2016-03-30 Nr. AB-6925-3-61-3-00956-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-591-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00956-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas N. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 10–12) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), jo naudai 40 000 Eur neturtinės žalos.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2012 m. sausio 10 d. iki 2014 m. vasario 5 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas apie 8,5 m2 kartu su 4 asmenimis. Vienam asmeniui tenkantis plotas dar labiau sumažėjo dėl kamerose esančių baldų, klozeto ir praustuvo. Kamerose nebuvo veidrodžių, lentynėlių virš praustuvės. Jo gyvenimo sąlygos visą buvimo laikotarpį Lukiškių TI-K buvo nežmoniškos ir pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Europos žmogaus teisių konvencija, Konvencija) 3 straipsnį. Gyvenimas minėtomis sąlygomis sukėlė jam nepasitikėjimą valstybe, pažemino jo garbę ir orumą, sukėlė didelius dvasinius ir fizinius skausmus, depresiją, sužalojo sveikatą. Dėl kalinimo minėtomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 40 000 Eur.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą (b. l. 18–27) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovas paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas teismui skundą parašė 2015 m. vasario 26 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad nuo 2010 balandžio mėn. 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (toliau – ir HN) (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto. 2012 m. gegužės 10 d., 2012 m. gegužės 11 d. ryte, 2012 m. birželio 21 d. ryte, 2012 m. liepos 2 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 27 d. ryte, 2012 m. spalio 3 d. vakare, 2012 m. spalio 4 d. ryte, 2012 m. lapkričio 8 d. ryte, 2012 m. lapkričio 13 d. ryte, 2012 m. lapkričio 20 d., 2012 m. gruodžio 19 d. ryte, 2013 m. balandžio 9 d., 2013 m. gegužės 7 d. vakare, 2013 m. gegužės 8 d., 2013 m. gegužės 9 d. ryte, 2013 m. birželio 26 d., 2013 m. liepos 15 d., 2013 m. rugpjūčio 26 d., 2013 m. spalio 1 d., 2013 m. lapkričio 12 d., 2013 m. gruodžio 16 d.

– pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2. Taip pat laikotarpiais 2012 m. sausio 19 d. – 2012 m. sausio 27 d., 2012 m. balandžio 12 d. – 2012 m. balandžio 24 d., 2012 m. birželio 27 d. – birželio 29 d., 2012 m. rugsėjo 24 d. – 2012 m. rugsėjo 26 d., 2012 m. lapkričio 15 d. – 2012 m. lapkričio 20 d., 2013 m. sausio 14 d. – 2013 m. sausio 16 d., 2013 m. vasario 28 d.

– 2013 m. kovo 5 d., 2013 m. balandžio 4 d. – 2013 m. balandžio 9 d., 2013 m. birželio 10 d. – 2013 m. birželio 26 d., 2013 m. liepos 1 d. – 2013 m. liepos 15 d., 2013 m. rugpjūčio 19 d. – 2013 m. rugpjūčio 26 d., 2013 m. rugsėjo 16 d. – 2013 m. spalio 1 d., 2013 m. lapkričio 4 d. – 2013 m. lapkričio 12 d., 2013 m. lapkričio 18 d. – 2013 m. lapkričio 25 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi jis buvo išvykęs iš įstaigos.

Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) reikalavimus. Pareiškėjo skundžiamuoju buvimo laikotarpiu Lukiškių TI-K, dalis šio nurodyto kalinimo laikotarpio atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės – žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjo N. S. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi CK 1.124-1.127 ir 1.131 straipsnių nuostatomis dėl ieškinio senaties termino ir pažymėjo, kad pats pareiškėjas skunde nurodė, jog visą buvimo Lukiškių TI-K laiką nuo 2012 m. sausio 10 d. iki 2014 m. vasario 5 d. dėl neužtikrintos teisės į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, ir netinkamų laikymo sąlygų jautė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, taigi jau tuo metu turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos, tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. vasario 26 d. (I t., b. l. 14), todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 4 d. iki 2012 m. vasario 25 d. turi būti taikoma ieškinio senatis.

Iš bylos medžiagos nustatė, kad N. S. skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2015 m. vasario 26 d. (I t., b. l. 14), todėl reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2012 m. vasario 26 d. praleido ieškinio senaties terminą. Atsižvelgė į tai, kad atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą, pareiškėjas termino atnaujinti neprašė, svarbių priežasčių, kodėl kreipėsi daugiau nei po trejų metų nenurodė, laikė, kad reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 10 d. iki 2014 m. vasario 5 d. turi būti taikoma ieškinio senatis, o pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2012 m. vasario 26 d.

Vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, ir nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2.

Teismas rėmėsi CK 6.271 straipsnio nuostatomis dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, atlyginimo ir įvertinęs bylos medžiagą konstatavo, kad ginčo laikotarpiu (nagrinėjamam ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2012 m. vasario 26 iki 2014 m. vasario 3 d.), atlikdamas bausmę Lukiškių TI-K, pareiškėjas iš viso buvo kalinamas 611 parų. Iš byloje esančių duomenų nustatė, kad atitinkamais laikotarpiais pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkanti minimalaus gyvenamojo ploto norma atitiko teisės aktais nustatytą patalpų plotą: 2012 m. gegužės 10 d. visą parą, 2012 m. gegužės 11 d. ryte, 2012 m. birželio 21 d. ryte, 2012 m. liepos 2 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 27 d. ryte, 2012 m. spalio 3 d. vakare, 2012 m. spalio 4 d. ryte, 2012 m. lapkričio 8 d. ryte, 2012 m. lapkričio 13 d. ryte, 2012 m. lapkričio 20 d. vakare, 2012 m. gruodžio 5 d. visą parą, 2012 m. gruodžio 19 d. ryte, 2013 m. sausio 16 d. vakare, 2013 m. balandžio 9 d. vakare, 2013 m. gegužės 7 d. vakare, 2013 m. gegužės 8 d. visą parą, 2013 m. gegužės 9 d. ryte, 2013 m. birželio 26 d. vakare, 2013 m. liepos 15 d. vakare, 2013 m. rugpjūčio 26 d. vakare, 2013 m. spalio 1 d. vakare, 2013 m. lapkričio 12 d. vakare, 2013 m. gruodžio 16 d. visą parą. Teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui per visą jo kalinimo laikotarpį, t. y. 611 parų, iš jų tik 4 paras, buvo užtikrintas vienam asmeniui kameroje tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, dar 19 parų plotas buvo užtikrintas arba ryte, arba vakare. Teismas nagrinėjamu atveju atsižvelgė į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą kinta, nes dalis asmenų kviečiami pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojami į teismo posėdžius ir atitinkamą laiką jų nebūna kameroje, o tai neabejotinai turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai. Teismas taip pat įvertino aplinkybę, kad pasivaikščiojimo metu pareiškėjo taip pat nebūdavo kameroje. Atsižvelgiant į tai, nesutiko, kad pareiškėjas visą jo nurodytą (taikant senaties terminą) kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį (611 parų) kalėjo perpildytose kamerose.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, apibudinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, nusprendė, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose tektų ne mažiau nei 3,6 m2 kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija (Lukiškių TI-K) neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ir jos darbuotojai privalėjo veikti. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika ir konstatavo, kad atsakovo argumentas dėl vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų – žalos – nebuvimo laikytinas nepagrįstu.

Teismui nekilo abejonių dėl to, kad buvimas kamerose, kuriose asmeniui tenka mažiau nei 3,6 m2 kameros ploto, sukėlė pareiškėjui tam tikrų nepatogumų ar dvasinių kančių, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas.

Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad kamerose trūksta inventoriaus, t. y. nėra veidrodžių ir lentynėlių virš praustuvo ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, padarė išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl šių priežasčių sukeltų neigiamų pasekmių, neįrodyti ir nepagrįsti.

Pažymėjo, kad į bylą pateikta Lukiškių TI-K 2015 m. kovo 16 d. pažyma patvirtina, kad pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 4 d. iki 2014 m. spalio 7 d. su rašytiniais ar žodiniais skundais, prašymais ir pareiškimais dėl kalinimo sąlygų nesikreipė (I t., b. l. 34-36).

Teismas byloje taip pat nenustatė, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat byloje pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nenustatyti, o kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į anksčiau išdėstytas aplinkybes, į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (588 paros), į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 1 500 Eur.

III. Pareiškėjas N. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimą ir iš naujo įvertinti pareiškėjo patirtą žalą.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui, nurodydamas, kad buvo kalinamas kartu su 4 asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis plotas dar labiau sumažėja dėl kameroje esančių baldų, klozeto, praustuvo, stalo su kėdėmis ir gultų, kurie užima didžiąją dalį kameros ploto ir tokiu būdu galimybė judėti visiškai panaikinama. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo įvertintos žalos dydžiu. Nurodo, kad nežmoniškomis sąlygomis buvo kalinamas ypatingai ilgai ir prašo į tai atsižvelgti. Pabrėžia, jog akivaizdu, kad dėl to sutrinka žmogaus sveikata, jis tampa irzlus, nervingas ir tai sukelia didžiulį psichologinį išgyvenimą, žemina garbę ir orumą. Pažymi, jog jis, kaip nukentėjęs asmuo, žalą įvertina 40 000 Eur, o tos aplinkybės, kad atsakovas stengiasi mažinti laikymo sąlygų neigiamą poveikį, atsakovo nuo atsakomybės neatleidžia.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš to, kad jam Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą, kuriuo jis prašė priteisti 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tenkino iš dalies, priteisdamas 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Tokį sprendimą teismas priėmė nustatęs, kad pareiškėjas 588 paras Lukiškių TI-K buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui ir tuo buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, pareiškėjas iš esmės nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012 ir kt.).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

Iš CK 6.247 straipsnyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo matyti, kad atlyginama tik ta žala, kuri susijusi su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, jog žala gali būti laikoma skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu, t. y. tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos turi egzistuoti priežastinis ryšys.

Pirmiausia pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas byloje pagrįstai pritaikė senaties terminą. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė atlyginti jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 10 d. iki 2014 m. vasario 5 d. kilusią neturtinę žalą, tačiau į teismą jis kreipėsi tik 2015 m. vasario 26 d. (I t., b. l. 14), todėl ginčui aktualus buvo pareiškėjo Lukiškių TI-K praleistas laikotarpis nuo 2012 m. vasario 26 d. iki 2014 m. vasario 4 d. (tą dieną pareiškėjas išvyko į Alytaus pataisos namus).

Kaip minėta, byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas 588 paras buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinus tai, jog reikalavimas dėl kameros ploto yra nustatytas įsakyme, nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl inventoriaus (lentynėlių, veidrodžių) trūkumo ir dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams, ir pripažįsta, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, o pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Kadangi ginčo dėl šių aplinkybių apeliaciniame skunde nekeliama, teisėjų kolegija dėl jų papildomai nepasisako.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas spręsti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Vertintina, jog pareiškėjo teisių pažeidimas buvo pakankamai intensyvus ir gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu.

Teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo trukmę ir mastą, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, kad bylai aktualiu laikotarpiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga atitinkamai buvo 800 Lt (231,70 Eur) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368), nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. – 850 Lt (246,18 Eur) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 718), nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt (289,62 Eur) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1543), į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, į teismų praktiką šios kategorijos bylose, į tai, jog nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į tai, jog byloje nėra duomenų, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė realų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, į tai, kad pareiškėjas būdamas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 4 d. iki 2014 m. spalio 7 d. su rašytiniais ar žodiniais skundais, prašymais ir pareiškimais dėl kalinimo sąlygų nesikreipė, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis pirmosios instancijos teismo įvertintas 1 500 Eur, yra pakankamas ir adekvatus, o pareiškėjo patirta skriauda nėra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 40 000 Eur.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

N. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ričardas Piličiauskas Dalia Višinskienė