2025-02-26 Nr. AB-3447-3-61-3-06069-2024-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1376-492/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06069-2024-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir atsakovas) 2024 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 24S232787 dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė šiuos argumentus ir faktines aplinkybes:

2.1. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), priėmė sprendimą išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi galiojantį iki 2026 m. gegužės 31 d. 2024 m. gegužės 31 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760359737 (toliau – ir Leidimas, ir leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje). Migracijos departamentas nustatė, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „FF Construction“ (toliau – ir Bendrovė), kurioje ketino dirbti asmuo, nesudarė darbo sutarties su asmeniu, jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse asmuo taip pat nedirba. Atsižvelgdamas į tai, kad asmeniui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas darbo Bendrovėje pagrindu, tačiau po Leidimo išdavimo asmuo darbo sutarties su minėta Bendrove nesudarė, Migracijos departamentas konstatavo, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, asmuo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2.2. Pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, sąžiningai nurodė, kad ketina dirbti Bendrovėje ir gauti už darbą reguliarias pajamas bei pagrįstai tikėjosi, kad būsimasis darbdavys, lygiai taip pat kaip ir jis, laikysis savo įsipareigojimų ir įdarbins pareiškėją. Pareiškėjas niekaip negalėjo numatyti, kad Bendrovė nevykdys savo įsipareigojimų ir jo neįdarbins. Sprendime nėra jokių duomenų apie tai, ar Bendrovė pateikė Migracijos departamentui paaiškinimą, ar pranešimą apie pareiškėjo neįdarbinimo priežastis. Bendrovei nesuteikus sulygto darbo, pareiškėjas, nepaisant įvairių sunkumų (kalbos barjeras, teisinių žinių stoka), aktyviai ieškojo kito darbo. Pareiškėjas dėjo ir deda visas pastangas, tam, kad kiek įmanoma skubiau surastų naują darbą ir tokiu būdu turėtų pakankamas pragyvenimo lėšas ir reguliarias pajamas Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui, kaip užsieniečiui (Turkijos piliečiui), menkai žinančiam valstybinę kalbą, skubiai pakeisti darbą ir darbdavį nėra lengva. Pareiškėjas sąžiningai tikėjosi, kad jam atvykus į Lietuvą, darbdavys suteiks jam darbą ir mokės darbo užmokestį, tačiau, faktiškai dėl ne nuo pareiškėjo priklausančių aplinkybių, darbdavys jo neįdarbino ir nemokėjo jam sulygto darbo užmokesčio. Migracijos departamento Sprendimas pareiškėjui buvo netikėtas, juolab, kad apie numatomą sprendimą panaikinti leidimą iš Migracijos departamento jokių pranešimų ar įspėjimų negavo. Tai yra nesąžininga ir neteisinga jo atžvilgiu, kadangi dėl visiškai nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, neturėdamas teisinių žinių, nepakankamai žinodamas valstybinę kalbą, yra paliktas likimo valiai. Pareiškėjas sugaišo nemažai laiko ir piniginių lėšų leidimo laikinai gyventi gavimo procedūroje, turėjo surinkti nemažai dokumentų, atvykti į Lietuvą, apsigyventi, turėjo lūkesčių dirbti ir užsidirbti, tačiau buvo nubaustas už darbdavio nesąžiningumą ir dėl to jam automatiškai naikinamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas iš anksto nepranešė pareiškėjui apie tai, jog jam bus panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nesuteikė jam galimybės pateikti paaiškinimus, nesuteikė protingo termino šiems trūkumams pašalinti ir priėmė nepagrįstą Sprendimą.

2.3. Pareiškėjas iš savo pusės viską atliko tinkamai ir buvo sąžiningas, šiuo atveju leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas neatitinka gero administravimo bei proporcingumo principo. Atsakovas šiuo atveju nepakankamai bendradarbiavo su pareiškėju, prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą, neatskleidė jam gautos informacijos, nesuteikė pareiškėjui jokios galimybės paaiškinti situacijos, neapklausė nesąžiningo darbdavio, o tik atsiuntė jam jau priimtą Sprendimą. Pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad darbdavys laikysis savo įsipareigojimų, o taip pat ir Migracijos departamentas jam praneš iš anksto apie numatomą naikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir jis turės pakankamai laiko ir galimybių kito darbo ir darbdavio paieškoms bei darbo sutarties sudarymui. Atsakovas, vadovaudamasis gero administravimo principu, turėjo prieš priimdamas Sprendimą suteikti galimybę pareiškėjui pateikti paaiškinimus ir susiklosčius tokiai objektyviai ir nuo pareiškėjo valios niekaip nepriklausiusiai situacijai, leisti pareiškėjui ištaisyti trūkumus ir surasti naują darbdavį, todėl Leidimo panaikinimas yra neproporcinga priemonė.

2.4. Sprendimas yra neišsamus ir nemotyvuotas, neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau –ir VAĮ) 8 straipsnio, pagal kurį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis; administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos. Duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ne dėl pareiškėjo kaltų veiksmų, o dėl kitų asmenų nesąžiningo elgesio. Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, neobjektyviai įvertino pareiškėjo individualią situaciją, t. y. tai, jog jis nebuvo įdarbintas Bendrovėje ir pagrįstai tikėjosi turėti ilgalaikius darbo santykius, tačiau dėl darbdavio nesąžiningumo buvo priimtas Sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, negavęs darbo Bendrovėje, iš karto ėmėsi veiksmų dėl naujo darbo paieškos, nes nori dirbti, todėl šios aplinkybės turėjo būti pripažintos, kaip svarbios ir reikšmingos, nesudarančios pagrindo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimui. Sprendimas yra neobjektyvus, nemotyvuotas, nepagrįstas bei neteisėtas, pažeidžiantis žmogaus pagrindines teises bei gero administravimo ir proporcingumo principus, o taip pat prieštaraujantis sąžiningumo, protingumo bei teisingumo kriterijams, todėl jis turėtų būti panaikintas.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime nurodė šiuos argumentus ir faktines aplinkybes:

4.1. Pareiškėjas, ketindamas dirbti Bendrovėje betonuotoju, 2024 m. balandžio 29 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto nustatytu pagrindu. 2024 m. gegužės 28 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas Sprendimą priėmė nustatęs, kad pareiškėjas darbo sutarties su Bendrove nesudarė, todėl jam nei vieną mėnesį nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis.

4.2. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas, atsiėmęs Leidimą, darbo sutarties su Bendrove nesudarė. Taip pat nustatyta, kad užsienietis, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės, sudarantis 950 Eur. Kadangi darbo sutartis su asmeniu nebuvo sudaryta, užsienietis Bendrovėje nedirba ir negauna darbo užmokesčio ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, o tai, kad jis neįsidarbino, atitinka imperatyvią leidimo laikinai panaikinimo nuostatą, numatytą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte (leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta). Pareiškėjas skunde neneigė, kad Bendrovė su juo sutarties nesudarė, taigi dėl bylos esminių faktinių aplinkybių ginčo nėra. Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose.

4.3. Pareiškėjas, nesudarydamas darbo sutarties su Bendrove, neinformavo Migracijos departamento apie pasikeitusias aplinkybes. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį. Pareiškėjas, nuo to momento kai buvo išduotas Leidimas, negavo viso jam numatyto atlyginimo, t. y. neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam Leidimą. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijamas Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.

II. 5. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškėjo E. S. skundą atmetė.

6. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad:

6.1. Pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „FF Construction“ betonuotoju, 2024 m. balandžio 29 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto nustatytu pagrindu.

6.2. 2024 m. gegužės 28 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760359737, galiojantį nuo 2024 m. gegužės 31 d. iki 2026 m. gegužės 31 d., kuris asmeniui įteiktas 2024 m. rugpjūčio 7 d.

6.3. Migracijos departamento duomenimis, Bendrovė, kurioje ketino dirbti asmuo, nesudarė darbo sutarties su asmeniu. Jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse asmuo šiuo metu nedirba. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui Leidimas buvo išduotas darbo Bendrovėje pagrindu, tačiau po Leidimo išdavimo, asmuo darbo sutarties su minėta Bendrove nesudarė, Migracijos departamentas konstatavo, kad kreipdamasis dėl Leidimo, asmuo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Todėl Migracijos departamentas vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ir 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

6.4. Pareiškėjas su Sprendimu nesutiko ir pateikė skundą teismui.

7. Teismas apžvelgė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktų ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, ir pažymėjo, kad pareiškėjui tenka pareiga laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas Leidimas, be kita ko, 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso Leidimo galiojimo metu, o išimčių, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatyta.

8. Teismas konstatavo, jog patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas, atsiėmęs Leidimą, darbo sutarties su Bendrove nesudarė. Taip pat nustatyta, kad užsienietis, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos bus iš Bendrovės gaunamas darbo užmokestis, sudarantis 950 Eur. Kadangi darbo sutartis su asmeniu nebuvo sudaryta, užsienietis Bendrovėje nedirba ir negauna darbo užmokesčio ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), teismas sprendė, jog yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, o tai, kad jis neįsidarbino, atitinka imperatyvią leidimo laikinai panaikinimo nuostatą, numatytą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto (leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta). Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde neneigė, kad Bendrovė su juo sutarties nesudarė, taigi dėl bylos esminių faktinių aplinkybių ginčo nėra. Teismas pažymėjo, kad nustačius vieną iš Įstatymo 50 straipsnyje nurodytų pagrindų Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

9. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas, nesudarydamas darbo sutarties su Bendrove, neinformavo Migracijos departamento apie pasikeitusias aplinkybes. Atsižvelgdamas į Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį, teismas sprendė, kad pareiškėjas, nuo to momento kai buvo išduotas Leidimas, negavo viso jam numatyto atlyginimo, t. y. neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam šį leidimą.

10. Teismo vertinimu, Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.

III. 11. Pareiškėjas E. S. apeliaciniame skunde prašo Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimą panaikinti bei panaikinti ginčijamą Migracijos departamento Sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

12.1. Pirmosios instancijos teismas formaliai ir paviršutiniškai įvertino pareiškėjo individualią situaciją.

12.2. Pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje, tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis tai įvyko. Bendrovė nei Migracijos departamentui, nei teismui net nepateikė paaiškinimo ar pranešimo apie pareiškėjo neįdarbinimo priežastis. Pareiškėjas pateikė Bendrovei visus įdarbinimui reikiamus dokumentus (Bendrovė galėjo ir turėjo įsitikinti pareiškėjo darbo pagal profesiją įgūdžiais) ir pagrįstai manė, kad sudarys su juo darbo sutartį ir mokės sutartą atlyginimą, kad jis galėtų dirbti ir turėti tinkamas pajamas pragyvenimui Lietuvoje.

12.3. Bendrovė pasielgė sau naudingiausiu ir patogiausiu būdu – paprasčiausiai neįdarbino pareiškėjo. Bendrovė šiuo atveju jokių neigiamų pasekmių nepatyrė, tuo tarpu pareiškėjui, atvykusiam į kitą valstybę, neturinčiam teisinių žinių, nemokančiam valstybinės kalbos – reikėjo skubiai imtis veiksmų, ieškotis kito pragyvenimo šaltinio, kito darbo, gyvenamosios vietos. Pareiškėjas buvo sąžiningas ir dėjo maksimalias pastangas, kad galėtų susirasti naują darbą, o kadangi darbo paieškos užtruko ilgiau nei tikėtasi, pareiškėjas nežinojo, kad turėdamas galiojantį Leidimą, jis negali būti Lietuvoje, jei neturi pastovaus darbo bei nežinojo, kad Bendrovei nesudarius su juo darbo sutarties, jis turi atlikti kokius nors papildomus veiksmus ir pranešti Migracijos departamentui apie tai.

12.4. Apie tai, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo nuostatas, reglamentuojančias leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje reikalavimus, sužinojo tik gavęs Migracijos departamento Sprendimą bei pasikonsultavęs su teisines paslaugas teikiančias asmenimis.

12.5. Susiklosčius situacijai, kai Bendrovė neįdarbino pareiškėjo, tačiau jis dėjo maksimalias pastangas, kad galėtų kuo greičiau rasti naują darbą, bet paieškos nebuvo lengvos, nes ne visos Lietuvos įmonės nori priimti į darbą užsieniečius, tačiau iš savo pusės pareiškėjas buvo sąžiningas ir formalų pažeidimą atliko ne iš blogos valios, o dėl elementaraus teisinio išprusimo neturėjimo, turėtų būti vertinama, kaip svarbi bei nesuteikianti teisės atsakovui automatiškai naikinti Leidimo, nesuteikus jokio protingo termino naujo darbo suradimui.

12.6. Pirmosios instancijos teismas nevertino to fakto, kad tokia situacija susiklostė iš esmės dėl objektyvių ir nuo pareiškėjo valios visiškai nepriklausančių priežasčių, t. y. nepavykus įsidarbinti ir Lietuvos Respublikos teisės aktų neišmanymo. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes bei vadovaudamasis objektyvumo, proporcingumo bei sąžiningumo principais, turėjo informuoti pareiškėją apie planuojama priimti sprendimą bei suteikti jam galimybę ištaisyti šį trūkumą.

12.7. Gero administravimo principo nesilaikymas, be kita ko, nesuteikimas asmeniui galimybių pateikti paaiškinimus ir dokumentus, susijusius su priimamu jo atžvilgiu sprendimu, yra pakankamas pagrindas viešojo administravimo subjekto sprendimą pripažinti neteisėtu. Gero administravimo principas apima viešųjų paslaugų prieinamumą ir teisę būti išklausytam.

12.8. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad net ir esant neatitikimui Įstatymo keliamiems reikalavimams, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neprivalo būti automatiškai naikinamas, jeigu šis neatitikimas atsirado ne dėl užsieniečio kaltės.

12.9. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, pažeidė gero administravimo, objektyvumo, protingumo ir kitus principus, teisės aktų reikalavimus ir pareiškėjo teises. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas priimdami sprendimus, tik formaliai įvertino situaciją, neanalizavo kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių ar dokumentų, todėl padarė nepagristas išvadas.

13. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

14. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

14.1. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato Migracijos departamentui pareigos priimant ginčijamą Sprendimą aiškintis aplinkybes dėl pareiškėjo darbo sutarties nesudarymo.

14.2. Nustačius bent vieną Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtintų leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

14.3. Kadangi darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, pareiškėjas Bendrovėje nedirba ir negauna darbo užmokesčio ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, o tai, kad jis neįsidarbino, atitinka imperatyvią leidimo laikinai panaikinimo nuostatą, numatytą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte.

14.4. Atmestini pareiškėjo argumentai, jog Migracijos departamentas turėjo kreiptis į pareiškėją, aiškintis susidariusią situaciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Be to, gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Be kita ko, ginčijamas Sprendimas priimtas įvertinus duomenų visumą, o surinkti duomenys iš kompetentingos institucijos vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami sprendimui priimti.

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsakovas panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas darbo sutarties su Bendrove nesudarė, jokiose kitose įmonėse nedirba, nors jam leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas darbo Bendrovėje pagrindu, pareiškėjo skundą atmetė. Teismas pripažino, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą priimti Sprendimą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, o jo atliktas tyrimas yra tinkamas ir visapusiškas, Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

17. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su šiuo pirmosios instancijos teismo vertinimu, pažymi, kad Sprendimas priimtas nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjus reikšmingas faktines aplinkybes, todėl jis yra neproporcingas bei neteisingas, pareiškėjas elgėsi sąžiningai ir darbo sutartis nebuvo sudaryta dėl objektyvių ir nuo pareiškėjo valios visiškai nepriklausančių priežasčių, pareiškėjas nežinojo, kad turėdamas galiojantį Leidimą, jis negali būti Lietuvoje, jei neturi pastovaus darbo, nežinojo, kad Bendrovei nesudarius su juo darbo sutarties, jis turi atlikti kokius nors papildomus veiksmus ir pranešti Migracijos departamentui apie tai, atsakovas nepagrįstai automatiškai panaikino Leidimą, neįspėjęs pareiškėjo ir nesuteikęs jokio protingo termino naujo darbo suradimui, nesuteikdamas pareiškėjui galimybių pateikti paaiškinimus ir dokumentus byloje, pateikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pareiškėjas nežinojo, kad Bendrovė nesudarys su juo darbo sutarties, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

18. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p.).

20. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės <...> (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.).

21. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu <...> nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta <...>.

22. Nagrinėjamu atveju leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvo išduotas darbo Bendrovėje pagrindu, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Tačiau Migracijos departamentas, patikrinęs duomenis, nustatė, kad pareiškėjas nesudarė darbo sutarties su Bendrove, o kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas nedirba. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas konstatavo, kad: 1) duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; 2) darbo sutartis su asmeniu nesudaryta. Taigi, Sprendimas priimtas konstatavus du savarankiškus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p. ir 35 str. 1 d. 2 p. (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p.)).

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

24. Pareiškėjas neginčija byloje nustatytų aplinkybių, kad Leidimas buvo išduotas darbo Bendrovėje pagrindu, darbo sutartis su Bendrove nesudaryta, pareiškėjas kitur neįsidarbino, taigi atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Migracijos departamentas pagrįstai panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Tokio vertinimo nekeičia ir pareiškėjo teiginiai, kad darbo sutartis nebuvo sudaryta ne dėl pareiškėjo kaltės. Pažymėtina, kad asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes Sprendimas buvo priimtas nustačius savarankišką imperatyvų Įstatyme įtvirtintą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2051-463/2024), o pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl Bendrovės galbūt padarytų darbo teisės pažeidimų, todėl šie argumentai yra nepagrįsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1981-821/2024).

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas plečiamai aiškina Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą, nurodydamas, kad Migracijos departamentas turėjo įspėti jį ir nustatyti protingą terminą pašalinti trūkumus. Tokiam aiškinimui nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Be kita ko, pareiškėjas teigia, kad Migracijos departamentas turėjo paprašyti iš pareiškėjo paaiškinimų, tokiu būdu užtikrinti jo teisę būti išklausytam. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022, 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1093-415/2024). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad duomenys apie pareiškėją buvo aiškūs, nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo rinkti papildomus duomenis. Pareiškėjas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti Sprendimo motyvus ar paneigtų Migracijos departamento bei pirmosios instancijos teismo sprendimų išvadas. Todėl argumentai, kad atsakovas priėmė Sprendimą nebendradarbiaudamas su pareiškėju ir į jį nesikreipdamas, atmestini. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, jis privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2833-442/2022; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad aptariama įstatymo nuostata buvo pritaikyta itin formaliai, neįsigilinus į individualią pareiškėjo situacija ir nepagrįstai, atmestini.

26. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas, naikindamas pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neapsiribojo tik Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytu pagrindu, o taikė ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą (duomenys, kuriuos užsienietė pateikė norėdama gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės), teisėjų kolegija pasisakys ir dėl šios teisės normos taikymo ginčo teisiniuose santykiuose pagrįstumo.

27. Pažymėtina, kad Migracijos departamentas Sprendime, nustatęs, kad asmeniui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas dirbti, tačiau darbo sutartis nesudaryta, konstatavo, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Pažymėtina, pirmosios instancijos teismas, vertindamas Leidimo panaikinimo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu aspektą nepagrįstai nenagrinėjo Sprendime nurodytų motyvų, o vertino kitas aplinkybes, t. y., kad nors užsienietis, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos bus iš Bendrovės gaunamas darbo užmokestis, sudarantis 950 Eur, tačiau pareiškėjas Bendrovėje nedirbo ir negauna darbo užmokesčio ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, o tai, kad jis neįsidarbino, atitinka imperatyvią leidimo laikinai panaikinimo nuostatą, numatytą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas turėjo pateikti įrodymus, kad šiuo atveju jau teikiant duomenis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, buvo pakankamai akivaizdu, jog pareiškėjas neketina dirbti Bendrovėje ir iš esmės yra (buvo) siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi. Tiriamu atveju apsiribota nustatytais duomenimis, kad pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje. Tačiau vien ši faktinė aplinkybė nėra visais atvejais pakankama padaryti išvadą, kad egzistavo situacija, apibrėžta Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte (duomenys, kuriuos pateikė užsienietis, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės). Į administracinę bylą nebuvo pateikti bei Sprendime neatsispindi duomenys apie tai, kad prieš atvykstant į Lietuvos Respubliką buvo teikiama informacija, neatitinkanti realios situacijos, todėl Sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo remiantis aptariamomis aplinkybėmis negalėjo būti grindžiamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, šiuo aspektu sutikęs su Migracijos departamentu, be to, vertinęs aplinkybes, kurių Migracijos departamento Sprendime nebuvo nustatyta, padarė nepagrįstas išvadas. Taigi teisėjų kolegija iš dalies sutinka su pareiškėjo pozicija, kad Leidimas buvo nepagrįstai panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte, taikant kartu su Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, įtvirtintu pagrindu – duomenys apie darbą Bendrovėje, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.

29. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėjo prie pagrįstos išvados, jog atsakovas teisingai nustatė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą pagrindą ir šis pagrindas yra pakankamas Leidimui panaikinti, o pareiškėjo reikalavimas panaikinti Sprendimą yra atmestinas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

30. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas nėra palankus pareiškėjui, jis neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė