2017-04-19 Nr. AB-8599-3-61-3-01960-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-687-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01960-2015-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, tretieji suinteresuoti asmenys Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Šiaulių tardymo izoliatorius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas P. G. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL, atsakovas), 7 000 Eur turtinės ir 10 000 Eur neturtinės žalos.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad iki 2011 m. spalio 13 d. jam buvo nustatytas atitinkamas darbingumo lygis, todėl parašė Šiaulių tardymo izoliatoriaus vyr. gydytojui prašymą dėl siuntimo į LAVL, kad būtų pratęstas invalidumas. Prašymas buvo patenkintas ir pareiškėjas buvo nukreiptas į LAVL, kur buvo pradėti tvarkyti neįgalumo pratęsimo dokumentai. Skunde pažymėjo, kad keletą kartų buvo etapuotas į LAVL, iš kur turėjo būti nukreiptas pas gydytojus į VšĮ Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikas (toliau – Santariškių klinikos), tačiau dėl konvojaus nebuvimo į Santariškių klinikas nebūdavo pristatomas. Tokia situacija kartojosi keletą kartų, todėl pareiškėjas patyrė nepatogumus, stresą, įtampą, pablogėjo sveikata. Surinkti visi reikalingi dokumentai buvo pateikti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus I teritoriniams skyriui (toliau – NDNT), kuri nuo 2012 m. liepos 26 d. iki 2014 m. liepos 25 d. nustatė 55 procentų darbingumo lygį, nors anksčiau buvo nustatytas 40 procentų darbingumo lygis, todėl neįgalumo išmoka sumažėjo iki 307 Lt (88,91 Eur). Skunde pabrėžė, kad dėl LAVL aplaidumo NDNT buvo pateikti neišsamūs dokumentai apie pareiškėjo sveikatą, be to, ne dėl pareiškėjo kaltės 10 mėnesių užsitęsė darbingumo lygio nustatymas, o už šį laikotarpį jokia išmoka nebuvo mokama. 7 000 Eur turtinę žalą pareiškėjas kildina dėl nesumokėtos neįgalumo pensijos už 10 mėnesių, o neturtinę – už patirtą stresą, sveikatos pablogėjimą ir pasityčiojimą vežiojant etapais į LAVL.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė su skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas dėl darbingumo (neįgalumo) lygio pratęsimo į Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – Šiaulių TI) administraciją kreipėsi tik 2011 m. rugsėjo mėn. Tačiau pareiškėjas į LAVL pirmą kartą atvyko 2011 m. gegužės 10 d. ir Šiaulių TI siuntime nebuvo nurodyta pradėti rengti dokumentus darbingumo (neįgalumo) lygio pratęsimui, nors jau tuomet pareiškėjas turėjo ir galėjo žinoti apie NDNT sprendimo galiojimo pabaigą ir pateikti prašymą anksčiau. Atkreipė dėmesį, kad tik 2012 m. birželio 18 d. LAVL gavo Šiaulių TI 2012 m. birželio 14 d. raštą, kuriuo buvo pateikti pareiškėjo dokumentai, skirti darbingumo lygiui nustatyti. 2012 m. liepos 26 d. LAVL išsiuntė į NDNT pareiškėjo dokumentus neįgalumo ir darbingumo lygiui nustatyti. Pabrėžė, kad LAVL pilnai įvykdė visas būtinas sąlygas dėl pareiškėjo dokumentų pateikimo į NDNT.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovas prašė bylą spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodė, jog Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtinto Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo (toliau - Aprašas) 28 punktas reglamentuoja, kad darbingumo lygio termino atstatymas atgaline data galimas tik tuo atveju, kai dėl pateisinamų priežasčių asmuo praleidžia pakartotinio darbingumo lygio vertinimo laiką.

Pagal galiojančią tvarką, pateisinamomis priežastimis pripažįstamos susiklosčiusios objektyvios aplinkybės: šeimos narių ar artimų giminaičių mirtis, nenumatytos šeimos aplinkybės (vaiko iki 14 metų liga, šeimos narių priežiūra, slaugymas), pranešimas ar šaukimas asmeniui vykti į teismą arba kontrolės ar teisėsaugos funkcijas atliekančias institucijas ar įstaigas, nelaimingas atsitikimas, liga, sužalojimas ir kitos, dėl kurių egzistavimo asmuo negalėjo laiku, t. y. baigiantis nustatytam darbingumo lygio terminui, kreiptis į NDNT, kai tarnybai pateikiami tai patvirtinantys dokumentai.

Remdamiesi P. G. byloje esančiais dokumentais pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė NDNT dokumentų, patvirtinančių, kad pakartotinio darbingumo lygio vertinimo laiką jis praleido dėl objektyvių priežasčių. Darbingumo lygis P. G. buvo nustatomas nuo 2008 metų, todėl asmeniui buvo gerai žinoma darbingumo lygio vertinimo ir nustatymo tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kad dėl atliekamos bausmės buvo sudėtingiau parengti darbingumo lygio vertinimui reikalingus dokumentus (ilgiau nei įprastai užtrunka konsultacijos pas gydytojus specialistus, nes asmuo planine tvarka buvo konvojuojamas į sveikatos priežiūros įstaigą), P. G. turėjo anksčiau, dar prieš pasibaigiant nustatyto darbingumo lygio terminui, su prašymu kreiptis į LAVL dėl konsultacijų pas gydytojus specialistus paskyrimo ir siuntimo į NDNT parengimo. 2012 m. liepos 26 d.

NDNT pateiktame prašyme pareiškėjas nurodė, kad pakartotinio darbingumo lygio vertinimo laiką (2011 m. spalio 12 d.) praleido dėl ligos, tačiau nei viename iš pateiktų medicininių dokumentų nebuvo nurodoma, kad 2011 metais asmuo buvo gydomas stacionare ar dėl sveikatos būklės pablogėjimo buvo konsultuotas gydytojų specialistų. Visi 2012 metais P. G. darbingumo lygio vertinimui pateikti dokumentai registruoti 2012 metais ir nebuvo duomenų, kad asmuo anksčiau, dar prieš pasibaigiant darbingumo lygio terminui (2011 m. spalio 12 d.), buvo konsultuotas gydytojų specialistų.

Taip pat nebuvo patvirtinta, kad pareiškėjas dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl ligos praleido pakartotinio darbingumo lygio vertinimo laiką. Pažymėjo, kad P. G. darbingumo lygio terminas atgaline data nenustatytas, nes tam nebuvo teisinio pagrindo. Papildomai pažymėjo, kad P. G. 2012 m. rugpjūčio 27 d. kreipėsi į NDNT direktorių su skundu dėl NDNT Vilniaus I teritorinio skyriaus 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo pagrįstumo, tačiau pareiškėjas sprendimą skundė tik dalyje dėl nustatyto darbingumo lygio dydžio ir neprašė atstatyti darbingumo lygio galiojimo termino.

NDNT sprendimu kontrolės skyrius išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir skundžiamą NDNT teritorinio skyriaus sprendimą paliko galioti nepakeistą ir pareiškėjui išaiškino tokio sprendimo apskundimo tvarką, tačiau pareiškėjas šia teise nepasinaudojo.

Trečiojo sunitruoto asmens Šiaulių tardymo izoliatoriaus atstovas prašė skundą atmesti. Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybą dėl siuntimo į LAVL neįgalumui pratęsti. Prašymas buvo patenkintas ir pareiškėjas 2011 m. spalio 4 d. buvo etapuotas į LAVL ištyrimui ir neįgalumo pratęsimui. Iš viso į LAVL pareiškėjas buvo etapuotas 8 kartus.

II. Kauno apygardos administracinis teismas pareiškėjo P. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinės ir turtinės žalos atsiradimą kildino iš galimai neteisėtų LAVL veiksmų, pateikus Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus I teritoriniams skyriui neišsamius duomenis apie pareiškėjo sveikatą ir tokiu būdu užtęsus 10 mėnesių darbingumo lygio nustatymą.

Teismas nagrinėdamas bylą vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksu, Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymu, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. kovo 5 d. įsakymu Nr.30/38 Dėl medicininės socialinės ekspertizės atlikimo asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, tvarkomis (toliau - Tvarkos), Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašu (akto redakcija, galiojusi nuo 2011 m. liepos 24 d.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Teismas nustatė, kad gydymo stacionare istorija patvirtino, kad nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2011 m. gegužės 23 d. pareiškėjas buvo etapuotas dėl pareiškėjo būklės ištyrimo. Ištyrimas buvo atliktas, pareiškėjas buvo konsultuotas neurologo ir su gydymo rekomendacijomis grąžintas atgal į Šiaulių TI. Nuo 2011 m. spalio 4 d. iki 2011 m. spalio 19 d. pareiškėjas buvo etapuotas tyrimui dėl NDNT siuntimo užpildymo.

Nagrinėdamas bylos duomenis, teismas nustatė, kad 2011 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjas Šiaulių TI direktoriui pateikė prašymą (skundą) dėl siuntimo į LAVL, kad būtų pratęstas invalidumas. LAVL tik 2011 m. spalio 4 d. gavo pirmą informaciją apie būtinumą pratęsti neįgalumą pareiškėjui, todėl gydymo stacionare istorijos Nr. 2025-242 epikrizėje pažymėjo apie paraiškų padavimą būtinoms 3 lygio konsultacijoms užsakyti, teismas atkreipė dėmesį, kad 2011 m. gegužės 10 d. siuntime jokios informacijos apie būtinumą pratęsti neįgalumą nebuvo. Laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 4 d. iki 2011 m. spalio 19 d. pareiškėjas buvo etapuotas ištyrimui dėl NDNT siuntimo užpildymo. Buvo paduotos paraiškos endokrinologo, kardiologo, traumatologo, neurologo planinėms konsultacijoms 3 lygio specialistų. Laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 15 d. iki 2011 m. lapkričio 23 d., nuo 2012 m. sausio 6 d. iki 2012 m. sausio 26 d., 2012 m. vasario 2 d. iki 2012 m. vasario 20 d. buvo konsultuotas Santariškių klinikose. Nuo 2012 m. gegužės 3 d. 2012 m. gegužės 5 d. pareiškėjui buvo atlikta stuburo kompiuterinė tomografija. Nuo 2012 m. rugpjūčio 24 d. iki 2012 m. rugsėjo 3 d. konsultuotas Santariškių klinikose.

Teismas nustatė, kad 2012 m. birželio 18 d. LAVL gavo Šiaulių TI 2012 m. birželio 14 d. raštą Nr. 14/01-12559 dėl dokumentų pateikimo, kuriuo buvo pateikti pareiškėjo dokumentai, skirti darbingumo lygiui nustatyti. Pareiškėjas 2012 m. liepos 20 d. pateikė LAVL direktoriui laisvos formos prašymą dėl siutimo į NDNT darbingumo lygiui nustatymui, todėl gydytojų konsultacinė komisija 2012 m. liepos 25 d. parengė siuntimą NDNT darbingumo lygiui nustatyti. 2012 m. liepos 26 d. LAVL raštu Nr. S-3559 Dėl dokumentų pateikimo išsiuntė į NDNT pareiškėjo dokumentus neįgalumo ir darbingumo lygiui nustatyti, o 2012 m. liepos 26 d. NDNT buvo gautas pareiškėjo prašymas dėl darbingumo lygio nustatymo.

Teismas įvertinęs bylos duomenis, patvirtinančius, kad LAVL per trumpiausią protingą laiką padavė paraiškas endokrinologo, kardiologo, traumatologo, neurologo planinėms konsultacijoms 3 lygio specialistų, užtikrino pareiškėjo dokumentų parengimą ir pateikimą NDNT per Aprašo 9 punkte nustatytą terminą, nutarė, kad nebuvo pagrindo atsakovo veiksmus šiuo aspektu vertinti kaip neteisėtus, aplaidžius ar 10 mėnesių užtęsusius darbingumo lygio nustatymą ir tuo sukėlusius pareiškėjui turtinę žalą. Teismas vertino, kad LAVL veiksmai susiję su darbingumo lygio nustatymu (pratęsimu) pareiškėjui sudarė pagrindą pripažinti, kad nebuvo padaryti pažeidimai laikytini valdžios institucijų neteisėtais veiksmais Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme.

Teismas pažymėjo, kad 2012 m. liepos 26 d. prašyme NDNT dėl darbingumo lygio nustatymo P. G. prašė darbingumo lygį nustatyti atgaline data dėl ligos, tačiau į tokį prašymą nebuvo atsižvelgta.

Taip pat, nustatė, kad pareiškėjas P. G. 2012 m. rugpjūčio 27 d. kreipėsi į NDNT direktorių su skundu dėl NDNT Vilniaus I teritorinio skyriaus 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo pagrįstumo. Šiuo atveju, pareiškėjas sprendimą skundė tik dalyje dėl nustatyto darbingumo lygio dydžio ir nereiškė pretenzijų dėl darbingumo lygio nenustatymo atgaline data. NDNT sprendimų kontrolės skyrius išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, skundžiamą NDNT teritorinio skyriaus sprendimą paliko galioti nepakeistą ir pareiškėjui išaiškino tokio sprendimo apskundimo tvarką, tačiau pareiškėjas šia teise nepasinaudojo. NDNT sprendimų kontrolės skyriaus 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimas Nr. SS-3269 paneigė skunde pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad dėl LAVL aplaidumo NDNT buvo pateikti neišsamūs dokumentai apie pareiškėjo sveikatą.

Teismas nustatė aplinkybę, kad laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 12 d. iki 2012 m. balandžio 23 d. ir nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki 2012 m. gegužės 24 d. pareiškėjas iš Šiaulių TI buvo etapuotas į LAVL, iš kur turėjo būti nukreiptas pas gydytojus į Santariškių klinikas, tačiau paskirtos konsultacijos neįvykdavo ir į Santariškių klinikas jis nebūdavo pristatomas. Teismas šiuo aspektu pažymėjo, jog nors paskirtos konsultacijos neįvykdavo, tai nesudarė pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjui kilo tam tikrų neigiamų padarinių. Teismas vertino, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės buvo grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo. Pabrėžė, jog byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl byloje konstatuotų pareiškėjo etapavimų į LAVL ir atgal į Šiaulių TI dėl neįvykusių konsultacijų, būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui dėl nustatyto betikslio etapavimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl, teismo vertinimu, nebuvo pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, todėl konstatavo, kad nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Nurodo argumentus, iš esmės tapačius išdėstytiems skunde pirmosios instancijos teismui.

LAVL atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodė, kad Kauno apygardos administracinis teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, pateiktus įrodymus bei priimtą 2016 m. vasario 1 d. sprendimą išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl priimtas sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas. Prašo sprendimą palikti nepakeistą, o apelianto apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą, nurodo, jog Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Teigia, kad Šiaulių tardymo izoliatorius ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjo klausimas dėl neįgalumo lygio pratęsimo būtų sprendžiamas. Šiaulių TI nuomone, apeliantas skunde nenurodė jokių išgyvenimų, objektyviai pagrįstų nusiskundimą kurie leistų nustatyti buvus neigiamą poveikį, sąlygojusį neturtinės žalos atsiradimą. Prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinės ir turtinės žalos atsiradimą kildino iš galimai neteisėtų LAVL veiksmų, pateikus NDNT neišsamius duomenis apie pareiškėjo sveikatą ir tokiu būdu užtęsus 10 mėnesių darbingumo lygio nustatymą.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, klausimus reglamentuoja CK 6.271 straipsnis. Minėto straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 4 dalis numato, jog valstybės ar savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Vadinasi, viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-330/2008).

Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-406-602/2015).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja savo skunde nurodytas aplinkybes dėl savo sveikatos būklės, apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisinių argumentų, kuriais grindžią prašymą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismo funkcija patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 136 str.). Atsižvelgdama į pareiškėjos apeliacinio skundo turinį, teisėjų kolegija akcentuoja, kad vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai yra būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme, o pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas (ABTĮ 136 str.), remiantis byloje esančia medžiaga, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde iškeltus ginčijamus klausimus, jame nurodytus įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas skundžiamo teismo sprendimo ar jo neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą, apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v. Spain). Į šią EŽTT jurisprudenciją atsižvelgiama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigė, kad jo manymu teismas priimdamas sprendimą buvo šališkas.

ABTĮ 47 straipsnio 2 dalyje numatyti pagrindai, kuriems esant teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas, t. y.: 1) jeigu jis pirmiau nagrinėjant tą bylą dalyvavo kaip liudytojas, specialistas, ekspertas, vertėjas, atstovas, prokuroras, teismo posėdžių sekretorius; 2) jeigu jis yra šalių, kitų proceso dalyvių ar kolegijos teisėjų giminaitis; 3) jeigu jis pats arba jo giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba jeigu yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jo nešališkumu. ABTĮ 47 straipsnio 6 dalis imperatyviai numato, jog nušalinimas turi būti motyvuotas ir pareiškiamas prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės, o vėliau pareikšti nušalinimą leidžiama tik tais atvejais, kai pareiškiantis nušalinimą asmuo apie pagrindą nušalinti sužino pradėjus bylą nagrinėti iš esmės. ABTĮ nuostatų dėl nušalinimo (nusišalinimo) taikymas glaudžiai susijęs su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymu, dėl kurio išsamiai yra pasisakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šis teismas savo praktikoje aiškiai nustatė, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios išsklaidytų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Daniją, 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 2005 m. gegužės 1 d. sprendimas byloje Indra prieš Slovakiją ir kt.). Minėta praktika nuosekliai taikoma ir administracinėse bylose (2011 m. spalio 6 d. nutartis Nr. A62-2974/2011, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P520-91/2012 ir kt.).

Tikrinamu atveju, pareiškėjo išreikšta abejonė dėl bylą nagrinėjusių teisėjų grindžiama tuo, jog pareiškėjo skundas nebuvo tenkintas. Įprastai tai nėra tokia aplinkybė, kuri leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėjančių teisėjų nešališkumu ar suinteresuotumu bylos baigtimi. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais. Tai reiškia, jog vien proceso dalyvių samprotavimų ir prielaidų nepakanka. Šiuo atveju pareiškėjas nepaaiškina ir nepateikia konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų pirmos instancijos teismo teisėjų šališkumą, suinteresuotumą bylos baigtimi, o pareiškėjo nurodyta abstrakti aplinkybė, kad teisėjai yra šališki Lietuvos Respublikos naudai, teisėjų kolegijos vertintina kritiškai.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas nagrinėjam ginčui taikytinas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. kovo 5 d. įsakymas Nr.30/38 Dėl medicininės socialinės ekspertizės atlikimo asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, tvarkos. Tvarkos 2 punktas nustato, kad kalinamųjų ir nuteistųjų laisvės atėmimu medicininė socialinė ekspertizė KD prie TM laisvės atėmimo vietų ligoninėje atliekama šios asmens sveikatos priežiūros įstaigos Gydytojų konsultacinės komisijos siuntimu. Tvarkos 3 punktu nustatyta kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo įstaigų vadovams: užtikrinti, kad esant ligonio raštiškam sutikimui, medicininei socialinei ekspertizei iš laisvės atėmimo vietų bei kalinimo įstaigų į KD prie TM laisvės atėmimo vietų ligoninę būtų pasiųstas kiekvienas nuteistasis bei kalinamasis, kurio sveikatos būklė atitinka invalidumo kriterijus, taip pat kiekvienas invalidu pripažintas nuteistasis, kuriam iki nustatyto invalidumo termino pabaigos yra likęs vienas mėnuo ir šis terminas pasibaigs šio asmens buvimo laisvės atėmimo vietoje metu, bei kalinamieji, jeigu jų buvimo kardomojo kalinimo įstaigoje metu pasibaigia invalidumo grupės galiojimo terminas; pavesti kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo įstaigų auklėjimo tarnyboms, socialiniams darbuotojams padėti kalinamiesiems ir nuteistiesiems rengiant bei tvarkant invalidumo pensijos skyrimui ir mokėjimui reikalingus dokumentus ir užtikrinti jų pateikimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos miesto (rajono) skyriams, kurių teritorijoje yra laisvės atėmimo vieta; organizuoti MSEK sprendimų dėl ligonių profesinės ir socialinės reabilitacijos priemonių įgyvendinimą. Pažymėtina, kad Tvarkos 4 punktas numato, jog gydytojams, siunčiantiems ligonius medicininei socialinei ekspertizei, pildantiems dokumentus ir priimantiems sprendimus, vadovautis invalidumo nustatymą, medicininę socialinę ekspertizę reglamentuojančiais teisės aktais, invalidumo nustatymo kriterijais, taip pat socialiai svarbiais laisvės atėmimo vietų veiklos organizavimo ypatumais. Draudžiama vadovautis bet kokiais kitais negu sveikatos ir socialiniais kriterijais ar motyvais.

Aprašo (akto redakcija, galiojusi nuo 2011 m. liepos 24 d.) 7 punktas numatė, kad asmuo ar jo tėvai, globėjai (rūpintojai) ar jo įgalioti kiti asmenys (toliau – asmuo) kreipiasi į asmens sveikatos priežiūros įstaigos jį gydantį gydytoją ir pateikia laisvos formos prašymą dėl siuntimo į NDNT darbingumo lygiui nustatyti. Aprašo 8 punktas nustatė, kad gydantis gydytojas, nustatęs diagnozę ir atsižvelgęs į tai, kad taikant gydymą ir (ar) reabilitacijos priemones išlieka organizmo funkcijų sutrikimų, pateikia asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų konsultacinei komisijai šiuos dokumentus: asmens prašymą dėl siuntimo į NDNT darbingumo lygiui nustatyti; užpildytą siuntimą į NDNT; medicininių tyrimų išrašus (instrumentinių, laboratorinių), patvirtinančius ligos sunkumą ir diagnozę, prireikus išrašus iš Gydymo stacionare ligos istorijos (forma Nr. 003/a), Asmens sveikatos istorijos (forma Nr. 025/a). Pagal Aprašo 9 punkto nuostatas gydytojų konsultacinė komisija per 5 darbo dienas patikrina ir patvirtina Tvarkos aprašo 8 punkte nurodytus dokumentus ir juos įteikia (išskyrus asmens prašymą dėl siuntimo į NDNT) asmeniui. Pažymėtina, kad Aprašo 17 punkte numatyta, kad tuo atveju, kai darbingumo lygis nustatomas pirmą kartą arba pakartotinai pagal šio Tvarkos aprašo 35.1 ir 35.2 punktus, darbingumo lygio nustatymo termino pradžia yra visų dokumentų NDNT gavimo diena, išskyrus atvejus, kai darbingumo lygis nustatomas remiantis kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos įstaigos pateiktais dokumentais, medicininėmis išvadomis ir administracinio pobūdžio informacija arba kitos valstybės, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautines sutartis dėl socialinės paramos, pateiktais medicininiais dokumentais – darbingumo lygio nustatymo termino pradžia yra diena, kurią darbingumo lygis asmeniui nustatytas kitoje valstybėje.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai kad 2011 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjas Šiaulių TI direktoriui pateikė prašymą (skundą) dėl siuntimo į LAVL dėl invalidumo pratęsimo, į tai, kad LAVL 2011 m. spalio 4 d. gavęs pirmą informaciją apie būtinumą pratęsti neįgalumą pareiškėjui, gydymo stacionare istorijos Nr. 2025-242 epikrizėje pažymėjo apie paraiškų padavimą būtinoms 3 lygio konsultacijoms užsakyti, dėl ko laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 4 d. iki 2011 m. spalio 19 d. pareiškėjas buvo etapuotas ištyrimui dėl NDNT siuntimo užpildymo, taip pat į tai, kad buvo paduotos paraiškos endokrinologo, kardiologo, traumatologo, neurologo planinėms konsultacijoms 3 lygio specialistų ir laikotarpiais nuo 2011 m. lapkričio 15 d. iki 2011 m. lapkričio 23 d., nuo 2012 m. sausio 6 d. iki 2012 m. sausio 26 d., 2012 m. vasario 2 d. iki 2012 m. vasario 20 d. pareiškėjas buvo konsultuotas Santariškių klinikose, o nuo 2012 m. gegužės 3 d. iki 2012 m. gegužės 5 d. jam buvo atlikta stuburo kompiuterinė tomografija, bei nuo 2012 m. rugpjūčio 24 d. iki 2012 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjas buvo konsultuotas Santariškių klinikose, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad LAVL per trumpiausią protingą laiką pateikė paraiškas specialistams dėl pareiškėjo sveikatos būklės ištyrimo, užtikrino pareiškėjo dokumentų parengimą ir pateikimą NDNT per Aprašo 9 punkte nustatytą terminą ir teisėjų kolegija pritaria teismo prieitai išvadai, kad nebuvo pagrindo atsakovo veiksmus šiuo aspektu vertinti kaip neteisėtus, aplaidžius ar 10 mėnesių užtęsusius darbingumo lygio nustatymą ir tuo sukėlusius pareiškėjui turtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė aplinkybę, kad laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 12 d. iki 2012 m. balandžio 23 d. ir nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki 2012 m. gegužės 24 d. pareiškėjas iš Šiaulių TI buvo etapuotas į LAVL, iš kur turėjo būti nukreiptas pas gydytojus į Santariškių klinikas, tačiau paskirtos konsultacijos neįvykdavo ir į Santariškių klinikas jis nebūdavo pristatomas. Teismas šiuo aspektu pažymėjo, jog nors paskirtos konsultacijos neįvykdavo, tai nesudarė pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjui kilo tam tikrų neigiamų padarinių.

Teisėjų kolegija sutinka su teismo vertinu, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės buvo grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie atspindėtų kad pareiškėjui dėl minėtų etapavimų būtų kilusi kokia žala, sveikatos pablogėjimas, įvertinus skundžiamo veiksmo trukmę, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui dėl nustatyto betikslio etapavimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala. Todėl nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų (šiuo atveju žalos), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Įvertinęs visas byloje esančias faktines aplinkybes ir vadovaujantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo P. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė