2018-10-03 Nr. AB-17751-3-61-3-02658-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-897-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02658-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba), priteisti 7 000 Eur neturtinės žalos, kilusios dėl jo konvojavimo pažeidžiant teisės aktų reikalavimus nuo 2016 m. vasario 10 d. iki 2016 m. birželio 20 d.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad konvojavimo automobiliuose nebuvo pakankamai vietos – patalpoje, kurios plotas tik 1,05 kv. m, buvo vežama po 4 asmenis. Konvojavimo patalpos, automobilių langų stiklai, kėdės buvo purvinos. Konvojavimo metu žiemą būdavo šalta, pareigūnai neįjungdavo šildymo, o vasarą būdavo tvanku, trūkdavo oro. Pareiškėjui sėdėti tekdavo ant kieto pagrindo, o tai kenkė sveikatai. Konvojaus pareigūnai demonstruodavo ginklus, mėtydavo juos, atsuktus į konvojuojamuosius, ant grindinio.

3. Pareiškėjas teigė, kad dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, pablogėjo jo sveikata, jis patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo jo pasitikėjimas savimi, jis negalėjo ramiai miegoti, tapo dirgliu, sumažėjo jo bendravimo galimybės.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad asmenis konvojuoja specialiosiomis transporto priemonėmis – specialiaisiais automobiliais ir autobusais, kuriuose asmenims konvojuoti pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra įrengtos kameros. Visose specialiosios paskirties transporto priemonėse yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai. Visas specialusis transportas, skirtas asmenims konvojuoti, naudojamas vadovaujantis teisės aktais ir atitinka higienos normų reikalavimus, yra švarus, dezinfekuojamas, atlikti dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai, o patikrinimų metu nenustatyta, kad specialiosios paskirties transporto priemonių kamerų aplinka būtų netinkama asmenims konvojuoti. Tarnyba užtikrina, jog specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius. Pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ar jo teises, jausdamas sukeliamą neigiamą poveikį savo fizinei ar psichinei sveikatai, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo T. A. skundą atmetė.

7. Teismas nurodė, kad konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimą vykdant asmenų konvojavimą specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą reglamentavo Lietuvos Respublikos teisingumo ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintos Konvojavimo taisyklės. Teismas, atsižvelgęs į šių taisyklių 3, 109, 123, 127.7, 137, 145, 146 ir 147 punktų nuostatas, konstatavo, kad Tarnyba, specialiaisiais automobiliais konvojuodama pareiškėją, privalėjo, be kita ko, užtikrinti, jog: specialiame transporte konvojuojamųjų skaičius nebūtų didesnis nei leidžiama pagal automobilių registracijos liudijimą; konvojavimo metu pareiškėjas nebūtų kankinamas, žalojamas, žiauriai su juo elgiamasi arba žeminamas jo orumas; būtų tinkama specialiojo automobilio inžinerinių techninių priemonių būklė; nebūtų pažeistos kėbulo grindys, sienos ir lubos, specialiojo autobuso ir specialiojo automobilio langai; nebūtų pažeisti atskirų kamerų vidiniai užraktai, kodiniai užraktai, būtų tvirtai pritvirtinti suolai (kėdės); būtų veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m3/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas – ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai). Pareiškėjas turėjo teisę dėl konvojavimo sąlygų teikti skundus konvojaus viršininkui ar pareigūnams, tikrinantiems konvojų, apie gautus skundus ir panaudotas priemones jiems spręsti turėjo būti padaryti įrašai konvojaus kelionės žiniaraštyje.

8. Teismas iš byloje esančių kelionės žiniaraščių nustatė, kad nuo 2016 m. vasario 10 d. iki 2016 m. birželio 20 d. pareiškėjas skirtingomis dienomis buvo konvojuotas maršrutais Vilnius–Alytus–Vilnius, Vilnius–Lazdijai–Vilnius, Vilnius–Alytus–Lazdijai–Vilnius, Vilnius–Kaunas–Vilnius, Vilnius–Klaipėda–Vilnius, Vilnius–Vilniaus pataisos namai–Vilnius šiomis transporto priemonėmis: (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

9. Teismas, įvertinęs dokumentus, susijusius su pareiškėjo konvojavimo sąlygomis, automobilių, kuriais pareiškėjas buvo konvojuojamas technine būkle, tai, kad konvojaus kelionės žiniaraščiuose nėra duomenų apie tai, jog dėl konvojavimo sąlygų pareiškėjas būtų teikęs skundus konvojaus viršininkui ar pareigūnams, tikrinantiems konvojų, konstatavo, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius nebuvo didesnis, nei yra sėdimų vietų, automobilių inžinerinių techninių priemonių būklė atitiko reikalavimus, taikomus kėbulo, kamerų šildymo sistemoms, vėdinimo sistemai, kameroms įrengti ir švarai ir kt.

10. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teiginių, jog konvojaus pareigūnai demonstruodavo ginklus, atsuktus į konvojuojamuosius, mėtydami ant grindinio, nepagrindė įrodymais, nedetalizavo, kada tai įvyko. Pareiškėjas turėjo teisę dėl konvojavimo sąlygų (įskaitant ir konvojuojančių pareigūnų veiksmus) teikti skundus konvojaus viršininkui ar pareigūnams, tačiau konvojaus kelionės žiniaraščiuose nėra nei vieno užfiksuoto pareiškėjo skundo ar prašymo. Teismas nurodė, kad pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą, nuteistųjų konvojavimas yra ginkluotas asmenų lydėjimas į paskirties postą, kurį atlieka ginkluotų pareigūnų grupė. Todėl teismas sprendė, kad aplinkybė, jog pareiškėją konvojavę pareigūnai buvo ginkluoti, nelaikytina teisės aktų pažeidimu ir (ar) neteisėtais veiksmais, o tai, kad pareigūnai būtų mėtę ginklus ant grindinio neužfiksuota žiniaraščiuose, šios aplinkybės nepatvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai.

11. Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo teiginius dėl sutrikdytos sveikatos, nustatė, kad 2014 m. spalio 3 d. pirminės gydytojų apžiūros metu konstatuota, jog pareiškėjas vartoja (duomenys neskelbtini), apie 10 metų serga (duomenys neskelbtini) ir dėl to turi (duomenys neskelbtini) sutrikimų. 2016 m. balandžio 14 d. pareiškėjas kreipėsi į gydytojus su skundais dėl blogo miego, vidinės įtampos, kurią lėmė artėjantis teismo posėdis. Teismas sprendė, kad medicininiai dokumentai patvirtina, jog pareiškėjo psichologinei būklei darė įtaką jo pasirinktas gyvenimo būdas (narkotikų vartojimas) ir elgesys (nusikalstamos veikos darymas), o pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra jokių kitų įrašų, patvirtinančių kitus sveikatos sutrikimus, kurie galėjo atsirasti dėl netinkamų konvojavimo sąlygų. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog konvojavimo sąlygos būtų lėmusios kokius nors negrįžtamus pareiškėjo sveikatos sutrikimus.

12. Teismas konstatavo, kad nenustatyta, jog Tarnyba pareiškėją ginčo laikotarpiu būtų konvojavusi teisės aktų reikalavimų neatitinkančiais specialiaisiais automobiliais, kad konvojuojant pareiškėją jam būtų sudarytos netinkamos sąlygos ar kad jis būtų kankinamas, žalojamas, žiauriai su juo elgiamasi arba žeminamas jo orumas. Teismas nenustatė, kad Tarnybos pareigūnai, konvojavę pareiškėją, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinę žalą atmetė nenustatęs vienos iš būtinųjų sąlygų – Tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų.

III. 13. Pareiškėjas T. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

14. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo skundą, rėmėsi Tarnybos raštišku atsakymu, nepateikė konkrečių įrodymų. Pareiškėjas teigia, kad, nors Tarnyba nurodo, jog specialiuosiuose automobiliuose yra atsarginis išėjimas, jo iš tikrųjų nėra, nėra saugos diržų. Pareiškėjas tvirtina, kad šildymo ir vėdinimo sistema veikdavo tik įjungus automobilių variklį, todėl stovint tarpinėse stotelėse tekdavo kęsti karštį, kėdės būdavo kietos ir tai kėlė daug nepatogumų. Pareiškėjo manymu, jam turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

15. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde tik iš naujo analizuoja bylos faktines aplinkybes, tačiau nepateikia naujų aplinkybių, kurių nebūtų išnagrinėjęs ir dėl jų nepasisakęs pirmosios instancijos teismas sprendime. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, išsamiai ir visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, įvertino nustatytas aplinkybes, pagrįstai nenustatė neteisėtų Tarnybos veiksmų, materialiosios ir proceso teisės normų nepažeidė, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo tenkinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį pareiškėjui T. A. už tai, kad jis nuo 2016 m. vasario 10 d. iki 2016 m. birželio 20 d. buvo konvojuotas netinkamomis sąlygomis.

18. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

19. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai yra detalizuoti CK 6.246 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

20. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

21. Pareiškėjas skunde teigė, kad jis buvo konvojuojamas automobiliuose, kuriuose trūko vietos, buvo šalta, nebuvo įjungiamas šildymas, vasarą buvo tvanku, tekdavo sėdėti ant kietų sėdynių, pareigūnai demonstravo ginklus, netinkamai elgėsi su ginklais, dėl to pareiškėjas patyrė dvasinių sukrėtimų, išgyvenimų, pablogėjo jo sveikata ir prašė atlyginti patirtą neturtinę žalą.

22. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus apie pareiškėjo konvojavimo sąlygas, nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų ir konstatavo, kad konvojuojant pareiškėją buvo laikytasi teisės aktų reikalavimų.

23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir prašo jam (pareiškėjui) priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jo skundas yra pagrįstas ir turėjo būti patenkintas.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad, nors Tarnyba teigia, jog specialiosiose transporto priemonėse buvo įrengti evakuaciniai išėjimai, tačiau realiai jų nėra, taip pat nėra saugos diržų, pažymi, kad pareiškėjas šių argumentų skunde pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodęs. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų užtikrinti sąžiningą procesą, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017; 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kurie nebuvo nurodyti skunde, išnagrinėtame pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.

26. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

27. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas netenkintas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jo konvojavimo metu jis turėjo kęsti karštį, kėdės buvo kietos ir kėlė nepatogumų, byloje nėra duomenų, kad dėl šių ar kitų jo nurodytų netinkamų konvojavimo sąlygų pareiškėjas būtų skundęsis Konvojavimo taisyklių nustatyta tvarka konvojaus viršininkui. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo apeliacinio skundo jokiais objektyviais duomenimis ir įrodymais nepagrindė. Byloje esantys dokumentai (registracijos liudijimai, techninės apžiūros rezultatų kortelės, Nacionalinės visuomenės sveikatos laboratorijos atliktų matavimų protokolai) įrodo Tarnybos specialiojo transporto atitikimą nustatytiems reikalavimams. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų nevertino taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas ABTĮ įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

28. Byloje nenustačius aplinkybių, kad Tarnybos darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai ar pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, t. y. nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, konstatuotina, kad nėra pagrindo kilti turtinei prievolei atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį, nes tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys sąlygos, būtinosios deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

29. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė