Nuteistajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Kam skambinti pasirenka nuteistasis. Telefoninio pokalbio išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats nuteistasis. Taigi, galimybė pareiškėjui realizuoti savo teisę paskambinti nebuvo atimta.

37. Dėl draudimų pareiškėjui perduoti siuntinius, teismas nurodė, kad pagal BVK 95 straipsnį nuteistieji gali gauti pašto bei perduodamus siuntinius ir smulkiuosius paketus su spauda. Nuteistiesiems leidžiama per šešis mėnesius gauti vieną pašto arba perduodamą drabužių, avalynės siuntinį. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju vien tik pareiškėjo paaiškinimo, kad jam buvo draudžiami siuntiniai, šiuo atveju nepakanka. Pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nedetalizavo, atitinkamai teismas pripažino, kad atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Teismas pažymėjo, kad bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, todėl vertintino, kad pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai šioje dalyje buvo atmesti.

38. Dėl pareiškėjo teiginių, kad pastarasis miegojo dviaukštės lovos antrame aukšte, tačiau jis yra neįgalus ir dėl savo ligos negalėjo užlipti į savo miegamąją vietą, todėl miegojo ant grindų, teismas pažymėjo, jog bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją dėl jam (neįgaliam asmeniui) nepritaikytos lovos, tačiau atsakovo atstovas 2015 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. 49-382 informavo pareiškėją, kad remiantis Kauno tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojų išvada, ypatingos, pritaikytos neįgaliesiems su judėjimo negalia, gyvenimo sąlygos pareiškėjui nebūtinos. Nagrinėjamu atveju teismas vertino, kad pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje buvo apgyvendintas pagal gydytojo nustatytas rekomendacijas, todėl neteisėtų Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmų šiuo atveju nenustatė. Teismas akcentavo, kad, bylos duomenimis, didžiąją dalį laiko kameros nebuvo pilnai apgyvendintos, todėl pareiškėjas galėjo pasirinkti patogesnę miegamąją vietą.

39. Dėl pareiškėjo teiginių, jog Kauno tardymo izoliatoriuje sveikatos priežiūra buvo organizuota netinkamai, pareiškėjui nebuvo išrašyti būtiniausi medikamentai, nesuteikta būtinoji pagalba, todėl pareiškėjo sveikata pablogėjo, teismas nurodė, kad pagal nuoseklią administracinių teismų praktiką, tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Sprendžiant ginčus dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, turi būti vadovaujamasi ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme.

40. Teismas nurodė, kad likusius pareiškėjo skundo argumentus laiko pertekliniais, neturinčiais esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų nedėstė ir neanalizavo. Be to, akcentavo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojama praktika, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste.

41. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad Kauno tardymo izoliatorius ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 10 parų neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatavo, kad Kauno tardymo izoliatorius pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.

42. Teismas tai pat nurodė, kad pareiškėjas teigė, kad jis dėl minėtų aplinkybių patyrė sveikatos pablogėjimą, fizinius ir dvasinius išgyvenimus, depresiją ir pan., tačiau į bylą nepateikė jokių savo argumentus pagrindžiančių įrodymų. Teismas byloje nenustatė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodytą žalą ir kurie galėtų būti laikomi tiesiogine laikymo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje priežastimi bei suteiktų pakankamą pagrindą neturtinės žalos priteisimui. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl jo laikymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas teismui nepateikė. Byloje nebuvo nustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų / suimtųjų asmenų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

43. Teismas, įvertino pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencija 3 straipsnio prasme. Teismui įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertino pažeidimų trukmę ir mastą, teigė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

