2013-08-12 Nr. AB-4186-3-61-3-02176-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A444-1357/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02176-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 17.1; 24; 26.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas)

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. (G. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir norminio akto teisėtumo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas), su 2007 m. birželio 11 d. skundu (I t., b. l. 7–10), 2007 m. birželio 28 d. patikslintu skundu (I t., b. l. 3–6) ir 2007 m. liepos 16 d. patikslinto skundo papildymu (I t., b. l. 41) kreipėsi į teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 28 d. nutartyje (I t., b. l. 1–2), kurią Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą dėl šios teismo nutarties, 2007 m. spalio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS16-438/2007 (I t., b. l. 50–52) paliko nepakeistą ir priėmė nagrinėti šiuos pareiškėjo reikalavimus: 1) įpareigoti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) skirti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-801-40/06 dėl proceso atnaujinimo; 2) panaikinti Tarnybos 2007 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. S-(1.10.)-140-1-07 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. S-(1.10.)-140-1-07); 3) panaikinti Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2007 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. S-83-(A(G)-79) (toliau – ir sprendimas Nr. S-83-(A(G)-79)) (I t., b. l. 12–15).

Pareiškėjas 2007 m. gruodžio 3 d. pateikė teismui prašymą ištirti norminio akto teisėtumą (t. 1, b. l. 87–88), kuriame prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-123 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pavyzdinių sutarčių patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1R-123) patvirtintos Nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo pavyzdinės sutarties (toliau – ir Pavyzdinė sutartis) 2.2.7 punkto teisėtumą bei tarnybos su advokatu A. C. sudarytos sutarties 2.2.7 punkto teisėtumą.

2012 m. lapkričio 27 d. pareiškėjas pateikė teismui patikslintą skundą (II t., b. l. 32–36) kuris priimtas 2012 m. lapkričio 27 d. vykusiame teismo posėdyje (II t., b. l. 45). Apibendrinęs 2007 m. birželio 11 d. skundo, 2007 m. birželio 28 d. patikslinto skundo, 2007 m. liepos 16 d. patikslinto skundo papildymo, 2007 m. gruodžio 3 d. prašymo ištirti norminio akto teisėtumą ir 2012 m. lapkričio 27 d. patikslinto skundo (toliau – ir skundas) reikalavimus, pirmosios instancijos teismas sprendė dėl šių pareiškėjo reikalavimų: 1) įpareigoti tarnybą skirti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-801-40/06; 2) panaikinti sprendimą Nr. S-(1.10.)-140-1-07; 3) panaikinti sprendimą Nr. S-83-(A(G)-79); 4) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Įsakyme Nr. 1R-123 patvirtintos Pavyzdinės sutarties 2.2.7 punkto teisėtumą, taip pat tarnybos sutarties su advokatu A. C. 2.2.7 punkto teisėtumą.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog skundžiamuose sprendimuose atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje dėl proceso atnaujinimo, atstovaujant pareiškėjo interesams teismo posėdyje, rengiant kasacinį skundą, atsisakymo atnaujinti procesą apeliacinės instancijos teisme atveju ir rengiant kitus dokumentus. Teigė, kad Tarnybos veiksmai ir aktai yra nepagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, pažeidžia Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, administravimo principus (įstatymo viršenybės, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia), pareiškėjo teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų nagrinėjimą. Nepagrįsti Tarnybos teiginiai, jog pareiškėjo reikalavimai akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje neperspektyvus, kad pareiškėjas pats savarankiškai be advokato pagalbos gali įgyvendinti / apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus. Pareiškėjo skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą su 2006 m. gruodžio 21 d. prašymu dėl antrinės teisinės pagalbos civilinėje byloje Nr. 2A-801-40/06, kuris perduotas advokatui A. C. ir paprašyta jo išvados dėl prašymo pagrįstumo, kurią gavusi Tarnyba priėmė sprendimą Nr. S-(1.10.)-140-1-07 atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjas pateikė 2007 m. sausio 30 d. skundą Tarnybai dėl advokato A. C. veiksmų, skundas Tarnybos 2007 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. SD-(1.10.)-52-04-01 „Dėl Jūsų 2007 m. sausio 30 d. skundo“ (toliau – ir sprendimas Nr. SD-(1.10.)-52-04-01) atmestas. Vilniaus apygardos teismui priėmus pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje, pareiškėjas 2007 m. kovo 16 d. pakartotinai kreipėsi į Tarnybą skirti antrinę teisinę pagalbą, tačiau Tarnyba 2007 m. kovo 20 d. sprendime Nr. SD-(1.10)-66-07 „Dėl Jūsų 2007 m. kovo 16 d. prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą“ (toliau – ir sprendimas Nr. SD-(1.10)-66-07) atsisakė nagrinėti minėtą prašymą. Tarnyba 2007 m. vasario 2 d., 2007 m. kovo 20 d. sprendimus išsiuntė pareiškėjui 2007 m. kovo 23 d. laiške. 2007 m. kovo 30 d. prašyme pareiškėjas prašė Tarnybos skirti antrinę teisinę pagalbą trims Tarnybos sprendimams apskųsti. Šis klausimas buvo perduotas spręsti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, kuri 2007 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. 07-N-449-520 atsisakė tenkinti prašymą. Pareiškėjas 2007 m. balandžio 18 d. padavė skundą Komisijai dėl tarnybos 2007 m. vasario 2 d. ir 2007 m. vasario 26 d. sprendimų; Komisija skundo dėl 2007 m. vasario 26 d. sprendimo nenagrinėjo, motyvuodama tuo, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą.

Pareiškėjas manė, kad skundžiami Tarnybos sprendimai Nr. S-(1.10.)-140-1-07 ir Nr. S-83-(A(G)-79) yra neteisėti ir nepagrįsti, priimti pažeidžiant pagrindines procedūras ir šiuos teisės aktus: Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1981 m. gegužės 14 d. rekomendaciją Nr. R (81)7 „Dėl priemonių, lengvinančių galimybes naudotis teisingumo sistema“, 1993 m. sausio 8 d. rekomendaciją Nr. R (93)1 „Dėl labai neturtingų žmonių galimybių efektyviai naudotis įstatymais ir teisingumu“, 1995 m. vasario 7 d. rekomendaciją Nr. R (95)5 „Dėl apeliacinių sistemų ir procedūrų civilinėse ir komercinėse bylose įvedimo ir funkcionavimo tobulinimo“, 1976 m. vasario 18 d. rezoliuciją Nr. R (76)5 „Dėl teisinės pagalbos komercinėse ir administracinėse bylose“, 1978 m. kovo 2 d. rezoliuciją Nr. R (78)8 „Dėl teisinės pagalbos ir konsultavimo“, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės į teisinę pagalbą principą, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 1 straipsnio 1 ir 2 dalis, 3 straipsnį, 9 straipsnio 3 dalies 4 punktą, 11 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktus, 6 dalį, 12 straipsnio 3 punktą, 18 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 1 straipsnį, 3 straipsnio 2 ir 4 punktus, 8, 14, 19–36 straipsnius, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1491 patvirtintos Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo viešojo administravimo ir kitose institucijose pavyzdinės tvarkos (toliau – ir Pavyzdinė tvarka) 27, 33 punktus, Advokatų profesinės etikos kodekso (toliau – ir Kodeksas) 2.3.2., 2.3.4, 3.2, 4.1, 6.6.–6.8 punktus. Nurodė, kad 2007 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. SD-(1.10)-66-07) pažeidė Pavyzdinės tvarkos 33 punktą, nes Vilniaus apygardos teismas priėmė nagrinėti prašymą dėl proceso atnaujinimo, o tai – nauja aplinkybė, kurios prieš tai nebuvo, sudaranti prašymo pagrindą, todėl Tarnyba turėjo iš naujo nagrinėti prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos.

Atkreipė dėmesį, kad Komisija Tarnybos 2007 m. vasario 2 d. sprendimo teisėtumą grindė tuo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija gali būti šališka. Pareiškėjas nurodė, jog šališkumo klausimo nagrinėjimas nėra Tarnybos ar Komisijos kompetencija. Tarnyba 2 kartus pažeidė Komisijos nustatytus terminus pateikti atsiliepimą į skundą, jį pateikė 2007 m. gegužės 24 d. 16.10 val., paskutinę dieną prieš skundo nagrinėjimą. Pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė susipažinti su atsakovo atsiliepimu į skundą, o Komisija atsisakė atidėti skundo nagrinėjimą.

Nurodė, kad skundas išnagrinėtas pažeidus pareiškėjo teisę į antrinę teisinę pagalbą. Komisija neišnagrinėjo skundo aplinkybių: kad bylos nagrinėjamos vadovaujantis teisės į teisinę pagalbą principu, rungimosi principu, kad pareiškėjas negali pats paduoti skundo kasacine tvarka. Pabrėžė, kad advokato išvadų neįtvirtina įstatymas, kad draudžiama perduoti prašymus spręsti asmenims, kurių veiksmai skundžiami, kad prašymo (dėl antrinės teisinės pagalbos) perdavimo advokatui neįtvirtina įstatymas. Manė, kad Tarnybos direktorius galėjo būti šališkas, nes nusišalino ir 2007 m. kovo 30 d. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos, apskundžiant Tarnybos sprendimus, persiuntė Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, kad skundžiamas 2007 m. vasario 2 d. sprendimas priimtas neatsižvelgiant į 2007 m. sausio 30 d. skundo paaiškinimus, dėl skundžiamo 2007 m. vasario 2 d. sprendimo teisėtumo. Komisija nusišalino nuo teisinio įvertinimo vieno iš pagrindų – VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies, kuria grindžiamas skundžiamas 2007 m. vasario 2 d. sprendimas, neatsižvelgė į prašymą vadovautis 2007 m. balandžio 16 d. skundo Komisijai (byla Nr. A(G)-76) medžiaga.

Pareiškėjas nurodė, jog kreipėsi į Tarnybą su 2007 m. kovo 30 d. prašymu Nr. ATP-(1.10.)-435-07 dėl antrinės teisinės pagalbos skyrimo, apskųsdamas Tarnybos sprendimus Nr. S-(1.10.)-140-1-07, Nr. SD-(1.10.)-52-04-01 ir Nr. SD-(1.10)-66-07. Tarnybos direktorius 2007 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. T-(1.6.)-17-07 „Dėl darbuotojų nušalinimo priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo“ (toliau – ir įsakymas Nr. T-(1.6.)-17-07) ir rašto Nr. SD-(1.10.)-72-l-07 pagrindu persiuntė minėtą pareiškėjo prašymą spręsti Kauno valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, kuri dėl minėto prašymo priėmė 2007 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 07-N-449-520, kuriame atsisakė teikti teisinę pagalbą. Apie minėtą sprendimą pareiškėjas sužinojo pasibaigus terminui apskųsti 2007 m. vasario 26 d. sprendimą (2007 m. balandžio 16 d.), todėl pareiškėjas šį sprendimą apskundė Kauno apskrities administracinių ginčų komisijai, rėmėsi šia aplinkybe komisijoje ir prašė sustabdyti skundo nagrinėjimą, kol bus išspręstas teisinės pagalbos teikimo klausimas šio skundo nagrinėjime, tačiau komisija į tai neatsižvelgė ir nagrinėjo skundą.

Pareiškėjas teigė, kad dėl neskirtos antrinės teisinės pagalbos negalėjo tinkamai parengti procesinių dokumentų ir laiku jų pateikti, apskųsdamas Tarnybos sprendimus Nr. SD-(1.10.)-52-04-01 ir Nr. SD-(1.10.)-66-07. Dėl to buvo atnaujintas terminas skundui paduoti dėl šių sprendimų.

Dėl Pavyzdinės sutarties 2.2.7 punkto, Tarnybos sutarties su advokatu A. C. 2.2.7 punkto teisėtumo pareiškėjas abejojo, ar minėtų aktų 2.2.7. punktas ir jo nuostata yra teisėti ir atitinka: VGTPĮ, jo 3 straipsnio 2 punkte įtvirtintus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės ir efektyvumo principus, 9 straipsnio 3 dalies 4 punktą. Ar minėta sutartis suderinta su Lietuvos advokatūra, neprieštarauja Kodekso 2.3.2, 2.3.4, 3.2, 4.1, 6.6–6.8 punktams; ar išvadų teikimas neprieštarautų advokato profesinei etikai; ar minėta sutartis neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymui.

Pareiškėjo nuomone, buvo požymių, leidžiančių manyti apie tarnybose esančią, norminių teisės aktų pagalba sukurtą, korupcinę sistemą, kurios dalys yra Asmenų prašymų perdavimo nagrinėti kitai tarnybai, kai kyla interesų konfliktas, tvarka, patvirtinta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorių kolegijos 2006 m. kovo 29 protokole Nr. 2 sistema, dėl kurios antrinę teisinę pagalbą teikiantys advokatai patys tikrina savo veiklos kokybę, nors turėtų tikrinti VGTPĮ 10 straipsnyje nustatyta tvarka. Taip pat, pagal Pavyzdinės sutarties 2.2.9 punktą, jungtinės veiklos sutartyje turi būti numatyta bendros profesinės veiklos organizavimo tvarka, advokatas, kuris kontroliuoja advokatų, nuolat teikiančių antrinę teisinę pagalbą, antrinės teisinės pagalbos kokybę, tuo tarpu, pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. 1R-105 patvirtintų Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų nuostatų 7.16 punktą, Tarnyba nagrinėja skundus dėl antrinės teisinės pagalbos kokybės.

Nurodė, kad pareiškėjas laikytinas nepasiturinčiu asmeniu pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą ir antrinė teisinė pagalba jam buvo skirta kaip socialinės pašalpos gavėjui. Be to, pareiškėjas negali savarankiškai kreiptis į kasacinę instanciją, nes tokios teisės asmenys, neturintys aukštojo teisinio išsilavinimo, neturi.

Pažymėjo, kad Tarnyba pasirėmė išvada to advokato (A. C.), kurio veiksmus pareiškėjas skundė – tokios išvados negali būti objektyvios, be to, tokio veiksmo, kaip paklausimo dėl išvadų, įstatymas nenumatė. Tarnyba priėmė skundžiamą sprendimą, neapklaususi advokato A. C. dėl vieno iš pareiškėjo skundų, paduoto 2007 m. sausio 30 d., dar iki skundžiamo 2007 m. vasario 2 d. sprendimo priėmimo, ignoruotas pareiškėjo 2007 m. sausio 15 d. prašymas atsižvelgti į 2007 m. sausio 30 d. skundo aplinkybes, sprendžiant prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Teigė, kad nuspręsti, ar pareiškėjo pateiktas teismui reikalavimas buvo pagrįstas, gali tik teismas nagrinėdamas bylą iš esmės.

Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs neteisėtais veiksmus, prie kurių įvykdymo prisidėjo advokatas A. C.. Tarnyba 2005 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 12 priėmė ir grindė Tarnybos advokatų komisijos 2005 m. spalio 16 d. išvadomis, kurias priimant dalyvavo ir advokatas A. C.. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. A2-715/2007 panaikino kaip neteisėtą minėto sprendimo dalį, liečiančią pareiškėjo teises, grindžiamą minėtomis išvadomis.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. I-1041/2009 (dabar – Nr. I-5-121/2013) dėl Tarnybos veiksmų, įvykdytų su advokato A. C. pagalba (šiuo metu sustabdyta). Pareiškėjas teigė, kad advokatas A. C. nėra sąžiningas, linkęs teikti pagalbą formaliai, pasinaudoti atstovaujamojo nežinojimu ir pan.

Pareiškėjas 2013 m. sausio 10 d. pateikė teismui paaiškinimus (II t., b. l. 127–129), kuriuose nurodomi iš esmės tie patys argumentai, kaip ir ankstesniuose skunduose, tačiau papildomai nurodoma, kad:

1. Pareiškėjo skundai dėl advokato A. C. veiksmų, nepriklausomai nuo to, kurioje byloje jie buvo įvykdyti ir nepriklausomai nuo jų išsprendimo, turėjo įtakos šio advokato priešiškumui pareiškėjo atžvilgiu visuose vėlesniuose šio advokato veiksmuose. Todėl pareiškėjas nesutinka su Tarnybos argumentu, kad tai negalėjo atsiliepti advokato išvados nešališkumui. Tarnyba vengė apklausti advokatą A. C., kad išvengtų susiklosčiusių priešiškų santykių tarp šio advokato ir pareiškėjo, o toks aiškinimasis trukdytų Tarnybai priimti sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui ir būtų nenaudingas advokatui.

2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, jog: nuolatinį antrinės teisinės pagalbos teikimą vykdančio advokato darbo vieta – tose pačiose patalpose, kaip ir Tarnybos, todėl pagrįsta atsakovo pozicija, kad toje pačioje institucijoje dirbantys asmenys priimdami sprendimą gali būti šališki.

3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas advokato A. C. parengto kasacinio skundo priėmimą, 2008 m. gruodžio 8 d. nutartyje byloje Nr. 3P-1487/2008 konstatavo, jog skundas pripažįstamas neatitinkantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 347 straipsnio 3 dalies reikalavimo. Tai įrodo advokato A. C. neprofesionalumą.

4. Pareiškėjas siekia teisingo bylos išsprendimo.

Atsakovas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 36–40; II t., b. l. 46–51) (toliau – ir atsiliepimas) nurodė, jog sutinka su Komisijos sprendimu Nr. S-83-(A(G)-79), prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, pateikė tokius argumentus:

1. Dėl pareiškėjo 2006 m. lapkričio 6 d. atsakovui pateiktame prašyme išdėstytų neaiškių reikalavimų, Tarnyba 2006 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. 494/06 paprašė pareiškėjo patikslinti reikalavimus. Pareiškėjas 2006 m. gruodžio 1 d. pateikė patikslintus paaiškinimus, į kuriuos Tarnyba atsakė 2006 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. 512/06, pateikiant atsakymus dėl kiekvieno punkto. Pareiškėjas 2006 m. gruodžio 21 d. Tarnybai pateikė prašymą (reg. Nr. 2-397/06) suteikti antrinę teisinę pagalbą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-801-40/2006 procesui atnaujinti.

2. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2005 m. liepos 25 d. civilinėje byloje Nr. 2-05771-131/2005 priėmė sprendimą už akių – tenkino uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ ieškinį ir priteisė iš pareiškėjo skolą su delspinigiais bei bylinėjimosi išlaidų. Minėtoje byloje pareiškėjas prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjui 2005 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 99 buvo paskirtas advokatas A. C., kuris parengė prašymą teismui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

3. Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog Tarnyba neturėjo teisės kreiptis į advokatą A. C. dėl išvados pateikimo, kadangi pareiškėjas skundėsi advokato veiksmais. Tai, kad pareiškėjas skundėsi advokato veiksmais, nereiškė, jog pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės – pagrįstos. Tarnyba dėl išvados pateikimo į advokatą A. C. kreipėsi dėl to, jog šis advokatas teikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2A-801-10/2006 tiek pirmojoje, tiek apeliacinėje instancijoje, advokatui buvo žinomos visos bylos aplinkybės, todėl advokatas turėjo teisę spręsti dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo. Advokatas A. C. 2007 m. sausio 8 d. išvadoje Nr. 97-7 pažymėjo, kad nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl teisėjų, nagrinėjusių bylą, šališkumo, kas sudarytų pagrindą inicijuoti bylos atnaujinimo procesą. Dėl šios priežasties Tarnyba 2007 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. S-(1.10.)-140-1-07 atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą, remdamasi VGTPĮ 11 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktais, 11 straipsnio 6 dalimi.

Nepaisant to, jog tuo metu galiojusiame VGTPĮ nebuvo nustatytas toks teisinis reglamentavimas, kad Tarnyba, prieš priiimdama sprendimą, kreiptųsi į advokatą dėl išvados pateikimo, VGTPĮ 23 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta advokato pareiga informuoti Tarnybą apie paaiškėjusias aplinkybes, sudarančias pagrindą nutraukti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą. Pažymėtina, kad kiti ankstesni pareiškėjo skundai buvo teikiami dėl advokato A. C. teikiamos antrinės teisinės pagalbos kitoje byloje.

4. Pareiškėjas 2006 m. gruodžio 21 d. prašyme nenurodė nė vieno pagrindo, kuris leistų spręsti, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Pareiškėjas teismo sudėties neteisėtumą siejo ne su konkrečiais Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 65–66, 71 straipsniuose nustatytais pagrindais, o, su, pareiškėjo nuomone, teismo šališkumu nagrinėjant bylą. Pareiškėjo argumentai iš esmės susiję su Vilniaus apygardos teismo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo vertinimu.

5. Tarnyba sprendimu Nr. S-(1.10.)-140-1-07 atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, kadangi pareiškėjo reikalavimas dėl civilinės bylos Nr. 2A-801-40/2006 proceso atnaujinimo buvo nepagrįstas ir atstovavimas tokioje byloje būtų neperspektyvus. Be to, nustatyta, kad pareiškėjas sugeba savarankiškai, be advokato pagalbos, ginti savo teises ir interesus.

