2020-07-08 Nr. BB-3814-1-01-1-42424-2018-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-180-719/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-42424-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.6.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. L. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo L. L. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant bausmės atlikimo metu dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje.

Iš L. L. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui Y. A. N. (Y. A. N.) priteista 500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5000 Eur advokato paslaugoms apmokėti.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 22 d. nutartis, kuria Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 17 d. nuosprendis pakeistas – iš L. L. nukentėjusiajam Y. A. N. priteista 5000 Eur suma advokato paslaugoms apmokėti sumažinta iki 3000 Eur.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. L. L. nuteista už tai, kad 2018 m. rugsėjo 2 d. apie 10.00 val. name, esančiame (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su dukros P. N. sutuoktiniu Y. A. N. metu tyčia rankomis pastūmė Y. A. N. į krūtinę ir rankomis sudavė jam ne mažiau kaip du smūgius į įvairias kūno vietas, taip sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistosios L. L. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad nagrinėjama byla yra nedidelės apimties, nesudėtinga, kaltinimas padarius nesunkų smurtinį nusikaltimą pareikštas tik vienam asmeniui, byloje nebuvo sprendžiami jokie teisiškai sudėtingi klausimai, nukentėjusiojo atstovavimas nereikalavo didelės teisinės analizės ir papildomų žinių, ir atsižvelgdamas į šias aplinkybes padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam priteista 5000 Eur suma advokato paslaugoms apmokėti yra per didelė, neproporcinga jo suteiktoms paslaugoms, todėl siekiant abiejų pusių turtinių interesų pusiausvyros bei teisingumo ir protingumo principų įgyvendinimo ši suma mažintina iki 3000 Eur. Teismas taip pat pažymėjo, kad su tokia bylinėjimosi išlaidų suma L. L. ir jos gynėja sutiko bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistoji L. L. prašo Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 17 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 22 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorė skunde nurodo:

3.1. Šioje baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas bylos medžiagoje nesant privalomos teismo medicinos eksperto išvados dėl nuteistosios nukentėjusiajam Y. A. N. sukelto fizinio skausmo masto. Baudžiamojoje teisėje fizinis skausmas nėra preziumuojamas, jis privalo būti įrodytas baudžiamojo įstatymo nustatyta tvarka. BK 141 straipsnyje išaiškinta, kad BK 135, 138 ir 140 straipsniuose nurodytų sveikatos sutrikdymų požymius apibūdina Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės. Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86, 8 punkte nustatyta, kad išvadą dėl fizinio skausmo sukėlimo teismo medicinos ekspertai daro remdamiesi bylos medžiagos duomenimis, patvirtinančiais buvusį mušimo ar kitokio smurtavimo faktą. Taigi sukeltas fizinis skausmas, kaip nusikalstamos veikos padarinys, privalo būti konstatuotas teismo medicinos eksperto.

3.2. Nukentėjusiajam sukelto fizinio skausmo mastas turi būti nustatytas vadovaujantis medicininiu, socialiniu ir teisiniu kriterijais. Nustatant sukelto fizinio skausmo mastą remiantis medicininiu kriterijumi, turėtų būti atsižvelgiama į vidutinio žmogaus gebėjimą pakelti skausmą. Panaudota minimali fizinė jėga (minimalus poveikis) ir minimalūs padariniai (įbrėžimai, paspaudimai, palietimai, stumtelėjimai ir pan.) vidutiniam žmogui skausmo baudžiamosios teisės prasme nesukelia, nors ir yra nemalonūs pojūčiai. Šioje byloje nukentėjusiuoju pripažintas Y. A. N. yra 26 metų, apie 1,85 m ūgio, fiziškai stiprus, sportuojantis vyras. Pažymėtina, kad jis dirba orlaivio pilotu, o tokio pobūdžio darbą leidžiama dirbti tik tinkamai fiziškai pasirengusiems ir ištvermingiems žmonėms. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad Y. A. N. fiziškai gali pakelti didesnį skausmą. Be to, nustatant fizinio skausmo mastą remiantis socialiniu kriterijumi turėtų būti vertinamas asmens darbingumas. Byloje nėra duomenų, kad dėl fizinio skausmo sukėlimo Y. A. N. prarado darbingumą. Nustatant fizinio skausmo sukėlimo mastą remiantis teisiniu kriterijumi, turėtų būti vertinama situacijos specifika fizinio skausmo sukėlimo aspektais. Vien tik asmens sąlytis su kito asmens kūnu savaime nereiškia BK 140 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo. Toks sąlytis kitam asmeniui turi sukelti arba nežymų sveikatos sutrikdymą, arba fizinį skausmą.

3.3. Byloje nenustatytas objektyvusis nusikalstamos veikos, nurodytos BK 140 straipsnyje, sudėties požymis – priežastinis ryšys. Teismai, preziumuodami esant priežastinį ryšį tarp nuteistosios veiksmų ir nukentėjusiajam sukelto fizinio skausmo, pažeidė nekaltumo prezumpciją. Tokio priežastinio ryšio nebuvo, kadangi L. L. veiksmai galėjo sukelti tik minimalų fizinį poveikį 26 metų amžiaus fiziškai stipraus vyro krūtinei. Nuteistoji neatliko jokių sistemingų veiksmų, kankinimo, ji nelaikė rankose jokių daiktų, o Y. A. N. nebuvo bejėgiškos būklės (jis prieš tai pastūmė nuteistąją tokia jėga, kad ši suklupo ir tupėjo apie 40 sekundžių).

3.4. Sprendžiant dėl BK 140 straipsnio taikymo, būtina atsižvelgti ne tik į formalią kaltininko veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir į situaciją, kurioje šie veiksmai buvo realizuoti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017). Teismai neatsižvelgė į tai, kad santykiai tarp šalių pablogėjo ir aptariami įvykiai vyko nuteistosios dukteriai P. N. atnaujinus skyrybų su nukentėjusiuoju Y. A. N. bylą. Iš kaltinimo turėtų būti pašalinta aplinkybė, kad įvykio dieną tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo įvyko tarpusavio konfliktas dėl asmeninių nesutarimų, nes tokių nesutarimų nebuvo. Priešingai, skyrybų byloje teismui nutartimi nustačius susitaikymo laikotarpį, nuteistoji tikėjosi, kad šalims pavyks atkurti santuoką, ir neginčijo sprendimo leisti dukters vyrui gyventi jai nuosavybės teise priklausančiame name. Įvykio dieną nuteistoji norėjo palaikyti savo dukterį, padėti paimti jos vaiką iš nukentėjusiojo ir pasakyti jam, kad neskriaustų jos dukters.

3.5. Apkaltinamasis nuosprendis priimtas nepagrįstai nustačius objektyvųjį nusikalstamos veikos, nurodytos BK 140 straipsnyje, požymį – nuteistosios L. L. smurtinius veiksmus. Byloje neįrodyta, kad nukentėjusiajam buvo suduoti du smūgiai, nenustatyta, į kokias konkrečias nukentėjusiojo kūno vietas jie buvo suduoti. Pats nukentėjusysis pripažino, kad jam nuo nuteistosios minimalaus fizinio poveikio neskaudėjo.

3.6. Byloje taip pat nepagrįstai nustatyta, kad nuteistoji jai inkriminuotą veiką padarė veikdama tyčia. Ji nukentėjusiojo nestūmė, bet pati buvo jo pastumta ir pajutusi stiprų skausmą suklupo bei išbuvo atsitūpusi apie 40 sekundžių. Kol nuteistoji tupėjo, nukentėjusysis prieš ją tęsė psichologinio smurto ataką ir vėl priartėjo prie jos puolimo poza. Sukaupusi jėgas nuteistoji atsistojo, siekdama nustumti nukentėjusįjį ir nutraukti jai gresiantį pavojų. Teismai nevertino nuteistosios žmogiškųjų savybių, požiūrio į šeimą, nors byloje pateikti teigiamai ją charakterizuojantys duomenys iš (duomenys neskelbtini) seniūnijos ir gimnazijos, kurioje mokosi jos sūnus. Nuteistoji myli savo dukrą ir anūką, rūpinasi jais, dirba medicinos seserimi, slaugančia žmones. Dėl tam tikrų nukentėjusiajam išsakytų frazių ji neturi būti nuteista už fizinio skausmo sukėlimą.

3.7. Teismai pripažino nuteistąją kalta padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, nesant byloje neginčijamų jos kaltės įrodymų, nors Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barberà, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96). Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad artimesni objektyviai tiesai yra nukentėjusiojo parodymai, tačiau baudžiamojoje teisėje nevartotinos tokios sąvokos kaip „artimesnė tiesa“ ir „tarpiniai faktai“. Nusikaltimas privalo būti įrodytas neginčijamais įrodymais, turi būti nustatyti visi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Būtent tai lemia teismo vidinį įsitikinimą. Apkaltinamasis nuosprendis priimtas byloje nesant privalomos teismo medicinos eksperto išvados, nors tai aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta BK 140, 141 straipsniuose ir Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86, 8 punkte. Teismas neturėjo teisės ir įgaliojimų pats nustatyti nukentėjusiojo patirto fizinio skausmo ir jį preziumuoti. Be to, byloje neginčijamais įrodymais nepašalintos abejonės dėl konkrečių nuteistosios atliktų smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį.

3.8. Teismai apkaltinamąjį nuosprendį grindė abejonėmis ir jas vertino ne kaltininko naudai, todėl pažeidė baudžiamosios teisės principą in dubio pro reo, pagal kurį visos abejonės, kurių nepavyksta pašalinti, vertinamos kaltininko naudai. Y. A. N. parodymai viso baudžiamojo proceso metu kito, buvo nenuoseklūs ir melagingi. Nukentėjusysis nurodydavo vis naujas aplinkybes, jas papildydavo didesniu prieš jį atliktų smurtinių veiksmų skaičiumi. Tuo tarpu nuteistosios dukra P. N., įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, davė teisingus parodymus, kurie paneigė nukentėjusiojo parodymus. Esant prieštaringiems nukentėjusiojo ir liudytojos P. N. parodymams, teismai privalėjo vadovautis objektyviais bylos įrodymais, tačiau tokių įrodymų byloje nėra. Nukentėjusysis siekia atimti vaiką iš nuteistosios dukters ir yra suinteresuotas nuteistąją melagingai apkaltinti. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad nukentėjusysis dar nepasibaigus baudžiamajai bylai 2019 m. gegužės 24 d. pateikė prašymą jo ir nuteistosios dukters skyrybų bylą nagrinėjančiam teismui, kuriuo prašė uždrausti nuteistajai matytis su anūku, prašymą grįsdamas 2018 m. rugsėjo 2 d. įvykiais. 2020 m. vasario 10 d., pasikeitus teisiniam reglamentavimui, nustatančiam privalomą mediaciją, nukentėjusysis inicijavo mediaciją dėl nuteistosios bendravimo su anūku uždraudimo, šiuos savo veiksmus grįsdamas 2018 m. rugsėjo 2 d. įvykiais ir apkaltinamuoju nuosprendžiu. Tai yra esminė priežastis nukentėjusiajam apkalbėti nuteistąją.

3.9. Apkaltinamąjį nuosprendį grįsdamas pačios nuteistosios juokais į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams pasakytomis frazėmis: „Nejuokinkit, kad moteris 50 metų tokį vyrą sumuštų? Jo, kaip daviau, galvojau, užtils, o jis dar labiau rėkė“, pirmosios instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, nes Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas kaip liudytoją apklausti asmenį apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką.

3.10. BPK 255 straipsnyje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Prokuroras, iš esmės pakeitęs kaltinimą, jo nepagrindė įrodymais ir faktinėmis aplinkybėmis, todėl teismai skundžiamais sprendimais faktiškai peržengė baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Baudžiamosios teisės teorijoje ir praktikoje vienareikšmiškai pripažįstama, kad fizinio skausmo sukėlimas apima tik tuos atvejus, kai smurto veiksmai nesukelia kūno sužalojimo, t. y. nepadaromas sveikatos sutrikdymas. Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86, 8 punkte, kurį akcentuoja kasatorė, nustatyta, kad išvadą dėl fizinio skausmo sukėlimo teismo medicinos ekspertai daro remdamiesi bylos medžiagos duomenimis, patvirtinančiais buvusį mušimo ar kitokio smurtavimo faktą. Taigi taisyklėse nėra įtvirtinta jokių medicininių kriterijų sukeltam fiziniam skausmui konstatuoti, todėl šį faktą gali nustatyti ir teismas, nes fakto nustatymas yra teismo kompetencija. Todėl nėra pagrindo sutikti su kasatorės teiginiu, kad sukelto fizinio skausmo faktui konstatuoti yra privaloma teismo medicinos eksperto išvada. Kartu pažymėtina, kad nei įstatyme, nei teismų praktikoje nėra vartojama sąvoka „fizinio skausmo sukėlimo mastas“, kurią vartoja kasatorė. Įstatymas nustato atsakomybę už fizinio skausmo sukėlimą ir teismo kompetencija yra nuspręsti, ar kaltininko veiksmais buvo sukeltas fizinis skausmas, bei įvertinti, ar kaltininko veiksmai siekia tokį pavojingumo laipsnį, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.

4.2. Teismas, nagrinėjamoje byloje spręsdamas, ar nuteistosios smurtiniai veiksmai – nukentėjusiojo Y. A. N. pastūmimas į krūtinę ir ne mažiau kaip dviejų smūgių rankomis sudavimas į įvairias kūno vietas – sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, vadovavosi suformuota teismų praktika, vertino bylos duomenų visumą – vaizdo ir garso įrašus, nukentėjusiojo parodymus, į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų parodymus ir jų daryto vaizdo įrašo turinį, medicininiuose dokumentuose užfiksuotas nukentėjusiojo pateiktas aplinkybes dėl patirto fizinio skausmo. Iš prie baudžiamosios bylos pridėtų medicininių dokumentų matyti, kad nukentėjusysis medikams, į kuriuos kreipėsi, skundėsi galvos skausmu. Kad smurtiniai veiksmai sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, patvirtina vaizdo ir garso įrašai, daryti įvykio metu. Įrašuose užfiksuota, kad po trinktelėjimo garso girdėti nukentėjusiojo riksmai, toliau vėl girdėti atskiri nukentėjusiojo riktelėjimai, pagalbos šauksmas. Taigi nukentėjusiojo reakcija buvo aiškiai išreikšta ir nėra jokio pagrindo sutikti su nuteistosios teiginiais, kad tai buvo vaidyba ir siekis užtikrinti sau palankesnes pozicijas civilinėje byloje dėl vaiko globos, kadangi akivaizdu, kad ne nukentėjusysis, o nuteistoji pradėjo konfliktą, atėjo į nukentėjusiojo gyvenamąją patalpą, įžeidinėjo pastarąjį ir vartojo fizinį smurtą. Todėl nagrinėjamoje byloje, įvertinęs įrodymų visumą, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistosios veiksmai neabejotinai sukėlė Y. A. N. fizinį skausmą, o jo stiprumas bei intensyvumas sudaro pagrindą taikyti baudžiamąją atsakomybę.

4.3. Baudžiamosios atsakomybės nešalina ir kasatorės akcentuojamas faktas, kad nukentėjusysis nebuvo praradęs darbingumo (kasaciniame skunde įvardijamas kaip socialinis fizinio skausmo sukėlimo kriterijus). Fizinio skausmo konstatavimo faktui nereikia žalos sveikatai padarinių – sveikatos sutrikdymo, darbingumo praradimo ar netekimo ir pan. Šių padarinių nebuvimas, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nepaneigia fizinio skausmo sukėlimo fakto, kai jis teismo konstatuojamas vadovaujantis bylos duomenų visumos analize ir vertinimu.

4.4. Kritiškai vertintini ir kasatorės argumentai, kad ji neturėjo tyčios sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajam, o tik atstūmė pastarąjį, kai šis, pasak nuteistosios, grėsmingai artinosi prie jos. Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo savo išvadą, kad L. L. veikė tiesiogine tyčia. Teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog kaltinamoji, būdama suaugusi ir psichiškai sveika, t. y. suvokdama savo veiksmus, galėdama ir privalėdama juos valdyti, turėjo suprasti ir suprato savo veikos pavojingumą, numatė galinčias kilti pasekmes – kad jos panaudotas fizinis smurtas sukels nukentėjusiajam fizinį skausmą, gali padaryti ir sveikatos sutrikdymą, ir to siekė. Pažymėtina ir tai, kad nuteistoji yra medikė, todėl kaip profesinę patirtį turintis asmuo suvokė, kad fiziniu smurtu gali sukelti žmogui fizinį skausmą. Byloje, priešingai nei tvirtina kasatorė, nėra nustatyta, kad jai reikėjo atlikti fizinio smurto veiksmus ginantis nuo nukentėjusiojo. Visa konflikto pradžia ir eiga, kuri užfiksuota vaizdo ir garso įrašuose, neabejotinai leidžia teigti, kad būtent kasatorė pradėjo konfliktą, elgėsi provokuojamai, kalbėjo su nukentėjusiuoju pakeltu tonu ir vartojo jį įžeidžiančius žodžius, pati prie jo artinosi, o ne gynėsi nuo nukentėjusiojo. Tai objektyvūs duomenys, kuriuos teismas ištyrė ir įvertino nepažeisdamas įstatymo įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų (BPK 20 straipsnis).

4.5. Pažymėtina, kad konflikto pradžios bei susiklosčiusių tarp nukentėjusiojo ir nuteistosios santykių vertinimas leidžia tvirtinti, kad nuteistoji, naudodama fizinį smurtą, siekė sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą. Iš bylos duomenų žinoma, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistosios dukters vyksta skyrybų procesas, sprendžiamas ginčas dėl sutuoktinių sūnaus globos, nuteistosios teigimu, nukentėjusysis Y. A. N. gyvena jai priklausančiame name ir reiškia nepagrįstas pretenzijas į šį turtą. Akivaizdu, kad šių aplinkybių visuma kėlė nuteistajai nepasitenkinimą ir pyktį, sukėlė jos priešiškumą nukentėjusiajam, taigi ir siekį konflikto metu sukelti jam fizinį skausmą.

4.6. Iš bylos duomenų matyti, kad proceso metu buvo laikomasi baudžiamojo proceso reikalavimų, o kasatorės teiginiai dėl tariamų pažeidimų yra nepagrįsti ir atmestini. Priešingai nei tvirtina kasatorė, teismas ėmėsi visų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti. Teisminio nagrinėjimo metu apklausta pati kasatorė, nukentėjusysis, liudytojai, tiesiogiai ištirta visa bylai išspręsti svarbi baudžiamosios bylos medžiaga. Byloje nėra jokių duomenų, jų nepateikia ir kasatorė, kad teismai, vertindami įrodymus, padarė klaidų dėl įrodymų turinio. Taip pat nėra duomenų, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas duomenimis, kurie neatitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytų reikalavimų. Nagrinėjamoje byloje teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų ir konstatavo, kad jų pakanka kasatorės kaltei pagrįsti.

4.7. Nepagrįsti ir kasatorės teiginiai, kad buvo pažeista jos teisė neduoti parodymų prieš save, nes apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas jos pačios parodymais, kuriuos ji davė atvykusiems į įvykio vietą policijos pareigūnams V. R. ir R. D. Pirma, byloje nėra jokių duomenų, kad minėti policijos pareigūnai (ar bent vienas iš jų) apklausė L. L. Iš bylos duomenų matyti, kad L. L. pirmą kartą buvo apklausta kaip įtariamoji 2018 m. rugsėjo 3 d., apklausą atliko vyresnioji tyrėja G. R. Antra, policijos pareigūnai V. R. ir R. D. ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme buvo apklausti kaip liudytojai ir davė parodymus tik apie jiems žinomas įvykio aplinkybes, t. y. apie tai, kaip atrodė ir ką apie įvykį aiškino nukentėjusysis ir nuteistoji. Liudytojas R. D. patvirtino, kad L. L. sakė, jog sudavė nukentėjusiajam smūgį. Tai, kad teismo nuosprendyje remiamasi tiesiogiai apklaustų liudytojų parodymais ir jie vertinami visų įrodymų kontekste, negali būti vertinama kaip kasatorės teisių pažeidimas.

4.8. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, baudžiamojoje byloje BPK 256 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai buvo vykdomi. 2019 m. rugsėjo 23 d. teismo posėdyje valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras, laikydamasis BPK 256 straipsnyje nustatytų reikalavimų, teismui pateikė rašytinį prašymą pakeisti kaltinimą. Kaltinimo kopijos įteiktos kaltinamajai, jos gynėjai, nukentėjusiojo atstovui. Proceso dalyviams susipažinus su pateiktu kaltinimu teismas aiškinosi, ar reikia laiko pasirengti gynybai. Kaltinamoji ir jos gynėja šia teise nepasinaudojo, susipažinusi su pakeistu kaltinimu kaltinamoji kaltės nepripažino. Taigi nagrinėjimo teisme ribos nebuvo pažeistos, kaltinamosios teisė į gynybą užtikrinta.

5. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo Y. A. N. atstovas advokatas A. Kunčius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodoma:

5.1. 2018 m. rugsėjo 2 d. 10.00 val. Y. A. N. pagal teismo nustatytą bendravimo su vaiku tvarką ruošėsi perduoti P. N. jųdviejų vaiką, tačiau nuteistoji L. L. su P. N. į jo gyvenamąją vietą netikėtai atvyko pačios ir anksčiau nei 10.00 val. Nukentėjusysis įtarė, kad jis gali būti provokuojamas ar prieš jį gali būti naudojamas smurtas (nukentėjusysis yra nurodęs, kad anksčiau P. N. prieš jį ne kartą naudojo smurtą, provokuodavo vaiko perdavimo metu), todėl įjungė garso įrašymo funkciją savo mobiliajame telefone. Teismai padarė teisingą išvadą, kad nuteistoji ir P. N. konfliktui ruošėsi iš anksto ir į nukentėjusiojo gyvenamąją vietą atėjo ne siekdamos pasiimti vaiką – P. N., nukentėjusiajam dar neatidarius durų, ėmė daryti vaizdo įrašą, o nuteistoji, nekreipdama dėmesio į šalia esantį mažametį vaiką, ėmė iš karto žeminti ir įžeidinėti nukentėjusįjį, sukėlė konfliktą, ir šis peraugo į nusikaltimą.

5.2. Nuteistoji kasaciniame skunde nurodo, kad didžiąją dalį laiko, kol vyko konfliktas, ji neva tupėjo ir kalbėjosi su nukentėjusiuoju, tačiau, išklausius nukentėjusiojo padarytą garso įrašą ir peržiūrėjus P. N. pateiktą vaizdo įrašą, galima daryti išvadą, kad realiai įvykiai klostėsi ne taip, kaip nurodo nuteistoji. Iš tiesų ji, tik įėjusi į namą, iš karto pradėjo pakeltu tonu kaltinti nukentėjusįjį: „Y., tau su galva gerai ar negerai? Tau su galva visai negerai? Pasakyk, kas tau yra?“, tuo tarpu nukentėjusysis stengėsi vengti konflikto, dalį laiko kalbėjo atsitūpęs, ramiai. Į tai nuteistoji atsakė įžeidinėdama nukentėjusįjį.

5.3. Nuteistoji kasaciniame skunde pateikia versiją, kad į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams sakydama „jo, kaip daviau, galvojau, užtils, o jis dar labiau rėkė“ ji neva pajuokavo. Tokia nuteistosios pozicija vertintina kaip gynybinė pozicija, siekiant išvengti atsakomybės, ji nėra pagrįsta jokiais įrodymais. Abejotina, ar sulaikytas asmuo, pasodintas į policijos automobilį, taip juokautų apie ką tik įvykusį konfliktą. Svarbu pažymėti, kad policijos pareigūnai, liudiję byloje, nenurodė, kad jiems susidarė įspūdis, kad nuteistoji galėjo juokauti, sakydama, jog smurtavo prieš nukentėjusįjį. Nuteistoji, nagrinėjant bylą žemesnių instancijų teismuose, neįrodinėjo, kad ji juokavo, tokią versiją ji kelia tik kasaciniame skunde, siekdama paneigti policijos pareigūnų liudijimus. Nors nuteistoji nurodo, kad neva pažįsta į įvykio vietą atvykusius policijos pareigūnus, byloje tokių duomenų nėra.

5.4. Nuteistoji taip pat teigia, kad byloje nėra neva privalomos teismo medicinos eksperto išvados, kuria būtų konstatuotas fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiajam, tačiau toks teiginys neatitinka elementarios logikos, nes fizinio skausmo sukėlimas yra subjektyviai identifikuojama faktinių aplinkybių nulemta išdava. Byloje yra teismo medicinos eksperto išvada apie nukentėjusiajam padarytus sužalojimus, konflikto garso ir vaizdo įrašai, nukentėjusiojo parodymai apie jam padarytus sužalojimus ir sukeltą fizinį skausmą. Šių aplinkybių visetas lemia išvadą, kad nuteistoji tyčia, stumdama ir suduodama smūgius, nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą. Nuteistoji klaidina teismą, teigdama, kad nukentėjusysis neva sakė, kad nuo jos fizinio poveikio jam neskaudėjo. Nukentėjusysis ne kartą tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme nurodė, kad jis patyrė skausmą nuo nuteistosios fizinių veiksmų.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistosios L. L. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

7. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).

8. Tai reiškia, kad šioje byloje kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijamas byloje esančių įrodymų vertinimas ir pateikiamas jų savas vertinimas bei interpretavimas, prašoma atskirus įrodymus vertinti kitaip, jų pagrindu daryti kitokias išvadas ir priimti kitokius sprendimus, nei tai padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi kasacinio skundo argumentai dėl esminių BPK pažeidimų, nurodant, kad žemesnieji teismai, remdamiesi prielaidomis, padarė nepagrįstas ir neteisėtas išvadas, prieštaraujančias byloje surinktiems įrodymams, vertindamas įrodymus padarė klaidų dėl įrodymų turinio, neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo, nebus nagrinėjami, nes šiais skundų argumentais grindžiamas ne BPK normų pažeidimas, o teismo išvadų atitiktis faktinėms bylos aplinkybėms.

9. Nuteistosios L. L. kasacinio skundo argumentai dėl BPK 80 straipsnio 1 dalies pažeidimo (skunde įvardijamo kaip „pažeistas draudimas duoti parodymus prieš save“) bei dėl nagrinėjimo teisme ribų, t. y. BPK 255 straipsnio, pažeidimo taip pat nebus nagrinėjami, kadangi šie klausimai nebuvo keliami ir nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme, o BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Dėl BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo

10. BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Įstatyme nedetalizuojama, kokiais konkrečiai veiksmais turi pasireikšti mušimas ar kitoks smurtavimas. Baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu, kad būtų nustatyti šiame straipsnyje nurodyti padariniai. Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia ir šios veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam buvo sukeltas minėtoje normoje nurodyti padariniai. Šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika fizinio skausmo sukėlimo atveju kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą.

11. Kasatorė teisingai nurodo, kad, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018).

12. Nagrinėjamoje byloje L. L. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad tyčia rankomis pastūmė Y. A. N. į krūtinę ir rankomis sudavė jam ne mažiau kaip du smūgius į įvairias kūno vietas, taip sukėlė nukentėjusiajam vieną iš alternatyvių šiame straipsnyje nustatytų padarinių – fizinį skausmą.

13. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymus: nukentėjusiojo atstovo pranešimą pagalbos centrui ir garso įrašą; teismo medicinos specialisto išvadą; medicininius dokumentus; nukentėjusiojo pateiktus vaizdo bei garso įrašus; liudytojos P. N. pateiktą vaizdo įrašą; policijos pareigūnų automobilyje įrengtos kameros užfiksuotą vaizdą; pačios kaltinamosios, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus; tarnybinius pranešimus; apžiūros protokolą, konstatavo, kad byloje visiškai įrodyta, jog L. L. panaudojo fizinį smurtą prieš Y. A. N., taip pat sudavė smūgį į veido (galvos) sritį, sukeldama jam fizinį skausmą. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs byloje surinktus įrodymus, išsamiai ir motyvuotai juos išanalizavęs, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad L. L. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kasatorė su tokiomis teismų išvadomis nesutinka, teigdama, kad jos veikoje nenustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai, kad fizinio skausmo sukėlimas privalo būti konstatuotas teismo medicinos eksperto ir turi būti nustatytas fizinio skausmo sukėlimo mastas. Kaip jau buvo paminėta, kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas ir nebus nagrinėjami.

14. Nėra pagrindo sutikti su kasatorės teiginiais, kad jos veiksmai neatitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, nes fizinio skausmo sukėlimas šioje byloje nebuvo konstatuotas teismo medicinos eksperto. BK 141 straipsnyje nurodyta, kad šio skyriaus 135, 138 ir 140 straipsniuose nustatytų sveikatos sutrikdymų požymius apibūdina Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės. Kasaciniame skunde nurodomos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. v-298/158/a1-86 patvirtintos sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės (toliau – Taisyklės) nenurodo fizinio skausmo nustatymo kriterijų. Taisyklių 1 punkte įtvirtinta, kad šiose taisyklėse nurodyti sveikatos sutrikdymo masto – sunkaus, nesunkaus ir nežymaus – nustatymo medicininiai kriterijai. Taisyklių 2 punkte nurodyta, kad sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą bei bendrojo darbingumo praradimo mastą, išskyrus šių taisyklių 6.9 punkte nurodytus atvejus, nustato teismo medicinos ekspertai, vadovaudamiesi šiomis taisyklėmis ir Dėl sužalojimų prarasto bendrojo darbingumo procentų nustatymo lentele (priedu). Nė viename punkte nėra nurodytas imperatyvas fizinio skausmo sukėlimo faktą nustatyti teismo medicinos ekspertams. Nors Taisyklių 8 punkte nurodyta, kad išvadą dėl fizinio skausmo sukėlimo teismo medicinos ekspertai daro remdamiesi bylos medžiagos duomenimis, patvirtinančiais buvusį mušimo ar kitokio smurtavimo faktą, tai visiškai nereiškia, kad fizinio skausmo sukėlimo faktas negali būti nustatomas kitokiais būdais. Taigi, kasaciniame skunde pateikiamas neteisingas BK 141 straipsnio ir Taisyklių aiškinimas. Kolegija atkreipia dėmesį, kad fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios medicininės žinios. Fizinio skausmo sukėlimo faktą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjusysis buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama.

15. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad fizinis skausmas, jo intensyvumas bei stiprumas yra pakankamai individualios ir subjektyvios sąvokos, todėl tokių pasekmių pripažinimas nusikaltimu pagal BK 140 straipsnį neturėtų būti formalus. Baudžiamoji atsakomybė turėtų būti taikoma tik tais atvejais, kai kaltinamojo pavojingas elgesys siekia baudžiamajai atsakomybei taikyti būtiną pavojingumo laipsnį. Pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai nustatė tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius nusikalstamos veikos, nurodytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius L. L. veikoje. Teismai, įvertinę įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, jog nekyla abejonių, kad nuteistosios veiksmai sukėlė nukentėjusiajam Y. A. N. fizinį skausmą, kurio stiprumas bei intensyvumas sudaro pagrindą taikyti baudžiamąją atsakomybę.

16. Patikrinusi kasacine tvarka skundžiamus pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu pagal kasacinio skundo argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė ir padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju L. L. veika atitinka BK 140 straipsnio 1 dalies sudėtį.

17. Dėl viso to, kas pirmiau išdėstyta, darytina išvada, kad kasacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo nustatyti kasaciniame skunde nurodytus esminius BPK pažeidimus ar netinkamai pritaikytą baudžiamąjį įstatymą, dėl kurių reikėtų skundžiamus sprendimus naikinti ir bylą nutraukti, todėl kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios L. L. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Artūras Pažarskis

Artūras Ridikas