44. Teismas, įvertino byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę – ginčo laikotarpiu iš viso 10 parų atskirais laikotarpiais pareiškėjui trūko nuo 0,3 iki 0,85 kv. m. ploto, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgęs į aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismas pabrėžė, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nebuvo jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakaktų konstatuoti paties pažeidimo fakto. Teismas pripažino, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. 45. Pareiškėjas G. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Pareiškėjas prašo teismo nagrinėti jo apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, nes naujai iškilo aplinkybės, kurios nebuvo iškilusios pirmosios instancijos teisme. Apeliacinis skundas, kuriame yra pakartojamos skunde išdėstytos kalinimo sąlygas apibūdinančios aplinkybės, reikalavimai, grindžiamas šiais papildomais argumentais:

45.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymą dėl senaties termino netaikymo. Pareiškėjas skundą grindė ne nacionalinių teisės aktų reikalavimų nesilaikymu, o Konvencijos 3, 8, 13 ir 14 straipsnių pažeidimu.

45.2. Pirmosios instancijos teismas pagal pareiškėjo prašymus neišreikalavo iš atsakovo visų reikalingų įrodymų, neįvertino pareiškėjo pateiktų įrodymų ir nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, o atsakovas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

45.3. Pirmosios instancijos teismas objektyviuoju aspektu buvo šališkas, nes jau anksčiau yra nagrinėjęs pareiškėjo skundus dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir juos atmetęs, t. y. priėmęs pareiškėjui nepalankius sprendimus, tačiau nepagrįstai atmetė pareiškėjo pareikštą nušalinimą ir nenusišalino.

45.4. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo EŽTT praktikos ir neteisingai taikė teisės normas, nes nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

45.5. Pirmosios instancijos teismas neišsamiai, nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, o įrodymus įvertino pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir dėl šio proceso teisės normų pažeidimo buvo neteisingai išspręsta byla.

46. Negali būti iš asmens atimama galimybė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo ir tokį atlyginimą gauti, nes šią teisę garantuoja Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis. Neaišku, ar teisinis reglamentavimas, pagal kurį nėra atlyginama padaryta asmeniui žala dėl valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų, nors asmuo turi teisę neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo reikalauti, yra neprieštaraujantis Konstitucijai. Esant būtinybei, teismo nuožiūra, prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą išaiškinimo, ar nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos normoms.

47. Pareiškėjas dėl kalinamojo teisinio statuso, padėties negalėjo pateikti teismui įrodymų, kurie pagrįstų jo nurodytas aplinkybes. Pareiškėjas prašo iš atsakovo išreikalauti šiuos įrodymus:

47.1. Pareiškėjo kalinimo laikotarpiu, kiekvienos kameros, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas, lovų gultų, stalų, kėdžių skaičių ir užimamą plotą, nes remiantis LVAT ir EŽTT nuoseklia praktika būtina atsižvelgti į užimamą užstatymo plotą baldams ir kitiems įrenginiams.

47.2. Tualeto foto nuotraukas, nes tualetas įrengtas kameroje, todėl nuolat buvo jaučiamas dvokas, ypatingas kvapas.

47.3. Įstaigos dušinės persirengimo kambario bei dušinės įrengimo planus, schemas, nes jose nebuvo užtikrintas privatumas.

47.4. Dušų purkštukų skaičių ir jų funkcionalumo patvirtinančius dokumentus, prausimosi laiką ir konkrečių kalinimo laikotarpių pirčių grafiką.

47.5. Kalinimo metu išduodamų rūbų, avalynės tvarkos dokumentus.

47.6. Informaciją dėl neįrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių.

47.7. Maisto ir siuntų perdavimo tvarkos dokumentus.

47.8. Dėl kalinimo metu negautų pajamų.

47.9. Informaciją dėl draudimo naudotis pašto paslaugomis.

47.10. Dokumentus, kurie nustato medikamentų įsigijimo tvarką iš asmeninių lėšų.

47.11. Iš pareiškėjo asmens bylos jo rašytų prašymų, sprendimų, kuriais atsisakyta tenkinti prašymus ir skundų įstaigos direktoriui kopijas.

47.12. Dokumentus, kurie nustato elektros energijos apmokėjimo tvarką.

47.13. Kalinimo metu teikto maisto kokybę patvirtinančius dokumentus.

47.14. Maisto veterinarijos tarnybos patikrinimo aktus.

47.15. Visuomenės sveikatos centro nustatytų visų Įstaigos objektų, patalpų pažeidimų dokumentų kopijas. Atsakovui atsisakius pateikti minėtus aktus, juos išreikalauti tiesiogiai iš tarnybų centų, nes pats pareiškėjas su skundais į minėtas tarnybas nesikreipė, todėl tokių dokumentų pateikti negali, tačiau su skundais kreipėsi kiti kalinami asmenys.

47.16. Išreikalauti metų laikotarpio Įstaigos atžvilgiu Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus išduotas pažymas dėl nustatytų pažeidimų, rekomendacijas, skundus prieš Įstaigą.

48. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 49. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį pareiškėjui G. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, už kalinimą nuo 2014 m. spalio 14 d. su pertraukomis iki 2015 m. gruodžio 1 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

50. Pirmosios instancijos teismas, įvertino byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę – ginčo laikotarpiu iš viso 10 parų atskirais laikotarpiais pareiškėjui trūko nuo 0,3 iki 0,85 kv. m ploto, pripažino, kad pareiškėjo teisė, būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis laikino sulaikymo kamerose, buvo pažeista ir pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

51. Pareiškėjas dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pareiškėjo apeliacinis skundas taip pat grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neteisingai taikė materialiosios teisės normas, pažeidė proceso teisės normas ir dėl to buvo neteisingai išspręsta byla, be to, nukrypo nuo EŽTT praktikos.

52. EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011 ir kt.).

53. Šiuo atveju, apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus visus įrodymus vertinti iš naujo, pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas. Todėl remdamasi minėta praktika ir patikrinusi bylą ABTĮ 139 straipsnyje nustatyta tvarka, įvertinusi byloje surinktą medžiagą nagrinėjamu atveju aktualių teisės aktų kontekste, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis tinkamai ir detaliai įvertinus aktualų teisinį reguliavimą bei bylos faktines aplinkybes, dėl minimalaus ploto trūkumo, pareiškėjo laikymo su rūkančiais asmenimis, dėl pasivaikščiojimo teisės, pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo, galimybės pasivaikščiojimo kiemeliuose mankštintis, sanitarinio mazgo įrengimo, dėl patalpų vėdinimo, apšvietimo, šildymo, prausimosi duše, materialinio aprūpinimo, išmokų skyrimo, maitinimo, ilgalaikių pasimatymų suteikimo bei medicininės priežiūros, miegamosios vietos antrame lovos aukšte ir iš naujo šiais aspektais išdėstytų argumentų nekartoja.

54. Nors pareiškėjas teikia argumentus dėl ieškinio senaties termino, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti, tačiau pirmosios instancijos teismas nurodytu pagrindu neapribojo nagrinėtino laikotarpio, netaikė ieškinio senaties termino, tokio prašymo nebuvo pateikęs ir atsakovas, kuriam tokia teisė yra suteikiama pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, todėl šie pareiškėjo argumentai plačiau nenagrinėtini ir dėl jų nepasisakytina iš esmės.

55. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas nesutinka su tuo, kad jam nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, todėl teisėjų kolegija plačiau pasisako dėl neturtinės žalos egzistavimo.

56. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, t. y. CK 6.271 straipsnio nuostatos reglamentuoja valstybės atsakomybę, kai žala yra padaroma viešojo administravimo subjektų veikimu (neveikimu) viešojo administravimo srityje. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje nustatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Vadovaujantis ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktu administraciniai teismai sprendžia tik žalos atlyginimo bylas dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų, kai žala atlyginama pagal CK 6.271 straipsnį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-369/2010).

57. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

58. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, kurie susiję su pirmosios instancijos teismo atliktu pareiškėjo kalinimo sąlygų nuo 2014 m. spalio 14 d. su pertraukomis iki 2015 m. gruodžio 1 d. vertinimu, pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėms taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek taikydamas proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos ABTĮ. Materialiųjų teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (ABTĮ 147 str.). Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 146 str. 1 d.). Taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti panaikintas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje.

59. Pareiškėjas kritikuoja skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo pateiktų įrodymų ir nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, o atsakovas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis; taip pat, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai, nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, o įrodymus įvertino pažeisdamas ABTĮ įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir dėl šio proceso teisės normų pažeidimo buvo neteisingai išspręsta byla.

60. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.

61. Pareiškėjo subjektyvi nuomonė, kad atsakovas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nėra pagrįsta teisiškai pagrįstais argumentais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, neišsamiai, nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes. Priešingai, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė iš esmės dėl visų teismo posėdyje ištirtų įrodymų atskirai ir dėl jų visumos. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi ABTĮ nuostatų ir teismų praktikoje suformuotų taisyklių dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo tokios kategorijos bylose. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir detaliai motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

62. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad atsakovas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir kad pirmosios instancijos teismas pagal pareiškėjo prašymus nepagrįstai neišreikalavo iš atsakovo visų reikalingų įrodymų, bei prašo apeliacinės instancijos teismo išreikalauti papildomus įrodymus. Šiame kontekste akcentuotina, kad esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

63. Teismas, spręsdamas klausimą dėl įrodymų išreikalavimo, be kita ko, yra saistomas įrodymų sąsajumo taisyklės. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje byloje. Nagrinėjamu atveju turi būti įrodinėjamos trys valstybės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšys.

64. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2016 m. kovo 10 d. teismo nutartimi įpareigojo atsakovą pakartotinai pateikti atsiliepimą į pareiškėjo skundą apie pareiškėjo kalinimo sąlygas ginčo laikotarpiu: nurodyti gyvenamąsias patalpas, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, jų plotą ir kiekvienam asmeniui tekusį plotą, miegamų vietų skaičių, taip pat, išdėstyti poziciją dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su ilgalaikių pasimatymų nesuteikimu, pareiškėjo laikymą su rūkančiais asmenimis, avalynės, drabužių, higienos priemonių jam neišdavimo, netinkamo kamerų įrengimo, mažų kiemelių, netinkamo maitinimo, šalto vandens kameroje, siuntinių draudimo ir kt. (I t., b. l. 72). Atsakovas, vykdydamas šį įpareigojimą, kartu su 2016 m. balandžio 21 d. atsiliepimu į skundą pateikė papildomus įrodymus.

65. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo išreikalauti kalinamųjų skaičių ir baldų užimamą plotą patvirtinančius įrodymus bei nustatyti tikslų kalinamajam tekusį kiemo ir gyvenamosios patalpos plotą. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas pateikė turimus duomenis apie kartu su pareiškėju kamerose nuo 2014 m. spalio 14 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d. buvusių asmenų skaičių / gyvenamojoje patalpoje įrengtų miegamųjų vietų skaičių, vertino šiuos duomenis apskaičiuodamas vienam asmeniui tekusį gyvenamųjų patalpų plotą visu nurodytu laikotarpiu. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto, turinčio tekti vienam asmeniui. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo reikalauti papildomų duomenų apie kalinamųjų skaičių ir kamerų plotą.

66. Taip pat nėra pagrindo išreikalauti duomenis apie tikslų baldų užimamą plotą, nes pats pareiškėjas nurodė, kad jų užimamas plotas turi būti vertinamas sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, jeigu nustatomas pažeidimas. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršič prieš Kroatiją paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neabejoja, kad pareiškėjas dėl vienam asmeniui turinčios tekti patalpų ploto normos pažeidimo patyrė neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ir dėl patalpų apstatymo baldais pareiškėjui realiai tekęs asmeninės erdvės plotas buvo dar mažesnis, t. y. teisėjų kolegija neneigia aplinkybės, kad patalpų apstatymas baldais galėjo apsunkinti pareiškėjo galimybę netrukdomai judėti patalpose.

67. Prašydamas išreikalauti metų laikotarpio Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus Įstaigos atžvilgiu išduotas pažymas, rekomendacijas ir skundus, pareiškėjas abstrakčiai išdėsto savo reikalavimą, nekonkretizuoja, kodėl duomenys reikalingi metų laikotarpio, kokį ryšį jie turi su pareiškėjo keliamais reikalavimais ir kaip jie galės patvirtinti pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nepatvirtina šių įrodymų sąsajumo su nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyku.

68. Nėra pagrindo išreikalauti Kauno TI sanitarinio mazgo nuotraukų, nes šios nuotraukos buvo pateiktos byloje su atsakovo atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 108, 109, 110; II t., b. l. 16, 17, 18). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų teigti, jog šie įrodymai turėjo (turi) būti išreikalauti ir įvertinti pakartotinai.

69. Teisėjų kolegija taip pat netenkina pareiškėjo prašymo išreikalauti Kauno TI pareiškėjo kalinimo metu teikto maisto kokybę patvirtinančius dokumentus, Maisto veterinarijos tarnybos patikrinimo aktus, nes tai nėra tiesiogiai susiję su pareiškėjo skundo pagrindu, t. y. Kauno TI maisto tiekimas nebuvo skundo pagrindas. Taip pat netenkintinas abstraktus pareiškėjo prašymas tiesiogiai iš Visuomenės sveikatos centro išsireikalauti patikrinimo aktus, nes pareiškėjas nepaaiškina, kokias konkrečias aplinkybes (kokius pažeidimus), turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, šie įrodymai pagrįstų, nedetalizuoja, kada ir kokiomis aplinkybėmis galėjo būti padaryti pažeidimai, be to, pareiškėjas su skundais ir pasiūlymais dėl maisto kokybės į Įstaigos administraciją nesikreipė.

70. Pareiškėjas prašo išreikalauti atsakovui rašytus prašymus / skundus (2015 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 49-371, 2015 m. gruodžio 1d. sprendimą Nr. 49-365, 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. 49-382), teigdamas, kad jie nebuvo pateikti atsakovo ir įvertinti pirmos instancijos teismo. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos pareiškėjo argumentus, nurodo, kad tokie pareiškėjo teiginiai yra klaidinantys, nes atsakovas šiuos įrodymus pateikė kartu su atsiliepimu į skundą (II t., b. l. 69-70, 72, 74) ir jie buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo.

71. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo tenkinti abstraktaus pareiškėjo prašymo išreikalauti su panaikintomis socialinėmis ir ekonominėmis pareiškėjo teisėmis susijusią informaciją. Pareiškėjas prašo nurodyti ir pateikti teisės aktus, kuriais remiantis jam nebuvo išduodami rūbai, avalynė, nevykdomas maisto ir siuntų perdavimas, draudimas naudotis pašto paslaugomis, nustatyto medikamentų įsigijimo tvarką iš asmeninių lėšų, kurie nustato elektros apmokėjimo tvarką, reguliuoja išmokas. Paaiškinti, kodėl Įstaigoje neįrengti ilgalaikių pasimatymų kambariai.

72. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos pareiškėjo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pareiškėjo skundai, reikalavimai buvo išnagrinėti Kauno TI administracijos ir su nuoroda į teisės aktus buvo pateikti pareiškėjui. Minėti dokumentai buvo pateikti pirmosios instancijos teismui kartu su atsakovo atsiliepimais į skundą (I t., 118, 121- 124, 138-140, 141, 143, 145, 148, 150, 152, 157, 158; b. l. II t., b. l., 27-28, 29-32, 37-39, 41-42, 46-48, 49, 51, 53, 56, 58, 60, 65, 66, 69-70, 72, 74), dėl jų įvertinimo pasisakė pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo išreikalauti minėtus papildomus įrodymus.

73. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių dėl byloje papildomų įrodymų, kaip buvo (ne)užtikrintas privatumas naudojantis dušu ir tualetu, teisėjų kolegijos nurodo, jog nėra tikslinga reikalauti papildomų įrodymų šiuo aspektu, nes atsakovas kartu su atsiliepimu į skundą yra pateikęs papildomus įrodymus, foto nuotraukas (sanitarinių mazgų, dušinių) ir dėl jų pasisakęs.

74. Tačiau pareiškėjas skunde, teismo posėdžio metu ir apeliaciniame skunde teigė, kad persirengimo patalpose prieš / po dušo jį galėjo stebėti kiti kaliniai ir pareigūnės moterys. Šiuo aspektu buvo pateiktas atsakovo atsiliepimas, kuriame nurodyta, jog Tardymo izoliatoriuje naudojimąsi dušu reguliuoja tvarkos aprašas, apie įrengimo ir eksploatavimo taisykles duomenų nepateikė. Kauno TI teigia, kad pareiškėjo privatumas duše buvo užtikrintas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime dėl užtikrinto pareiškėjo privatumo persirengimo patalpoje prieš / po dušo, apskritai nieko nepasisakė, išsakė savo nuomonę tik apie užtikrintą privatumą dušo patalpoje, nurodydamas, kad pareiškėjo nurodyti pažeidimai yra bendro pobūdžio samprotavimas, kuris nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, todėl jų detaliau nedėstė ir neanalizavo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada ir nurodo, jog iš atsakovo kartu su atsiliepimu pateiktų nuotraukų, kuriose užfiksuotos persirengimo patalpos prieš / po dušo (I t.,113; b. l. II t., b. l. 21), aiškiai matyti, kad persirengimo kambarys neturi pertvarų ar persirengimo kabinų, o Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo 9 punktas numato, kad į dušą vedami visi kameroje esantys suimtieji ir nuteistieji vienu metu (II t., b. l. 19), kas ir patvirtina pareiškėjo teiginius, jog prieš dušą jis turėjo nusirengti patalpoje, kuri neturi pertvarų, todėl tuo metu jį galėjo stebėti suimtieji ir nuteistieji, kurie tuo pačiu metu buvo atvesti praustis. Be to, atsakovas nėra pateikęs paaiškinimų ar įrodymų, kurie paneigtų pareiškėjo teiginius jog persirengimo patalpose prieš / po dušo nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo argumentus, susijusius su pareiškėjo privatumo neužtikrinimu, vertina pareiškėjo naudai ir konstatuoja su tuo susijusį pažeidimą.

75. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes, pareiškėjo prašymo išreikalauti naujus įrodymus netenkina. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad byloje yra surinkta daug įrodymų (suformuoti 2 bylos tomai), todėl pareiškėjas, teigdamas, kad jų dar trūksta, turėjo labai aiškiai įvardyti konkrečius įrodymus, be kurių neįmanoma teisingai išnagrinėti bylos apeliacine tvarka ir kurių neišreikalavimas pirmosios instancijos teisme galėtų būti vertinamas kaip esminis proceso teisės normų pažeidimas, dėl kurio galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, to nepadarė.

76. Pareiškėjas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą prašo panaikinti, nes pareiškėjo teigimu, bylą nagrinėjęs teisėjas objektyviuoju aspektu buvo šališkas, nes jau anksčiau šiame teisme buvo nagrinėti pareiškėjo skundai, t. y. priėmė pareiškėjui nepalankius sprendimus. Pareiškėjas visiems Kauno apygardos administraciniam teismo teisėjams pareiškė nušalinimą, mano jog, nepagrįstai pareiškėjo nušalinimas buvo atmestas, teismo teisėjai nenusišalino.

77. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos pareiškėjo argumentus, pirmiausia pažymi, kad siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, ABTĮ normose įtvirtintas nušalinimo (nusišalinimo) institutas. Pareiškėjas aplinkybes, susijusias su jau anksčiau nagrinėtais jo skundais, buvo nurodęs 2016 m. balandžio 14 d. pareiškime, reikšdamas visiems Kauno apygardos administracinio teismo teisėjams nušalinimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas 2016 m. balandžio 28 d. nutartimi pareiškėjo prašymą nušalinti Kauno apygardos administracinio teismo teisėjus išnagrinėjo ir atmetė, konstatuodamas, kad pareiškėjo pareiškimas grindžiamas subjektyviais samprotavimais ir nesutikimu su teismo ankščiau priimtais sprendimais.

78. Pažymėtina, kad teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus, todėl turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo (Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas). ABTĮ nuostatų dėl nušalinimo (nusišalinimo) taikymas glaudžiai susijęs su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymu. Taip pat teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą). Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). EŽTT jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog vertinant teisėjui, nagrinėjančiam bylą, pareikštą nušalinimą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (pvz., 2009 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Poppe prieš Nyderlandus).

79. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. EŽTT jurisprudencijoje yra pripažinta, kad įvairūs įprasti teisėjo byloje priimami procesiniai sprendimai (kuriuos pareiškėjas vertina kaip nepalankius) savaime nereiškia teisėjo šališkumo (žr. 2015 m. liepos 9 d. sprendimą byloje A. K. prieš Lichtenšteiną). Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė faktų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teisėjo suinteresuotumą bylos baigtimi, aplinkybių, kad teisėjas buvo tendencingas ir iš anksto nusistatęs prieš pareiškėją. Vien tai, kad bylą nagrinėjęs teisėjas jau anksčiau yra nagrinėjęs pareiškėjo skundus, kaip nurodo pareiškėjas, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, jog skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą priėmė šališkas teisėjas (neteisėtos sudėties teismas), ir todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas.

80. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.); kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinės valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją); kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams); kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Vadinasi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr., pvz., EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

81. Šiame kontekste pasisakytina, kad EŽTT praktikoje nurodoma, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015). Taigi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad teismas, apskaičiuodamas jam priteistiną neturtinę žalą, turėtų vadovautis vien EŽTT praktika, atmetami kaip nepagrįsti.

82. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-422-492/2016).

83. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nustatytas pažeidimo aplinkybes, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija. Įvertinusi nustatyto pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasines kančias, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Ši suma nustatoma atsižvelgus į tai, jog asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto norma buvo pažeista, taip pat įvertinus ir tai, kad pareiškėjas yra neįgalus asmuo ir dėl to ploto gyvenamosiose patalpose trūkumas jam galėjo sukelti didesnius nepatogus, be to, nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas persirengimo patalpoje prieš / po dušo.

84. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė Kauno TI padarytą pažeidimą, tačiau netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, susijusias su neturtinės žalos atlyginimu. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

85. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad įstatymu negali būti iš asmens atimama galimybė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo ir tokį atlyginimą gauti, nes šią teisę garantuoja Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis, ir prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar teisinis reglamentavimas, pagal kurį atimama teisė į kalinimo metu patirtos dalį neturtinės žalos atėmimą, neprieštarauja Konstitucijai.

86. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

87. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.). Pabrėžtina, kad, pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

88. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių turėjo (turi) būti tenkinamas jo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, nes teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl šioje byloje taikytinų nuostatų atitikties Konstitucijai.

89. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodine tvarka, nes paaiškėjo naujos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas nedavė paaiškinimų pirmosios instancijos teisme, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, be to, buvo padaryti pažeidimai, kurie sukliudė tinkamai ginti savo teises pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šį pareiškėjo prašymą, nustatė, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo šią bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka, ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

90. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Taigi minėtoje ABTĮ normoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Dory prieš Švediją). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (EŽTT 1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieš Švediją).

91. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra tokių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas, prašydamas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, taip pat nenurodė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka, byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde. Akcentuotina ir tai, kad ši byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pažeidimų, kurie būtų galėję sukliudyti pareiškėjui išdėstyti savo poziciją žodžiu pirmosios instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui G. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, priteisti 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius