A-556-2671-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556 - 2671/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02643-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams Robertui Vaitkevičiui, Stasei Pučkuvienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą dėl sprendimo panaikinimo (pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vaiberta“, trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM, atsakovas) su prašymu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2011 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. S-243(7-192/2011) „Dėl UAB „Vaiberta“ 2011-08-17 skundo“ (toliau – ir sprendimas Nr. S-243(7-192/2011)) ir palikti galioti VMI prie FM 2011 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. 69-176 „Dėl UAB „Vaiberta“ (į. k. 301489718) 2011-06-17 skundo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 69-176).

Atsakovas paaiškino, kad Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija), atlikusi pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vaiberta“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Vaiberta“, Bendrovė) valstybinio socialinio draudimo įmokų (toliau – ir VSD įmokos) bei gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo teisingumą už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., 2011 m. kovo 31 d. surašė patikrinimo aktą Nr. 35-24 (toliau – ir patikrinimo aktas Nr. 35-24), kuriame konstatavo, jog Bendrovė, pažeisdama Darbo kodekso bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatas neapskaičiavo Bendrovės darbuotojams – direktoriui R.

V. ir komercijos direktoriui V. B. – darbo užmokesčio bei VSD įmokų. Inspekcija, įvertinusi minėtus pažeidimus, Bendrovei papildomai apskaičiavo 9 049 Lt VSD įmokų. Inspekcija 2011 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. 14.4-17-11 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 14.4-17-11) patvirtino patikrinimo metu papildomai apskaičiuotą VSD įmokų sumą bei skyrė 50 procentų papildomai apskaičiuotos VSD įmokų sumos baudą – 4 525 Lt. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, sprendime Nr. 69-176 patvirtino Inspekcijos sprendimą Nr. 14.4-17-11.

Mokestinių ginčų komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, sprendime Nr. S-243 (7-192/2011) skundą patenkino ir panaikino sprendimą Nr. 69-176. Mokestinių ginčų komisija, be kita ko, konstatavo, kad mokesčių administratorius nepagrįstai taikė Įstatymo nuostatas; Įstatymas darbdaviui pareigą apskaičiuoti VSD įmokas sieja su apskaičiuotu darbo užmokesčiu, o ginčas dėl atskiro darbuotojo darbo užmokesčio apskaičiavimo yra individualus darbo ginčas, nagrinėtinas Darbo kodekse nustatyta tvarka; esant tokiai situacijai, mokesčių administratorius neturėjo pagrindo konstatuoti, jog darbdavys pažeidė Įstatymo nuostatas, t. y. turėjo apskaičiuoti daugiau VSD įmokų; taigi, Bendrovės darbuotojų teisė gauti didesnį darbo užmokestį, negu jiems buvo apskaičiuotas, neturi įtakos Bendrovės mokestinės prievolės dydžiui tol, kol ši darbuotojo teisė nėra realizuota; ginti pažeistas darbuotojų teises nėra mokesčių administratoriaus funkcija pagal jo kompetenciją.

Atsakovas nesutinka su Mokestinių ginčų komisijos pozicija, nes komisija neteisingai aiškina Įstatymo 4 ir 7 straipsnių nuostatas. Remiantis mokestinės bylos medžiaga, pareiškėjas sudarė neterminuotas darbo sutartis su akcininkais: 2007 m. gruodžio 14 d. darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su R. V. ir 2008 m. sausio 3 d. darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su V. B., kuriose nurodyta 6 darbo dienų, 40 darbo valandų savaitės darbo trukmė, darbo užmokestį – 1 200 Lt. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovės direktoriaus įsakymuose (2009 m. kovo 30 d.

Nr. DU-03, 2009 m. birželio 30 d. Nr. DU-04, 2009 m. rugsėjo 30 d. Nr. DU-05, 2010 m. vasario 2 d. Nr. DU-01 „Dėl darbuotojų atlyginimų“) 2009 m. balandžio–gruodžio mėn. ir 2010 m. sausio–vasario mėn., atsižvelgiant į darbo apimčių sumažėjimą, nurodyta direktoriui R. V. ir komercijos direktoriui V. B. dirbti neatlygintinai, o kitiems darbuotojams nustatytas 10, 30 darbo valandų savaitės darbo laikas. Bendrovės darbuotojams mokėtas valstybės nustatytas valandinis atlyginimas, tačiau direktoriui R. V. ir komercijos direktoriui V.

