2015-12-02 Nr. AB-23608-3-61-3-04155-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1852-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04155-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. E. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja I. E. S. su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV, Fondo valdyba) 2014 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6518;

2) panaikinti VSDFV 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7072;

3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti 11 458,14 Lt negautą senatvės pensijos dalį, kuri susidarė dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies taikymo, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Taip pat prašė atnaujinti terminą skundui pateikti (b. l. 67-68, 69).

Skunde paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jai buvo mokama sumažinta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (toliau – ir senatvės pensija). Vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, jos senatvės pensija buvo mažinama du kartus, t. y. taikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, kaip pensija, viršijanti 650 Lt ribinį pensijos dydį, ir taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnį, kaip turinčiai draudžiamųjų pajamų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai Laikinojo įstatymo nuostatas, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu.

Pareiškėja remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika bei asmenų lygiateisiškumo principu, teigė, jog turi teisę ginti savo pažeistas teises ir reikalauti išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos nepriemoką. VSDFV, atsakydama į pareiškėjos prašymą, formaliai perrašė taikytinas procedūras ir atsisakė nagrinėti skundą, nes neva praleistas skundo pateikimo terminas, nors pareiškėja papildomai nurodė objektyvias priežastis (2012 m. ilgai kankino klubo sąnario skausmai, buvo nepajėgi pilnai dirbti, atliko klubo sąnario endoprotezavimo operaciją, reabilitavosi).

Formalus senaties termino taikymas neatitinka teisingumo bei proporcingumo principų. VSDFV atsakyme remiasi LVAT išaiškinimu, kad pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo data yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria siejama skundo padavimo termino pradžia. Tačiau LVAT šį išaiškinimą pateikė tik 2013 m. lapkričio 7 d., o tai reiškia, kad tiek VSDFV, tiek pareiškėja objektyviai negalėjo žinoti šio termino skaičiavimo ypatumų. Dėl šios priežasties, VSDFV nepagrįstai teigia, kad pareiškėja privalėjo paduoti skundą skaičiuodama būtent nuo pirmosios pensijos sumažinimo per 3 metų laikotarpį (tuo metu dar nebuvo suformuotos teismų praktikos, kuria remiasi VSDFV).

Senaties termino taikymas neturi būti absoliuti kliūtis apginti pažeistas teises, ypač, kai tokias teises pažeidžia valstybė, kuri visais atvejais yra stipresnė administracinių teisinių santykių šalis. Be to, pensininkas dėl savo statuso yra socialiai jautresnės grupės atstovas, jam sudėtingiau įgyvendinti ir ginti savo teises. Dėl termino atnaujinimo paaiškino, kad iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos suformavimo (administracinė byla Nr. A444-2232/2013) nebuvo aišku, nuo kurio momento skaičiuotinas terminas apskųsti VSDFV teritorinių skyrių sprendimus, prašo atsižvelgti į priežastis, susijusias su jos sveikatos būklės pablogėjimu 2012 metais.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime (b. l. 22-26) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėja dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata, 2010-2011 metais pareiškėjai buvo mokėta senatvės pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. VSDFV Vilniaus skyrius teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, išmokėdamas pareiškėjai senatvės pensiją laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Įvertinant tai, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, bei atsižvelgiant į tai, kad nuo 2014 m. gegužės 22 d. įsigaliojo Pensijų kompensavimo įstatymas, VSDFV Vilniaus skyriui nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai ginčijamu laikotarpiu neišmokėtą senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų bei panaikinti pareiškėjos skundžiamus sprendimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepime (b. l. 34-39) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog remiantis LVAT praktika, terminas skundui dėl dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautos pensijos dalies išmokėjimo paduoti skaičiuotinas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo. Pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio 27 d., taigi sprendimas dėl pareiškėjos pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo priimtas 2010 metų sausio mėnesį (rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas pensijas VSDFV teritoriniai skyriai nepriiminėjo, o sprendimu šiuo atveju laikytinas skyriaus vadovaujantis Laikinuoju įstatymu priimtas valinis aktas – perskaičiuotos pagal Laikinąjį įstatymą senatvės pensijos išmokėjimas 2010 metų sausio mėnesį).

VSDFV, įvertinusi tai, kad skyrius pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pirmąją sumažintą senatvės pensiją pareiškėjai išmokėjo 2010 m. sausio mėnesį, tad apie skyriaus sprendimą mokėti ne viso dydžio paskirtą senatvės pensiją ji sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 metų sausio mėnesį, nustatė, kad pareiškėja, kreipdamasi į skyrių su 2014 m. sausio 17 d. prašymu išmokėti 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu sumažintos senatvės pensijos dalį, kreipėsi praėjus iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytam 3 metų terminui, padarė išvadą, kad skyriaus 2010 m. sausio mėnesio sprendimo apskundimo terminą pareiškėja praleido, sprendimas yra įvykdytas.

VSDFV 2014 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-6518, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės), 20 punktu, pareiškėjos 2014 m. sausio 17 d. ir 2014 m. liepos 11 d. prašymų, kaip paduotų praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos) nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą, nenagrinėjo ir nurodė, kad iki 2014 m. rugpjūčio 25 d. VSDFV pateikus įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą skyriaus sprendimui nuo 2010 m. sausio 1 d. pradėti mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas būtų sprendžiamas iš naujo.

Per nustatytą laiką nepateikus įrodymų arba nusprendus, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą, jos 2014 m. sausio 17 d. prašymo dalis ir 2014 m. liepos 11 d. prašymas dėl senatvės pensijos dalies, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, išmokėjimo būtų palikti nenagrinėti, kaip pateikti praleidus nustatytą skundo padavimo terminą (Taisyklių 31 punktas). Iš pareiškėjos 2014 m. sausio 17 d. ir 2014 m. liepos 11 d. prašymų turinio akivaizdu, kad prašymų esmė – nesutikimas su sumažintos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensijos mokėjimu nuo 2010 m. sausio 1 d., t. y. su skyriaus 2010 m. sausio mėnesį priimto sprendimo teisinėmis pasekmėmis.

Pareiškėja 2014 m. rugpjūčio 19 d. pateikė prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo ir, pridėdama 2012 metų išrašus iš medicininių dokumentų, nurodė, kad dėl sumažintos senatvės pensijos dalies išmokėjimo negalėjo kreiptis laiku dėl sveikatos būklės. Išrašuose iš medicininių dokumentų nurodyta, kad 2012 m. rugsėjo 3 d. – 2012 m. rugsėjo 13 d. laikotarpiu pareiškėja gydėsi Respublikinėje Panevėžio ligoninėje, jai atlikta klubo sąnario endoprotezavimo operacija, o 2012 m. rugsėjo 14 d. – 2012 m. spalio 2 d. laikotarpiu buvo nukreipta reabilitacijai.

Pagal Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis, pareiškėja 2010-2012 metais dirbo, ligos pašalpa jai buvo mokėta tik nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. (per 3 metus nedarbinga buvo nepilnus 4 mėnesius). VSDFV įvertino tai, kad pareiškėja turėjo sveikatos problemų, tačiau padarė išvadą, kad ji turėjo galimybę per pakankamai ilgą 3 metų terminą paduoti skundą VSDFV – prašymai ir skundai gali būti pateikti ne tik asmeniui tiesiogiai atvykus į VSDFV, bet ir atsiunčiant juos paštu ar per pasiuntinį, todėl 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. (6.5)1-7072 nusprendė, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo praleistam terminui atnaujinti.

Priimant sprendimą, atsižvelgta į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 pateiktą išaiškinimą, kad ginčams dėl sprendimų pensijų klausimais spręsti teisės aktuose nustatyta aiški tvarka ir įtvirtintas pakankamai ilgas terminas ginčui inicijuoti (3 metai), taigi termino atnaujinimą turėtų lemti tikrai svarbios, ekstraordinarios priežastys, objektyviai užkirtusios kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Skundžiami ir prašomi panaikinti sprendimai, yra teisėti ir pagrįsti, priimti vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Valstybinių socialinio draudimo įstatymo 37 straipsniu, Taisyklių 31 punktu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.

Kadangi pareiškėjos skundas VSDFV, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, nebuvo išnagrinėtas iš esmės, pareiškėjos reikalavimas įpareigoti skyrių išmokėti jai 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negautą 11 458,14 Lt senatvės pensijos dalį, turi būti paliktas nenagrinėtas, kaip neišnagrinėtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kai ja nebegalima pasinaudoti, arba byla šia apimtimi turi būti nutraukta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 22 d. sprendimu (b. l. 71-78) pareiškėjos I. E. S. skundą tenkino. Atnaujino I. E. S. kreipimosi į VSDFV terminą. Panaikino VSDFV 2014 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6518. Panaikino VSDFV 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7072. Priteisė pareiškėjai iš VSDFV Vilniaus skyriaus 3 318,51 Eur valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, teismas nurodė, pirmoji senatvės pensija, sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, taigi būtent nuo nurodytos datos skaičiuotini terminai, per kuriuos pareiškėja, siekdama tinkamai apginti savo teises, susijusias su senatvės pensijos mokėjimu, turėjo su skundu kreiptis į Fondo valdybą, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Teismas vertino, jog pareiškėja dėl senatvės pensijos dalies, neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo 8 dalies 1 dalies taikymo, į VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių kreipėsi 2014 m. sausio 17 d. prašymu, taigi praleido šiuo konkrečiu byloje nagrinėjamu atveju taikytiną 3 metų terminą skundui VSDFV paduoti dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo.

Teismas nurodė, kad VSDFV, gavusi pareiškėjos skundą, 2014 m. liepos 25 d. sprendime Nr. (6.5)I-6518 ir 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendime Nr. (6.5)I-7072 padarė išvadą, kad pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą ir, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pateiktą skundą. Taigi šiuo sprendimu VSDFV nors ir konstatavo, kad atsisako nagrinėti pareiškėjos skundą, kadangi praleistas terminas, tačiau kartu išreiškė savo poziciją ir valią dėl keliamo ginčo, o tai leidžia konstatuoti, kad VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, vadinasi, šiuo aspektu kliūčių nagrinėti ginčą iš esmės teisme nėra (pastebėta, kad pareiškėja į teismą kreipėsi nepažeisdama Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto 20 dienų termino nuo VSDFV 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. (6.5)I-7072 gavimo dienos.

Vertindamas pareiškėjos nurodytus argumentus dėl praleisto termino, taip pat tai, kad, kaip nurodė LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, ir tokioje situacijoje piliečiams objektyviai yra sudėtinga suvokti, kad įstatymas galimai prieštarauja Konstitucijai, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad atsakovas skundžiamu sprendimu nepagrįstai atsisakė pareiškėjai atnaujinti terminą skundui dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, todėl jis naikintinas ir atnaujintinas kreipimosi į VSDFV terminas.

Dėl skundžiamų sprendimų panaikinimo ir pensijos nepriemokos priteisimo teismas nurodė, kad siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjai kilusios pasekmės dėl prieštaraujančios Konstitucijai Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, perskaičiuojant jos senatvės pensiją, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista visa nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Pastebėta ir tai, jog Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime pažymėjo, kad, užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti, todėl skundžiami sprendimai naikintini ir pareiškėjai iš VSDFV Vilniaus skyriaus priteistina visa dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies neišmokėta valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis – 3 318,51 Eur.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba pateikė apeliacinį skundą (b. l. 81-87), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – E. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde pateikia šios pagrindinius argumentus:

1) Teismo teiginys, kad VSDFV nors ir konstatavo, kad atsisako nagrinėti pareiškėjos skundą, kadangi praleistas terminas, kartu išreiškė savo poziciją ir valią dėl keliamo ginčo, o tai leidžia konstatuoti, jog VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, neatitinka faktinių aplinkybių. Teismas, neteisingai įvertinęs VSDFV sprendimų turinį ir faktines bylos aplinkybes, padarė nepagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminio ginčų nagrinėjimo procedūra buvo baigta, kad šiuo aspektu kliūčių nagrinėti ginčą iš esmės teisme nėra. Tai lėmė neteisingo sprendimo priėmimą. Iš Fondo valdybos 2014 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. (6.5)I-6518 ir 2014 m. kovo 3 d. sprendimo Nr. (6.5)I-1920 turinio akivaizdu, kad Fondo valdyba, konstatavusi, kad pareiškėja yra praleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą kreipimosi į Fondo valdybą 3 metų terminą, pareiškėjos skundą nagrinėti atsisakė.

