2023-09-27 Nr. AB-17266-3-61-3-03787-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-609-602/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03787-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (pranešėja ir kolegijos pirmininkė) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus paskirties vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK, atsakovo atstovas), 578,97 Eur turtinę žalą ir 20 000 Eur neturtinę žalą bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo atžvilgiu policijos pareigūnai panaudojo fizinę prievartą, kai jis apsilankė 2018 m. spalio 29 d. picerijoje „Čili Pizza“, adresu Viršuliškių g. 42, Vilniuje, kurioje įvyko kitų picerijos lankytojų konfliktas ir į įvykio vietą atvykusi policija nepagrįstai pareiškėją sulaikė bei jam iškėlė administracinio nusižengimo bylą. Pareiškėjas teigė, kad policijos pareigūnas V. P., panaudodamas fizinę prievartą, uždėjo pareiškėjui antrankius, pareiškėjas policijos pareigūnų buvo patalpintas į policijos tarnybinį automobilį, pristatytas į Vilniaus miesto 1-ąjį policijos komisariatą bei patalpintas į laikino sulaikymo kamerą. Sulaikymo priežastis pareiškėjui nebuvo nurodyta, neišaiškintos jo teisės, nepateikti su sulaikymu ir asmens krata susiję dokumentai, su pareiškėju buvo grubiai elgiamasi, nebuvo kreipiamas dėmesys į jo prašymą suteikti medicininę pagalbą. Ryte išleidžiant pareiškėją iš laikino sulaikymo kameros buvo įteiktas administracinio nusižengimo protokolas už viešosios tvarkos pažeidimą ir pasipriešinimą policijos pareigūnams, grąžinti asmeniniai daiktai, išskyrus telefoną, kuris pareiškėjui buvo grąžintas po savaitės nuo išleidimo iš policijos įstaigos, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 22 straipsnį ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnį, kuriais garantuojama teisė į nuosavybę, asmeninio susižinojimo, privataus gyvenimo neliačiamumo principus. Pareiškėjas pažymėjo, kad nuvykus į viešąją įstaigą (toliau – VšĮ) Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę (toliau – ir RVUL) jam buvo nustatyta dešinės pėdos pirmo piršto trauma, sugipsuota pėda. Gydymas užtruko mėnesį, nedarbingumas tęsėsi nuo 2018 m. lapkričio 9 d. iki 2018 m. gruodžio 7 d.

3. Pareiškėjas teigė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A18.-3797-929/2018 jis buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 481 straipsnio 2 dalį ir 506 straipsnio 4 dalį, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 19 d. nutarimu byloje Nr. AN2-63-574/2019 buvo panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutarimas ir administracinio nusižengimo teisena pareiškėjo atžvilgiu nutraukta. Pareiškėjas tvirtino, kad gindamas savo teises jis su 2019 m. gegužės 21 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, siekdamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl policijos pareigūnų V. P. ir A. J. veiksmų, dėl kurių jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą pareiškėjas apskundė Vilniaus miesto apylinkės teismui, tačiau 2019 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi pareiškėjo skundas buvo atmestas, o Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi Nr. IBPS-V-1628435-21 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 12 d. nutartis palikta nepakeista.

4. Pareiškėjo teigimu, jo teisinis persekiojimas buvo nepagrįstas, nes administracinio nusižengimo teisena dėl visų pareiškėjui pareikštų kaltinimų buvo nutraukta. Pasak pareiškėjo, administracinio nusižengimo teisenos nutraukimu iš esmės pripažinta, kad visa administracinė teisena (pareiškėjo atžvilgiu vartota fizinė prievarta, pareiškėjo patalpinimas į laikiną sulaikymo kamerą) buvo neteisėta.

5. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų buvo pažeminta jo garbė ir orumas, jis patyrė nesaugumo, baimės jausmą, t. y. jam buvo padaryta neturtinė žala. Pareiškėjas akcentavo, kad nors jis nepadarė pažeidimo, buvo užsipultas policijos pareigūno, jo sumuštas, dėl to lūžo pareiškėjo pėdos pirštas, galiausiai jis buvo basas vedamas į policijos automobilį, pastatytas į balą, po to įstumtas į automobilį, atvežtas į policijos įstaigą ir be jokios priežasties ten laikomas 8 valandas, neleidžiant išeiti į tualetą, atsisakant suteikti medicininę pagalbą dėl sulaužyto pėdos piršto. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokuroro 2021 m. kovo 24 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą konstatuota, jog specialisto išvadoje Nr. G4330/2019(01) užfiksuota, kad pareiškėjui 2018 m. spalio 30 d. RVUL nustatytas dešinės pėdos I-o piršto I-os (pamatinės) falangos lūžis, 2018 m. lapkričio 7 d. Vilniaus sveikatos namuose ir dešinės alkūnės nubrozdinimas bei paodinė kraujosrūva, sužalojimai padaryti ne mažiau kaip 1 trauminiu kieto buko daikto poveikiu, visi sužalojimai ir pirštikaulio lūžis (atskirai) atitinka nesunkaus masto sveikatos sutrikdymą, nes sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Pareiškėjo teigimu, jam nebūtų kilusios tokios pasekmės, jei policijos pareigūnai nebūtų naudoję jo atžvilgiu prievartos. Kadangi policijos pareigūnai nesiėmė priemonių užtikrinti pareiškėjo sveikatos būklę, jis, būdamas policijos jurisdikcijoje, per visą naktį kentė skausmą, todėl patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas dėl skunde nurodytų policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų padarytą neturtinę žalą įvertino 20 000 Eur suma, kurią prašė priteisti iš atsakovo atstovo.

6. Pareiškėjas dėl prašomos priteisti turtinės žalos nurodė, kad patyrė 40 Eur žalą dėl suplėšytos striukės (žalos dėl suplėšytos striukės padarymą patvirtina Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokuroro 2021 m. kovo 24 d. nutarime užfiksuoti duomenys), 525,18 Eur (neatskaičius mokesčių) žalą dėl negautų pajamų nedarbingumo laikotarpiu (skirtumas tarp darbo užmokesčio – 1973,68 Eur neatskaičius mokesčio ir ligos išmokos sumos – 1 448,50 Eur) ir 13,79 Eur žalą dėl išlaidų vaistams.

7. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities VPK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovo atstovas nurodė, kad policijos pareigūnai veikė vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (toliau – ir Policijos įstatymas) (suvestinė redakcija galiojo nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2019 m. balandžio 30 d.) 22 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir Policijos patrulių veiklos instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 (toliau – ir Policijos patrulių veiklos instrukcija), 52 punktu. Teigė, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 19 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-63-574/2019 buvo panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutarimas ir administracinio nusižengimo teisena pareiškėjo atžvilgiu nutraukta, atsižvelgiant į tai, kad byloje nesurinkta pakankamai duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti objektyvią tiesą byloje, t. y. patvirtinti ar paneigti policijos pareigūnų parodymus apie viešosios tvarkos pažeidimą bei pareigūno reikalavimo nevykdymą ir pasipriešinimą. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad 2019 m. gegužės 23 d. pareiškėjo skundo pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimai neteisėtų pareigūnų veiksmų, tačiau pareiškėjo išdėstytoms aplinkybėms nepasitvirtinus, nesant objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti policijos pareigūnų tyčinius veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartimi ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi buvo konstatuota, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas pagrįstai.

9. Atsakovo atstovas nesutiko su pareiškėjo reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas neturtinę žalą grindė lakoniškais, bendro pobūdžio neigiamais išgyvenimais, nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo nurodytas aplinkybes dėl neturtinės žalos atsiradimo (dokumentų, kad dėl sveikatos ar psichologinės būsenos jis kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą ar psichologus). Atkreipė dėmesį į Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. 78TPK-119/2020, kuriuo nebuvo nustatyta, jog dėl policijos pareigūnų galimai neteisėto smurto panaudojimo ir pareiškėjo sužalojimo, neteisėto sulaikymo ir laikymo areštinėje, tyčiojimosi, pareiškėjas būtų patyręs ne tik fizinį skausmą, bet ir didelį stresą, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją ir pažeminimą, dėl ko būtų ženkliai pablogėjusi jo sveikata.

10. Atsakovo atstovas taip pat nesutiko su pareiškėjo reikalavimu dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo, nes pareiškėjas nemotyvavo šios žalos atsiradimo aplinkybių ir buvimo. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjo reikalavimai dėl žalos atlyginimo yra nepagrįsti. Be to, atsakovo atstovas prašė taikyti pareiškėjo reikalavimams dėl žalos atlyginimo senaties terminą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalies nuostatas.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 3 d. sprendimu pareiškėjo G. Š. skundą atmetė.

12. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo atstovo prašymą pareiškėjo reikalavimams taikyti ieškinio senatį, vadovavosi CK 1.124 straipsnio, 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.131 straipsnio 1, 2 dalių, 1.134 straipsnio nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyti pareigūnų veiksmai buvo atlikti 2018 m. spalio 30 d., todėl trejų metų ieškinio senaties terminas sueina 2021 m. spalio 30 d., kuri buvo šeštadienis (ne darbo diena). Pagal CK 1.112 straipsnio 2 dalį, jeigu paskutinė termino diena tenka ne darbo ar oficialios šventės dienai, termino pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena. Pirmoji darbo diena buvo 2021 m. lapkričio 3 d., t. y. ta diena, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą, todėl pareiškėjas nepraleido ieškinio senaties termino.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimą priteisti iš Vilniaus apskrities VPK žalos atlyginimą, nurodė, kad pareiškėjas atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme sieja su Vilniaus apskrities VPK pareigūnų neteisėtais veiksmais, t. y. pareiškėjo teigimu, policijos pareigūnai nepagrįstai pradėjo jam administracinio nusižengimo teiseną, netinkamai elgėsi sulaikymo metu (panaudojo fizinę jėgą, užlaužė rankas, bloškė pareiškėją ant žemės, uždėjo antrankius, be batų vedė į automobilį, pastatė į šaltą balą, sviedė batą į automobilį), dėl pavartoto smurto pareiškėjui lūžo dešinės pėdos pirštas, pareiškėjui skundžiantis skausmu policijos pareigūnai į tai nereagavo, nekvietė pareiškėjui greitosios pagalbos, neišleido jo į tualetą, iš jo rankų išplėšė mobilųjį telefoną, kurį grąžino po savaitės.

14. Teismas aptarė policijos pareigūnų veiklą reglamentuojančių teisės aktų (ANK 567 straipsnio 1 dalies, Policijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 25 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Policijos patrulių veiklos instrukcijos 52 punkto) nuostatas, taip pat analizavo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 19 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-63-574/2019, Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2021 m. kovo 24 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartimi, kuria atmestas pareiškėjo skundas dėl prokuroro nutarimo, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi byloje Nr. IBPS-V-1628435-21, kuria Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis palikta nepakeista, konstatuotas aplinkybes bei išreikalautų administracinio nusižengimo bylos Nr. 4-68-3-02694-2018-3 ir baudžiamosios bylos Nr. 02-2-00411-19 duomenis. Teismas pažymėjo, kad 2018 m. lapkričio 30 d. įvykę įvykiai yra išnagrinėti ir teismas vadovaujasi įsiteisėjusiais teismų sprendimais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnis).

15. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 19 d. nutarimu byloje Nr. AN2-63-574/2019 konstatavo, jog byloje buvo prieštaravimų, kurių nebuvo galima pašalinti byloje esančiais įrodymais, todėl neaiškumai buvo traktuojami pareiškėjo naudai ir padaryta išvada, jog byloje nesurinkta pakankamai duomenų, kad būtų galima nustatyti objektyvią tiesą; Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras 2021 m. kovo 24 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodė, jog nenustatė objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti pareiškėjo nurodytus policijos pareigūnų tyčinius veiksmus jo atžvilgiu. Nutarime prokuroras konstatavo, kad tyrimo metu negauta jokių objektyvių duomenų, pagrįstai leidžiančių teigti, kad policijos pareigūnų veiksmai būtų neteisėti ir galintys užtraukti baudžiamąją atsakomybę bei kad dėl tokių veiksmų pareiškėjas patyrė didelę žalą. Prokuroras nustatė, kad policijos pareigūnų veiksmai buvo teisėti, būtini, proporcingi ir padarė išvadą, jog policijos pareigūnų veiksmai atitiko Policijos pareigūnų veiklą reglamentuojančio Policijos įstatymo nuostatas, jų veiksmuose nėra nustatytų teisės aktų pažeidimų; Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugpjūčio 9 d. nutartyje byloje Nr. IBPS-V-1628435-21 nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti visi liudytojai, galėję suteikti informacijos apie ginčo įvykio aplinkybes. Nei vienas liudytojas nenurodė nusikalstamų veikų atlikimo G. Š. atžvilgiu. Tas pats pasakytina apie vaizdo įrašą ir surašytą specialisto išvadą pareiškėjo sveikatos sutrikdymo mastui nustatyti. Pastarojoje nurodyta, kad neatmetama tikimybė, jog kojos pirštą pareiškėjas galėjo susilaužyti ir pats. Vaizdo įraše neužfiksuota, kad policijos pareigūnai pareiškėjo atžvilgiu naudotų perteklinę fizinę jėgą, jį tyčia žalotų ar kitaip nepagarbiai ar neteisėtai elgtųsi.

16. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, darė išvadą, kad nėra nustatyti neteisėti policijos pareigūnų veiksmai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo subjektyvus policijos pareigūnų veiksmų vertinimas nedaro jų neteisėtais, o objektyvūs įrodymai (vaizdo įrašai) pareiškėjo pasakojimo nepatvirtina. Teismas akcentavo, kad policijos pareigūnai, vykdydami savo pareigas, turi teisę naudotis Policijos įstatyme nustatytomis teisėmis ir vykdyti pareigas. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad 2018 m. lapkričio 30 pareigūnams atvykus į iškvietimą, sulaikius pareiškėją ir pristačius jį į Vilniaus miesto 1-ąjį policijos komisariatą, laikant jį laikino sulaikymo kameroje, surašius administracinio nusižengimo protokolą, policijos pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus. Byloje esančių įrodymų visuma nepatvirtina, kad policijos pareigūnai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo atžvilgiu surašytas administracinio nusižengimo protokolas buvo panaikintas, nes byloje nustatyti prieštaravimai buvo aiškinami pareiškėjo naudai.

17. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Vilniaus apskrities VPK nepaneigė neteisėtų veiksmų. Šiuo apsektu teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi paskutinę ieškinio senaties dieną, ne nedelsiant, o praėjus daug laiko nuo ginčo įvykių. Be to, liudytojai buvo apklausti administracinio nusižengimo ir baudžiamojoje byloje, jų parodymai nepatvirtina pareiškėjo pasakojimo.

18. Teismas, išanalizavęs pareiškėjo nurodytus policijos pareigūnų veiksmus, įrodymus byloje ir remdamasis kitų kompetentingų institucijų įsiteisėjusiais sprendimais ir tyrimais dėl minėtų veiksmų, nenustatė neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų, todėl atmetė pareiškėjo reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

III. 19. Pareiškėjas G. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

20. Pareiškėjas nurodo, kad iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų galima suprasti, jog teismas ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis vertino kaip prejudicinius faktus. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai ikiteisminio tyrimo medžiagą priskyrė prie baudžiamosios bylos duomenų, nepagrįstai vertino, kad ikiteisminio tyrimo metu prokuroro nutarime nurodyti argumentai laikytini prejudiciniais faktais bei nepagrįstai sprendė, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas ir Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi byloje Nr. IBPS-V-1628435-21, expressis verbis (tiesiogiai) konstatavo policijos pareigūnų kaltės nebuvimą, t. y. nusikaltimo sudėties nebuvimą. Pareiškėjas pažymi, kad ikiteisminio tyrimo duomenys nėra laikytini įrodymais, šie duomenys negali būti laikomi faktais ir jokiu būdu negali būti laikomi prejudiciniais faktais. Pasak pareiškėjo, tai, kad ikiteisminio tyrimo duomenys nelaikytini prejudiciniais faktais patvirtinta ir ABTĮ 57 straipsnio turinio analizė, kuriame nurodytas baigtinis sąrašas šaltinių, kurių pagrindu gauti duomenys laikyti prejudiciniais faktais.

21. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai vertino liudytojais apklaustų V. P. ir A. J. parodymus, nes pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo byloje Nr. AN2-63-574/2019 būtent ir skundė šių pareigūnų atliktus neteisėtus veiksmus. Be to, minėtų pareigūnų parodymai Vilniaus apygardos teismo pripažinti kaip nenuoseklūs, prieštaraujantys vieni kitiems bei neatitinkantys vaizdo įrašuose užfiksuotų duomenų. Pareiškėjas akcentuoja, kad Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje administracinio nusižengimų byloje nebuvo sprendžiamas policijos pareigūnų kaltumo / nekaltumo klausimai, nebuvo sprendžiami policijos pareigūnų veiksmų teisėtumo klausimai, todėl Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 19 d. nutarimu Nr. AN2-63-574/2019 neturėjo jokios kompetencijos pasisakyti dėl policijos pareigūnų teisėtų / neteisėtų veiksmų buvimo, dėl kurių pareiškėjas šiuo atveju kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismo argumentai, kad jis vadovaujasi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 19 d. nutarimu byloje Nr. AN2-63-574/2019, kuriame neteisėti pareigūnų veiksmai nebuvo konstatuoti, vertintini kritiškai ir teisiškai nekorektiški.

22. Pareiškėjas taip pat kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo argumentą, jog pareiškėjas į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo kreipėsi ne nedelsiant, o praėjus daug laiko nuo ginčo įvykių. Pareiškėjas teigia, kad teismas šioje byloje netaikė ieškinio senaties termino, nustatęs, jog pareiškėjas tinkamai realizavo savo teisę į pažeistų teisių gynybą, todėl pareiškėjui nesuprantamas teismo vertinimas, jog jo pareikštų reikalavimų tenkinimo klausimas priklauso nuo skundo pateikimo laiko.

23. Pareiškėjas nurodo, kad jam šioje byloje taip pat nėra aiškios teismo proceso šalims nustatytos įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės. Pareiškėjas mano, kad jam pateikus įrodymus, pagal kuriuos jis Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 19 d. nutarimu Nr. AN2-63-574/2019 pripažintas nepadaręs administracinio nusižengimo, o šiam teismui konstatavus, kad sulaikyme dalyvavusių policijos pareigūnų V. P. ir A. J. parodymai neatitinka kitų byloje surinktų įrodymų, t. y. konstatavus, kad nėra įrodymų, jog pareiškėjas pažeidė viešą tvarką ir nevykdė policijos pareigūnų teisėtų nurodymų, Vilniaus apskrities VPK turėjo pareigą pateikti įrodymus, kad pareiškėjas pažeidė viešąją tvarką, nepakluso teisėtiems pareigūnų reikalavimams ir dėl to jo atžvilgiu buvo panaudota fizinė prievarta, ko pasėkoje, pareiškėjui lūžo pėdos pirštas, pareiškėjas tapo nedarbingas.

Taip pat atsakovo atstovas turėjo paneigti pareiškėjo teiginius dėl jo garbės ir orumo įžeidimo, kankinamo elgesio pareiškėjo atžvilgiu, paneigti pareiškėjo teiginius dėl Konvencijos 5 ir 6 straipsnių pažeidimo, kiek tai buvo susiję su jo neteisėtu sulaikymu ir laikymu policijos įstaigoje per visą naktį, patvirtinti savo teiginius, jog pareiškėjas buvo „visiškai girtas“ ir jam nereikėjo medicininės pagalbos, paaiškinti, kokiu pagrindu iš pareiškėjo jėga buvo paimtas mobiliojo ryšio telefonas ir grąžintas tik po savaitės. Pasak pareiškėjo, teismas net nenagrinėjo ir nieko nepasisakė dėl pareiškėjo skundo dalies, susijusios su jo atžvilgiu atliktais veiksmais, kai jis buvo policijos įstaigoje, nieko nepasisakė dėl jo neišleidimo į tualetą, dėl jo prašymu medicinos pagalbos neiškvietimo, dėl laikymo per visą naktį, dėl teisės į greitą procesą – protokolo surašymą neužtikrinimo, dėl telefono, panaudojus fizinę prievartą, paėmimo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nėra nei vieno argumento dėl šių pareiškėjo nurodytų epizodų. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nors teismas sprendime nurodė, jog jis ištyrė administracinio nusižengimo bylos duomenis ir baudžiamosios bylos (ikiteisminio tyrimo medžiagos) duomenis ir juose užfiksuotus liudytojų parodymus, tačiau administracinio nusižengimo byloje nebuvo nagrinėjami šie klausimai, o ikiteisminis tyrimas buvo orientuotas į pareigūnų V. P. ir A. J. galimai padarytas nusikalstamas veikas.

24. Pareiškėjo teigimu, atsakovo atstovas nepateikė nei vieno įrodymo, kuris paneigtų pareiškėjo teiginius. Atsakovo atstovo nurodyta administracinio nusižengimo byla nebuvo susijusi su policijos pareigūnų V. P. ir A. J. neteisėtais veiksmais, be to, šioje byloje nebuvo sprendžiami klausimai dėl įvykių, susijusių su pareiškėjo konvojavimu, jo pristatymu į policijos įstaigą, jo laikymu nepagrįstai ilgą laiką, jo laikymu nesurašius administracinio sulaikymo protokolo, jo neišleidimu visą naktį į tualetą, dėl ko jis buvo priverstas du kartus šlapintis kameroje ant grindų, jo nuosavybės teise priklausančio mobilaus telefono paėmimu.

25. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas, skundžiamame sprendime nurodydamas, jog remiasi liudytojų parodymais, nepaaiškino, kokių konkrečiai liudytojų parodymais yra vadovaujamasi. Pareiškėjas teigia, kad teismas, prieš remdamasis liudytojų parodymais, turi pareigą juos apklausti teismo posėdyje, sudaryti galimybę pareiškėjui užduoti klausimus liudytojams, leisti nukentėjusiajam ir jo atstovui pateikti samprotavimus dėl šių teismo posėdyje liudytojais apklaustų asmenų duotų paaiškinimų ir pan. Pareiškėjo teigimu, teismas šiuo atveju pažeidė jo teisę į teisingą teismą.

26. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities VPK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

27. Atsakovo atstovas, aptaręs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas, pažymėjo, kad teismas prašymą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą atmetė pagrįstai, nes prievolės atlyginti patirtą neturtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas, todėl nenustačius bent vienos būtinų sąlygų valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsakovo atstovo nuomone, byloje surinktų įrodymų vertinimas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas savaime negali būti pakankamas pagrindas keisti ar panaikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas grindžia neteisėtais policijos pareigūnų veiksmais jį sulaikant, pristatant į Vilniaus miesto 1-ąjį policijos komisariatą ir laikant laikino sulaikymo kameroje, atlyginimo priteisimo.

29. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad Vilniaus apskrities VPK pareigūnai, 2018 m. lapkričio 30 d. atvykę į iškvietimą ir sulaikę pareiškėją, pristatę jį į Vilniaus miesto 1-ąjį policijos komisariatą, laikydami jį laikino sulaikymo kameroje, atliko neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio nuostatų prasme, todėl skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

30. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo atlikti įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, padavė apeliacinį skundą. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai kaip prejudicinius faktus vertino ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 02-2-00411-19 esančius duomenis, netinkamai vertino Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 19 d. nutarime Nr. AN2-63-574/2019 nurodytus liudytojais apklaustų policijos pareigūnų V. P. ir A. J. parodymus, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp bylos šalių.

31. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgusi į minėtas nuostatas ir byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina, neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

32. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2021 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-190-552/2021 ir kt.).

33. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nagrinėjamas reikalavimo dėl žalos atlyginimo priteisimo pagrįstumo klausimas, primintina, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo praktikoje pažymima, kad veiksmų neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

34. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala dėl valstybės institucijų ir / ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; ir kt.).

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad prieš nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, tikslinga aptarti faktines aplinkybes, nulėmusias šioje byloje pareiškėjo kreipimąsi į teismą.

36. Pareiškėjas byloje jam kilusią turtinę ir neturtinę žalą grindžia 2018 m. lapkričio 30 d. įvykusiu jo sulaikymu ir pristatymu bei laikymu Vilniaus miesto 1-ajame policijos komisariato laikino sulaikymo kameroje. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus apskrities VPK pareigūnai V. P. ir A. J. jį sulaikė nepagrįstai, netinkamai elgėsi sulaikymo metu, t. y. nepaaiškino, už ką pareiškėjas yra sulaikomas, panaudojo prieš jį fizinę jėgą, užlaužė jo rankas, bloškė pareiškėją ant žemės, uždėjo jam antrankius, be batų vedė į automobilį, pastatė į šaltą balą, sviedė pareiškėjo batą į automobilį, dėl pavartoto smurto pareiškėjui lūžo dešinės pėdos pirštas. Pasak pareiškėjo, jį pristačius į Vilniaus miesto 1-ąjį policijos komisariatą su juo buvo elgiamasi grubiai ir žeminančiai, pareiškėjas buvo stumdomas, į jo prašymą iškviesti greitąją medicinos pagalbą nebuvo reaguojama, pareiškėjas nebuvo išleistas į tualetą, todėl turėjo šlapintis kameroje ant grindų. Išleidžiant pareiškėją iš laikino sulaikymo kameros jis norėjo mobiliuoju telefonu padaryti laikino sulaikymo kameros nuotraukas, kad turėtų įrodymus apie jo laikymo sąlygas, tačiau telefonas iš jo jėga buvo atimtas ir grąžintas tik po savaitės.

37. Pareiškėjui pagal ANK 481 straipsnio 2 dalį ir 506 straipsnio 4 dalį 2018 m. spalio 30 d. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas už tai, kad jis 2018 m. spalio 30 d. apie 01.15 val., adresu Viršuliškių g. 42, Vilniuje, viešoje vietoje, šalia picerijos „Čili Pizza“, būdamas neblaivus (Vilniaus apskrities 1-ajame policijos komisariate pareiškėjas atsisakė tikrintis girtumą), keikėsi necenzūriniais žodžiais, pažeisdamas viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Policijos pareigūnams pareikalavus nesikeikti, jis į reikalavimus nereagavo ir toliau keikėsi. Paaiškinus, kad bus sulaikytas ir pristatytas į policijos įstaigą, pareiškėjas priešinosi sulaikymui, stangrino rankas, grasino policijos pareigūnams aukštais pareigūnais, sakė, kad jie bus atleisti iš darbo, tokiais savo veiksmais nevykdydamas teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 7 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A18.-3797-929/2018 pripažino pareiškėją kaltu pagal ANK 481 straipsnio 2 dalį ir 506 straipsnio 4 dalį. Pareiškėjas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutarimo padavė apeliacinį skundą, kurį išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 19 d. nutarimu byloje Nr. AN2-63-574/2019 panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną pareiškėjo atžvilgiu nutraukė. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo apeliacinį skundą, liudytojais apklausė pareiškėją sulaikiusius pareigūnus V. P. ir A. J. bei įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą padarė išvadą, jog byloje yra prieštaravimų, kurių nepavyko pašalinti, todėl jie turi būti aiškinami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens (šiuo atveju – pareiškėjo) naudai. Nenustatęs administracinio teisės pažeidimo byloje objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas padarė administracinius nusižengimus, numatytus ANK 481 straipsnio 2 dalyje ir 506 straipsnio 4 dalyje, apeliacinės instancijos teismas panaikino skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukė.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo administracinio nusižengimo byloje Nr. A18.-3797-929/2018 (Vilniaus apygardos teismo administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-63-574/2019) buvo vertinamas pareiškėjo patraukimo administracinėn atsakomybėn už ANK 481 straipsnio 2 dalyje ir 506 straipsnio 4 dalyje nustatytų administracinių nusižengimų padarymą teisėtumas ir pagrįstumas, tačiau nebuvo vertinti Vilniaus apskrities VPK pareigūnų veiksmai ar nustatytas jų neteisėtumas, todėl, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas jam padarytą žalą iš esmės sieja su nepagrįstu jo sulaikymu ir laikymu laikino sulaikymo kameroje, darytina išvada, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. A18.-3797-929/2018 ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 19 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-63-574/2019 neturi prejudicinės galios nagrinėjamai bylai.

39. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjas su 2019 m. gegužės 21 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, siekdamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl policijos pareigūnų V. P. ir A. J. veiksmų. Pareiškėjas pateiktą skundą grindė iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, dėl kurių jis šioje byloje kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo, t. y. pareiškėjas teigė, kad jis buvo sulaikytas nepagrįstai, prieš jį buvo naudota fizinė jėga, sulaikymo metu sulaužytas dešinės kojos didysis pirštas, pareiškėjas buvo vedamas be bato, pastatytas į ledinę balą, areštinėje iš jo tyčiojosi, bloškė jį į sieną, jam prašant nebuvo kviečiama greitoji medicinos pagalba, pareiškėjui nebuvo leista pasinaudoti tualetu, todėl jis turėjo šlapintis ant grindų, o ryte iš jo pareigūnai dėl to tyčiojosi, pareiškėjui nebuvo leista susipažinti su jį kaltinančia medžiaga, ketinant nufotografuoti prišlapintą kamerą iš pareiškėjo jėga buvo atimtas mobilusis telefonas.

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus 2021 m. kovo 24 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nenustačius nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių. Atlikus ikiteisminio tyrimo veiksmus, apklausus pareiškėją, kaip nuketėjusįjį, liudytojus (liudytojai ir jų parodymai nurodyti Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus 2021 m. kovo 24 d. nutarime), peržiūrėjus vaizdo įrašų medžiagą, įvertinus specialistų išvadas, ekspertizės aktą ir kitą gautą informaciją buvo padaryta išvada, jog ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti neteisėti policijos pareigūnų V.

P. ir A. J. ar kitų asmenų veiksmai, kuriais jie, piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi, padarė G. Š. nesunkų sveikatos sutrikdymą, todėl nebuvo pagrindo teigti, jog minėti asmenys atliko neteisėtus veiksmus, kurių požymiai nustatyti BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje. Visuma nustatytų aplinkybių ir jas patvirtinančių duomenų sudarė pagrindą spręsti, kad policijos pareigūnų veiksmai atitiko Policijos pareigūnų veiklą reglamentuojančio Policijos įstatymo nuostatas, jų veiksmuose nėra nustatyti teisės aktų pažeidimai, dėl to G.

Š. nurodyti argumentai dėl policijos pareigūnų veiksmų neteisėtumo buvo vertinti kaip nepagrįsti. Pareiškėjas atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą buvo apskundęs Vilniaus miesto apylinkės teismui, kuris 2021 m. liepos 8 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi byloje Nr. IBPS-V-1628435-21 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartį paliko nepakeistą.

40. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaip prejudicinius faktus vertino ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 02-2-00411-19 esančius duomenis, pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad atitinkami ikiteisminio tyrimo duomenys gali būti panaudojami ir įrodinėjimo procese administraciniame teisme, nes ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis, nustatant bylai reikšmingas aplinkybes, leidžia remtis įvairiais dokumentais ir kitais rašytiniais įrodymais, neribodama šių įrodinėjimo priemonių sąrašo. Šie duomenys yra tiriami ir vertinami ne baudžiamojo proceso požiūriu, o pagal administracinio proceso įrodinėjimo taisykles, kaip ir bet kurie kiti administraciniame procese pateikti įrodymai (žr., pvz., 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1420/2012). Taigi, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, yra pagrindas daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai atsižvelgė į pareiškėjo skundu inicijuoto ikiteisminio tyrimo duomenis, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos.

41. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl pareigūnų veiksmų (ne)teisėtumo pareiškėjo sulaikymo ir pristatymo į Vilniaus apskrities 1-ąjį policijos komisariatą atveju, turi būti vertinama pareigūnų veiksmų atitiktis specialiesiems jų veiklą reglamentuojantiems teisės aktams (Policijos įstatymo, Policijos patrulių veiklos instrukcijos kt.), ir šie vertinimai gali skirtis nuo tų išvadų, kurias padarė teismai, nagrinėję administracinio teisės pažeidimo bylą, ir ikiteisminio tyrimo institucija, atlikusi ikiteisminį tyrimą. Skirtingą vertinimą gali nulemti tiek objektyvios aplinkybės – naujų įrodymų ištyrimas, pareigūnų veiksmų teisėtumo vertinimas kitų teisės aktų aspektu, tiek ir vidinio įsitikinimo įtaka įrodymų vertinimui jų pakankamumo apsektu vieniems ar kitiems reikšmingiems faktams konstatuoti. Šiuo atveju administracinę bylą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nagrinėjantį teismą saisto ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 02-2-00411-19 tik tie nustatyti faktai, kurie yra betarpiškai susiję su pareigūnų veiklos teisėtumu ir buvo įrodinėjimo dalyku minėtoje ikiteisminio tyrimo byloje.

42. Policijos pareigūnų įgaliojimai yra nustatyti Policijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, kuriame, be kita ko, įtvirtina, kad policijos uždaviniai yra asmens, visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos užtikrinimas (2 p.); nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) prevencija (4 p.); nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) atskleidimas ir tyrimas (5 p.). Įgyvendindamas policijos uždavinius, pareigūnas turi teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus, o jeigu asmenys jų nevykdo ar priešinasi, panaudoti prievartą.

Pareigūno reikalavimai ir nurodymai turi būti vykdomi nedelsiant. Teisėti ir pagrįsti pareigūnų reikalavimai ar nurodymai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, šių organizacijų ir juridinių asmenų padaliniams. Už šių reikalavimų ar nurodymų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka (Policijos įstatymo 21 str.). Pareigūnas, atlikdamas jam nustatytas funkcijas, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti į policijos ar kitų institucijų tarnybines patalpas asmenis, padariusius administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) ar nusikalstamą veiką, įtariamus jų padarymu, asmens tapatybei nustatyti, sulaikytų asmenų apžiūrai ar kratai, jų turimų daiktų patikrinimui atlikti, protokolams, aktams, pranešimams surašyti ar kitiems įstatymų nustatytiems veiksmams atlikti (Policijos įstatymo 22 str. 1 d. 2 p.).

Pareigūnas, atlikdamas jam nustatytas funkcijas, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka panaudoti prievartą (Policijos įstatymo 22 str. 1 d. 4 p.). Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad policijos pareigūnas privalo gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar administraciniam teisės pažeidimui (nusižengimui), įvykio vietai ir įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) liudininkams nustatyti, sulaikyti ir (ar) pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) ar įtariamą jų padarymu, ir policijos generalinio komisaro nustatyta tvarka pranešti apie tai policijai.

Šiame punkte nustatyti reikalavimai (išskyrus reikalavimą pranešti apie tai policijai) netaikomi pareigūnui tais atvejais, kai šios pareigos atlikimas iš esmės pakenktų policijos uždavinių įgyvendinimui.

43. Policijos patrulių veiklos instrukcijos 52 punkte nurodyta, kad vadovaudamiesi Policijos įstatymu ir kitais teisės aktais, atsižvelgdami į teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumą, pažeidėjo elgesį ir kitas aplinkybes bei situaciją ir sulaikydami bei pristatydami į policijos įstaigą asmenį (-is), įtariamą (-us) padarius teisės pažeidimą, policijos patruliai turi teisę įstatymo nustatyta tvarka naudoti psichinę, fizinę prievartą ar šaunamąjį ginklą kaip išimtinę poveikio priemonę.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 02-2-00411-19 surinktų duomenų, vertinant policijos pareigūnų V. P. ir A. J. prieš pareiškėją panaudotų veiksmų teisėtumą, matyti, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. liepos 8 d. nutartyje, kuria atmetė pareiškėjo skundą dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus 2021 m. kovo 24 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, konstatavo, jog įvykyje dalyvavę policijos pareigūnai nenukrypo nuo Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų ir siekė užtikrinti viešąją tvarką, nes buvo gauta informacija apie picerijoje kilusias muštynes. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjui būnant lauke, picerijos terasoje, tarp jo ir policijos pareigūno A. J. įvyko žodiniai nesutarimai. Pareigūnas A. J., siekdamas nuraminti pareiškėją, liepė jam nesikeiti ir eiti namo. Pareiškėjui tokie pareigūno nurodymai nepatiko, jis pareigūnui pasakė, kad „jeigu piktnaudžiausi tarnybine padėtimi, rašysiu skundą“. Pareigūnas klausė, ar pareiškėjas jam grasina, ir reikalavo pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Pareiškėjas nusprendė eiti į picerijos vidų, todėl siekiant, jog jis neįeitų į vidų bei norint jį sulaikyti, tarp pareiškėjo ir pareigūno A. J., kuriam padėjo ir šalia buvęs apsaugos tarnybos darbuotojas bei vėliau atėjęs jo kolega V. P., įvyko susistumdymas. Buvo tempiamos tiek durys, kurias laikė pareiškėjas, tiek pats pareiškėjas, ko pasėkoje, pareiškėjas buvo paguldytas ant žemės, jam uždėti antrankiai ir vėliau jis buvo nuvestas bei įsodintas į tarnybinį policijos automobilį. Ikiteisminio tyrimo metu įvertinta, kad galimai šių grumtynių metu pareiškėjas patyrė sveikatos sužalojimus ir pametė vieną iš savo batų.

45. Akcentuotina, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus 2021 m. kovo 24 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo detaliai aptartos Policijos įstatymo nuostatas ir teisėtų policijos pareigūno reikalavimų turinys įvykusiame konflikte. Aplinkybė, kad pareiškėjas nebuvo susijęs su asmenimis, kurie sukėlė muštynes picerijoje „Čili pica“, nepaneigė policijos pareigūnų veiksmų, siekiant apsaugoti viešąją tvarką ir rimtį, pareiškėją sustabdyti dėl galimo viešosios tvarkos pažeidimo bei jį sulaikyti, teisėtumo ir būtinumo. Pareigūnas A. J. išsakė pareiškėjui pastabas ir reikalavimus galimai dėl pareiškėjo išsakytų jam įspėjimų / grasinimų, tačiau pareiškėjas, nereaguodamas į policijos pareigūno reikalavimus ir ignoruodamas juos, pasisuko link įėjimo į piceriją ir buvo pareigūno sustabdytas, o pradėjus priešintis (nepaleidus durų rankenos) – jo atžvilgiu buvo panaudota fizinė jėga bei uždėti antrankiai. Ikiteisminio tyrimo metu buvo užfiksuota, jog pareiškėjas patyrė sveikatos sužalojimus, kurie nurodyti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G4330/2019(01), t. y. jog G. Š. 2018 m. spalio 30 d. RVUL nustatytas dešinės pėdos I-o piršto I-os (pamatinės) falangos lūžis, o 2018 m. lapkričio 7 d. Vilniaus sveikatos namuose nustatyti dešinės alkūnės nubrozdinimas ir poodinė kraujosruva. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas pagrindas konstatuoti, jog 2018 m. spalio 30 d. įvykio metu dalyvavę policijos pareigūnai siekė tyčia sutrikdyti pareiškėjui sveikatą. Byloje esančiuose vaizdo įrašuose neužfiksuota duomenų, kurie leistų spręsti dėl galimai neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų, jog kuris nors iš policijos pareigūnų neproporcingai naudojo jėgą prieš pareiškėją. Be to, kaip nustatyta pagal sulaikymo aplinkybes, prieš G. Š., kuomet buvo siekiama jį paguldyti ant žemės, nebuvo naudotos tokios specialiosios priemonės kaip elektrošokas, ašarinės dujos, specialūs koviniai veiksmai, ginklai ir pan., jis buvo paguldytas ir tada jam uždėta specialioji priemonė – antrankiai. Tai sudarė pagrindą vertinti, jog policijos pareigūnai įvykio metu nesielgė per daug agresyviai ir neturėjo tikslo ar ketinimo sutrikdyti G. Š. sveikatą.

46. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie jo vedimą į tarnybinį automobilį be bato ir pastatymo į balą taip pat buvo įvertintos ikiteisminio tyrimo metu. Atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus buvo nustatyta, kad pareiškėjas po konflikto pametė vieną savo batą ir lipdamas į tarnybinį automobilį įlipo į balą, tačiau nustatytos aplinkybės nesudarė pagrindo vertinti, jog policijos pareigūnai sąmoningai pareiškėjui liepė eiti be bato ir stovėti baloje. Kaip matyti iš vaizdo įrašo, pareiškėjas buvo atvestas prie tarnybinio automobilio be vieno bato ir lipdamas į automobilį pats įlipo į balą. Pareigūnai ikiteisminio tyrimo apklausos metu paaiškino, kad jie pamatė, jog pareiškėjas yra be vieno bato tik tada, kai šis buvo įlaipintas į tarnybinį automobilį. Be to, pats pareiškėjas apklausos metu nebuvo tikras, ar policijos pareigūnai jį tyčia pastatė į balą, nes, pasak pareiškėjo, pareigūnas, pamatęs, jog jis (pareiškėjas) įlipo į balą, nusistebėjo sakydamas „oi“. Iš vaizdo įrašo taip pat matyti, kad į tarnybinį automobilį buvo atvestas dar vienas asmuo, kuris nelipo į automobilį dėl šalia esančios balos, todėl vienas iš pareigūnų, įsėdęs į tarnybinį automobilį, jį užveda ir šiek tiek pavažiavo atbuline eiga, jog minėtas asmuo galėtų lengviau įlipti. Nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą vertinti, jog policijos pareigūnai tyčia nesiekė sukelti tam tikrų nepatogumų kitiems asmenims.

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, šioje byloje pateiktus įrodymus ir bylos dalyvių paaiškinimus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nenustatyti policijos pareigūnų V. P. ir A. J. neteisėti veiksmai sulaikant pareiškėją. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad 2018 m. spalio 30 d. pareigūnams V. P. ir A. J. atvykus į iškvietimą, sulaikius pareiškėją ir pristačius jį į Vilniaus miesto 1-ąjį policijos komisariatą, policijos pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus. Įvertinus policijos pareigūnų veiksmų teisėtumą jų atitikties specialiųjų policijos pareigūnų veiklą reglamentuojančių teisės aktų aspektu yra pagrindas daryti išvadą, kad policijos pareigūnai V. P. ir A. J., siekdami užtikrinti viešąją tvarką, sulaikydami pareiškėją, nes jis nereagavo į policijos pareigūno reikalavimus, uždėdami jam antrankius, nes pareiškėjas priešinosi būti sulaikomas, bei pristatydami jį į policijos komisariatą, nepiktnaudžiavo Policijos įstatymo 21, 22 ir 25 straipsniuose reglamentuotais policijos pareigūnų įgaliojimais, teisėmis ir pareigomis, nepažeidė Policijos patrulių veiklos instrukcijos nuostatų. Byloje nesant įrodytoms aplinkybėms dėl policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų sulaikant pareiškėją ir jį pristatant į policijos komisariatą, t. y. nenustačius šiuo aspektu policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas priteisti žalos atlyginimą negalėjo būti tenkinamas (CK 6.271 str.).

48. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl jo laikymo sąlygų Vilniaus miesto 1-ajame policijos komisariate, t. y. kad su juo buvo elgiamasi grubiai ir žeminančiai, jis buvo stumdomas, į jo prašymą iškviesti greitąją medicinos pagalbą nebuvo reaguojama, pareiškėjas nebuvo išleistas į tualetą, todėl turėjo šlapintis kameroje ant grindų, o ryte iš jo pareigūnai dėl to tyčiojosi, pareiškėjui ketinant nufotografuoti prišlapintą kamerą iš jo jėga buvo atimtas mobilusis telefonas ir grąžintas tik po savaitės, teisėjų kolegija pažymi, kad šie pareiškėjo argumentai taip pat buvo analizuoti ir vertinti ikiteisminio tyrimo metu ir buvo padaryta išvada, jog šių aplinkybių faktiškai nepagrindžia jokie ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys. Ikiteisminio tyrimo metu apklausti policijos pareigūnai iš esmės nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji atsakomybė negali būti grindžiama vien tik prielaidomis, buvo padaryta išvada, jog ikiteisminio tyrimo metu negauta duomenų, jog buvo padaryta nusikalstama veika.

49. Kaip jau buvo minėta, ikiteisminio tyrimo byloje, kurioje buvo priimtas procesinis sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, buvo pasisakoma baudžiamosios atsakomybės prasme, bet ne dėl civilinės atsakomybės, t. y. buvo sprendžiama dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo, tačiau nebuvo sprendžiama dėl civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Pažymėtina, kad iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų matyti, jog vertinant pareiškėjo nusiskundimus dėl jo laikymo laikino sulaikymo kameroje nebuvo surinkta objektyvių duomenų, kurie sudarytų pagrindą policijos pareigūnų atžvilgiu taikyti baudžiamąją atsakomybę, tačiau tai civilinės atsakomybės taikymo prasme nereiškia, jog pareiškėjo nusiskundimai buvo paneigti, ar kad buvo įrodyta, jog jie yra nepagrįsti.

50. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių, yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims, todėl kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, t. y. pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 5 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 56 str. 5 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007).

51. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 str. 1 d.). Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai, o vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

52. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos pobūdį, sutinka su pareiškėju, kad šiuo atveju, vertinant jo laikymo sąlygas laikino sulaikymo kamerose, būtent atsakovo atstovui (Vilniaus apskrities VPK) teko pareiga paneigti pareiškėjo nurodytus argumentus, jog iš jo buvo tyčiojamasi, jam nebuvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, jis nebuvo išleistas į tualetą, todėl jam teko šlapintis ant kameros grindų, išleidžiant jį iš laikino sulaikymo kameros, iš jo jėga buvo paimtas mobiliojo ryšio telefonas, kuris grąžintas po savaitės. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas, atsižvelgdamas į teismų ir prokuratūros priimtus procesinius sprendimus, laikėsi pozicijos, jog nėra nustatyti policijos pareigūnų neteisėti veiksmai, kaip ir nėra pagrįsta pareiškėjo nurodyta jam kilusi žala. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, kaip jau buvo minėta, ikiteisminio tyrimo metu buvo nei patvirtinti, nei paneigti pareiškėjo nusiskundimai dėl jo laikymo sąlygų laikino sulaikymo kameroje ir policijos pareigūnų elgesio Vilniaus apskrities 1-ajame policijos komisariate, todėl vien tik ikiteisminio tyrimo metu nustatytais duomenimis šiuo atveju negali būti paneigiamos pareiškėjo nurodytos aplinkybės. Atsakovo atstovas be ikiteisminio tyrimo metu nustatytų duomenų nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo aspektu yra pagrindas konstatuoti Vilniaus apskrities VPK pareigūnų veiksmų neteisėtumą.

53. Pareiškėjas bendrai jam kilusią neturtinę žalą, kurią grindė tiek neteisėtu jo sulaikymu ir pristatymu į policijos komisariatą, tiek laikymo sąlygomis policijos komisariate ir policijos pareigūnų elgesiu, įvertino 20 000 Eur suma. Pareiškėjas teigė, kad dėl policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, kai jis turėjo šlapintis ant kameros grindų, buvo pažeminta jo garbė ir orumas, jis patyrė nesaugumo, baimės jausmą, policijos pareigūnai nesiėmė priemonių užtikrinti jo sveikatos būklę, nes būdamas policijos jurisdikcijoje jis per visą naktį kentė skausmą.

54. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

55. Aiškindamas CK 6.250 straipsnio nuostatas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-339/2014). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013; 2014 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1093/2014).

56. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjo skunde nurodyti nepatogumai, patirti Vilniaus apskrities 1-ajame policijos komisariate, kurių intensyvumas viršijo įprastinius nepatogumus ir kurie žemino žmogiškąjį orumą, sukėlė jam dvasinius išgyvenimus, todėl yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Pažymėtina, kad byloje yra pateikti objektyvūs įrodymai (Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 78TPK-119/2020), jog tiek praeityje iki byloje nagrinėjamo įvykio (2018 m. spalio 30 d.), tiek po jo pareiškėjui buvo nustatytas psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini). Nors pareiškėjui nustatyto psichikos sutrikimo ryšys nei laiko, nei priežastinio ryšio atžvilgiu ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tiesiogiai siejamas su 2018 m. spalio 30 d. įvykiais, tačiau šie pareiškėjo sveikatos būklės faktai, teisėjų kolegijos nuomone, yra reikšmingi vertinant nustatytų neteisėtų veiksmų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichologinei būklei.

57. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje, kurioje buvo sprendžiami klausimai dėl asmens neturtinės žalos, patirtos neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų, nurodyta, jog sergančio asmens laikymas nepriimtinomis sąlygomis iš esmės gali prilygti elgesiui, kurį draudžia Konvencijos 3 straipsnis, kadangi nuo įvairių sveikatos sutrikimų kenčiantys nuteistieji stipriau išgyvena sunkumus, kuriuos sukelia nepriimtinos kalinimo sąlygos ir į šią aplinkybę svarbu atsižvelgti sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą (žr., pvz., EŽTT 2004 m. vasario 10 d. sprendimą byloje Naumenko prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 42023/98), 2001 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Price prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 33394/96), 2000 m. birželio 27 d. sprendimą byloje Ilhan prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 22277/93). Be to, EŽTT yra pažymėjęs, kad nuteistieji, kurie kenčia nuo psichikos sutrikimų, linkę stipriau išgyventi menkinimo ir bejėgiškumo jausmus, tokiu būdu nagrinėjant šiuos Konvencijos pažeidimo atvejus, reikalingas didesnis atidumas. Kartais tokiu atveju pati pareiškėjo psichologinė būklė gali lemti, kad jis jaučiasi pažeidžiamesnis nei kiti nuteistieji ir jo kančia, skausmas ir baimė gali būti stipresni dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų (žr., pvz., EŽTT 2009 m. sausio 20 d. sprendimą byloje Slawomir Musial prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 28300/06).

58. Teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, kitas byloje nustatytas aplinkybes, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis vertintinas 2 000 Eur suma.

59. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo Lietuvos valstybės atstovui Vilniaus apskrities VPK nepaneigus pareiškėjo skunde nurodytų nusiskundimų dėl jo laikymo sąlygų Vilniaus apskrities 1-ajame policijos komisariate ir policijos pareigūnų elgesio, kurie sukėlė pareiškėjui neturtinę žalą, buvo pagrindas iš dalies tenkinti pareiškėjo skundą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas – pareiškėjo skundą tenkinant iš dalies ir priteisiant jam iš atsakovo atstovo 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

60. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako, nes teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; ir kt.).

61. Pareiškėjas pateikė prašymą atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

62. Pareiškėjo skundas ir apeliacinis skundas tenkinami iš dalies, todėl pareiškėjas įgijo teisę į dalį bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

63. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pareiškėjas prašė jam priteisti 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų už skundo parengimą ir atstovavimą pirmosios instancijos teisme (išlaidas grindė 2021 m. spalio 9 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 2021/0532 ir 2021 m. spalio 1 d. mokėjimo nurodymu apie pareiškėjo atliktą apmokėjimą už teisines paslaugas, I t., b. l. 193–195).

64. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

65. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal šių Rekomendacijų 8.2 punktą maksimalus užmokesčio dydis už skundo parengimą yra 2,5. Skundo parengimo paslauga suteikta ir apmokėta 2021 m. IV ketvirtyje, užpraėjusio ketvirčio (2021 m. II ketvirtis) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 1 566,4 Eur (Rekomendacijų 7 p.), todėl maksimalus galimas priteisti užmokesčio dydis už skundo parengimą sudaro 3 916 Eur.

66. Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą maksimali išlaidų suma už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą apskaičiuojama taikant 0,1 koeficientą. Pirmosios instancijos teismo posėdis įvyko 2022 m. balandžio 25 d., jo trukmė – 1 val. 13 min. Pagal Rekomendacijų 9 punktą, teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda, todėl vertintina, jog teismo posėdis truko 1 val., ir maksimali pareiškėjui priteistina suma už atstovavimą teisme – 156,64 Eur (1 566,4 x 0,1 x 1).

67. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo prašoma priteisti 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų suma už skundo parengimą ir atstovavimą pirmosios instancijos teisme neviršija Rekomendacijoje nustatytų maksimalių rekomenduojamų priteisti užmokesčio sumų, taip pat į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, įvertinusi tai, jog pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, teisėjų kolegija sprendžia, kad proporcingai patenkintai reikalavimų daliai pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities VPK, priteistina 750 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, suma.

68. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė priteisti 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidas už apeliacinio skundo parengimą (išlaidas grindė 2022 m. gegužės 13 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 2022/0559 ir banko sąskaitos išrašu apie pareiškėjo atliktą apmokėjimą už teisines paslaugas).

69. Pagal Rekomendacijų 8.9 punktą maksimalus užmokesčio dydis už apeliacinio skundo parengimą yra 2,5. Apeliacinio skundo parengimo paslauga suteikta ir apmokėta 2022 m. II ketvirtyje, užpraėjusio ketvirčio (2021 m. IV ketvirtis) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 1 679,3 Eur (Rekomendacijų 7 p.), todėl maksimalus galimas priteisti užmokesčio dydis už apeliacinio skundo parengimą sudaro 4 198,25 Eur. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo prašoma priteisti 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų suma už apeliacinio skundo parengimą neviršija Rekomendacijoje nustatytų maksimalių rekomenduojamų priteisti užmokesčio sumų, taip pat į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, įvertinusi tai, jog pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, sprendžia, kad proporcingai patenkintai reikalavimų daliai pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities VPK, priteistina 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, suma.

70. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai iš atsakovo atstovo priteistina bendra 1 250 Eur suma patirtų teismo išlaidų atlyginimui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 40–41 straipsniais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 3 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo G. Š. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti pareiškėjui G. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus paskirties vyriausiojo policijos komisariato, 2 000 Eur (dviejų tūkstančių eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Priteisti pareiškėjui G. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus paskirties vyriausiojo policijos komisariato, 1 250 Eur (vieną tūkstantį du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 3 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Dalia Višinskienė