Pažymėtina, kad VGTPĮ neįtvirtinta absoliuti pareiškėjų teisė visais atvejais naudotis šia pagalba dėl savo turtinės padėties. VGTPĮ 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba, materialiomis ir procesinėmis teisėmis. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos nesuteikimas neatima pareiškėjui teisės savarankiškai ginti savo teises ar kreiptis į privatų advokatą.

6. Atsakydama į pareiškėjo argumentą, jog Tarnyba, gavusi pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą „neapklaususi advokato A. C. dėl vieno iš pareiškėjo skundų, paduoto 2007 m. sausio 30 d.“, Tarnyba pažymi, kad Nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutarties 3.2.3. punktas numato Tarnybos teisę, bet ne pareigą reikalauti iš advokato paaiškinimų dėl pareiškėjų skunduose nurodytų aplinkybių, taip pat reikalauti iš advokato pateikti Tarnybai informaciją, reikalingą skundui, pareiškimui ištirti; tai reiškia, kad Tarnyba gali kreiptis į advokatą tuo atveju, jeigu Tarnyboje nepakanka turimos informacijos, leidžiančios išsamiai ištirti prašymuose, skunduose nurodytas aplinkybes, ir jeigu tam tikrų aplinkybių nagrinėjimas priklauso Tarnybos kompetencijai.

7. Pareiškėjo nurodomi administracinės procedūros pažeidimai visiškai nepagrįsti, nes VAĮ 3 skirsnyje įtvirtinta administracinės procedūros tvarka taikoma tik viešojo administravimo institucijų darbuotojų atžvilgiu, tuo tarpu advokatai nėra Tarnybos valstybės tarnautojai ar Tarnybos darbuotojai, o Lietuvos advokatūros dalyviai. Lietuvos advokatai yra nepriklausoma Lietuvos teisinės sistemos dalis. Advokatų ir Tarnybos santykius reglamentuoja VGTPĮ ir antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartis. Atsižvelgiant į VAĮ nuostatas, reglamentuojančias administracinės procedūros inicijavimo tvarką, subjektus, kurių atžvilgiu gali būti pradėta administracinė procedūra, darytina išvada, jog administracinė procedūra advokato A. C. atžvilgiu negalėjo būti pradėta.

8. Pažymėtina tai, kad advokatas A. C. yra pasirašęs su Tarnyba nuolatinę antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartį, nereiškia, kad jis gali turėti įtakos Tarnybos sprendimams dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo.

9. Nagrinėjamu atveju kyla abejonių dėl pareiškėjo veiksmų ir jų tikslingumo. Pareiškėjas tais pačiais pagrindais ne kartą siekė atnaujinti civilinės bylos Nr. 2A-801-40/2006 (pirmosios instancijos bylos Nr. 2-43-131/2006) procesą, tai sudaro pagrindą manyti, kad pareiškėjas siekia tęsti procesą įvairiais nepagrįstais motyvais, kuomet yra svarbus jau ne priimamas galutinis sprendimas, kuriame iš esmės būtų išsprendžiamas tarp šalių kilęs ginčas, o pati proceso eiga ir galimybė ją tęsti kuo ilgiau (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis, 2006 m. spalio 5 d. nutartis, 2006 m. lapkričio 9 d. nutartis, 2006 m. gruodžio 13 d. nutartis, Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. nutartis, 2008 m. sausio 28 d. nutartis, 2008 m. rugsėjo 8 d. nutartis, 2008 m. lapkričio 20 d. nutartis).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsniu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Nurodė, kad Tarnybos 2007 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. S-(1.10.)-140-1-07 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (II t., b. l. 52–53; Komisijos byla (b. l. 34–35, 69–70) priėmimo metu galiojo Pavyzdinės sutarties 2.2.7 punkto redakcija, kurioje buvo nustatyta, jog advokatas turi teisę pranešti Tarnybai, kad yra Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatyti pagrindai atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą. Pažymėjo, kad neabejoja Pavyzdinės sutarties 2.2.7 punkto teisėtumu, nes jis suformuluotas kaip advokato galimybė, o ne pareiga, teikti tam tikrą informaciją Tarnybai. Tokia formuluotė taip pat nepaneigė Tarnybos diskrecijos galutinai spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo atitinkamam asmeniui. Nors pareiškėjas G. K. tvirtino, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme nenustatyta Tarnybos galimybė prašyti tokios advokato išvados, kad tokios išvados teikimas prieštarauja advokato profesinei etikai, kad administracinius sprendimus turi teisę priimti tik viešojo administravimo subjektai, tačiau pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad minėtu teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Pavyzdinės sutarties 2.2.7 punkte nustatoma, jog advokatas nesprendžia klausimo dėl teisinės pagalbos teikimo, o tik turi galimybę teikti išvadą tarnybai, kuri vertina pateiktą išvadą kartu su kitais dokumentais. Tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas, priimdama administracinį sprendimą, privalo nustatyti faktines aplinkybes; ji nustato šias aplinkybes, be kita ko, vadovaudamasi advokato teikiama išvada.

Teismas akcentavo, kad, nors pareiškėjas nurodė, jog Pavyzdinės sutarties 2.2.7 punkto teisinis reguliavimas prieštarauja advokato profesinei etikai, tačiau šis teiginys apskritai niekuo npagrįstas: advokatų profesinė veikla grindžiama teisinių konsultacijų ir išvadų teikimu (tiek privatiems asmenims, tiek viešosioms institucijoms), o profesinės etikos pažeidimas, teikiant tokias išvadas ir konsultacijas, galimas tik konkrečiose bylose. Kadangi Pavyzdinės sutarties 2.2.7 punkto teisinis reguliavimas adresuotas bendrai visiems advokatams, tai jis negali sudaryti net prielaidų pažeisti bendrųjų advokato profesinės etikos reikalavimų. Todėl pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjo skunde pateikti argumentai nesudarė pakankamo pagrindo abejoti Pavyzdinės sutarties 2.2.7 punkto teisėtumu ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl jo ištyrimo. Taip pat netenkino pareiškėjo reikalavimo ištirti Tarnybos su advokatu A. C. sudarytos sutarties 2.2.7 punkto teisėtumą.

Dėl reikalavimo panaikinti Vilniaus VGTPT 2007 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. S-(1.10.)-140-1-07 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad advokato A. C. išvadoje aiškiai nurodoma, kad pareiškėjas G. K. prašo atnaujinti procesą bei surašyti kasacinį skundą dėl to, kad Vilniaus apygardos teismas buvo šališkas, nors pats pareiškėjas teismo šališkumo nepagrindė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 65 straipsnio nuostatomis. Teismas, įvertinęs skundžiamą Tarnybos sprendimą kartu su advokato A. C. išvada, konstatavo, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui nepateikė jokių pagrįstų argumentų, jog būtų galima suabejoti Tarnybos 2007 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. S-(1.10.)-140-1-07 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ teisėtumu. Todėl šiuo aspektu pareiškėjo skundą atmetė kaip visiškai nepagrįstą, o Tarnybos 2007 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. S-(1.10.)-140-1-07 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ paliko nepakeistą.

Teismas akcentavo, kad analogiškų Tarnybos sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą patvirtinęs savo teisminėje praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-820/2010, 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3124/2012 ir kt.).

Nurodė, kad Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2007 m. gegužės 25 d. sprendime Nr. S-83 pareiškėjo skundas dėl Tarnybos 2007 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. S-(1.10.)-140-1-07 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ panaikinimo buvo atmestas kaip nepagrįstas. Teismas šioje byloje įvertinęs, kad Tarnybos 2007 m. vasario 2 d. sprendimas Nr. S-(1.10.)-140-1-07 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ buvo teisėtas, neturėjo jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad Komisijos 2007 m. gegužės 25 d. sprendimas Nr. S-83-(A(G)-79) buvo nepagrįstas ir / ar neteisėtas, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą ir šiuo aspektu. Netenkinęs pareiškėjo reikalavimų panaikinti Tarnybos 2007 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. S-(1.10.)-140-1-07 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ bei Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2007 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. S-83-(A(G)-79), atmetė ir pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą skirti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-801-40/06.

III. Pareiškėjas G. K. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 190–194), kuriame prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą; 2) patenkinti pareiškėjo 2012 m. lapkričio 27 d. skundo Vilniaus apygardos administraciniam teismui reikalavimus; 3) ištirti aktų teisėtumą pagal pareiškėjo 2007 m. gruodžio 3 d. prašymą ir 2012 m. gruodžio 6 d. prašymą; 4) ištirti ar teisėjai E. Spruogis ir A. Dirvonas nėra bendramoksliai su advokatu A. C..

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas neišsprendė reikalavimo ištirti „Nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo pavyzdinės sutarties", patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27d. įsakymu Nr.lR-123, atitikimą VGTPĮ 9 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatai.

2. Tiek Pavyzdinės sutarties 2.2.7 punkto, tiek advokato ir Tarnybos 2005 m. balandžio 28 d. sutarties 2.2.7 punkto redakcija nustato ne advokato teisę pranešti Tarnybai, apie minėtus teisinės pagalbos neteikimo pagrindus, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, bet pareigą tai padaryti. Ar tokie advokatų veiksmai neprieštarauja advokato profesinei etikai, turėtų pasisakyti Lietuvos advokatūra. Tačiau nėra duomenų, kad Pavyzdinė sutartis būtų suderinta su Lietuvos advokatūra, kaip tai nustato VGTPĮ.

3. Teismas nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nes bylų faktinės aplinkybės nesutampa. Taip pat neįvertino visų byloje esančių įrodymų ir neatliko paaiškinimuose išdėstytų argumentų analizės.

4. Teismas neanalizavo nurodytų aplinkybių: 1) Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 12 d. nutartimi Nr.2A-801- 40/06 sustabdęs prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimą civilinėje byloje, kol bus išnagrinėtas pareiškėjo skundas dėl atsisakymo suteikti teisinę pagalbą, pažymėjo, kad nuo to fakto, ar bus patenkintas pareiškėjo skundas dėl atsisakymo teikti jam valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, priklauso jo civilinių procesinių teisų įgyvendinimo galimybės šiame procese; 2) prieštaravimo, kad pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagristas, o atstovavimas byloje neperspektyvus, kad pareiškėjas gali savarankiškai įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika leidžia daryti išvadą, kad teismui pateiktų įrodymų tendencingas vertinimas ir nustatytų bylos aplinkybių neobjektyvus konstatavimas gali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumas; 3) kad Tarnyba nepriėmė sprendimo iš karto, kaip tai nustatė įstatymas; 4) kad Tarnyba pasirėmė išvada, kurią reikalauti įstatymas nenumatė; 5) kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas advokato A. C. parengto kasacinio skundo priėmimą, 2008 m. gruodžio 8 d. nutartimi Nr. 3P-1487/2008 konstatavo, jog skundas pripažįstamas neatitinkantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 347 straipsnio 3 dalies reikalavimo, o tai, priešingai negu teigia Tarnyba, kelia abejonių advokato A. C. profesionalumu; 6) Tarnyba priėmė skundžiamą sprendimą neapklaususi advokato A. C. dėl vieno iš pareiškėjo skundų, paduoto 2007 m. sausio 30 d., dar iki priimant 2007 m. vasario 2 d. skundžiamą sprendimą, ir ignoruojant pareiškėjo 2007 m. sausio 15 d. prašymą atsižvelgti į 2007 m. sausio 30 d. skundo aplinkybes, sprendžiant prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo; 7) Europos Tarybos Ministrų komiteto aktų (Rekomendacijų, Rezoliucijų) dėl priemonių, lengvinančių galimybes naudotis teisingumo sistema, dėl teisinės pagalbos ir konsultavimo; 8) kad sprendžiant ginčą, Komisija, pareiškėjo vertinimu, pažeidė pagrindines procedūras, teisę būti tinkamai išklausytam - nesupažindino pareiškėjo su atsakovo atsiliepimu.

5. Valstybė vilkina užtikrinti visapusišką teisinės pagalbos instituto valdymą. Pirmosios instancijos teismo pažeidimai kelia įtarimų dėl teismo nešališkumo. Pirmosios instancijos teisėjų kolegijos pirmininkas E. Spruogis ir pranešėjas A. Dirvonas gali būti bendramoksliai su advokatu A. C., nes jie yra panašaus amžiaus.

Atsakovas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl 2007 m. vasario 2 d. Tarnybos sprendimo Nr. S-(1.10)-140-1-07 (II t., b. l. 52-53), kuriuo Tarnyba atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą rengiant procesinius dokumentus dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2A-801-40/2006, atstovaujant pareiškėjo interesams teismo posėdyje, rengiant kasacinį skundą, jei nebūtų atnaujintas procesas. Kiti reikalavimai kyla šio sprendimo pagrindu. Todėl sprendimo Nr. S-(1.10)-140-1-07 teisėtumas yra tiesiogiai susijęs su ginčijamu Komisijos 2007 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. S-83-(A(G)-79) teisėtumu. Atsižvelgiant į tai, pirmiausia vertintinas sprendimo nesuteikti antrinės teisinės pagalbos teisėtumas, nuo kurio priklausys ir sprendimas dėl kitų pareiškėjo reikalavimų.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2006 m. gruodžio 13 d. ir 2006 m. gruodžio 21 d. prašymais prašė suteikti jam antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2A-801-40/2006 procesui atnaujinti. Prašymą motyvavo tuo, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Tarnyba, vadovaudamasi VGTPĮ 11 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais (šiuo metu pagal aktualią redakciją VGTPĮ 11 str. 6 d. 1 ir 2 p.), 11 straipsnio 6 dalimi ir 18 straipsnio 2 dalimi, 2007 m. vasario 2 d. priėmė sprendimą Nr. S-(1.10)-140-1-07, kuriuo atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą (II t., b. l. 52–53). Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į Komisiją. Komisijai atmetus pareiškėjo skundą, G. K. kreipėsi į teismą. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, padarė išvadą, kad Tarnybos ir Komisijų sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, o kitus reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus. Įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, ginčui taikytinų teisės aktų nuostatas bei aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis sutinka.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (2012 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-2082 redakcija). VGTPĮ 11 ir 12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Tačiau teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir VGTPĮ 11 straipsnio 6-7 dalyse numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.

Sprendžiant byloje kilusį ginčą aktualios VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies nuostatos, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti (1 p.) bei atstovavimas byloje yra neperspektyvus (2 p.).

Atsisakydama pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą nurodytais pagrindais, Tarnyba nagrinėjo, ar pagal pareiškėjo pateiktą prašymą realiai egzistavo sąlygos dėl galimo pareiškėjo nurodyto teismo teisėjų civilinėje byloje Nr. 2A-801-40/2006 šališkumo. Tam, kad Tarnyba galėtų nustatyti visas reikšmingas aplinkybes paprašė advokato A. C. pateikti išvadą dėl pareiškėjo reikalavimo. Išvadoje advokatas A. C. nurodė, kad pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas, nes nebuvo nustatyta jokių duomenų, kad būtų galima pareikšti nušalinimą nors vienam civilinės bylos Nr. 2A-801-40/2006 teismo teisėjų kolegijos nariui ar suabejoti teisėjų šališkumu. Remiantis tuo, Tarnyba netenkino pareiškėjo prašymo.

VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų (nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatų, reglamentuojančių teismo ar teisėjų nušalinimo institutą) aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą Taip pat pažymėtina, kad atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi.

Atsižvelgusi į tai, bei išanalizavusi pareiškėjo Tarnybai teikto prašymo turinį, kuriame pareiškėjas nepagrindė savo argumentų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 65 straipsnio nustatyta tvarka, taip pat įvertinusi advokato A. C. išvadą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad Tarnyba pagrįstai atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą ir naikinti sprendimo Nr. S-(1.10.)-140-1-07 nėra pagrindo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2007 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. S-83-(A(G)-79), kuris priimtas išnagrinėjus G. K. skundą dėl Tarnybos 2007 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. S-(1.10.)-140-1-07 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“. Kadangi nustatyta, kad Tarnybos sprendimas Nr. S-(1.10.)-140-1-07 yra teisėtas ir pagrįstas, kuris yra Komisijos sprendimo Nr. S-83-(A(G)-79) pagrindas ir ginčo dalykas, tai nėra pagrindo abejoti skundžiamu Komisijos sprendimu. Apibendrinus visa tai, kas išdėstyta, atmetamas ir pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Tarnybą suteikti antrinę teisinę pagalbą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-801-40/2006 dėl proceso atnaujinimo.

Pareiškėjas tiek pirminiame, tiek apeliaciniame skunde nesutinka su Tarnybos teise prašyti advokato pateikti teisinę išvadą dėl pareiškėjo prašymo ir prašo ištirti Įsakymu Nr. 1R-123 patvirtintos Pavyzdinės sutarties 2.2.7 punkto bei Tarnybos sutarties su advokato A. C. 2.2.7 punkto teisėtumą ir atitikimą VGTPĮ.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-123 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pavyzdinių sutarčių patvirtinimo“ patvirtintos Nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo pavyzdinės sutarties 2.2.7 punkte (tuo metu galiojusi redakcija) nurodyta, jog advokatas turi pranešti Tarnybai, kad yra Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatyti pagrindai atsisakyti teikti teisinę pagalbą. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 9 punkte įtvirtinta, kad spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, Tarnyba turi teisę prašyti advokato išvados, ar nėra šio straipsnio 6 ir 7 (2012 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-2082 redakcija) dalyse nustatytų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų. VGTPĮ 9 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima Tarnyba.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą reglamentavimą, pažymėtina, kad Tarnyba, prieš priimant sprendimą, neturi pareigos kiekvienu nagrinėjamu atveju kreiptis į advokatą dėl teisinės išvados pateikimo. Remiantis šių teisės normų sisteminiu aiškinimu, darytina išvada, kad tarnyba turi diskrecijos teisę konkrečiu atveju spręsti ar jai reikalinga advokato teisinė išvada, ar yra pakankamai kitų objektyvių įrodymų tam, kad prašymas būtų teisingai ir pagrįstai išnagrinėtas. Jei tarnyba nusprendžia kreiptis į advokatą su paklausimu ar nėra VGTPĮ 141 straipsnio 6 ir 7 dalyse (2012 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-2082 redakcija) nustatytų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų, tuomet advokatas turi ne teisę, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, o pareigą (Pavyzdinės sutarties 2.2.7 p.) pateikti išvadą. Tačiau galutinį sprendimą, nepriklausomai nuo to ar buvo prašyta pateikti advokato išvadą, priima Tarnyba.

Atsižvelgiant į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo abejoti Pavyzdinės sutarties atitikimu Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymui. Pareiškėjas taip pat abejoja Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos su advokatu A. C. sudarytos sutarties (II t., b. l. 79-85) 2.2.7 punkto teisėtumu. Šiuo atveju pažymėtina tai, kad Tarnybos su advokatu A. C. sudarytos sutarties 2.2.7 punktas sutampa su pavyzdinės sutarties 2.2.7 punktu, dėl kurio jau teismas pasisakė. Todėl pagrindo abejoti ir šios sutarties teisėtumu nėra.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nepagrįsti yra apelianto argumentai, jog bylą pirmosios instancijos teisme išnagrinėjo šališkas teismas. Savo abejonę apeliantas grindžia tuo, jog jam kilo įtarimas, kad pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos nariai – Ernestas Spruogis (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir (ar) Arūnas Dirvonas gali būti bendramoksliai su advokatu A. C., nes jie visi yra panašaus amžiaus.

Atvejai, kuriais teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą numatyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 47 straipsnyje. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nagrinėjamu atveju buvo kuri nors minėtoje įstatymo normoje nustatyta aplinkybė, dėl kurios, kuris nors teisėjų kolegijos narys ar visa teisėjų kolegija negalėjo nagrinėti bylą. O aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą ištirti ar teisėjai E. Spruogis ir A. Dirvonas nėra bendramoksliai su advokatu A. C. yra tik prielaidos ir spėliojimai, kurie nesudaro pagrindo abejoti teismo šališkumu. Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus: subjektyvųjį ir objektyvųjį. Teismas turi būti nešališkas subjektyviąja prasme, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Teismas taip pat turi būti nešališkas objektyvia prasme, t. y. turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo. Sprendžiant klausimą, ar teisėjo, nagrinėjančio bylą, ir byloje dalyvaujančio asmens tarpusavio santykiai gali sudaryti pagrindą abejonei dėl teisėjo nešališkumo. Teismų praktikoje yra atsižvelgiama į šių asmenų tarpusavio santykių pobūdį, materialinę priklausomybę, giminystės ryšius ir pan. Proceso dalyvio, šiuo atveju apelianto, jokiais faktais nepagrįsta abejonė dėl teismo šališkumo negali būti pagrindas konstatuoti, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į nešališką teismą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų jo nurodytų aplinkybių ir argumentų. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus rašytinius ir žodinius įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo G. K. (G. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Virgilijus Valančius