2) Teismo argumentai, kuriais jis grindė sprendimą dėl pareiškėjos praleisto termino atnaujinimo atmestini kaip nepagrįsti. Jie prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 pateiktam išaiškinimui, kitose bylose suformuotai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai (remiasi 2015 m. sausio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A168-143/2015, 2014 m. birželio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-725/2014), sprendimas atnaujinti praleistą kreipimosi į Fondo valdybą terminą, priimtas viršijus įstatymuose nustatytą teismo kompetenciją.

3) Pareiškėjos skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl teismas juos panaikino nepagrįstai.

4) Kadangi Fondo valdyba 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. (6.5)I-7072 atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymus iš esmės, pareiškėja nėra pasinaudojusi teisės aktuose nustatyta privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka ir šia tvarka nebegali pasinaudoti, pareiškėjos reikalavimas dėl pensijos nepriemokos priteisimo teisme negalėjo būti nagrinėjamas iš esmės, teismas šį reikalavimą patenkino nepagrįstai.

Pareiškėja I. E. S. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 93-94) prašo VSDFV apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Senaties termino taikymas neatitinka teisingumo ir protingumo principų. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 priimta tik 2013 m. lapkričio 7 d. Iki tol pareiškėja objektyviai negalėjo žinoti šio termino skaičiavimo ypatumų, tad negalėjo paduoti skundo per 3 metus nuo pirmosios sumažintos pensijos.

2) VSDFV Vilniaus skyrius priėmė 2014 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. (10.1)3 12298 neišmokėti pareiškėjai negautos pensijos dalies ir pateikė kitus nei praleistas terminas motyvus, pateikė duomenis apie neišmokėtos pensijos dalį, nurodė, kad skundas Fondo valdybai turi būti pateiktas per 20 darbo dienų, taigi nagrinėjo pareiškėjos skundą, priėmė konkretų administracinį sprendimą, išreiškė savo, o tuo pačiu ir VSDFV, poziciją.

3) Formalus dokumentų terminų vertinimas neatskleidžia susidariusių individualaus pobūdžio svarbių priežasčių. Pareiškėjos sveikatos būklės pablogėjimas ginčui aktualiu laikotarpiu nesudarė galimybių išsamiau domėtis teisės aktais ir jų įgyvendinimo praktika. 2012 m. pareiškėjai buvo atlikta klubo sąnario endoprotezavimo operacija. Iki jos pareiškėją beveik 2 metus kankino dideli klubo sąnario ir stuburo skausmai, ji ligą bandė įveikti neoperaciniais būdais. Po operacijos buvo nukreipta į stacionarią reabilitaciją, po jos reikėjo atstatyti stuburo ir eisenos iškrypimus. Visą šį laikotarpį, didesnę pedagoginio darbo krūvio dalį vykdydama daugiau nuotoliniu būdu, pareiškėja stengėsi išlaikyti darbą ir užsidirbti pragyvenimui, gydymui, mokesčiams VSDFV ir tik pagal galimybes būtinais atvejais naudojosi nedarbingumo pašalpomis.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 91-92) prašo patenkinti VSDFV apeliacinį skundą, panaikinant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – I. E. S. skundą atmesti.

Nurodo, jog palaiko VSDFV apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja iš esmės siekia jai paskirtos ir, taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėja 2014 m. sausio 17 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama paruošti pažymą apie jos išskaitytą senatvės pensijos dydį nuo 2010 iki 2011 m. ir išmokėti sumažintą pensijos dalį (b. l. 40).

VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. sausio 29 d. rašte Nr. (10.1)3-12298 pateikė pareiškėjai duomenis apie 2010–2011 metais jai paskirtos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensijos dydžius ir neišmokėtos senatvės pensijos dalies dydžius ir atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo negautą senatvės pensijos dalį (b. l. 41-43).

Pareiškėja 2014 m. liepos 11 d. VSDFV pateikė prašymą, prašydama išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą 2010-2011 m. pensijos dalį (b. l. 44).

VSDFV 2014 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. (6.5)I-6518 padarė išvadą, kad pareiškėja VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo nuo 2010 m. sausio mėnesio mokėti jai sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensiją (kaip valinio akto, veiksmo) apskundimo terminą praleido ir konstatavo, kad skyriaus sprendimas įvykdytas. Pasiūlė pareiškėjai iki 2014 m. rugpjūčio 25 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti ir spręsti skundo priėmimo klausimą iš naujo (b. l. 45-47).