B. darbo užmokestis nebuvo apskaičiuotas ir mokamas darbo sutartyse nustatytomis sąlygomis, neapskaičiuotos ir nesumokėtos VSD įmokos. Remiantis bylos medžiaga, Bendrovės darbuotojų darbo laiko apskaita vedama darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Direktoriui R. V. ir komercijos direktoriui V. B. 2009 m. balandžio–gruodžio mėn. ir 2010 m. sausio–vasario mėn. apskaityta faktiškai dirbta 6 darbo dienų 40 darbo valandų savaitės darbo trukmė, t. y. Bendrovės darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose fiksuojamas faktiškas ir darbo sutartyse nurodytas darbo laikas.

Pareiškėjas tiek pastabose dėl patikrinimo akto tvirtinimo, tiek skunduose atsakovui ir Mokestinių ginčų komisijai nurodė, kad 2009 m. pareiškėjas sulaukdavo mažiau užsakymų, darbuotojai nutraukė darbo sutartis, gamyba visiškai nebuvo sustabdyta, todėl buvo nuspręsta trumpinti darbuotojų darbo laiką, jiems sutinkant ir pasirašant. Direktorius R. V. ir komercijos direktorius V. B. 2009 m. atliko įvairius, ne tik pagal pareigybės nuostatus, darbus, būtinus Bendrovės veiklai užtikrinti, dirbo vairuotojais, krovikais, pardavėjais.

Apklausus Bendrovės darbuotojus, patvirtintas faktas, kad darbo laikas 2009 m. buvo trumpinamas, dirbta mažiau valandų, tačiau konkrečių datų negalėjo nurodyti, rašyti paaiškinimus darbuotojai atsisakė. Taigi nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog tiek V. B., tiek R. V. laikotarpiu, kai buvo priimtas įsakymas dėl darbo užmokesčio nemokėjimo minėtiems asmenims, faktiškai dirbo. Mokestinių ginčų komisija skundžiamame sprendime konstatavo, kad mokesčių administratorius nepagrįstai pritaikė Įstatymo nuostatas ir pareiškėjui papildomai apskaičiavo 9 049 Lt VSD įmokų.

Remiantis bylos medžiaga, atsakovas ir Mokestinių ginčų komisija dėl fakto klausimų sutinka, tačiau skirtingai interpretuoja teisės aktų nuostatas. Darbo kodeksas reglamentuoja darbo santykius, susijusius su Darbo kodekse ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba. Atsižvelgiant į Darbo kodekso normas, darbuotojas ir darbdavys, sudarydami darbo sutartį, turi susitarti dėl esminių darbo sutarties sąlygų, kurios yra įtvirtintos Darbo kodekso 95 straipsnyje, t. y. darbuotojo darbovietės (įmonės, įstaigos, organizacijos, struktūrinio padalinio ir kt.) ir darbo funkcijų, t. y. dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų bei dėl darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.).

Pagal Įstatymo 7 straipsnį apdraustųjų asmenų, nurodytų šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis), socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos nuo kiekvienam apdraustajam asmeniui apskaičiuotos darbo užmokesčio sumos, ne mažesnės kaip minimalioji mėnesinė alga, su darbo santykiais susijusių kompensacinio ar skatinamojo pobūdžio išmokų, neatsižvelgiant į mokėjimo šaltinius. Iš nurodytų teisės normų matyti, jog tais atvejais, kai asmuo dirbo, jam turi būti atlyginta. Tokios pačios pozicijos laikosi ir Aukščiausiasis Teismas (žr., pavyzdžiui, 2007 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2007).

Tokiu būdu aplinkybės, jog Bendrovės darbo apimtys, apyvarta sumažėjo, neturi reikšmės, kadangi minėti asmenys dirbo ir už darbą turi būti atlyginta. Taip pat neturi reikšmės ir Bendrovės žiniaraščių bei kitų su tuo susijusių dokumentų tikslinimas, kadangi kaip, jau buvo konstatuota, neatlygintino darbo negali būti. Be to, ir Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2011 m. vasario 11 d. rašte Nr. (15)SD-2887 „Dėl darbo teisės klausimų“ pareiškėjui nurodė, jog neatlygintinas darbas galėtų būti atliekamas tik labdaros ir paramos tikslais, numatytais Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatyme.

Remiantis bylos medžiaga, tokių aplinkybių nėra nustatyta, o ir pats pareiškėjas papildomų įrodymų nepateikia. Analogiškai yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2000, t. y. VSD įmokos nemokamos, kai asmenys dirba visuomeniniais pagrindais. Iš bylos medžiagos matyti, kad Bendrovės direktoriui R. V. ir komercijos direktoriui V. B. 2009 m. balandžio–gruodžio mėn. ir 2010 m. sausio–vasario mėn. Bendrovė buhalterinėje apskaitoje neapskaičiavo po 1 200 Lt per mėn. darbo užmokesčio.

Pateiktose Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų biudžetų lėšų finansinėse ataskaitose (forma SAMF4) ir pateiktuose sąrašuose „Apdraustųjų SD įmokos pagal draudėjus“ VSD įmokos neapskaičiuotos ir nesumokėtos. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 66 straipsnio 2 dalimi, turi teisę apskaičiuoti mokestį tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas neapskaičiavo ar neteisingai apskaičiavo mokestį. Be to, pagal Įstatymo 7 straipsnį VSD įmokos skaičiuojamos nuo apskaičiuotos darbo užmokesčio sumos, bet ne nuo išmokėtos darbo užmokesčio sumos.

Atsižvelgiant į nustatytus pažeidimus bei teisinį reglamentavimą, Inspekcija pagrįstai apskaičiavo nuo Bendrovės direktoriui R. V. už 2009 m. balandžio–gruodžio mėn. ir 2010 m. sausio-vasario mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytą faktiškai dirbtą laiką nuo apskaičiuoto 11 857 Lt ([1200 x 11] – 1 343 sumažinta Bendrovės mokestinio tyrimo metu apskaičiuota suma) darbo užmokesčio, 4 740 Lt (11 857 x 39,98 proc.) VSD įmokų, o Bendrovės komercijos direktoriui V. B. už 2009 m. balandžio, birželio–gruodžio mėn. ir 2010 m. sausio – vasario mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytą faktiškai dirbtą laiką nuo apskaičiuoto 10 778 Lt ([1200 x 10] – 1 222 sumažinta Bendrovės mokestinio tyrimo metu apskaičiuota suma) darbo užmokesčio, 4 309 Lt (10 778 x 39,98 proc.) VSD įmokų.

Taigi Mokestinių ginčų komisija ir atsakovas skirtingai interpretavo Įstatymo 4 ir 7 straipsnių nuostatas.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo prašymą (b. l. 19–23) prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą, nurodydamas, kad atsakovas, teikdamas prašymą, bando išvengti galimos atsakomybės už pareiškėjo atsiliepime nurodytus atsakovo atliktus veiksmus, siekia, jog apskaičiuotos sumos būtų pripažintos tinkamai apskaičiuotomis. Mokestinių ginčų komisija tinkamai pritaikė Įstatymo 4 ir 7 straipsnių nuostatas. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2005 m. liepos 5 d. nutartimi administracinėje byloje A10-785-05. Teisė į darbo užmokestį yra darbuotojo teisė ir jam jos neįgyvendinus negalima laikyti, kad jis gauna darbo užmokestį. Darbuotojui negaunant darbo užmokesčio ir neįgyvendinant teisės į jį, darbdaviui nuo neapskaičiuoto, nesumokėto ir nereikalaujamo sumokėti darbo užmokesčio nekyla pareiga skaičiuoti socialinio draudimo įmokų. LVAT paminėtoje 2005 m. liepos 5 d. nutartyje administracinėje byloje A10-785-05, be kita ko, konstatavo, kad darbdaviui nuo neapskaičiuoto, nesumokėto ir nereikalauto sumokėti darbo užmokesčio nekyla pareiga skaičiuoti socialinio draudimo įmokas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog darbo apmokėjimo sąlygų, sulygtų darbo sutartyje, pakeitimas, atskiro darbuotojo darbo užmokesčio sumažinimas yra individualių darbo ginčų, nagrinėtinų Darbo kodekse nustatyta tvarka, dalykas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 6 d. sprendimu (b. l. 38-52) atsakovo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad, remiantis Darbo kodekso 186 straipsnio 1 dalimi, darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. Pažeidus darbo užmokesčio mokėjimo tvarką, darbuotojas įgyja teisę reikalauti iš darbdavio išmokėti jam pagal darbo sutartį priklausančią, bet neišmokėtą, darbo užmokesčio dalį, tačiau šios teisės įgyvendinimas priklauso nuo paties darbuotojo valios. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog darbo apmokėjimo sąlygų, sulygtų darbo sutartyje, pakeitimas, atskiro darbuotojo darbo užmokesčio sumažinimas, yra individualių darbo ginčų, nagrinėtinų Darbo kodekse nustatyta tvarka, dalykas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo (2001 m. lapkričio 20 d. redakcija) 34 straipsnio 2 dalies nuostatas, jog VSD įmokos skaičiuojamos nuo kiekvienam apdraustajam apskaičiuoto atlyginimo už darbą (analogiškas teisinis reglamentavimas išliko ir ginčui aktualiu laikotarpiu), 2005 m. liepos 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-785/2005 konstatavo, kad darbdaviui nuo neapskaičiuoto, nesumokėto ir nereikalauto sumokėti darbo užmokesčio nekyla pareiga skaičiuoti socialinio draudimo įmokas. Patikrinimo metu nebuvo nustatyta, jog Bendrovė savo darbuotojams R.

V. ir V. B. (Bendrovės savininkams) ginčo laikotarpiu būtų apskaičiavusi 1 200 Lt per mėnesį darbo užmokestį ar būtų apskaičiavusi didesnį darbo užmokestį, negu nurodyta 2011 m. sausio 14 d. įsakymo pagrindu SODRAI pateiktuose patikslintuose pranešimuose apie apdraustiesiems apskaičiuotą darbo užmokestį ir apskaičiuotas VSD įmokas. Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas Bendrovei papildomai mokėtinas VSD įmokas, įvertino pagal patikslintus pranešimus apskaičiuotas ir sumokėtas VSD įmokas ir atitinkamai sumažino Bendrovei papildomai apskaičiuotų VSD įmokų sumą, be to, tarp Bendrovės ir jos darbuotojų R.

V. bei V. B. nėra ginčo dėl jiems neapskaičiuoto ar neišmokėto darbo užmokesčio. Minėta, kad įstatymas darbdaviui pareigą apskaičiuoti VSD įmokas sieja su apskaičiuotu darbo užmokesčiu, o ginčas dėl atskiro darbuotojo darbo užmokesčio apskaičiavimo yra individualus darbo ginčas, nagrinėtinas Darbo kodekse nustatyta tvarka. Esant tokiai situacijai, mokesčių administratorius neturėjo pagrindo konstatuoti, kad darbdavys pažeidė Įstatymo nuostatas, t. y. turėjo apskaičiuoti daugiau VSD įmokų. Taigi Bendrovės darbuotojų teisė gauti didesnį darbo užmokestį, negu jiems buvo apskaičiuotas, neturi įtakos Bendrovės mokestinės prievolės dydžiui tol, kol ši darbuotojo teisė nėra realizuota.

Teismas pažymėjo, kad ginti pažeistas darbuotojų teises nėra mokesčių administratoriaus funkcija pagal jo kompetenciją. VMI prie FM nurodymas Bendrovei sumokėti 9 049 Lt VSD įmokas bei 4 525 Lt VSD įmokų baudą yra neteisėtas. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad sprendžiamas tik teisės, t. y. Įstatymo 4 ir 7 straipsnių nuostatų, taikymo ir aiškinimo klausimas. Teismas pabrėžė, kad atsakovas teigia, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjo direktoriui R. V. ir komercijos direktoriui V. B. 2009 m. balandžio–gruodžio mėn. ir 2010 m. sausio–vasario mėn. į apskaitą įtraukta faktiškai dirbta 6 darbo dienų 40 darbo valandų savaitės darbo trukmė, t. y.

Bendrovės darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose fiksuojamas faktiškas ir darbo sutartyse nurodytas darbo laikas, tačiau už darbą nebuvo mokama. Teismas akcentavo, kad bendrovės direktorius R. V. 2011 m. sausio 14 d. įsakyme Nr. 2011-VM/01 nurodė, jog nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. vasario 28 d. įsako, kad vadovams – direktoriui R. V. ir V. B. – trumpinamas darbo laikas 1 darbo valanda per 1 darbo dieną, dirbant 6 darbo dienų savaitę, šiuo laikotarpiu nustatomas minimalus valandinis atlygis – 4,84 Lt. Dar daugiau, pareiškėjas atitinkamai apskaičiavo darbo užmokestį (4,85 Lt per val.), VSD įmokas už 2009 m. balandžio mėn.– 2010 m. vasario mėn. ir jas sumokėjo.

Vadinasi, teigti, jog pareiškėjo darbuotojams nebuvo atlyginta už darbą, negalima – šiuo aspektu atsakovo argumentai nėra pagrįsti faktiniais duomenimis. Šiam ginčui taikytinas precedentas (o precedentai saisto teismus (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimus) yra suformuluotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. liepos 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-785/2005, kurioje, be kita ko, konstatuota, jog „nagrinėjamu atveju didesnis darbo užmokestis darbuotojams nei apskaičiuotas, nei išmokėtas nebuvo.

Atlikto patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad darbuotojai gavo didesnį, nei išmokėtas darbo užmokestis, ginčo dėl darbo užmokesčio dydžio tarp darbo sutarties šalių taip pat nėra. Esant tokiai situacijai mokesčių administratorius neturėjo pagrindo konstatuoti, kad darbdavys pažeidė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatas, t. y. turėjo apskaičiuoti daugiau socialinio draudimo įmokų. Ta aplinkybė, kad pagal galiojančius darbo santykius reglamentuojančius teisės aktus darbuotojai galėjo įgyti teisę gauti didesnį darbo užmokestį, neturi įtakos pareiškėjo mokestinės prievolės dydžiui tol, kol ši darbuotojų teisė nėra realizuota. <...> ginti pažeistas darbuotojų teises nėra mokesčių administratoriaus funkcija pagal jo kompetenciją, o nesutarimai tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose ar darbo sutartyse nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo turi būti sprendžiami šiems ginčams spręsti nustatyta tvarka.“ Atsižvelgiant į tai, kad Mokestinių ginčų komisija taikė šį precedentą, taip pat savo skundžiamame sprendime įvertino, kad patikrinimo metu nebuvo nustatyta, jog Bendrovė savo darbuotojams – R.

V. ir V. B. (Bendrovės savininkams) ginčo laikotarpiu būtų apskaičiavusi 1 200 Lt per mėn. darbo užmokestį ar būtų apskaičiavusi didesnį darbo užmokestį, negu nurodyta 2011 m. sausio 14 d. įsakymo pagrindu SODRAI pateiktuose patikslintuose pranešimuose apie apdraustiesiems apskaičiuotą darbo užmokestį ir apskaičiuotas VSD įmokas, darytina išvada, jog Mokestinių ginčų komisija pagrįstai nusprendė panaikinti VMI prie FM 2011 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. 69-176 bei priėmė 2011 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. S-243(7-192/2011).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, atsakovo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas, o Mokestinių ginčų komisijos sprendimas Nr. S-243(7-192/2011) paliktinas nepakeistas.

III. Atsakovas VMI prie FM apeliaciniu skundu (b. l. 55–56) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – prašymą patenkinti.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, išdėstytais prašyme pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad teismas ir Mokestinių ginčų komisija neteisingai aiškina Įstatymo 4 ir 7 straipsnių nuostatas.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 60–64) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas nurodo, kad Mokestinių ginčų komisija tinkamai pritaikė Įstatymo 4 ir 7 straipsnių nuostatas. Įstatymas darbdaviui pareigą apskaičiuoti valstybinio socialinio draudimo įmokas sieja su apskaičiuotu darbo užmokesčiu. Esant tokiai situacijai, atsakovas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo nuostatas, t. y. turėjo apskaičiuoti daugiau valstybinio socialinio draudimo įmokų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinėje byloje kilo ginčas dėl VSD įmokų apskaičiavimo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pagrindu. Apibendrinant turimą bylos medžiagą būtų galima teigti, kad mokesčių administratorius yra tos nuomonės, jog VSD įmokos turėtų būti sumokėtos nuo darbo sutartyje nurodytos ir turimos mokėti bei neišmokėtos darbo užmokesčio sumos. Tuo tarpu Mokestinių ginčų komisija laikosi pozicijos dėl VSD įmokų apskaičiavimo nuo realiai apskaičiuotos ir sumokėtos darbo užmokesčio sumos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įmonės darbuotojai nėra iškėlė ginčo dėl didesnio darbo užmokesčio priteisimo, nei sumokėta laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio mėnesio iki 2010 m. vasario mėnesio.

Ką tik paminėtu laiko tarpu galiojo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta taisyklė, kur buvo nurodyta, kad šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytų rūšių socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis, o pagal to paties įstatymo 7 straipsnio 1 dalį socialinio draudimo įmokos turėjo būti skaičiuojamos nuo kiekvienam apdraustajam asmeniui apskaičiuotos darbo užmokesčio sumos, ne mažesnės kaip minimalioji mėnesinė alga.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A10-785/2005 nurodė, kad „Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2001 m. lapkričio 20 d. įstatymo Nr. IX-615 redakcija) 34 straipsnio 2 punkte numatyta, jog valstybinio socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos ir mokamos nuo kiekvienam apdraustajam apskaičiuoto atlyginimo už darbą. Tokios pačios nuostatos – kad įmokų dydis priklauso nuo apskaičiuoto atlyginimo – išliko ir vėlesnėse įstatymo redakcijose. Tiek Mokestinių ginčų komisija, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai pastebėjo, kad darbdaviui nuo neapskaičiuoto, nesumokėto ir nereikalauto sumokėti darbo užmokesčio nekyla pareiga skaičiuoti socialinio draudimo įmokas.

Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas būtų apskaičiavęs ar išmokėjęs didesnes darbo užmokesčio sumas, nei nurodyta buhalterinės apskaitos dokumentuose. Todėl nėra pagrindo reikalauti iš pareiškėjo mokėti didesnes socialinio draudimo įmokas nuo didesnės sumos“.

Atlikus lyginamąją šiam ginčui taikytinų bei cituotų kitoje administracinėje byloje taikytų nuostatų analizę matyti, jog teisinis reguliavimas dėl socialinio draudimo įmokų apskaičiavimo iš esmės nepakito – pareiga mokėti socialinio draudimo įmokas siejama su apskaičiuota bei išmokėta darbo užmokesčio suma (ir dėl to nėra ginčo), kuri tikrinamoje administracinėje byloje nėra lygi sumai nurodytai darbo sutartyje.

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pažymėjo, kad „bendrosios kompetencijos teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) bei žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susaistymas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimais (precedentais tų kategorijų bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad minėti teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas.

Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą“. <...> „ ... vienas iš veiksnių, turinčių lemiamą reikšmę užtikrinant bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, yra tai, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose gali būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, taip pat tai, kad toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose.

Pabrėžtina, kad jau esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Nuo esamų precedentų gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais ypatingais išimtiniais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tik deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant“. <...> „ ... bendrosios kompetencijos teismų veiklos bei tos veiklos teisinio reguliavimo imperatyvai yra mutatis mutandis taikytini ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų veiklai bei jos teisiniam reguliavimui.

Tai pasakytina apie iš Konstitucijos kylančius reikalavimus, susijusius inter alia: su galimybės teismo baigiamąjį aktą nustatyta tvarka apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui užtikrinimu; su vienodos teismų praktikos (grindžiamos maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat) formavimu ir iš to kylančiu teismų sprendimų prognozuojamumu, taigi su teismų jurisprudencijos tęstinumu; su teismų (inter alia aukščiausiosios instancijos) susaistymu esamais precedentais; su teismų praktikos koregavimu ir naujų teismo precedentų kūrimu tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, ir visais atvejais deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant“.

Taigi ir administraciniai teismai inter alia Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kaip specializuoti teismai, turi paisyti minėtame Konstitucinio Teismo nutarime suformuluotų taisyklių.

Ši administracinė byla pagal savo faktines aplinkybes bei teisinę problematiką iš esmės yra analogiška administracinei bylai Nr. A10-785/2005. Naujų esminių aplinkybių tikrinamoje byloje nėra. Nėra ir radikalių pasikeitimų teisės aktų sistemoje, pagal kurią jau kitaip būtų reglamentuojama socialinio draudimo įmokų sumokėjimas, nei priimant sprendimą paminėtoje administracinėje byloje Nr. A10-785/2005, o tai reiškia, kad yra eliminuojama objektyvi būtinybė keisti formuojamą administracinių teismų praktiką sprendžiant šios kategorijos ginčus.

Turint omenyje administracinių teismų praktiką aptariamos kategorijos bylose, kurios formavimas įstatymų leidėjo valia priskirtas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 str. 3 d.), atsižvelgiant į išdėstytas šiame baigiamajame teisės akte aplinkybes, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitokio sprendimo priėmimui nei skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius