2022-03-23 Nr. ANB-513-4-36-3-00211-2020-4 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-25-719/2022

Teisminio proceso Nr. 4-36-3-00211-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos L. L. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato 2020 m. lapkričio 24 d. nutarimo, Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. vasario 10 d. nutarties ir Šiaulių apygardos teismo 2021 m. balandžio 9 d. nutarties.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato 2020 m. lapkričio 24 d. nutarimu L. L. pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 45 straipsnio 4 dalį nubausta 1000 Eur bauda už tai, kad ji 2020 m. spalio 16 d. 19.25 val. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. spalio 7 d. nutarimu Nr. 1069 „Dėl karantino Raseinių rajono savivaldybės teritorijoje paskelbimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas) paskelbto karantino laikotarpiu buvo viešoje vietoje prie VšĮ Raseinių ligoninės, esančios Raseiniuose, Ligoninės g. 4, bei prie Raseinių rajono savivaldybės administracijos pastato, esančio Raseiniuose, V. Kudirkos g. 5, ne mažiau kaip 8 asmenų grupėje ir viešoje vietoje nedėvėjo nosį ir burną dengiančių apsaugos priemonių (veido kaukės, respiratoriaus ar kitos apsaugos priemonės), taip sukėlė pavojų išplisti COVID-19 ligai ir nesilaikė Vyriausybės nutarimo 2.1.2.1 ir 2.1.2.2 punktų reikalavimų.

2. Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patrauktos L. L. skundas patenkintas iš dalies, pakeista Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato 2020 m. lapkričio 24 d. nutarimo dalis dėl paskirtos baudos dydžio, sumažinant L. L. paskirtos baudos dydį iki 500 Eur. Kita nutarimo dalis palikta nepakeista.

3. Šiaulių apygardos teismo 2021 m. balandžio 9 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patrauktos L. L. apeliacinis skundas patenkintas iš dalies; Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartis ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato 2020 m. lapkričio 24 d. nutarimas pakeisti: pašalintos aplinkybės, kad L. L. buvo prie Raseinių rajono savivaldybės administracijos pastato, esančio Raseiniuose, V. Kudirkos g. 5, ne mažiau kaip 8 asmenų grupėje ir taip nesilaikė Vyriausybės nutarimo 2.1.2.1 punkto reikalavimų. Kitos nutarimo ir nutarties dalys paliktos nepakeistos.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2021 m. liepos 22 d. nutartimi priimtas administracinėn atsakomybėn patrauktos L. L. prašymas ir jos administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

II. Prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą teisiniai argumentai

5. Pareiškėja prašo panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato 2020 m. lapkričio 24 d. nutarimą, Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartį, Šiaulių apygardos teismo 2021 m. balandžio 9 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariatui. Pareiškėja prašyme nurodo:

5.1. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas, priimdami skundžiamas nutartis, padarė esminius materialiosios ir proceso teisės pažeidimus, šie pažeidimai turėjo įtakos neteisėtoms nutartims priimti, t. y. teismai netinkamai aiškino ir taikė ANK 45 straipsnio 4 dalį, pažeidė ANK 567 straipsnio 3 dalį, pagal kurią įrodinėjimo pareigos negalima perkelti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, ANK 569 straipsnio 4 dalies nuostatas dėl įrodymų vertinimo, o apeliacinės instancijos teismas dar pažeidė ANK 652 straipsnio 1 dalį neatsakęs į vieną iš esminių apeliacinio skundo argumentų.

5.2. Asmens padarytą veiką kvalifikuojant pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį nepakanka vien tik nustatyti (įrodyti) faktą, kad buvo padarytas ANK 45 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų pažeidimas, – administracinio nusižengimo byloje turi būti įrodyta, kad konkretaus asmens veika sukėlė pavojų išplisti pavojingai ar ypač pavojingai užkrečiamajai ligai. Taigi, jeigu administracinio nusižengimo byloje įrodyta, kad minėtų teisės aktų pažeidimas buvo padarytas, tačiau nėra surinkta įrodymų, kurie patvirtintų, kad toks pažeidimas sukėlė realų pavojų išplisti užkrečiamajai ligai, asmens padaryta veika pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį negali būti kvalifikuojama, kadangi byloje nėra nustatytas ir įrodytas vienas iš asmens veikai pagal šią teisės normą kvalifikuoti privalomų administracinio nusižengimo sudėties požymių – sukeltas pavojus išplisti pavojingai ar ypač pavojingai užkrečiamajai ligai. Teisės doktrinoje taip pat apkreipiamas dėmesys į tai, kad, kvalifikuojant administracinį nusižengimą pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį, turi būti nustatyta, jog, pažeidus nurodytus teisės aktus, buvo sukeltas pavojus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms (padariniai), o nenustačius šių aplinkybių, administracinis nusižengimas perkvalifikuotinas iš ANK 45 straipsnio 4 dalies į 45 straipsnio 1 dalį.

5.3. Nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodytas vienas iš padarytai veikai pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį inkriminuoti būtinų administracinio nusižengimo sudėties požymių, t. y. kad pareiškėjos veika sukėlė realų pavojų išplisti užkrečiamajai ligai COVID-19. Vadovaujantis visuotinai žinomu faktu, kad COVID-19 ligą sukeliantis SARS-CoV-2 virusas nuo žmogaus žmogui yra perduodamas tik sąlyčio su sergančiu asmeniu metu, nėra pagrindo pripažinti, jog konkretaus asmens padaryta veika (ANK 45 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų pažeidimas) sukėlė pavojų išplisti užkrečiamajai ligai COVID-19, jeigu byloje nėra įrodyta, kad: 1) konkretus priešingą teisei veiką padaręs asmuo pažeidimo padarymo metu buvo užkrečiamąją ligą sukeliančio viruso nešiotojas; 2) su administracinėn atsakomybėn traukiamu asmeniu pažeidimo vietoje buvę kiti asmenys pažeidimo metu buvo užkrečiamąją ligą sukeliančio viruso nešiotojai. Pagal Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (toliau – ir ŽULPKĮ) 9 straipsnį asmenys, kurie neprivalo būti hospitalizuoti ir (ar) izoliuotis dėl užkrečiamosios ligos, nėra laikomi pavojingais asmenimis, nes nuo jų negali užsikrėsti kiti asmenys. Vadinasi, tas asmuo, kuris neserga užkrečiamąja liga, kuris nėra įtariamas, kad serga užkrečiamąja liga, taip pat tas asmuo, kuris nėra pripažintas turėjęs sąlytį su užkrečiamąja liga sergančiu asmeniu (ir dėl to neprivalo izoliuotis), šio įstatymo kontekste yra laikomas nepavojingu asmeniu (nuo jo negali užsikrėsti kiti asmenys), todėl asmenys, kuriuos įstatymas laiko nepavojingais asmenimis, objektyviai negali kelti pavojaus išplisti užkrečiamajai ligai.

5.4. Be to, būtina nustatyti ir įrodyti, kad tuo atveju, jei pažeidimas nebūtų buvęs padarytas, t. y. jei šiuo atveju pareiškėja kaukę būtų dėvėjusi, pavojus išplisti užkrečiamajai ligai nebūtų kilęs. Tiek Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, tiek Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, tiek ir atlikti moksliniai tyrimai nurodo, jog kaukės dėvėjimas tik sumažina riziką užsikrėsti (užkrėsti) COVID-19 liga, tačiau visiškai šio pavojaus neeliminuoja. Taigi kaukės nedėvėjimas bet kuriuo atveju negalėtų būti traktuojamas kaip teisės pažeidimas, kuris sukelia pavojų išplisti ligai, – aplinkybė, kad kaukės dėvėjimas tik sumažina riziką užsikrėsti COVID-19 liga, bet šio pavojaus visiškai neeliminuoja, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad kaukės nedėvėjimas sukelia pavojų išplisti COVID-19 ligai, kadangi pavojus plisti COVID-19 ligai kyla (egzistuoja) tiek kaukę dėvint, tiek jos nedėvint. Pažymėtina, kad į šį argumentą apeliacinės instancijos teismas neatsakė.

5.5. Teismai pripažino, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad 2020 m. spalio 16 d. pareiškėja ar kiti asmenys sirgo COVID-19 liga. Apeliacinės instancijos teismas, viena vertus, laikėsi nuomonės, jog būtina nustatyti (įrodyti), ar asmens veika sukėlė realų (o ne tariamą) pavojų išplisti ligai, kita vertus, teismas iš esmės padarė išvadą, kad nėra būtina nustatyti, ar asmuo (vertinant tai objektyviai (o ne menamai, spėjamai)) yra keliantis pavojų išplisti ligai, ar ne. Teismas taip pat padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad jei byloje būtų nustatyta, jog pareiškėja įvykio metu sirgo COVID-19 liga, nors ir to nežinodama, jos veiksmai galimai būtų buvę įvertinti ne kaip ANK 45 straipsnio 4 dalies pažeidimas, o kaip nusikalstama veika pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 277 straipsnį. Tačiau BK 277 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris yra medicinos įstaigos informuotas apie ligą (kartu kaip medicinos įstaigos pacientas (ligonis) yra informuotas apie būtinybę dėvėti apsaugos priemones), o to paties straipsnio 2 dalyje yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, dėl kurio kaltės užkrečiamoji liga išplito (o ne kilo vien tik pavojus jai išplisti). Taigi ANK 45 straipsnio 4 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė asmeniui, kuris padarė priešingą teisei veiką ir taip sukėlė realų pavojų išplisti užkrečiamajai ligai, bet ta liga de facto (faktiškai) neišplito, o BK 277 straipsnio 2 dalis asmeniui taikoma tuo atveju, jei asmens padaryta teisei priešinga veika ne tik sukėlė realų pavojų išplisti užkrečiamajai ligai, bet ir dėl tos veikos užkrečiamoji liga realiai de facto išplito. Kritikuotina ir apeliacinės instancijos teismo nuomonė, kad asmuo, kuris taikiomis priemonėmis išreiškia savo nuomonę dėl valdžios institucijų priimtų sprendimų, elgiasi ciniškai, nes asmens konstitucinė teisė be ginklo rinktis į taikius susirinkimus gali būti ribojama tik karo arba nepaprastosios padėties atveju, tačiau nė viena iš šių specialiųjų teisinių padėčių šalyje nebuvo paskelbta.

5.6. Apeliacinės instancijos teismo nutarties išvada, kad klausimai, susiję su Vyriausybės nutarimo ir jame nurodytų konkrečių punktų, papunkčių teisėtumu (atitiktimi ŽULPKĮ ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai), gali būti sprendžiami tik Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo pagrindu, todėl jie nėra šios administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo dalykas, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucijos 110 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Atsižvelgiant į iš Konstitucijos kylančią teisės aktų hierarchiją, ši Konstitucijos nuostata reiškia ir tai, kad teisėjas negali taikyti ir Konstitucijai prieštaraujančio poįstatyminio teisės akto, jis taip pat negali taikyti tokio poįstatyminio teisės akto, kuris prieštarauja įstatymui. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstituciją teismai (teisėjai), vykdydami teisingumą, turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais teisės aktais ir negali taikyti teisės akto, kuris prieštarauja Konstitucijai ir (arba) kitam aukštesnės galios teisės aktui, bylą nagrinėjantis teismas (teisėjas), turėdamas abejonių dėl tokio akto teisėtumo, turi pareigą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Jeigu, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, kilus abejonių dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai ir (arba) aukštesnės galios teisės aktams teismas nesustabdytų bylos nagrinėjimo ir nesikreiptų į Konstitucinį Teismą, kad šios abejonės būtų pašalintos ir byloje būtų pritaikytas teisės aktas, kurio atitiktis Konstitucijai kelia abejonių, teismas rizikuotų priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas (2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2013 m. sausio 25 d. nutarimai). Šiuo konkrečiu atveju abiejų instancijų teismai dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Vyriausybės nutarimo (ne)teisėtumą nepriėmė jokio procesinio sprendimo, o apeliacinės instancijos teismas iš esmės nusprendė, kad teismas apskritai tokių prašymų neprivalo nagrinėti ir dėl jų pasisakyti.

Be to, šio teismo išvada, kad teismas neprivalo vadovautis apeliaciniame skunde nurodyta teismų suformuota praktika (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-307-873/2020), taip pat prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Dėl kitos apeliaciniame skunde nurodytos Alytaus apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 18 d. nutarties Nr. II-81-224/2020 apeliacinės instancijos teismas apskritai nepasisakė.

6. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato viršininkas Artūras Košikas atsiliepimu į pareiškėjos prašymą prašo jo netenkinti ir palikti galioti skundžiamus institucijos nutarimą ir teismų nutartis. Atsiliepime į prašymą nurodoma:

6.1. Ginčijami institucijos ir teismų sprendimai priimti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjus surinktą tyrimo medžiagą. Nors pažeidėja L. L. neigia savo kaltę dėl jai inkriminuoto administracinio nusižengimo, tačiau jos kaltė padarius ANK 45 straipsnio 4 dalyje nurodytą administracinį nusižengimą įrodyta bylos medžiaga. Iš vaizdo medžiagos akivaizdžiai matyti, kad susibūrimas prie VšĮ Raseinių ligoninės pastato buvo iš anksto organizuotas, o pareiškėja yra didesnėje nei 8 asmenų (susirinkusių iš įvairių miestų) grupėje, kur tarp asmenų vizualiai nėra 2 m atstumo. Taip pat aiškiai matyti, jog L. L. nedėvi apsauginės veido kaukės ar kitų apsaugos priemonių, dengiančių kvėpavimo takus. Nors L. L. neginčija, kad veido apsauginių priemonių nedėvėjo, tačiau ginčija tą faktą, kad buvo viruso nešiotoja ir kad nedėvėdama kaukės ji sukėlė realų pavojų išplisti užkrečiamajai ligai (COVID-19). Tačiau nusižengimo padarymo metu, t. y. 2020 m. spalio 16 d., Raseinių r. buvo vienas iš didžiausių koronaviruso židinių Lietuvoje ir kaukes dėvėti viešoje vietoje buvo privaloma. L. L. nesilaikė tuo metu nustatytų draudimų ir taip padarė administracinį nusižengimą, nustatytą ANK 45 straipsnio 4 dalyje.

6.2. Skiriant administracinę nuobaudą pareiškėjai, atsižvelgta į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusižengimo padarymo aplinkybes – tai, kad jis padarytas vakaro metu dėl menkavertės dingsties – neva protestuojant prieš esamą situaciją rajone, esant itin nepalankiai epideminei COVID-19 (koronavirusinės infekcijos) situacijai ir Lietuvos Respublikoje paskelbto karantino laikotarpiu, tai, kad tokia veika susijusi su itin svarbiomis vertybėmis – žmonių gyvybės ir sveikatos apsauga. Įvertintina ir ta aplinkybė, kad Raseinių r. šia infekcija buvo užsikrėtusi didelė dalis gyventojų.

III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados

7. Administracinėn atsakomybėn patrauktos L. L. prašymas netenkintinas.

Dėl ANK 45 straipsnio 4 dalies taikymo

8. ANK 45 straipsnyje nustatyta atsakomybė už visuomenės sveikatos srities Europos Sąjungos reglamentų ar sprendimų, higienos norminių aktų ar kitų visuomenės sveikatos srities teisės aktų, Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pažeidimą.

9. Atsakomybė už šių norminių aktų pažeidimą pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį kyla esant dviejų sąlygų visumai: 1) sukeltas pavojus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms; 2) jos padarytos karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, riboto karantino metu, taip pat susidarius ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, jeigu ekstremalioji situacija ar ekstremalusis įvykis kelia pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai.

10. Sukėlimas pavojaus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms yra savarankiškas požymis, kuris sudaro įrodinėjimo dalyką ir negali būti preziumuojamas vien tik nustačius ANK 45 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų pažeidimo padarymo faktą šio straipsnio 4 dalies dispozicijoje nurodytu metu, t. y. esant karo, nepaprastosios padėties, karantino ir kt. situacijai. Pagal teismų praktiką šis požymis, kai veika neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, gali būti inkriminuotas ne tik tada, kai asmenys pažeidžia ŽULPKĮ nustatytas jiems pareigas, kai ligoniai ir asmenys, turėję sąlytį ar įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, šių ligų, įrašytų į šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodytą sąrašą, sukėlėjų nešiotojai atsisako arba vengia hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo (ŽULPKĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau ir kitais atvejais, pvz., kai plintant ypač pavojingai užkrečiamajai ligai asmuo pažeidžia kitas teisės aktuose nustatytas priemones, skirtas šios ligos plitimui suvaldyti. Tačiau tai yra vertinamasis požymis, kurio buvimą ar nebuvimą konkrečioje asmens veikoje nustato teismas ar bylą nagrinėjanti institucija (pareigūnas). Sprendžiant dėl šio požymio buvimo, kiekvienu atveju turi būti atsižvelgta į konkrečią situaciją, įvertinant turimas mokslines žinias apie pavojingą ar ypač pavojingą užkrečiamąją ligą – tos ligos šaltinius, sukėlėjų perdavimo žmogui būdus ir ypatumus bei pagal tai konkrečiu asmens elgesiu sukeliamą riziką tokiai ligai plisti ir pan. Pažeidimas kvalifikuojamas pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį tik esant nustatytoms abiem pirmiau paminėtoms šios straipsnio dalies dispozicijoje nurodytoms sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-7-23-511/2022).

11. Pažymėtina ir tai, kad jei pavojų kitam asmeniui užsikrėsti pavojinga ar ypač pavojinga užkrečiamąja liga sukėlė asmuo, jau būdamas medicinos įstaigos informuotas apie savo ligą ir įspėtas dėl apsaugos priemonių, kurių jis privalo laikytis bendraudamas su žmonėmis, tokia veika kvalifikuotina pagal BK 277 straipsnio 1 dalį; realių pasekmių sukėlimo atveju, t. y. jeigu dėl sveikatos apsaugos reikalavimų ar užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės taisyklių pažeidimo išplito liga ar kilo epidemija, veika kvalifikuotina pagal BK 277 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-7-29-511/2021).

12. Pavojingomis ir ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis laikomos ligos, kurios įstatymu nustatyta tvarka yra įtrauktos į tokių ligų sąrašus. Šiai bylai aktualiu atveju COVID-19 yra įtraukta į 2002 m. birželio 13 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 278 „Dėl Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, dėl kurių ligoniai, asmenys, įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, asmenys, turėję sąlytį, ar šių ligų sukėlėjų nešiotojai turi būti hospitalizuojami ir (ar) izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi privalomai, sąrašo patvirtinimo“ su vėlesniais pakeitimais patvirtintą ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų sąrašą.

13. Iš bylos matyti, kad L. L. pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį nubausta už tai, kad ji 2020 m. spalio 16 d. paskelbto karantino laikotarpiu buvo prie VšĮ Raseinių ligoninės ir viešoje vietoje nedėvėjo nosį ir burną dengiančių apsaugos priemonių (veido kaukės, respiratoriaus ar kitos apsaugos priemonės), taip sukėlė pavojų išplisti COVID-19 ligai ir nesilaikė Vyriausybės nutarimo 2.1.2.2 punkto reikalavimų.

14. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad L. L. inkriminuota veika buvo padaryta karantino, paskelbto Raseinių rajono savivaldybės teritorijoje, laikotarpiu dėl ypač pavojingos užkrečiamosios ligos koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės. Pareiškėja neginčija ir tos aplinkybės, kad, viešoje vietoje nedėvėdama nosį ir burną dengiančių apsaugos priemonių (veido kaukės, respiratoriaus ar kitų priemonių), ji nesilaikė Nutarimo 2.1.2.2 punkto reikalavimų, tačiau ginčija pavojaus išplisti ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms sukėlimo požymio nustatymą jos veiksmuose pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį.

15. Iš teismų sprendimų turinio matyti, kad teismai pavojaus išplisti ypač pavojingai užkrečiamajai ligai (COVID-19) sukėlimo požymį nustatė įvertinę ne tik L. L. padarytą visuomenės sveikatos srities teisės aktų (Nutarimo 2.1.2.2 punkto) pažeidimą, tačiau nurodė ir teisinius argumentus, pagrįstus konkrečiu pareiškėjos elgesiu ir įvykio situacija, rodančius realiai sukeltą pavojų ypač pavojingai užkrečiamajai ligai (COVID-19) plisti. Apygardos teismas akcentavo, kad L. L. jai inkriminuojamą Vyriausybės nutarimo 2.1.2.2 papunkčio pažeidimą (viešoje vietoje nedėvėjo nosį ir burną dengiančių apsaugos priemonių) padarė paskelbto karantino dėl plintančios COVID-19 ligos Raseinių rajono savivaldybės teritorijoje metu; pažeidimas buvo padarytas šalia VšĮ Raseinių ligoninės, kur dirba gydytojai ir kitas personalas, teikiantys pagalbą tiek COVID-19, tiek kitomis ligomis sergantiems asmenims, taip keliant minėtiems asmenims nereikalingą papildomą riziką; be to, kaip matyti iš vaizdo įrašo, kartu su L. L. buvo ir kiti asmenys, kurie taip pat nedėvėjo apsauginių nosį ir burną dengiančių priemonių, taip keliant pavojų kartu su pažeidėja buvusiems asmenims užsikrėsti COVID-19. Teismai įvertino ir tai, kad L. L. ir su ja buvę asmenys pažeidimo padarymo vietoje buvo ne dėl svarbių priežasčių, o atvyko protestuoti dėl paskelbto karantino ir jo metu taikomų priemonių. Todėl teismų išvados dėl sukelto pavojaus išplisti ypač pavojingai užkrečiamajai ligai ir L. L. veikos kvalifikavimo pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį motyvuotos tinkamai.

16. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad COVID-19 virusinė infekcija tiek pagal Pasaulio sveikatos organizacijos, tiek pagal Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro pateikiamus mokslinius duomenis plinta pirmiausia perduodant iš žmogaus žmogui per lašelius ir aerozolius, susidarančius kvėpuojant, kalbant ar kosint įkvėpus arba nusėdus ant gleivinės. Liga pasižymi labai dideliu užkrečiamumu, prie šios ligos plitimo gali prisidėti žmonės, turintys nežymių ligos simptomų arba net jų neturintys. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad asmuo gali užsikrėsti šia infekcija ir nekontroliuojamai ją platinti net pats to nežinodamas.

17. Prašyme nepagrįstai teigiama, kad apygardos teismas atsakė ne į visus apeliacinio skundo argumentus. Vienas iš, anot pareiškėjos, neatsakytų argumentų yra susijęs su pavojaus išplisti ypač pavojingai užkrečiamajai ligai nustatymu pareiškėjos veiksmuose, o kitas – susijęs su prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą. Dėl pirmojo argumento dar kartą pažymėtina tai, kad apygardos teismas išsamiai motyvavo savo išvadas dėl šio požymio buvimo pareiškėjos veikoje ir atsižvelgė ne vien tik į Vyriausybės nutarimo 2.1.2.2 papunkčio pažeidimą (viešoje vietoje nedėvėjo nosį ir burną dengiančių apsaugos priemonių), bet ir į kitų pareiškėjos veiksmų visumą, situaciją. Ir tik aplinkybių visumos vertinimas nulėmė išvadą, kad pareiškėjos veiksmais buvo sukeltas pavojus išplisti ypač pavojingai užkrečiamajai ligai. Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą paminėtina, kad šia teise teismas privalo pasinaudoti, kai nagrinėjant bylą yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, prieštarauja Konstitucijai. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja apeliaciniame skunde nebuvo nurodžiusi išsamių teisinių argumentų ir suformulavusi prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atnaujintoje administracinėje byloje toks prašymas taip pat nėra pateiktas, o Vyriausybės nutarimo atitiktis ŽULPKĮ ir Konstitucijai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijai abejonių nekelia (Vyriausybės nutarimas priimtas vadovaujantis ŽULPKĮ 21 straipsnio 11 dalimi ir 3 dalies 2 punktu, atsižvelgiant į nepalankią epideminę COVID-19 (koronaviruso infekcijos) situaciją Raseinių rajono savivaldybėje ir sveikatos apsaugos ministro bei Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus teikimus).

18. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės ir apygardos teismai, pripažindami, jog L. L. veika atitinka ANK 45 straipsnio 4 dalyje nustatytus administracinio nusižengimo sudėties požymius, esminių proceso ir materialiosios teisės pažeidimų nepadarė (ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punktas), todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti L. L. prašymą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Palikti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2021 m. balandžio 9 d. nutartį.

Teisėjai Daiva Pranytė-Zalieckienė

Alvydas Pikelis

Artūras Ridikas