Pareiškėja 2014 m. rugpjūčio 19 d. pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, kartu pateikė ir termino praleidimą pagrindžiančius įrodymus – išrašus iš medicininių dokumentų (b. l. 48–51).

VSDFV 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. (6.5)I-7072, įvertinusi pareiškėjos argumentus ir rašytinius įrodymus, vertino, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo šiam terminui atnaujinti, termino skundui pateikti neatnaujino ir atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymus dėl sumažintos pensijos dalies išmokėjimo, kaip paduotus praleidus įstatyme numatytą 3 metų skundo padavimo terminą (b. l. 52-53).

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Minėtos teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Nurodytas teisės aiškinimo taisykles taikant byloje nagrinėjamai situacijai, darytina išvada, jog pareiškėjos 2014 m. sausio 17 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama minėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pasisakydama dėl praleisto termino atnaujinimo galimybės, teisėjų kolegija pažymi, kad, minėta, aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Tačiau kartu pažymėtina, kad, atsiradus ginčui dėl šio termino praleidimo priežasčių svarbumo, termino praleidimo priežastys yra vertintinos teismo. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.

Taikydama išvardytas nuostatas dėl aptariamo termino praleidimo priežasčių nustatymo ir jų įvertinimo svarbumo aspektu byloje nagrinėjamai situacijai, teisėjų kolegija pirmiausia vertina, pareiškėjos VSDFV pateiktus medicininius dokumentus (išrašus). Iš jų matyti, jog pareiškėja (duomenys neskelbtini). Kaip 2014 m. rugpjūčio 25 d. sprendime Nr. (6.5)I-7072 nurodė VSDFV, remiantis Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis, ligos pašalpa pareiškėjai buvo mokėta nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. Teisėjų kolegijos nuomone, pagal byloje esančius duomenis apie pareiškėjos sveikatos būklę 3 metų terminui atnaujinti reikšmingu laikotarpiu, juos vertinant, be kita ko, kartu su tuo, jog iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, ir tokioje situacijoje piliečiams objektyviai yra sudėtinga suvokti, kad įstatymas galimai prieštarauja Konstitucijai, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, su pareiškėjos sveikatos būkle sietinos aptariamo termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, apribojusiomis pareiškėjos galimybes laiku kreiptis nustatyta tvarka, siekiant apginti galimai pažeistas savo teises.

Atsakydama į apelianto argumento, kad teismas, išsprendęs klausimą dėl praleisto termino atnaujinimo, atliko viešojo administravimo institucijos funkciją, kuri neįeina į teismo kompetenciją, viršijo savo kompetenciją priėmė teismų praktikai prieštaraujantį sprendimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, pažymi, kad, viena vertus, pagal bendrąją išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituto prasmę jis yra skirtas tam, kad ta pati teisinė problema (administracinis ginčas), maksimaliai tokiomis pačiomis kaip ir administraciniame teisme sąlygomis (t. y. esant maksimaliai vienodam aiškumui dėl ginčo esmės, asmens reikalavimų bei šių reikalavimų teisinio pagrindo), kompetentingos institucijos būtų išnagrinėta ir išspręsta dar iki teismo. Tai reiškia, kad tokio skundo nagrinėjimo paskirtis yra ne papildomas asmens tariamai pažeistų teisių ar interesų gynimo apsunkinimas, o priešingai – papildomo mechanizmo, galinčio išspręsti paminėtą teisinę problemą, nustatymas (žr. nutarties 61 punktą). Kita vertus, pažymėtina, kad šioje administracinėje byloje šalių pozicija dėl termino praleidimo priežasčių yra žinoma. Todėl pirmosios instancijos teismas, iš esmės siekdamas administracinių santykių efektyvumo ir operatyvaus sprendimo, kolegijos manymu, pagrįstai ir teisingai negrąžino pareiškėjos 2014 m. sausio 17 d. skundo VSDFV nagrinėti iš naujo, o pats pasisakė dėl pagrindų terminui atnaujinti ir šį terminą atnaujino (žr. nutarties 63 punktą).

Atnaujinus pareiškėjos praleistą 3 metų kreipimosi į VSDFV terminą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl pareiškėjos skundžiamų atsakovo sprendimų panaikinimo ir susidariusios pensijos dalies nepriemokos priteisimo.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė